Kol kas dar toks visai nemokša, bet už tai su perspektyva. Ir privalantis be išlygų laikytis Statuto. Šiek tiek pasikeitęs statusas iš tiesų duoda savo – nors tarp Kalėdų ir Naujųjų metų į dalinį buvome grįžę vos kelioms dienoms, susidarė įspūdis, kad vadai mus jau pradeda spausti kiek griežčiau.

O per tas tris dienas įvyko visai nemažai. Svarbiausias įvykis – išsilaikiau G36 ginklo valdymo testą. Dabar savo Angeliną (taip pavadinau ginklą) galėsiu čiupinėti sertifikuotai :)

Ateinančią savaitę turėsime pramogą pašaudyti ir lazerinėje šaudykloje, kur prie ginklų prijungtos pneumatinės žarnos, imituojančios atatranką. Kitaip tariant, ginklai visiškai saugūs, bet mokytis šaudyti idealiai tinkami. Visai kaip su Angelina, tik gumine. O dar kitą savaitę laukia pirmasis kovinis šaudymas. Su tikra Angelina ir tikrais šoviniais.

Beje, ginklo valdymo išlaikiau ne iš pirmo karto. Kol klasėje visu būriu ruošėmės testui, visi testo žingsniai buvo atliekami tarsi iš natų – mačiau kiekvieną ir savo, ir kolegų klaidą. Rimtų klaidų nebedariau. Nebuvo pamirštų ginklo saugumo patikrinimų, nebuvo žioplų prijungtos dėtuvės palikimų, nebuvo. Bet kai reikėjo testą iš tiesų laikytis, kai atsistojau prieš seržantą „ant kilimėlio“, stresas parodė savo nagus – susikirtau per kokias 15 sekundžių. Visiškai žioplai pamiršau atlikti ginklo saugumo patikrinimą prieš ardymą. Bet tikriausiai būtent tokios pamokos reikėjo ir jos pakako – daugiau klaida nebuvo kartojama. Ir iš antro karto gautas teigiamas įvertinimas.

O dar smagu tai, kad pirmesnieji, išsilaikę ginklo valdymo testą, gavo galimybę išeiti į lauką ne rikiuotis kelionei iki valgyklos, o azimutų bei kelionės krypties nustatymo, orientavimosi gebėjimų patikrinimui. Nors per maždaug 500 metrų atstumą, kai ėjimo kryptį reikėjo keisti 5 kartus, į lankas nugrybavome maždaug per 50 metrų, orientavimasis su kompasu žiauriai patiko ir norėjosi dar. Nes kol kas tai – pati geriausia diena tarnyboje. Bet atsakymas tai buvo toks, kaip visada: daugiau – negalima. Geriau pasėdėkite ant taburetės.
Nors per maždaug 500 metrų atstumą, kai ėjimo kryptį reikėjo keisti 5 kartus, į lankas nugrybavome maždaug per 50 metrų, orientavimasis su kompasu žiauriai patiko ir norėjosi dar. Nes kol kas tai – pati geriausia diena tarnyboje. Bet atsakymas tai buvo toks, kaip visada: daugiau – negalima. Geriau pasėdėkite ant taburetės.

Džiugu, kad bendras sėdėjimų ant taburetės laikas smarkiai sumažėjo. Per kelias dienas tarp švenčių kur kas daugiau laiko leidome mokomosiose klasėse, o kartą net nuvedė į sporto salę! Po Naujųjų kelionės į salę (laisvo vakarinio laiko sąskaita) tapo netgi beveik reguliariomis – galima tikėtis net 2 sportiškų vakarų per savaitę, papildančių pagal programą numatytus fizinius užsiėmimus.

Fizinis krūvis apskritai po truputį didinamas. Rytinė mankšta jau nebėra tokia lengvutė, kaip keliomis pirmosiomis dienomis. Be įvairiausių raumenų pratampymų ir pusantro kilometro, nubėgto nesparčia ristele, per maždaug 20 minučių keliomis serijomis turėjome išspausti 60 ar tai 70 atsispaudimų. Ir tris kartus po kelias sekundes „ilsėjomės“ pusės atsispaudimo pozoje. Ilgiausios sekundės gyvenime...

