Šaukštas deguto

Pirmasis pernelyg ankstyvas „op“ – džiaugimasis, kad kuopa jau susitvarkė su ligomis. Na, tiksliau, kuopa bendrai paėmus gal ir susitvarkė. Aš pats nesusitvarkiau. Dvi savaites trukęs gerklės skausmas ir kosulys, neleidę išsimiegoti, galų gale išvirto į aukštą temperatūrą. Pačiu netinkamiausiu metu. Pasirodo, bronchitas pasalūnas laukė pačios skaudžiausios akimirkos smogti.

Mediko nuosprendis buvo negailestingas: guldomas į medpunktą iki kitos savaitės pradžios (o nuosprendis išgirstas trečiadienį). Dar bandžiau išsiderėti, kad leistų išgėrus nemenką dozę ibuprofeno sudalyvauti tą patį trečiadienį vykusiame pirmame koviniame šaudyme. Gydytojas leido. Su ginklu, ekipuotės diržu, šalmu ir taktinėmis pirštinėmis jau bėgau rikiuotis su šaudyti besirengiančiu savo būriu ir... pagavo kuopininkas. Gavau velnių ir aš, ir, panašu, kritikos galėjo girdėti ir gydytojas.
O savaitgalis (visiems, išskyrus ligonius) išpuolė kaip reta puikus. Galima būtų jį pavadinti kažkuo panašiu į universiteto egzaminų sesiją – per tris dienas kariai iškišę liežuvį lakstė po poligoną ir vykdė įvairiausias įskaitines užduotis – bandė įrodyti instruktoriams, kad geba naudotis žemėlapiu tamsoje, maskuotis, kasti apkasus įšalusioje žemėje, judėti su ginklu, aprašyti savo šaudymo sektorių, naudotis radijo ryšiu ir per du mėnesius įgijo kitų bazinių kariui būtinų įgūdžių.

Tai štai, ginklą, dėtuves ir valymo priemones kuopininkas nedelsiant atėmė, o mane patį tučtuojau išsiuntė į ligoninę. Taip ir nutiko, kad kol kolegos pirmą kartą uostė paraką, aš uosčiau p.... palatos orą. Vėl antibiotikai, derinami su oseltamiviru ir kosulį lengvinančiomis priemonėmis. Panašu, kad šįkart gydymas skirtas tikrai taikliai – nuo penktadienio temperatūra aukščiau normalios nebepakilo. Deja, amnestijos niekas neišrašė ir gulėjimo ligoninėje nuosprendžio nesutrumpino – likau savaitgalį uostyti palatos oro.

O savaitgalis (visiems, išskyrus ligonius) išpuolė kaip reta puikus. Galima būtų jį pavadinti kažkuo panašiu į universiteto egzaminų sesiją – per tris dienas kariai iškišę liežuvį lakstė po poligoną ir vykdė įvairiausias įskaitines užduotis – bandė įrodyti instruktoriams, kad geba naudotis žemėlapiu tamsoje, maskuotis, kasti apkasus įšalusioje žemėje, judėti su ginklu, aprašyti savo šaudymo sektorių, naudotis radijo ryšiu ir per du mėnesius įgijo kitų bazinių kariui būtinų įgūdžių. O vainikavo savaitgalį Birutės takas – kliūčių ruožas, iš kurio sausas nė vienas neišbrido. Bet išbrido visi. Ir už tai buvo apdovanoti geležinio vilko ženkleliais bei beretėmis.

Visi su beretėmis, o man žiauriai skaudu ir gėda, kad tarsi įsakymo paklausiau daugkart kartoto vadų nurodymo nevaidinti didvyrio ir susirgus iškart kreiptis į medikus. Būčiau pavaidinęs didvyrį, ibuprofenu nuslėpęs savo negalavimus – turėčiau beretę su geležiniu vilku ir aš. Na, gal po to ir būčiau ilgesniam laikui atgulęs, bet misija būtų įvykdyta.

