„Šiaip jau daugelis pripažįsta, kad mums labai pasisekė, kad pagrindinė Rusijos problema yra korupcija. Vis tik šiuo atveju daugeliu momentų galime būti šiek tiek ramesni negu mes dažnai viešoje erdvėje šnekame, nes daugelis dalykų, projektų paskęsta tokioje pelkėje. Todėl nors atsiranda šnekėjimas apie įvairius švelniosios galios konceptus, atsiranda įvairūs projektai, tačiau dažnai jie nesuderinti strategiškai. Apie tai šiuo šneka net patys rusai“, - teigė politologas, skaitęs pranešimą apie Rusijos švelniosios galios paieškas.
Rusijai švelnioji galia svetima, bet įvaldyti ją nori
Tarptautiniuose santykiuose, remiantis realizmo paradigma, galia skirstoma į kietąją ir švelniąją: kietoji galia apima politines, karines ir ekonomines priemones tikslų siekimui, tuo tarpu švelnioji galia padeda stiprinti patrauklumą, gerinti įvaizdį ar reputaciją. Švelniosios galios priemonėmis dažnai tampa kultūra, kalba, vertybės, ideologija.
N. Maliukevičius sako, kad Rusijos atveju švelniosios galios terminas turi būti vartojamas gana atsargiai ir kritiškai, nes pati Rusija į tai žvelgia kaip į kažką svetimo ir tarnaujančio labiau užsienio valstybių interesams. Kaip pavyzdį jis pateikė Vladimiro Putino straipsnį „The Moscow News“ apie Rusiją ir besikeičiantį pasaulį, kuriame švelniosios galios konceptas vartojamas labai keistame kontekste – jame kalbama apie neteisėtus švelniosios galios instrumentus, naudojamus prieš Rusiją.
„Ir mes turime procesą, kai yra bandoma spręsti, kaip pašalinti tuos „neteisėtus“ švelniosios galios instrumentus. Mes turime USAID, besitraukiantį iš Rusijos, turime „Radio Svoboda“ problemas. Tai reali praktika, su kuria susiduria vakarietiškos švelniosios galios įgyvendintojai Rusijoje“, - pasakojo politologas.
Tačiau, kita vertus, tas pats V. Putinas, šių metų liepą diplomatų susitikime teigė, kad diplomatai, šalia tradicinių diplomatijos priemonių, turėtų naudoti ir švelniosios galios instrumentus, kurie padėtų Rusijai pagerinti savo įvaizdį Vakaruose.
„Jis sako, kad įvaldėme tradicines diplomatijos priemones, bet ta švelnioji galia yra kažkas, ties kuo mums reikia dar pamąstyti ir ją įvaldyti“, - V. Putino pareiškimą diplomatų susitikime persakė N. Maliukevičius.
„V. Putinas šneka apie švelniąją galią, bet švelnioji galia Rusijai yra kažkas svetima ir priešiška. Iš tikro tai, kas buvo pasakyta „Moscow News“ straipsnyje, yra žymiai svarbiau negu tai, kas pasakyta diplomatams. Kodėl švelnioji galia Rusijai yra svetima? Todėl, kad atrastume Rusijos autorių straipsnių ir svarstymų, kad tai iš principo amerikietiškas konceptas, tarnaujantis amerikietiškiems interesams. Vakaruose jūs irgi atrastumėte kritišką perspektyvą, bet tai tikrai nebūtų pagrindinė žinia apie švelniąją galią. Bet Rusijoje vyrauja toks emocinis požiūris, jų nuomone, tai amerikietiška ir tarnauja amerikiečių interesams“, - teigė politologas.
Maža to, anot N. Malukevičiaus, rusų požiūriu, švelnioji galia yra ne tik svetimas dalykas, bet ir nukreiptas prieš Rusiją arba tiesiogiai, arba prieš jos įtaką posovietinėje erdvėje. Dėl šios priežasties politologas kelia klausimą, kam Rusijai reikia užsiimti tokia švelniąja galia, jeigu manoma, kad tokia priemonė yra svetima ir priešiška. „Matyt todėl, kad tokia yra mada“, - svarsto mokslininkas tačiau siūlo apie Rusiją labiau kalbėti vartojant ne tiek apie švelniąją galią“, kiek apie patrauklumą.
Kodėl Rusija užmiršo sovietinį patrauklumą?
Mokslininkas sako norįs supriešinti „švelniosios galios“ sampratą su tokiomis tradicinėmis sovietinėmis sąvokomis kaip ideologinė kova, propaganda, agitacija – šios priemonės, anot N. Maliukevičiaus, Sovietų Sąjungoje buvo itin puikiai įvaldytos.
„Mes galime visaip svarstyti, bet komunistinė ideologija buvo super stiprus ideologinis užtaisas patrauklumui Vakaruose – tiek komunistuojančiam jaunimui, tiek tiems, kad buvo tiesiog antivakarietiški. Kartais marksistinė ideologija vertinama kaip savotiškas religijos pakaitalas, kaip ideologija konvertitams. Ji tokia stipri, kad kuria konvertitus, revoliucionierius, kurie pasirengę keisti savo vidinę socialinę, politinę, ekonominę aplinką. Tai reiškė, kad tu turi ideologiją, kuri daliai yra savotiškas ženklas veikimui“, - pasakojo N. Maliukevičius.
Jo nuomone, Rusija puikiai galėtų iš sovietinės praeities skolintis gebėjimą vystyti savo patrauklumą, tačiau kažkodėl to nedaro ir bando ieškoti kitokių švelniosios galios instrumentų. Tačiau, pasak N. Maliukevičiaus, dauguma tokių instrumentų neturi jokio ideologinio užtaiso.
