„Norvegija nebuvo mano svajonių šalis, nes reikėjo mokytis dar vienos kalbos, bet iš kitos pusės – jei buvo poreikis, tai gal tai yra galimybė“, – teigė kunigas.
Galima ir čia
Šis interviu – projekto „Galima ir čia“ dalis. „Mane supo dviejų tipų žmonės: tie, kuriems emigracija atnešė didelių džiaugsmų ir galimybių gyvenime, ir tie, kuriems emigracija tapo tarsi apsistojimu komforto zonoje ir nebežiūrėjimu toliau. Statybos, valymo darbai ar kitos „saugios“ darbo vietos tarsi užmigdo žmones. Ir tai veda prie savęs pateisinimo: nieko daugiau čia negalima veikti – juk ne norvegas esi“, – teigė projekto idėjų generatorius Mantas Simaitis.
Jau šešerius metus Osle gyvenantis M. Simaitis ir pats dirbo statybos versle, tokie darbai nesvetimi visai projekto komandai: operatorius Mantas Grauslys dirba staliumi, o montuotojas Saulius Kavaliauskas neseniai metė patogų darbą ir visą savo laiką skiria darbui su vaizdo medžiaga.
M. Simaitis tvirtina, kad projekto ėmėsi norėdamas tautiečiams parodyti, kad galima ir čia. „Noriu, kad keistųsi požiūris į mus, gyvenančius emigracijoje. Manau, kad gausybė žmonių emigracijoje yra labai talentingi ir gyvena tokį įvairiapusį gyvenimą, kad net sunku patikėti“, – tvirtino projekto iniciatorius.
Vienas pirmųjų projekto pašnekovų – Norvegijoje dirbantis kunigas Valdemaras Lisovskis, papasakojęs ne tik apie savo kasdienį darbą, bet ir kunigo misiją, iššūkius bei įvardijęs, iš kokio atlyginimo tenka verstis kiekvieną mėnesį.
Pirmas iššūkis kunigui – kalba
Vietinė kalba ir tapo pirmuoju iššūkiu, kurį kunigas V. Lisovskis priėmė ir įveikė. „Tai didelis šuolis į priekį, kuris mane kaip užsienietį, gyvenantį Norvegijoje, išlaisvina“, – tvirtino V. Lisovskis, norvegų kalbos kursus lankęs keturis mėnesius. Beje, kunigas šiuo metu kalba septyniomis kalbomis.
Kun. V. Lisovskis prisiminė, kad vos atvykęs į Norvegiją pirmiausia tyrinėjo, kuriuose miestuose gyvena daugiausia tautiečių, kur patogu nuvykti ir kur sunkiau. „Pirmos dienos – didelis Norvegijos žemėlapis, atspausdinti lėktuvų skrydžiai ir susižiūrėjimas kada ir kokiu būdu gali, – kalbėjo kunigas. – Tada – kontaktas su vietinėmis parapijomis.“
Kiekviename mieste, anot kun. V. Lisovskio, teko rasti katalikiškų bažnyčių ir tartis, kada būtų galima jose laikyti lietuviškas šv. Mišias. Nebuvo lengva, jo teigimu, teko priimti bet kokį pasiūlymą, kokį tik gaudavo, pačiam rinktis patogaus laiko nebuvo galima.
Koks antras žingsnis? Bendruomenės būrimas feisbuke. „Nieko bendro su feisbuku neturėjau iki 2012-ųjų rugsėjo, kai per vieną naktį teko išsiaiškinti, kaip veikia feisbukas ir sukurti puslapį „Katalikai Norvegijoje“, kad būtų galima skleisti informaciją, kad vyksta ir lietuvių sielovada“, – teigė kun. V. Lisovskis.
Nuo santuokų, iki kalėjimų
Kaip vieną iš pirmųjų žingsnių kunigas įvardijo lietuvių norą lankyti sužadėtinių kursus. Šiuo metu kursai vyksta aštuoniuose Norvegijos miestuose. Per pirmąjį šių metų pusmetį jau pasiruošė 65 poros.
Ir nors ši paslauga yra kone pati populiariausia, kunigas teigia, kad viskas emigracijoje vyksta kitokiu ritmu ir apie juos būsimiems jaunavedžiams reiktų pradėti galvoti iki vestuvių likus ne trims mėnesiams, o mažiausiai aštuoniems.
Tačiau paskaitos apie šeimą – tik labai nedidelė kunigo darbo sudedamoji dalis. Kun. V. Lisovskis taip pat lanko ir Norvegijos kalėjime kalinčius tautiečius. „Tai yra lietuviai, kurie norėtų pasikalbėti, – įvardijo kunigas. – Kalėjimai Norvegijoje paprastai turi liuteronų pastorių, kuris yra kaip etatinis kalėjimo darbuotojas. Kai kurie liuteronų pastoriai mato, kad yra lietuvių, žino, kad lietuviai yra katalikai, todėl susisiekia su manimi.“
Kunigas įvardijo, kad yra tekę rengti pamaldas kartu su liuteronų kunigu, tačiau yra tokių susitikimų, kur susirenka nuteistieji ir tiesiog vyksta pokalbiai. „Kartu pasimeldžiame, paskaitome Šventąjį Raštą, paskui būna kava, pyragas, pasikalbame apie gyvenimą, – teigė kunigas. – Pirmas pokalbis paprastai būna toks: kas ką nugalės – kunigas ar jie. O paskui pamatome, kad kunigas nėra kažkokia lėlė, aš taip pat žiūriu į juos kaip į žmones, o ne kažkokių stereotipų vedinas.“
Sunku, anot jo, yra tai, kad lietuviai yra išbarstyti po įvairius Norvegijos kalėjimus. „Departamentas stengiasi daug lietuvių vienoje vietoje nelaikyti, nes tada jie susiburia į gaujas ir pradeda truputį triukšmauti“, – kalbėjo kunigas.