Po savaitgalio visi draugai iki vieno buvo išsišiepę iki ausų, laimingi dėl savo pasiekimų, o aš, per ilgą gulėjimą lovoje, nors ir perskaitęs visą knygą apie šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare, buvau surūgęs lyg kopūstas pavasarį.

Šiokia tokia paguoda yra tai, kad bazinio karinio mokymo kursą galėsiu baigti pavasarį, su praktiškai pilnu būriu likimo brolių – kitų ligonių, kurie dėl įvairių negalavimų buvo priversti atidėti pirmą kareivišką „sesiją“.
Šiokia tokia paguoda yra tai, kad bazinio karinio mokymo kursą galėsiu baigti pavasarį, su praktiškai pilnu būriu likimo brolių – kitų ligonių, kurie dėl įvairių negalavimų buvo priversti atidėti pirmą kareivišką „sesiją“.

Kitas pernelyg ankstyvas „op“ – lūkestis, kad būsiu paskirtas vyresniuoju šauliu arba kulkosvaidininku. Dėl to, kad varčiausi ant ligoninės lovos, kol savaitgalį visi prakaitavo ir murkdėsi sutižusiame sniege bei dirvos paviršiaus pliurzėje (tik paviršiaus – giliau įšalę, kuo buvo labai nepatenkinti apkasų kasėjai), specializacijų skirstymas vyko be mano dalyvavimo. O kita patarlė sako, kad paskutiniam šuniukui – papas prie subinės. Tai va taip neakivaizdžiai buvau paskirtas kulkosvaidininko padėjėju. Tuo, kuris, be savo įprastinės ekipuotės, dar tampo ir kulkosvaidžio amunicijos dėžutę, bet pašaudyti kulkosvaidžiu negauna. Tai gaunasi panašiai, lyg dirbti kokio LeBrono Jameso asmeniniu masažuotoju – lyg ir žaidi NBA lygoje (nes, kiek suprantu, Birutės ulonų batalionas yra kažkas panašaus Lietuvos kariuomenės struktūroje), bet į krepšį pamėtyti neleidžia. Bet žmogus reikalingas, nes be jo pagrindinis skyriaus ginklas negali tinkamai atlikti savo funkcijos.

Statinė medaus

Nelemtas laikas ligoninėje buvo vienintelis nesmagus dalykas (kartu su visais nuo jo priklausančiais rezultatais), nutikęs per pastarąsias savaites. Ir viskas – per mano organizmo nesugebėjimą efektyviai susitvarkyti su infekcija. O už tai visa kita tik džiugino.

Pradėsiu nuo smulkesnių dalykų. Virtuvė, tarsi būtų išgirdusi mano burbėjimą, išmoko fantastiškai skaniai paruošti makaronus – nepervirė, įpylė šiek tiek aliejaus, kad nesuliptų. Ir pagardino prieskoniais. Niam. Net namie taip skaniai ne visada gaunasi.

Beskaitant Šveiko nuotykius supratau, kad Lietuvos kariuomenė yra nepalyginamai tvarkingesnė, mūsų medikai nepalyginamai kompetentingesni, gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, o karininkai taip nepagrįstai bausmėmis nesišvaisto (na, gal ir patys kareivėliai elgiasi kur kas protingiau), nei Čekijos kariuomenėje maždaug prieš šimtmetį. Nors, aišku, gyvenimo sąlygos per šimtmetį bet kokiu atveju turėjo pasikeisti neatpažįstamai. Tai va, Šveiko nuotykius galima skaityti kaip aprašymą „Kaip nėra Lietuvos kariuomenėje“.

Fizinis ruošimas

Medaus statinę papildė ir fizinis ruošimas. Prisimenate, praėjusį kartą skundžiausi, kad nesugebėjau išbėgti 30 minučių be sustojimo? Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Gal bėgimo tempas buvo mažesnis, gal padėjo naujai įsigyti bėgimo bateliai ar supratimas, kad net šaltą dieną nereikia šiltai rengtis, kai ketinama pusvalandį bėgti, bet du kartus (vieną – prieš pat atgulant ligoninės lovoje, kitą – iškart pasibaigus draudimui dalyvauti lauko pratybose) teko bėgti po pusvalandį ir nekilo jokių sunkumų – atrodė, kad būčiau ir dar valandą galėjęs nubėgti be jokių skundų.