O dar per rytinę mankštą grandinis mus nudžiugino leisdamas „pasvajoti“. Svajoklio poza – rankos ištiestos į priekį, nugara tiesi, kojos per kelius sulenktos 90 laipsnių kampu. Pirmos sekundės visai pakenčiamos. Po kokių 10 sekundžių per šlaunis pradeda sklisti sparčiai intensyvėjanti šiluma. Po 40 sekundžių keturgalvis šlaunies raumuo pradeda degti taip, tarsi į jį būtų prišvirkšta aitriųjų paprikų ekstrakto. O jei bent vienas iš maždaug 130 būrio žmonių bent ką nors burbteli taip, kad mankštos vadovas girdėtų, visi išgirsta malonią žinią: „Dar 20 sekundžių“.

Vienintelis vaistas nuo nepakeliamo šlaunies raumens deginimo – akimirkai ištiesti kojas, įleisti į raumenį šviežio kraujo ir toliau sau „svajoti“. O grandinis, nepamirštantis priminti, kad jam jau 42 metai, nė nekrustelėdamas sau svajoja taip, tarsi po jo sėdyne kas nematomą kėdę būtų pastatęs. Žiauriai pavydu. Bet gal ir aš taip po 9 mėnesių galėsiu. Nors didelių iliuzijų neturiu.

Tai štai, mankšta buvo sunkiausia iš visų iki šiol turėtų. Ir beveik neabejoju, kad viena lengviausių iš tų, kurios dar bus atliekamos ateityje.

Tuo metu „fizo“ vadinami užsiėmimai taip pat pamažu sunkinami. Vietoj 3 kilometrų bėgimo dabar kariams teko be sustojimo bėgti 30 minučių, turėjusieji maudymosi glaudes galėjo ir „pasimaudyti“. Baseine 40 minučių. Tiksliau, paplaukioti. Be sustojimo. Ir leidimo pailsėti įsigriebus į plaukimo sienelę ar plaukimo takus skiriančias virves.
Po 40 sekundžių keturgalvis šlaunies raumuo pradeda degti taip, tarsi į jį būtų prišvirkšta aitriųjų paprikų ekstrakto. O jei bent vienas iš maždaug 130 būrio žmonių bent ką nors burbteli taip, kad mankštos vadovas girdėtų, visi išgirsta malonią žinią: „Dar 20 sekundžių“.

Tvarkos ir logikos konfliktas

Kariuomenėje yra tokia tvarka: pirmadienį keičiama patalynė. Iškart prabudus visi nuvelka savo pagalves ir antklodes, kurias neša į lauką išpurtyti, o vėliau apvelka ką tik išskalbtais apvalkalais. Puiku – patalynė visada švari, antklodės visada išvėdintos (tiesa, nors jų etiketėje nurodyta pagaminimo data yra 2015 metų ruduo, iš tikrųjų jos gerokai trenkia pelėsiu (arba galbūt avimi?), bet apvilkus tas kvapas visiškai nesijaučia).

Bet net pirmadienį po švenčių, kurioms visi kariai buvo paleisti trečiadienį, o grįžti turėjo sekmadienį (t. y., patalynė naudota 3 naktis) patalynė buvo keičiama, o po naujųjų metų (beveik analogiška situacija – išleido ketvirtadienį, grįžti reikia sekmadienį) pirmadienį visi vėl keisime patalynę. Dėl patalynės keitimo pirmadieniais nebūna mankštos.

Gal tik man vienam taip atrodo, o gal kam pasirodysiu nevala, bet mano manymu kur kas logiškiau būtų buvę tą tarpšventinį pirmadieno rytą visą būrį pavaikyti ratais aplink kareivines, pajudinti raumenį ir sutaupyti daugiau nei 130 patalynės komplektų skalbimui panaudotas lėšas.

Na, bet tvarkos viršenybė prieš logiką kariuomenėje akivaizdi.

