Tokį įstatymo projektą ruošia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krkščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Matas Maldeikis. Pasak politiko, jo siekis, – kad minėtu klausimu sutartų platus Seimo narių ratas.
„Noriu atsisėsti su skirtingų frakcijų atstovais, pakviesti juos, pažiūrėti jų reakcijas ir noriu tiesiog paruošti teisės akto projektą dėl reguliavimo, kas važiuoja į EVT. Aš manau, kad tai bus logiškas kelias šiuo atveju – sureguliuoti šį klausimą“, – Delfi sakė M. Maldeikis.
Jo teigimu, pateikus projektą Seimui, vėliau būtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą (KT), kad šis išaiškintų, ar minėtas įstatymas neprieštarautų Konstitucijai.
„Buvo ir kitose šalyse tai nustatyta reguliavimo principu, šiuo atveju – Suomijos, ir aš pagalvojau, kad tai būtų geras kelias. (...) Įsivaizduoju, kad parlamentas imtųsi iniciatyvos ir priimtų kažkokį sprendimą. Kiek aš konsultavausi su šioje srityje kompetentingais teisininkais, jie sako, kad tai gali būti išsprendžiama reguliavimo būdu – įstatymu, reglamentuojančiu visus šiuos klausimus“, – pažymėjo Seimo narys.
M. Maldeikis taip pat pabrėžė, kad dalis buvusių premjerų taip pat buvo pasisakę, jog šį klausimą reikia išspręsti ir neslėpė besitikintis sulaukti didelės paramos Seime.
„Man labai svarbu, kad jis nebūtų vienos ar dviejų politinių jėgų atstovų – tai turėtų būti toks bendras, didelės dalies Seimo narių (projektas – aut.p.). Aišku, visi kartu nebalsuos, bet kad didelė dalis iš skirtingų frakcijų balsuotų, nesvarbu, ar tai pozicija, ar opozicija, nes tai yra bendras interesas“, – akcentavo parlamentaras.
Anot jo, būtina parodyti, kad „tai nėra vienos jėgos, vieno Seimo nario kažkokia užgaida ar asmeniniai savo klausimų sprendimai“.
„Aš noriu bendros parlamento pozicijos šiuo požiūriu, kiek tai yra įmanoma“, – teigė M. Maldeikis.
Kartu politikas pažymėjo, kad toks įstatymas pasitarnautų ir visuomenei – būtų paaiškinta, kad ES institucijose priimti klausimai nėra tiesiog deklaratyvūs ir daro didelę įtaką šalies vidaus politikai.
Dėl to, pasak M. Maldeikio, į EVT dažniausiai turėtų vykti premjeras, o jį galėtų bendru sutarimu kai kuriuose posėdžiuose pavaduoti prezidentas.
„Mes siunčiame žinią, kaip mes suprantame pačią ES – ar tai yra užsienio politika, ar tai yra vidaus politikos tęsinys. Kad pagaliau mes suprastume, kad mes esame ES – tai yra mūsų teisinės sistemos dalis ir tai yra vidaus politika. ES truputį pritraukti prie mūsų kasdienio gyvenimo – kad tai mums būtų aktualiau, kad suprastume, jog sprendimai, kurie ten priimami, labai smarkiai liečia kasdienį mūsų gyvenimą“, – sakė M. Maldeikis.
Pasak jo, tokį įstatymą jis planuotų paruošti ir Seimui pateikti dar pavasario sesijoje.
Iniciatyvą įvertino teisininkas: tai civilizuotas būdas spręsti klausimą
Savo ruožtu komentuodamas tokią M. Maldeikio iniciatyvą, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius, advokatas dr. Algimantas Šindeikis pažymėjo, kad Seimas gali bandyti atstovavimo valstybei EVT klausimą sureguliuoti teisės aktu.
Tačiau kartu jis antrino, kad šiuo atveju, kaip ir planuoja iniciatyvos autorius M. Maldeikis, pasisakyti turėtų ir Konstitucinis Teismas.
„Seimas gali bandyti sureguliuoti teisės aktu, bet vis tiek iškils to teisės akto atitikimo Konstitucijai klausimas, kadangi vis dėlto prezidento ir Vyriausybės vadovo funkcijos yra numatytos Konstitucijoje. Šiuo atveju, kadangi keliamas klausimas, kas turi atstovauti Lietuvai EVT, o Seime yra skirtingos nuomonės tuo klausimu, tai gali atsirasti kreipimasis į KT ir tik po to kreipimosi būtų galutinai aišku, kas turi kompetenciją atstovauti Lietuvai EVT“, – Delfi sakė A. Šindekis.
Pasak jo, logiška, kad toks klausimas apskritai būtų reglamentuotas įstatymu.
„Aš manau, kad iš principo gali būti reguliuojama, kadangi esame pasirašę ES sutartį, mūsų Konstitucijos dalis taip pat yra aktas dėl Lietuvos Respublikos narystės ES, bet tame akte nėra numatyta, kas Lietuvai atstovauja ES institucijose – tik aprašyti mūsų įsipareigojimai. Tokiu atveju, jeigu neturime aiškumo ir jokio KT verdikto šioje srityje, tai manau, kad įstatymas yra tas civilizuotas būdas, kaip reikėtų tai sureguliuoti“, – pažymėjo VU partnerystės profesorius.