Tiesa, būrio vadas po antrojo bėgimo dar nusprendė padaryti kelis jėgos ir ištvermės didinimo pratimus, kurie staigiai pribaigė. Pritūpimai ant vienos kojos, pasirodo, visai nėra lengva. Ir trigalvis raumuo dar tikrai toli nuo pageidautinos būklės, ką parodė įvairios atsispaudimų modifikacijos.
Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalionas

Be to, ir bėgimas su amunicijos diržu ant kupros, šalmu ant galvos ir ginklu rankoje vis dar labai sunkiai įkandamas užsiėmimas. Po maždaug 200 metrų tokio bėgimo maniau, kad nugaišiu. Galėčiau teisintis, kad bėgama buvo iškart po apkaso iškasimo ir užkasimo, be jokio poilsio, be galimybės ištiesti ir pratampyti nugarą, lenktą kokį pusvalandį dirbant su trumpučiu kastuvėliu.

O savaitgalio fizinių užsiėmimų kulminacija buvo viso bataliono bėgimas Alytaus gatvėmis vasario 16 d. proga. Beveik 7 km per maždaug 45 minutes – būtų visai neblogai bėgant su sportine apranga ir patogiais sportiniais bateliais. Bet šiuokart bėgome su uniformomis ir lauko uniformos batais (t. y. kerzais)! Ir nieko, nesustojau, neatsilikau ir nenumiriau. Nes niekas nedavė įsakymo pavargti. O prieš mėnesį, kai sausio 13 d. atminimui Vilniuje panašiomis sąlygomis vyko bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, net nebūčiau drįsęs pagalvoti, kad būčiau įveikęs tokią distanciją. Tiesa, anuokart buvo bėgami 9 kilometrai. Ir didelė dalis distancijos buvo įveikinėjama įkalnėn. Dabar tokiam bėgimui ryžčiausi be baimės. Nes ne tik pats sustiprėjau, tapau ištvermingesnis, bet ir visiškai pasitikiu savo kolegomis – jeigu matytų, kad man trūksta jėgų, jie tikrai padėtų, patemptų, o kritiniu atveju gal net ir paneštų.

Apskritai pastaruoju metu nebeteko prasmės pradinis skundimasis, kad per daug laiko praleidžiame ant taburečių. Kai kuriuose fiziniuose užsiėmimuose krūvis būna toks, kad kūnas rėkte rėkia „nebegaliu“, bet valia ir nenoras atsiskirti nuo būrio padaro savo – kaip sunku bebūtų, karys sugebės.
Apskritai pastaruoju metu nebeteko prasmės pradinis skundimasis, kad per daug laiko praleidžiame ant taburečių. Kai kuriuose fiziniuose užsiėmimuose krūvis būna toks, kad kūnas rėkte rėkia „nebegaliu“, bet valia ir nenoras atsiskirti nuo būrio padaro savo – kaip sunku bebūtų, karys sugebės.

Kad jau apie sportą – tai kartu ir apie svorį ir sveikatą: iškart grįžus svarstyklės parodė 91 kg. Negaliu pasakyti dėl ko – gal dėl savaitės ligoninėje, kai kalorijų prarydavai maždaug tiek, kiek ir visada, o sudegindavau gerokai mažiau. Nors optimistiškai tikiuosi, kad tai ne riebalinis sluoksnis vėl storėja, o raumuo pradėjo augti greičiau nei pilvo taukas tirpsta. Tirpsta ir kraujospūdį žymintys skaičiai. Vietoj hipertenzijai artimų 140 mmHg sistolinio ir 90 mmHg diastolinio kraujospūdžio dabar galiu džiaugtis aiškiai mažesniais ir normai artimesniais skaičiais – 130 ir 80 mmHg. Dar ne taip, kaip buvo prieš dešimtmetį, bet jau kur kas geriau. Ir tik per 2 mėnesius!