Beje, panašus tvarkos ir logikos konfliktas vyko ir prieš duodant priesaiką, kai temperatūra lauke svyravo tarp +5 ir +10, o kariai buvo priversti stovėti arba žygiuoti su žieminėmis striukėmis (jų pamušalas išimamas, bet to daryti neleido) ir su pirštinėmis. Nes visi turi būti vienodi.

Už tai, kad skyriaus draugas dėl šilto oro nusprendė stoti į rikiuotę be pirštinių, visi du būriai pasirengimo daryti atsispaudimus pozoje stovėjo tol, kol kolega iš savo spintelės atsineš pirštines ir grįš į rikiuotę. Tai gerai, kad buvome pastatyti prie pat įėjimo į kareivines, o kolega lėkė taip greitai, kaip gyvenime dar lėkęs nebuvo.

Bet, kalbant apie vienodumą, kariuomenė kartais daro išlygas: patiems aukščiausiems būrio vyrukams atiteko kiek kitokio pasiuvimo uniforminės striukės. Labai nepatogios – bataliono ženklą ir Lietuvos vėliavėlę prie rankovių šių striukų gavėjams teko prisisiūti patiems, nors ant truputį mažesnio ūgio būrio draugų striukių rankovių buvo iš anksto paruoštos „Velcro“ juostelės. Ir vien prisisiuvimas būtų smulkmena.
Uniforminių striukių spalviniai skirtumai
Kur kas ryškiau tos striukės išsiskiria savo spalva – aukštaūgiai yra aprengti aiškiai matomai tamsesnėmis striukėmis. Taigi yra vietų, kur kariuomenėje nėra nei tvarkos, nei logikos. Kaip ir su ankstesnėje dienoraščio dalyje minėtu smarkiai per didelių atsarginių uniformų komplektų išdalijimu (o ta padėtis, beje, kaip tik šiuo metu taisoma – visi kariai, gavę per dideles uniformas, buvo išmatuoti, o uniformos grąžintos dydžių koregavimui).
Už tai, kad skyriaus draugas dėl šilto oro nusprendė stoti į rikiuotę be pirštinių, visi du būriai pasirengimo daryti atsispaudimus pozoje stovėjo tol, kol kolega iš savo spintelės atsineš pirštines ir grįš į rikiuotę. Tai gerai, kad buvome pastatyti prie pat įėjimo į kareivines, o kolega lėkė taip greitai, kaip gyvenime dar lėkęs nebuvo.

„Kubrikų“ valymas

Likus dienai iki išleidimo sutikinėti naujus metus kuopos budėtojas pakėlė visus ant kojų. Atėjo į „kubriką“ (beje, dėl šio žodžio kilmės ir naudojimo: ne pats taip sugalvojau, o vadai. Gal ne visai lietuviška, bet kuopos gyvenime autentiška) ir paklausė: ar pas jus švaru. Kambariuko budėtojas buvo neseniai iššlavęs ir išplovęs grindis, tai per daug nesvarstydami atsakėme teigiamai. Oi kaip mes klydome... Budėtojas nuėjo tiesiai prie lango ir pirštu perbraukė per rėmą. Pirštas pajuodo. Mūsų veidai papilkėjo. Gavome velnių – negalima vado apgaudinėti. Reikia valyti kambariuką. O kai išvalysime – kviestis vadą dar kartą ir „priduoti“ tvarkingą „kubriką“.

Supratome, kad vien grindų valymo nepakanka. Nusiblizginome asmeninių spintelių viršų, lovų rėmus, taburetes, netgi žaliuzes, kurių viršutinę dalį pasiekti baisiai sunku, nuvalėme (spalva pasikeitė keliais tonais). Ir pasikvietėme budėtoją patikrinti tvarką. O jam net į kambarį įeiti nereikėjo – atsistojo tarpdury ir pakėlęs ranką perbraukė pirštu per staktą.

„O čia kas? Manote, vadą mulkinti galima? Dar kartą pakviesite tikrinti be reikalo – visu kambariu darysite atsispaudimus“, – nudžiugino seržantas. Visi kambariuko gyventojai, apsiginklavę drėgnomis servetėlėmis, atlieka dar vieną reidą: visos grindjuostės, visi tarpukai, radiatoriai, virš durų kabanti lempa ir visi kiti matomi ir nematomi paviršiai buvo nublizginti. Tik kažkaip prigrasinti be reikalo nekviesti budėtojo sėdėjome sau ir laukėme – o gal ir taip bus gerai? Pasirodo, klydome.