A. Šindeikio reigimu, Konstitucijoje numatyta, kad vykdomosios politikos funkcijos yra išdalintos, taigi, pasak advokato, kai EVT sprendžia išimtinai santykių su kitomis valstybėmis klausimus, kompetenciją dalyvauti tarybos susitikimuose turi šalies vadovas.
Tačiau priešingai yra su klausimais, susijusiais su bendrijos vidaus politika.
„Mes suprantame, kad ES mums yra daugeliu atveju labiau ekonominė sąjunga, nei politinė. Pažiūrėkime į valstybės biudžetą – iki trečdalio mūsų lėšų nacionaliniame biudžete sudaro ES paramos lėšos ir mūsų įsipareigojimai yra susiję su sanglaudos fondais, su žemės ūkio politika, dabar su žaliąja politika, klimato kaita. Iš esmės daugeliu atveju tai yra ekonominiai dalykai ir tai yra ES vidaus dalykas, ES statusas kaip tarptautinės struktūros yra truputį kitoks nei kitų – mes esame ES vidaus dalis.
Esame įsipareigoję laikytis ES teisės aktų ir, jei EVT yra sprendžiami klausimai, susiję su ekonomika, tokiu atveju nėra jokios abejonės, kad mūsų ministras pirmininkas turi daugiau šioje srityje galių ir galimybių tokią politiką įgyvendinti“, – atkreipė dėmesį A. Šindeikis.
Pasak jo, sureguliuoti, kad į tam tikrus EVT posėdžius vyktų prezidentas, o į tam tikrus – ministras pirmininkas, yra įmanoma.
„Tik supraskime, kad Vyriausybė yra formuojama partiniu pagrindu, o prezidentas yra renkamas tiesioginiuose rinkimuose ir jis negali dalyvauti politinių partijų veikloje. Tai čia yra tam tikras prieštaravimas, kurį matyt nebus taip paprasta išspręsti“, – kartu pažymėjo teisininkas.
Paklaustas, ar yra kitas kelias, kaip išspręsti šį teisinį neaiškumą, A. Šindeikis atsakė, kad tai galėtų būti politinės kultūros klausimas.
„Kitas kelias, jei ne įstatymu, tai yra nebūtinai tradicija, bet politinė kultūra. Jeigu politikoje būtų įmanoma, kad galėtų susitarti prezidentas su Vyriausybės vadovu, kas atstovauja Lietuvai konkrečiai EVT posėdyje – jei būtų tokio lygmens politinė kultūra Lietuvoje, tai nereikėtų įstatymo, bet mes suprantame, jog politikoje ne visada nulemia kultūra. Nulemia kiti interesai.
Kita vertus, mes turime į tą klausimą žiūrėti pragmatiškai – žiūrėti į Konstituciją. Jeigu EVT sprendžia klausimus išimtinai susijusius su ekonomikos plėtra, konkurencijos klausimais, žaliąja politika, žemės ūkio, miškų politika, tai tokiuose susitikimuose turi dalyvauti ministras pirmininkas, kadangi jis yra atsakingas už biudžeto sudarymą ir jo vykdymą“, – dar kartą akcentavo advokatas.
Vyriausybės vadovo vairą perėmus Ingridai Šimonytei, o prezidentui G. Nausėdai toliau vykstant į visus EVT posėdžius, atstovavimo šaliai EVT klausimas vėl buvo iškeltas viešai.
Lietuvai įstojus į ES, kurį laiką į viršūnių susitikimus vykdavo ir premjeras, ir prezidentas. Tiesa, per Dalios Grybauskaitės prezidentavimą nusistovėjo tvarka, kad į EVT posėdžius vyksta šalies vadovė.
Prezidentūra tikina, kad jai nebuvo pateikti aiškūs argumentai, kodėl reikėtų keisti nusistovėjusią tradiciją, kai į EVT susitikimus vyksta šalies vadovas.
Savo ruožtu M. Maldeikis išplatino viešą kreipimąsi į G. Nausėdą, kuriuo paaiškino savo poziciją:
Pats G. Nausėda interviu Delfi sakė, kad atstovavimas valstybei EVT jam yra svarbus, o pakaitinis atstovavimo šaliai metodas esą negalėtų būti įgyvendinamas.
Tuo metu premjerė I. Šimonytė teigė, kad pokyčių nereikalauja, tačiau pripažino, kad kai kuriais klausimais jos dalyvavimas EVT „būtų praktiškesnis“. Trečiadienį po Vyriausybės posėdžio ji taip pat patikino, kad šiuo klausimu pirmadienį kalbėjosi su G. Nausėda bei išsakė jam savo poziciją.
„Čia sprendimų gali būti įvairių – yra šalių, kur šie diskusiniai klausimai pasibaigė kažkokių įstatymų keitimais. Aš nežinau, ar mums čia šiuo keliu reikėtų eiti, todėl, kad jokiame įstatyme nėra parašyta, kas atstovauja Lietuvai EVT“, – spaudos konferencijos metu sakė Vyriausybės vadovė.
„Prie tokių diskusijų grįžti būtų galima, o ar bus noro prie jų grįžti iš prezidento pusės, aš atsakyti negaliu“, – pridūrė I. Šimonytė.
Ekspertai sako, kad šio klausimo plėtojimas ir nusistovėjusios tvarkos keitimas galėtų įžiebti valdančiųjų ir prezidentūros konfliktą.