Karinis rengimas

Iš ankstesnių dienoraščio dalių galėjo susidaryti įspūdis, kad kariuomenėje nemokoma nieko, tik žygiuoti į taktą, valyti dulkes ir nešioti plytas. Tas įspūdis jau ir anksčiau nebuvo visiškai teisingas, bet dabar situacija yra tokia, kad nieko panašaus nėra (išvalytą kambarį seržantams išmokome „priduoti“ iš pirmo karto).

Visą savaitę mokėmės pastatų šturmavimo ypatumų – kaip užtikrinti savo ir kolegų saugumą, kaip padaryti, kad šturmuojančioji grupė patirtų kuo mažiau nemalonių siurprizų. Ir nors mūsų būriui kol kas teko tik judesių šlifavimo pratybos – kuri karių proga kuria kryptimi eina ir kokia kryptimi dengia patalpą – kitiems būriams teko ir kur kas įdomesnis užsiėmimas užiminėti pastatą, kuris yra aktyviai ginamas. Tiesa, ne koviniais šaudmenimis. Birutės ulonų batalione yra „Airsoft“ ginkluotės ir apsaugų komplektas, leidžiantis ganėtinai saugiai šlifuoti mūšio mieste sąlygas.
Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalionas

O tris artimiausias savaites pagal paskirtąsias specialybes būsime išskirstyti po įvairius Lietuvos poligonus ir mokysimės dirbti su konkrečiai mums priskirtais ginklais. Man pačiam ir toliau teks bendrauti su savo Angelina, bet taip pat privalėsiu išmokti darbo su kulkosvaidžiu ypatumų – kulkosvaidininko padėjėjas turi sugebėti šaudyti šiuo ginklu ne ką prasčiau nei pagrindinis kulkosvaidininkas. Nes tikrų mūšių eiga yra ne visada prognozuojama ir kritinėje situacijoje padėjėjui gali tekti atlikti pagrindinio kulkosvaidininko vaidmenį.

Nuomonės tyrimas

Galbūt skaitant mano dienoraštį kažkam galėjo pasirodyti, kad skundžiuosi kariuomene ir jos tvarka. Ogi nė velnio! Nors vieną-kitą trūkumą ir matau (ir nevyniodamas į vatą aprašau), visgi tarnybą kariuomenėje iki šiol vertinu beveik absoliučiai teigiamai (su ganėtinai retomis ir retėjančiomis išimtimis valgykloje). Kaip tik pastarosiomis savaitėmis kuopos karių nuomonės apie kariuomenę klausė Karos akademijos atstovė, išdalinusi nuomonės tyrimo anketas. Tai ir pats uždaviau sau klausimus – o ką gi aš manau apie kariuomenę?
Visą savaitę mokėmės pastatų šturmavimo ypatumų – kaip užtikrinti savo ir kolegų saugumą, kaip padaryti, kad šturmuojančioji grupė patirtų kuo mažiau nemalonių siurprizų. Ir nors mūsų būriui kol kas teko tik judesių šlifavimo pratybos – kuri karių proga kuria kryptimi eina ir kokia kryptimi dengia patalpą – kitiems būriams teko ir kur kas įdomesnis užsiėmimas užiminėti pastatą, kuris yra aktyviai ginamas. Tiesa, ne koviniais šaudmenimis.

Tai štai nuomonė buvo tokia: tarnybos organizavimas – aukščiausiame lygyje, karių aprūpinimas – aukščiausiame lygyje, sveikatos priežiūra aukščiausiame lygyje, santykiai su kitais kariais ir vadais – kuo puikiausi, fizinio pasirengimo gerėjimas tik džiugina. Ir jeigu būčiau bent kokiais 12 metų jaunesnis (ir nebūčiau vedęs bei neauginčiau vaiko), be jokios abejonės rimtai svarstyčiau apie karjeros kariuomenėje galimybes (visų pirma nukreipiant dėmesį į Karo akademijos siūlomą išsilavinimą ir šį išsilavinimą įgijus atsiveriančias galimybes). Kita vertus, jeigu nebūčiau vedęs ir neturėčiau vaiko, veikiausiai net nesusimąstyčiau, kad reikia kažką ginti, o platūs pečiai vyrui reikalingi tam, kad už jų galėtų saugiai jaustis žmona ir vaikai.