Parvesti į kareivines po vakarienės du būriai išklausė kolektyvinę paskaitą: vadų už nosies vedžioti negalima ir jei jau nurodymas pranešti apie kambariuko sutvarkymą gautas, tai išsisukinėti negalima. O kad atmintis geriau veiktų, visi 70 prigulėme ant žemės ir pamaigėme atsispaudimų. Jei visi tie 70 dirbome tik dėl mūsų „kubriko“ – prašau kolegų atleidimo.

Budėtoją „į svečius“ kviečiamės nedelsiant. O jis tiesiu taikymu nužingsniavo prie lovos ir perbraukė pirštu per rėmą toje vietoje, kur lova priglausta prie sienos ir reikia ranką gerokai užkišti už lovos, kad tą vietą pasiektum. Ir vėl nesėkmė. Ir vėl pagauti „kambariuko susitvarkyti nesugebantys murziai“. Trečias valymo dublis. Fantazija jau išsekusi, tuos pačius paviršius šveičiame ir po antrą, ir po trečią kartą, ieškome galimų ir negalimų vietų, kur galima rasti dulkių.

Konsultuojamės su kolegomis iš kitų kambariukų – jie taip pat yra mokomi tvarkos ir galbūt žino kokių dulkių slaptaviečių, apie kurias dar nesame informuoti. Kviečiamės seržantą dar kartą. Šįkart jau juokinga daugiau nei baugu – seržantas patyręs, dulkių slaptaviečių žino tikrai daugiau nei mes, apie ką tiesiai pranešame: jeigu labai norės, dulkių tikrai ras, todėl būtų gerai, jeigu pateiktų pilną sąrašą paviršių, kuriuos turėtume nuvalyti, ir tada vertinti tvarką. Ogi ne – liepia man atsistoti ant taburetės ir braukti pirštu per laidų maskavimo plastmasinį lovelį, kuris mums pasirodė esantis per aukštai, per sunkiai pasiekiamas.
Parvesti į kareivines po vakarienės du būriai išklausė kolektyvinę paskaitą: vadų už nosies vedžioti negalima ir jei jau nurodymas pranešti apie kambariuko sutvarkymą gautas, tai išsisukinėti negalima. O kad atmintis geriau veiktų, visi 70 prigulėme ant žemės ir pamaigėme atsispaudimų.

Supratau, kad ir vėl kvailai įkliuvome. Bet jei seržantas gudrauja – gudrauju ir aš: pirštu braukiu ne per horizontalų lovelio paviršių, o per briauną. Ir rodau švarų pirštą. Neabejoju, kad gudrybę seržantas pastebėjo, bet jau ir pats, tikriausiai matydamas, kad stengiamės, nuleido tai juokais: „Už bendras pastangas ir kolektyvinį darbą visiems paskatinimas – eikite parūkyti“, – praneša budėtojas.

Tai štai pamokymas esamiesiems ir būsimiesiems kariams: jei teks valyti kambariuką – niekada nepamirškite langų rėmų, matomų ir nematomų lovų rėmų, staktų ir plastmasinių lovelių laidams. O jeigu daugiau tvarkymosi patirties turintys kariai komentaruose paviešins ir kitas dulkių slaptavietes, kurias mėgsta tikrinti budėtojai – būčiau labai dėkingas.

Ir dar labai svarbi melo pamokėlė: net jeigu dulkes niekam nematomose vietose valėte vakar, apie tvarką užklaususiems vadams visada sakykite, kad blizginote prieš kelias minutes. Meluoti negražu, bet kariuomenėje, kaip aiškina karininkai ir puskarininkiai, svarbiausia yra ne laikytis taisyklių, o neįkliūti jų nesilaikant.

