– Kiek metų pati gyvenate Norvegijoje ir kaip atvykote į šią šalį?
– Į Norvegiją atvykau 2008 m. Iki tol Lietuvoje dirbau valstybinėje įmonėje, turiu aukštojo mokslo diplomą ir mano atlyginimas buvo pakankamai geras. Taigi išvažiavau ne dėl pinigų, bet ieškodama atviresnės visuomenės. Šioje šalyje turėjau draugų, tai ir lėmė mano pasirinkimą. Iki gimdymo dirbau pagrindine barmene viename žinomiausių Osle barų. Mano darbas susijęs su renginių, festivalių organizavimu, todėl dabar turiu labai daug draugų iš viso pasaulio šalių, tekdavo bendrauti su daugybe garsių asmenybių. Iš tiesų man labai patinka mano darbas – tai buvo vienas iš motyvų, kodėl ryžausi išvykti iš Lietuvos: kad galėčiau dirbti mėgstamą darbą ir už tai gauti normalų atlyginimą. Taip pat daug keliavau, nes galiu sau tai leisti gyvendama Norvegijoje. Taigi mano socialinis gyvenimas buvo labai aktyvus.
– Prisipažinote, kad pastojusi išgyvenote didžiulį šoką ir net svarstėte, ar sugebėsite pati auginti dukrą. Kodėl?
– Pastojau labai neplanuotai ir netikėtai, todėl tai buvo didelis šokas. Norėjau turėti vaikų, tačiau planavau pastoti būdama 35-36, o ne 31 metų. Kai kurios moterys turi motinystės jausmą iš karto. Kai aš savo dukrą laikiau ant rankų, tikrai žinojau, kad ji mano, kad ją myliu, bet taip pat supratau, kad turėsiu prisitaikyti prie visai kitokio gyvenimo būdo. Tuo metu jaučiausi nepasiruošusi būti mama ir labai rimtai svarsčiau, ar sugebėsiu. Dar nuo 1986 m. Norvegijoje galioja vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuris yra labai griežtas. Prieš vaiką negalima naudoti nei fizinio, nei moralinio, psichologinio, smurto. Todėl mane iš tiesų apniko abejonės, ar galėsiu susitvarkyti. Juolab kad auginsiu dukrą viena. Supanikavusi savo baime pasidalinau su socialine darbuotoja, kurios būna kiekvienoje ligoninėje ir kalbasi su visomis gimdyvėmis apie tai, kaip jos jaučiasi, koks jų požiūris į vaiką ir jo auginimą. Būtent dėl to man buvo iškviestos tarnybos „Barnevernet“ darbuotojos, kurios iškviečiamos visoms gimdyvėms, išreiškusioms susirūpinimą, kad nepasiruošusios motinystei.
Aš pati po gimdymo ligoninėje turėjau du susitikimus su „Barnevernet“ darbuotojomis. Kadangi išreiškiau norą apsiprasti su tuo, kad turiu vaiką, iš viso ligoninėje savaitę, nors paprastai po gimdymo išleidžia jau kitą dieną. Per pirmą susitikimą manęs klausinėjo, kada atvykau į šalį, kuo dirbau, kodėl prašau pagalbos, kas man neduoda ramybės, o tuomet paaiškino, kuo man gali padėti. Tarkime, jei man prasidėtų pogimdyvinė depresija, man būtų skirtos psichologo konsultacijos. Jeigu aš jaučiuosi taip, kad noriu iš karto eiti į darbą, jos gali man surasti auklę. Jeigu turėčiau finansinių problemų ir neturėčiau kur gyventi, žinau, kad kitos moterys gali apsistoti vadinamuosiuose motinos namuose. Tokioms moterims „Barnevernet“ per šešis mėnesius padeda atsistoti ant kojų, nesvarbu, kokia jų pilietybė – Norvegijos ar Lietuvos.
– Kokios konkrečios pagalbos sulaukėte?
– „Barnevernet“ darbuotojos man padėjo tvarkyti dokumentus dėl motinystės pašalpos. Kadangi mano dokumentacija šiek tiek vėlavo, o tuo pačiu vėluoja ir išmokos, man buvo skirta finansinė parama, kol pradėsiu jas gauti, – pakankamai didelė suma, kad neturėčiau rūpesčių dėl išgyvenimo. Taip pat man padėjo susirasti butą, kas Osle pakankamai sudėtinga. Iki tol nuomojausi butą ne viena. Man pateikė keletą variantų, iš kurių galėjau rinktis. Ir niekas net nebandė iš manęs atimti vaiko. Atvirkščiai, buvo daroma viskas, kad aš pati jį galėčiau auginti.