Tarnybos priežastys

Beskaitant komentarus (taip, taip, skaitau juos – tai yra nors ir nelabai patikimas, bet bent jau šioks toks visuomenės nuomonės tyrimas) atrodo, kad vis dar kyla klausimų, dėl ko apsirengiau uniformą ir į rankas paėmiau G-36. Patikėkite, ponai, tikrai ne dėl pinigų. Jeigu man pinigai būtų aukščiau visko – sėdėčiau sau patogiame, gerai apmokamame darbe, į kurį pavėlavus pusvalandžiu niekas per daug sau galvos nesuka (svarbu tik savo darbą atlikti), valgyčiau tokį maistą, kuris man patinka, o ne tokį, kuris yra duodamas valgykloje be pasirinkimo ir kiekvieną vakarą grįžčiau į namus pas žmoną.

Karinė tarnyba mano pajamas gryna pinigine išraiška sumažino ne procentais, o kartais (nuo darbo redakcijoje esu tarnybos laikotarpiui atleistas ir netgi šiuos dienoraščius rašau ne dėl kokio nors pinigais pagrįsto susitarimo). Ir DELFI manęs į tarnybą tikrai nesiuntė – vadovams mano pasiryžimas laikinai pasirinkti karinę tarnybą buvo nemenkas siurprizas.

Kaip jau minėjau, man pagrindinės priežastys tokiame, žvelgiant iš kariuomenės perspektyvos, garbiame amžiuje pasirinkti kario kelią buvo noras pasitaisyti sveikatą, numesti svorio, sustiprėti fiziškai. Kitaip tariant, ištaisyti 15 metų tingaus ir sotaus gyvenimo būdo klaidas. Ne menkesnė priežastis – būti pasiruošusiu ginti žmoną, jeigu kokie nors okupantai drįstu į Lietuvą kelti savo smirdinčius kerzus.

Keletą metų padirbėjus tą patį darbą, kad ir koks jis būtų įdomus, kasdienis darbas su naujienomis tampa ganėtinai nuobodžiu ir norisi pailsėti. Ilgai. Todėl man šie 9 mėnesiai tuo pačiu atlieka ir atostogų vaidmenį. O, kaip aš ilsiuosi!

Tikiuosi ir kažkokios finansinės naudos – jei kada teks ieškotis kito darbo, manau, gyvenimo aprašymo įrašas, kad savo noru tarnavau Lietuvos kariuomenėje, bus ne ką prastesnis už įrašus, liudijančius apie išsilavinimą ar civilio darbo patirtį. Nes neabejoju, kad karys, 9 mėnesius vien valios pastangomis daręs tai, kas atrodytų fiziškai sunkiai įmanoma, esant būtinybei sugebės mobilizuoti visas savo jėgas ir bet kokiame darbe.

Pramoga ore

Vieną rytą, besėdinėjant savo kambariukuose, išgirdome labai jau garsų ūžimą virš kareivinių. Virš galvų neįprastai žemai skraidė sraigtasparnis. Ne be reikalo, pasirodo – jis kaip tik į Birutės ulonų batalioną ir atskrido. Mat pratybose dalyvavę ulonai mokėsi taktinio įsilaipinimo ir išsilaipinimo į sraigtasparnį. O tarp išsilaipinimo ir įsilaipinimo jie dar spėjo ir „nusikaltėlį“ sučiupti.
Tikiuosi ir kažkokios finansinės naudos – jei kada teks ieškotis kito darbo, manau, gyvenimo aprašymo įrašas, kad savo noru tarnavau Lietuvos kariuomenėje, bus ne ką prastesnis už įrašus, liudijančius apie išsilavinimą ar civilio darbo patirtį. Nes neabejoju, kad karys, 9 mėnesius vien valios pastangomis daręs tai, kas atrodytų fiziškai sunkiai įmanoma, esant būtinybei sugebės mobilizuoti visas savo jėgas ir bet kokiame darbe.