Muilo šventė

Nuo sausio 1 d. Birutės ulonų batalionui grįžus į Geležinio vilko brigados sudėtį netrūko itin aukšto rango svečių apsilankymų – pasikalbėti su tarnybą bepradedančiais kariais buvo užsukęs net brigados vadas, neseniai šias pareigas perėmęs pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius, padėkojęs mums už tai, kad tarnybą renkamės savanoriškai ir išklausęs nusiskundimus tarnybą (rimtų nusiskundimų, tiesą sakant, ir nebuvo).

Bet kad tokiam karininkui atvykus nepasidarytume gėdos sau ir nepridarytume gėdos vadams, turėjome ne šiaip susitvarkyti „kubrikus“, o juos tiesiog išlaižyti. Ta tvarka, kurią darėme seržanto paliepimu, pasirodo, buvo visiškas niekis.

Pradėjome nuo muilo šventės, kuria užpildėme nuobodų šeštadienį, kai negavome leidimo grįžti namo. Muilo švente vadinamas grindų šveitimas, kai muilinu vandeniu sušlapintas grindis šepečiais po centimetrą šveičia visi „kubriko“ gyventojai. Po muilo šventės paaiškėjo, kad iki tol gyvenome beveik mėšlidėje, nors džiaugėmės, kad pas mus švaru.

Gerai, kad muilo šventės rezultatų patikrinimas nebuvo priekabus – būrininkas pažadėjo, kad jei susimausime, jeigu valysime nepakankamai kruopščiai, kils „gaisras“ – muilo šventę teks kartoti, tik prieš tai iš „kubriko“ reikės išnešti visas lovas ir spinteles. O jie nėra lengvi.

Bet už tai kaip paskui pradėjome vertinti švarą savo kambariuke... Net iš lauko grįžus, laukdami muilo šventės „kokybės kontrolės“ į kambarį ėjome tik basomis, batus nusiavę dar koridoriuje.

O po kelių dienų, jau prieš pat brigados vado apsilankymą, teko atlikti dar kruopštesnį bendrą kambariuko tvarkymą, nei pirmas, kurio metu vis palikdavome tai vieną, tai kitą nešvarų kamputį.

Atrodė, tarsi liežuviu viską išlaižėme. Kur bepažiūrėsi – nė dulkelės. Bet seržantas, bevaikštinėdamas koridoriumi gyrėsi: kol kas – 6:0 mano naudai, dar nėra nė vieno kambariuko, kuris jau būtų susitvarkęs patenkinamai. Perbėgame per kambariukus, išsiaiškiname, kur ieškoma dulkių. Pasirodo, ir vamzdis, kabantis 5 metrų aukštyje, turi blizgėti! Nieko nepadarysi – kariamės į palubį ant keliais aukštais sustatytų taburečių ir lovų rėmų. Jau nekalbant apie visų spintelių atitraukimą nuo sienų ir grindų iššlavimą bei išplovimą už jų.

Ir, kad nereikėtų mokytis iš savų klaidų, siunčiame „žvalgus“, kurie stovėdami tarpduryje stebi, kur seržantas ieško dulkių kolegų kambariukuose. Pasirodo, patikrinimas yra „tipinis“ – atitraukti toliausiai nuo durų esančią spintelę ir dulkių ieškoti už jos. Kad nepasirodytume kaip „lūzeriai“, skubame pas save į kambariuką, traukiame tolimiausią spintelę, trigubu kruopštumu iššveičiame grindis po ja, užstumiame atgal ir laukiame.

Priėjus mūsų kambario patikrinimo eilei išgirstame tipinę seržanto komandą: atitraukti tolimiausią nuo durų spintelę. Pasitikėdami savimi ją atitraukiame. Seržantas užkiša ranką, ieško dulkių ir... randa! Pasirodo, pats grindų kamputis, prie kurio sunku prieiti vien su skudurėliu, nėra idealiai švarus! Teko skudurais šiūruoti dar kartą.