„Barnevernet“ byla atidaroma trims mėnesiams. Tiek laiko šeima stebima. Tai galioja visiems – ir norvegams, ir emigrantams. Todėl esu pasipiktinusi, kai girdžiu garsiai eskaluojant, kad ši tvarka taikoma tik užsieniečiams. Pažįstu lietuvių šeimų, iš kurių niekada net nebuvo bandoma atimti vaikus, nors jos buvo stebimos „Barnevernet“. Beje, jos pačios ir kreipėsi į tarnybą, kad ši joms padėtų. Turiu draugę lietuvę, kuriai prasidėjo pogimdyvinė depresija. Ji taip pat paprašė „Barnevernet“ pagalbos ir gavo auklę, kuri pirmus keturis mėnesius jai padėjo prižiūrėti vaiką. Socialinės garantijos Norvegijoje yra tokio aukšto lygio, kad tai viena geriausių šalių auginti vaikus.
Vaiko saugumo taip stipriai paisoma, kad Norvegijos darželyje sauskelnes vaikui galima pakeisti tik stebint liudininkui, t. y. turi būti du žmonės. Šia taisykle stengiamasi išvengti seksualinės ar fizinės prievartos. Kai lietuviai atvyksta į Norvegiją, jie turi suprasti, kad mūsų gyvenimo kokybės supratimas labai skiriasi nuo norvegiško. Jei tu atsiveži savo vaikus, bet dirbi po 18 valandų per parą, tai nėra gerai, todėl tave iš tiesų gali pradėti stebėti „Barnevernet“. Paprastai viskas prasideda nuo ugdymo įstaigų. Kiekvienai darželio darbuotojai ar darbuotojui priskirti trys vaikai. Jie visi yra stebimi – ar vaikas švariai apsirengęs, ar neišbadėjęs, ar nėra nervingas, tylus, hiperaktyvus. Pastebėjus nuokrypių, šnekama ir diskutuojama su tėvais.
Ugdymo įstaigose yra griežta tvarka. Tarkime, jeigu šeima atostogauja, ji privalo informuoti darželį, kad vaikas kurį laiką nepasirodys. Tik Lietuvoje tai niekam nerūpi, o Norvegijoje iškart pradedama vaiko ieškoti. Tai nereiškia, kad iškart kviečiami „Barnevernet“ darbuotojai. Pirmiausiai bandoma susisiekti su tėvais. Jeigu pastarieji ignoruoja skambutį, kviečiama „Barnevernet“.
Mano manymu, pagrindinė lietuvių problema, kad jie gerai nemoka nei norvegų, nei anglų kalbos, todėl nesusikalba su darželio ar mokyklos darbuotojais. Mano patarimas: kilus įtarimui, kad jus stebi „Barnevernet“, bet jūs nekalbate gerai nei angliškai, nei norvegiškai, susiraskite vertėją.
Susiraskite žmogų, kuris gerai žino įstatymus ir kuris jus informuos, kas yra tinkama ir netinkama. Jeigu laikysitės įstatymų ir norvegiško gyvenimo būdo, niekas prie jūsų nepriekabiaus. Norvegai labai geranoriški ir atviri, jeigu paisote jų gyvenimo būdo. Priešingu atveju iš tiesų kyla problemų.
Kitas dalykas, kad lietuviai nenori bendradarbiauti, o tą pačią minutę, kai tu atsisakai bendradarbiauti, tarnybai kyla įtarimas, kad bandai kažką nuslėpti. Lietuviai turi suprasti vieną dalyką – kai tu atvažiuoji į kitą šalį, nesvarbu, į Norvegiją, Švediją, Angliją ar kur kitur, privalai laikytis tos šalies įstatymų. Jeigu iš tavęs vaikas paimamas, bet tu bendradarbiauji ir priimi pagalbą, vaiką tikrai atgausi. Jeigu bandysi jį susigrąžinti kriminaliniu būdu, pakenksi ir sau, ir vaikui.