Jis tvirtino, kad dažnai nė neklausia nuteistųjų, nei kiek laiko jie turės kalėti, nei už ką. Esą ir jie patys nenori apie tai kalbėti. „Bet tas žmogus, kuris sėdi kalėjime, nenustoja būti žmogumi“, – kalbėjo kun. V. Lisovskis.
Ligonių patepimas
Dar viena kunigo misijos dalis, dėl kurios tautiečiai beldžia į jo duris – ligonių patepimas. Nors, kaip jis tvirtino, ligonių patepimo prašymai Norvegijoje nėra dažni, nes dauguma tautiečių – jauno ir darbingo amžiaus.
Kunigas neslėpė, kad tai – sudėtinga jo misijos dalis. „Iš vienos pusės matai tikrovę, kuri artėja, – kalbėjo kunigas. – Iš kitos pusės, kai kalbiesi apie gyvenimą ir mirtį, negali sakyti žmogui: nepergyvenk, tu pasveiksi, bandai kalbėti apie gyvenimą, tikėjimą, apie pamatinius dalykus. Tai nėra lengvas dalykas, nes kas kartą susiduri su tikru žmogumi, su jo likimu. Turi įsijausti į tą situaciją ir kalbėtis su žmogumi, kai žinai, kad baigtis gali būti visai nelinksma.“
Kun. V. Lisauskas teigė, kad tai, kas kalbama su ligoniais, turi likti paslaptyje, tačiau įvardijo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų hospise buvo atliktas tyrimas – dažniausiai ligoniai nurodė besigailintys to, kad negyveno taip, kad būtų laimingi čia ir dabar.
Darbas emigracijoje – nuolatinis keliavimas
Kun. V. Lisovskis neslepia, kad jo dienotvarkė skiriasi nuo daugelio kunigų ir todėl yra ganėtinai chaotiška. „Žmonės galvoja, kad kunigas tik sekmadieniais Mišias aukoja, bet čia, Norvegijoje, vien kursais sužadėtiniams vyksta aštuoniuose miestuose, – kalbėjo kunigas ir įvardijo, kad per pusmetį jam teko susidurti su keturiolika grupių ir kiekvienai jų skirti po dešimt valandų. – Vaikų pirmosios komunijos pasiruošimas vyksta šešiuose miestuose.“
Per mėnesį šventosios Mišios lietuvių kalba vyksta dešimtyje vietų. Tik savaitgaliais. „Su Mišiomis yra susijęs keliavimas ir tas keliavimas yra keturi tūkstančiai kilometrų kiekvieną mėnesį, – įvardijo kunigas. – Dalis jų lėktuvu, tai iki Trondheimo yra tūkstantis kilometrų, o visa kita – automobiliu.“
Beje, kunigas įvardijo, kad Norvegijoje kunigai gauna standartinį atlyginimą. Ar iš jo galima pragyventi? „Kunigo atlyginimas Osle, kurį aš dabar gaunu, „į rankas“ yra 10 tūkst. kronų (tūkstantis eurų – DELFI) per mėnesį.“
Kunigas pridūrė, kad tas atlyginimas Norvegijoje „nėra kažkoks stebuklingas“.
Laisvė skriejant motociklu
Kunigas ant motociklo – vis dažnėjantis reiškinys. Į dviratės transporto priemonės vairą dažnai įsikimba ir kun. V. Lisovskis.
„Aš nesu kažkoks motofanatas, kuris nuo vaikystės viską žino apie motociklus ir panašiai, – kalbėjo kun. V. Lisovskis. – Aš neturiu nuosavo automobilio, nes nelabai galiu sau leisti nusipirkti iš tokio atlyginimo, bet turime tarnybines, o tarnybinių automobilių naudojimas yra ganėtinai reglamentuotas – ką gali ir ko negali. Todėl galiausiai, kai esi Norvegijoje ir negali nuvažiuoti ten, kur nori arba reikia pildyti bei rašyti prašymus ir visa kita, tai ateina akimirka būti mobiliam.“
Motociklas, anot kunigo, Norvegijos mastu yra patogiausia ir pigiausia transporto priemonė.
„Gražios vietos dažniausiai prieinamos vasaros sezono metu, nes žiemą visi kalnų keliai užsidaro, tai tokiu būdu atsirado motociklas ir kaip pramoga, ir kaip transporto priemonė, – teigė kun. V. Lisovskis. – Kartais taip pavargsti, kad atsisėdi ant motociklo, pravažiuoji kažkiek kilometrų, prapučia smegenis.“
„Važiuoji ir gali melstis“, – tvirtina kunigas ir priduria, kad motociklas tapo ir sielovados įrankiu. Beje, jis tvirtina, kad greičio pedalo stipriai nespaudžia, tik naudojasi eismo patogumais, pavyzdžiui, su motociklu galima važiuoti autobusų juostomis, o ir į keltus patekti būna didesnė tikimybė.