„Man labai keista, kodėl Rusijoje taip nešnekama: nors nėra kuklinamasi sakyti, kad Rusija yra sovietinės valstybės paveldėtoja, kad jai svarbi sovietinė istorija, bet viskas, kas susiję su sovietinės užsienio politikos vykdymu, institucijų veikla, staiga tampa toks svetimas dalykas, atsiranda toks kuklumas, nors praktiškai galima nesikuklinti ir skolintis tą sovietinę patirtį, kuri, manau, buvo visai efektyvi“, - teigė mokslininkas.
B.Jelcino ir V.Putino laikotarpiai
Anot N. Maliukevičiaus, ideologinio pagrindo Rusijos švelniajai galiai ypač stinga Boriso Jelcino laikotarpiu, nes šalis tuo metu prarado integruojančią ideologiją, jos institucinė bazė sugriuvo, lėšų nebuvo, todėl teko koncentruotis į vidaus politiką ir buvusias sovietines valstybes palikti ramybėje. Maža to, anot mokslininko, tuo metu Rusijos elitą buvo užvaldžiusi vakarietiška ideologija, todėl buvo šnekama apie strateginę partnerystę su Vakarais.
Tačiau tuo pat metu užgimsta ir artimojo užsienio bei tėvynainių koncepcijos, kuriomis stengiamasi išlaikyti Rusijos įtaką buvusiose sovietinėse valstybėse.
„Bet netgi vykstant šitiems procesams, griūčiai, esama žmonių atėjusių iš sovietinės aplinkos, atsimenančių sovietinę didybę, įtaką ir interesus. Jie kuria smegenų centrus, kuriuose atgimsta artimo užsienio ir tėvynainių koncepcijos, žinomos „Karaganovo doktrinos“ pavadinimu. Bet jos atgimsta paradoksaliai, nes neturi vidinės ideologijos ir šneka apie tam tikrus užsienio politikos įrankius“, - teigė N. Maliukevičius.
Jo teigimu, „Karaganovo doktrina“ buvo labai keista ta prasme, kad kalba apie tėvynainius, gyvenančius užsienyje, tačiau nepagrindžiant teigiama, jog jie ir turi likti užsienyje, kad taptų Rusijos įtakos įrankiais. N. Maliukevičius tai vertina kaip tam tikrą užsienio politikos instrumentą, neturintį ideologinio pagrindo.
Tuo pačiu laikotarpiu Rusija, pasak N. Maliukevičiaus, atsigręžia ir į Euraziją, atsiranda pasiūlymų Rusiją pristatyti kaip transnacionalinę korporaciją.
„Dabar mes turime naują laikotarpį, kuris įtvirtina tą problemą, kad ideologijos nebuvo. Nauji patrauklumo projektai ar strategijos turi visų pirma užsitikrinti naują ideologiją, todėl atsiranda Glebo Pavlovskio ir kitų politinių technologų straipsniai, kurie visiškai nurašo „artimo užsienio“ koncepciją. Mes ir dabar šnekame apie tą koncepciją, bet yra 2003 m. G. Povlovskio straipsnis, kuriame jis visiškai atsisako „artimo užsienio“ sampratos kaip mirusios ir nenaudingos“, - teigė N. Maliukevičius.
Jo teigimu, V. Putino laikotarpiu išryškėja, kaip Rusija atranda europinę ideologiją, rytietiškąją bei lokalinę, arba posovietinę.
Nepakankamai suvokiame, kodėl Rusijai svarbu antifašizmas?
Europinė Rusijos ideologija, anot politologo, grįsta antifašizmu – šiuo pagrindu Rusija atskiria tikrąją Europą nuo netikros. Netikrai Europai, žinoma, priskiriama ir Lietuva.
„Mes nepakankamai suvokiame, kodėl antifašizmas Rusijai yra taip svarbu ir kodėl dažnai mūsų veiksmai arba marginalių grupių veiksmai įvardijami kaip neofašistiniai. Todėl kad antifašizmas Rusijoje tampa pagrindine europietiška ideologija, daugeliu atvejų tai yra netikros Europos supriešinimas su tikra Europa“, - teigė politologas.
Anot jo, Rusijai tikra Europa yra ta, kuri laimėjo prieš fašizmą, kuri nuteisė jį teisiškai, istoriškai. Tie, kurie neva bando tai revizuoti, yra netikra Europa.
DELFI primena, kad Lietuva deda pastangas, jog tarptautinės institucijos vienodai vertintų nacių ir sovietų nusikaltimus prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir vėliau.
„Mes Rusijai esame netikra Europa – tikra Europa yra ji pati, tikra Europa yra Vokietija ir kiti didieji“, - teigia mokslininkas.
Rytams, pasak N. Maliukevičiaus, Rusija taiko kitą ideologiją – suverenios demokratijos. Politologo teigimu, norėdama suburti autoritarinių Rytų valstybių elitą, Rusija suformavo suverenios demokratijos konceptą, kuris autoritariniams Eurazijos šalių lyderiams yra kaip gynyba nuo vakarietiškų įtakų.
„Šis konceptas yra integracinis Eurazijos elito projektas. Ne visuomenių projektas, bet labai efektyvus kaip gynybinis projektas Eurazijos autoritariniams valdantiesiems nuo visokių vakarietiškų įtakų“, - sakė mokslininkas.
Jo teigimu, Rusija po truputį atranda ideologinį pagrindą savo užsienio politikai posovietinėse valstybėse, todėl mums labai pasisekė, kad dauguma švelniosios galios projektų, kurie kartais apibūdinami kaip humanitariniai, įstringa korupcijos pelkėje – tokiu būdu Rusijos veikla mūsų atžvilgiu tampa kiek stichiška ir ne tokia koordinuota, kokia galėtų būti.