Reikia suprasti, kad Lietuvoje socialinė vaikų priežiūra yra žemesnio lygio, o Norvegijoje pirmiausiai paisoma vaiko gerovės. Esu iškvietusi „Barnevernet“ darbuotojus savo draugei norvegei, kai ši paliko savo 10 mėnesių vaiką vieną ir atėjo pas mane į darbą gerti. Ji atsinešė aparatą, kuris duoda žinią, jeigu vaikas pradeda verkti, tačiau pasakė, kad vaikas namuose likęs su aukle. Kadangi ji pakankamai daug išgėrė, nusprendėme ją palydėti namo. Tuomet ir pamačiau, kad vaikas namuose buvo paliktas vienas. Į „Barnevernet“ kreipėmės, nes mums buvo neramu ir dėl jos pačios, ir dėl vaiko. Ji turėjo ilgametį draugą, kuris netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Moteriai prasidėjo gili depresija. Tarnyba jai skyrė nemokamas psichologo konsultacijas ir darbuotoją, kuri jai padėjo prižiūrėti vaiką. Taip pat jai buvo skirta finansinė parama. Po trijų mėnesių byla buvo uždaryta, nes draugės depresija praėjo, ji susitaikė su draugo mirtimi ir sugebėjo pati auginti kūdikį. Vaikas iš jos niekada nebuvo atimtas, bet ji buvo prižiūrima 24 valandas per parą.
Osle kiekvienas rajonas turi atskirą „Barnevernet“ skyrių, pagaliau kiekviena bendruomenė turi savo biurą ir „Barnevernet“ yra šio biuro dalis. Aš gyvenu rajone, kuris Vilniuje atitiktų Užupį. Jis turi 28 „Barnevernet“ darbuotojus. Tai žmonės, kurie kasdien dirba su vaikais ir šeimomis. Taip, pasimatymų grafikas kartais gali būti griežtas. Jeigu kyla įtarimų, kad prieš vaiką smurtaujama, tėvams tikrai neleis susitikti su vaiku vieniems. Jeigu vaikas paimamas ir atiduodamas kitai šeimai, kurį jį globoja, kol sprendžiama tavo byla, būtina laikytis įstatymų ir bendradarbiauti su „Barnevernet“. Jei pasakoma, kad galėsi pamatyti vaiką tą ir tą dieną, būtent tą dieną ir turi atvažiuoti. Jeigu to nepadarai, nes dirbi, automatiškai apie tave galvojama, kad darbas tau svarbesnis už galimybę pamatyti savo vaiką.
– Kaip atrodo materialinė motinystės pusė?
– Paprastai išmokos prasideda prieš pusantro mėnesio iki gimstant vaikui. Yra keturios skirtingos formos, kurias reikia užpildyti. Galima pasirinkti 100 proc. buvusio atlyginimo išmokas ir turėti 48 atostogų savaites, arba 80 proc. buvusio atlyginimo, bet vaiką prižiūrėti 59 savaites. Išmoka apskaičiuojama išvedant per paskutinius vienerius metus uždirbtų pinigų vidurkį. Antra forma – vaiko pinigai, kurie taip pat priklauso nuo to, kiek uždirbai per metus. Pavyzdžiui, jeigu tavo pajamos per metus – 200 tūkst. kronų, išmoka sudaro apie 16 tūkst. kronų per mėnesį. Tai priedas prie motinos pinigų. Jeigu esi vieniša mama, užpildai trečią formą ir papildomai gauni nuo 1,5 iki 3 tūkst. kronų kas mėnesį. Lygiai tokia pati forma yra tėvui, jeigu jis egzistuoja. Jeigu jis atsisako tėvystės, šie pinigai skiriami motinai. Taigi jeigu tu legaliai dirbai, kas mėnesį gausi du kartus didesnę sumą nei iki vaiko gimimo. Paskaičiavau, kad mano motinystės išmokos turėtų būti apie 30 tūkst. kronų per mėnesį be priedų.
Po motinystės atostogų moteriai suteikiama teisė rinktis: grįžti į savo darbą, eiti į darbo biržą ir keisti darbą arba pasirinkti studijas, kurias tau apmoka valstybė. Jeigu pasirenki studijas, vis dar gauni išmoką – 80 proc. buvusio atlyginimo. Išmoka mokama ir „stovint“ darbo biržoje, tačiau mažesnė. Aš asmeniškai pasirinkau studijas. Kol kas man tik reikėjo patvirtinti, kad studijuosiu, tačiau nereikėjo nurodyti konkrečių studijų.