Visi mūsų kuopos būriai vienas po kito buvo vedami apžiūrėti „paukščiuko“ – gelbėjimo operacijoms pritaikyto Mi-8T sraigtasparnio. Įgulos nariai supažindino mus su savo transporto priemone. Ir tikriausiai buvau išsišiepęs iki ausų, kai seržantas davė komandą: „Trys vyr. šauliai ir Neverauskas, pas mane!“. Nieko sau! Mus keturis – vienintelius iš kuopos – paskraidino šiuo garsiai ūžiančiu paukščiu. Ir ne šiaip paskraidino, o mums esant viduje maždaug 200 m aukštyje nuskraidino į pratybų vietą (tikrą, žmonių gyvenamą kaimą), kur vyko karių „profų“ pratybos. Jie, kartu su „nusikaltėliu“ (taip spėju, nes jo rankose buvo ne gėlės, o vienkartiniai plastikiniai antrankiai), itin operatyviai sušoko į sraigtasparnį, kuris nedelsiant pakilo ir pargabeno mus į kuopą. Visi vėl taip pat operatyviai iššoko ir suklaupė ratu į sraigtasparnio gynimo pozicijas. O mes, keturi žali kareivėliai, panašu, sugadinome pratybų fotosesiją – pamatėme pratybas fotografuojantį karininką, nusprendėme, kad tai dėl mūsų ir ėmėme pozuoti, užstodami sraigtasparnio pakilimą dengiančius „profus“ :)

Skrydžio metu turėjome progą iš arčiau pažiūrėti ir į profesionalios kariuomenės atstovų ekipuotę. Esminių skirtumų nuo mūsų ekipuotės nėra, išskyrus tai, kad prie jų šautuvų buvo pritaisyta lazerinio šaudymo sistema MILES. Kita tos sistemos dalis – jutikliai – buvo sukabinėti ant karių šalmų ir kūno.

Lietuvos Karinėse oro pajėgose, panašu, taip pat netrūksta šauktinių – nors sraigtasparnio įguloje buvo tik karininkai ir puskarininkiai, kamuoja įtarimas, kad jie patys neprakaituoja blizgindami Mi-8T vidaus ir atlikti tokį darbą pavedama jauniesiems kariams. Blizga to sraigtasparnio vidus taip, kad akis apžlibino. Vienintelė vieta, kur galima būtų rasti nešvarumų – tai grindys, ant kurių visi lipome prieš tai nenusiplovę padų.

Kiek supratau, vyr. šauliai skrydžiui buvo pasirinkti dėl to, kad jie per pastaruosius du mėnesius parodė esą tinkami atlikti skyrių vadų pavaduotojų pareigas. Būtent mūsų būrys, visai tikėtina, skrydžiui buvo pasirinktas todėl, kad, nepatvirtintais duomenimis, nuolat geriausiai iš visos pasirodome testuose (ir patvirtintais duomenimis antras skyrius, kuriam aš priklausau, pasirodo geriausiai iš ketvirto būrio).

Gavau ir kitą paskatinimą. Tiesa, ne iš kariuomenės. Vasario 16 d. proga į mane dėmesį atkreipė ir bendrovė „Viešųjų ryšių partneriai“. „Norime pasidžiaugti Lietuvos laisvę puoselėjančiais ir garsiai tai daryti ir kitus skatinančiais žmonėmis“, rašė bendrovės atstovė. Medumi širdį patepė. Ir padovanojo Lietuvos laisvės liepsną simbolizuojančią dovaną. Gražiai dega ta liepsna. Tik, deja, dovana skatina deginti ne tik laisvės, bet ir cigarečių (kurių ne visiškai sėkmingai bandau atsisakyti) liepsną.
Vaidas Neverauskas