Darželiai Norvegijoje būna valstybiniai ir privatūs. Valstybinis darželis skiriamas pagal gyvenamąją vietą. Kartais jį gauti problematiška, tačiau tuomet galima kreiptis į „Barnevernet“ tarnybą, kuri padės. Valstybinis darželis per mėnesį kainuoja apie tūkstantį kronų, privatus – nuo 6 tūkst. kronų. Tai pakankamai daug. Privatus nuo valstybinio skiriasi tik tuo, kad privačiame vaikai yra maitinami, o valstybiniame reikia atsinešti savo maisto. Auklės yra brangios, kita vertus, labai populiaru šeimoje apgyvendinti studentus, kurie atlieka ir auklės funkciją. Be to, kiekvienas vaikas iki 18 metų gauna išmoką. Po pirmųjų metų ši suma siekia apie 2 tūkst. kronų, taigi per metus susidaro apie 24 tūkst. kronų. Su šiais pinigais tėvai gali daryti, ką nori – kaupti vaiko ateičiai, padengti dalį išlaidų darželiui ar auklei.
– Kas Norvegijoje laikoma smurtu prieš vaiką?
– Pirmiausiai prieš vaiką negalima pakelti rankos. Jei neturi savitvardos, tikrai turėsi problemų. Tačiau tai dar ne viskas. Pavyzdžiui, jeigu ateina pasiimti vaiko iš darželio tėtis, pradirbęs statybose 14 valandų, visas nervingas, pavargęs, ir, užuot apkabinęs, tik ragina vaiką kuo greičiau susiruošti, darbuotojams tai signalas, kad prieš vaiką gali būti naudojamas psichologinis smurtas. Negalima nubausti vaiko užrakinant jį kambaryje ir neleidžiant niekur eiti arba šantažuojant, kad už bausmę negaus vieno ar kito žaislo. Jam būtina išaiškinti, kodėl jo elgesys netinkamas.
Bėda ta, kad lietuviai įsivaizduoja, kad šeima yra jų asmeninis gyvenimas. Norvegijoje vyrauja visai kitoks mentalitetas. Tarkime, mano socialinis gyvenimas po gimdymo nepasikeitė, su savo septynių savaičių kūdikiu aš galiu eiti į teatrą, į koncertą, restoraną ar kavinę ir niekas į mane kreivai nežiūrės, bet dešimta valanda vakaro – vėliausias laikas, kada aš galiu būti su vaiku viešoje vietoje. Arba jeigu sėdėsite su mažamečiu vaiku bare, kuriame nėra maisto, jums gali iškviesti „Barnevernet“. Toks įstatymas. Mat jeigu sėdite bare, kur yra tik alkoholio, labai tikėtina, kad jūs geriate.
– Girdėjau, kad dalis Norvegijos lietuvių labai neigiamai vertina Lietuvoje ekskaluojamą vaikų „grobimo“ temą.
– Tai lietuviai, kurie gyvena Norvegijoje jau seniai ilgą laiką, dalis jų turi Norvegijos pilietybę. Mums yra nemalonu, kad dėl tam tikrų žmonių, kurie atvyksta į Norvegiją tik užsidirbti, bet priešpastato save šalies sistemai, Norvegijoje apie visus lietuvius nelabai gražiai kalbama. Nesakau, kad jie blogi žmonės. Tiesiog dauguma nesusipratimų kyla dėl nežinojimo.
Aš pati visuomet didžiavausi esanti lietuvė, visada pabrėžiu, kuriame pasaulio krašte būčiau, kad mano namai – Lietuva, pažindinu sutiktus žmones su Lietuvos istorija ir kultūra, tačiau kai susiduri su panašiomis situacijomis, kai garsiai skelbiama netiesa, kartais labai sunku išsaugoti patriotiškumo jausmą. Žinau, kad sulauksiu daug kritikos strėlių dėl savo išsakytos nuomonės, tačiau taip pat žinau, kad žmonėms baisiausi tie dalykai, kurių jie nežino ar nesupranta.
Džiaugsiuosi, jei mano pasisakymas paskatins bent vieną emigrantų šeimą keisti savo požiūrį ir pradėti domėtis tos šalies, kurioje gyvena, tvarka. Juk net mūsų mokyklose kalama į galvą, kad reikia prisiminti ne tik savo teises, bet ir pareigas.