Vėliau į tokį neįprastai didelį valymo kruopštumą pažvelgiau kiek kitu kampu – o kas, jeigu vadai tokiu būdu mus rengia rūpintis savo ginklu? Juk jeigu atsainiai prižiūrėsime tvarką ten, kur gyvename, tai taip pat atsainiai žiūrėsime ir į ginklo švarumą. O jeigu ginklas nebus idealiai išvalytas po kiekvienų pratybų, tai galima laukti, kad jis šaudymo metu gali užsikirsi. Kitaip tariant, kritinėje situacijoje nuo požiūrio į švarą ir tvarką gali priklausyti kario gyvybė.

Dar kitu kampu į tvarkymąsi privertė pažvelgti žmona. Prisipažinsiu, namie tikrai nesame pedantai – kai namie yra beveik zoologijos sodas, tai yra beveik neįmanoma. Grindis mums valo robotukas ir mums to beveik pakanka (kartais paskui jį reikia dar ir drėgnu skuduru pereiti), dulkių galima rasti ne tik slaptuose, tik seržantams žinomuose užkaboriuose, bet ir ant lentynų. Todėl toks švaros mokymas žmonai sukėlė nerimą: negi grįžęs po tarnybos pats tapsiu seržantu ir versiu ją keisti valymo įpročius ir skuduru kas antrą dieną brūžinti kiekvieną kampelį? Bent jau kol kas galiu pasakyti, kad ne – nežinau kaip tarnybos kolegoms, bet sugebu pasistatyti neperžengiamą sieną tarp to, ką darau tarnyboje ir to, ką darau namie. Namų betvarkė, kurią pamatęs bet kuris seržantas išraudęs kauktų „Ant žemės! 200 atsispaudimų!“, man (bent jau kol kas) yra visiškai priimtina.
Jeigu ginklas nebus idealiai išvalytas po kiekvienų pratybų, tai galima laukti, kad jis šaudymo metu gali užsikirsi. Kitaip tariant, kritinėje situacijoje nuo požiūrio į švarą ir tvarką gali priklausyti kario gyvybė.

„Zaliotai“

Kariuomenėje akivaizdžiu barbarizmu – „zaliotu“ – vadinami bet kokie nusižengimai statutui ir taisyklėms. Naudojiesi telefonu po antklode? Zaliotas su laikinu konfiskavimu. Neatidavei vadui pagarbos? Zaliotas. Šneki per pietus? Zaliotas.

Mano tarpšventinio laikotarpio zaliotai prasidėjo dar net į dalinį neįžengus. Praleidžiamojo punkto budėtojas, vos pamatęs mane einantį pro vartus jau šaukia: „o, zaliotčikas“. Mat vakarienę (grįžimas į dalinį privalomas iki 7 val. vakaro, o vieną vakarienę rekomenduojama būti atsivežus su savimi, nes kariuomenė tą vakarą nemaitina) atsinešiau prekybos centro maišelyje. Tiesa, už šitą nebaudė, tik vadai vėliau pateikė instrukcijas: kariuomenėje naudojamos spalvos – juoda ir žalia. Jokių baltų ar raudonų prekybos centrų maišelių, jokių mėlynų kuprinių ar, juo labiau, rožinių krepšių būti negali.

Antras vakaro zaliotas – po 10 minučių. Buvau nusprendęs per Kalėdas nesiskusti savo nelabai augančios barzdos, bet visgi per keturias dienas ji tapo pakankamai akivaizdžiai matoma. O su karine uniforma ji, pasirodo, yra visiškai nesuderinama. Pamatė kuopininkas – gavau paskaitą ir nurodymą susitvarkyti. Šį kartą be atsispaudimų.
Tipinė skani vakarienė. Varskės apkepas + arbata
Trečias zaliotas įvyko prieš pat išvykimą namo, sausio 31 dieną. Kartais bepietaujant nutinka, kad iš pradžių šnabždama patyliukais, o vėliau pamažu kalbos įsisiūbuoja tiek, kad valgykla ūžia kaip avilys. O mus per pietus prižiūrėjęs karininkas kaip didžiausią triukšmadarį identifikavo būtent mane. Na, gal ir ne be reikalo. Dar kartą gavau velnių.
Vieną vakarą juos tokioje pozoje net tris pagavo. Bausmė – 50 atsispaudimų ir pasiaiškinimai kuopos vadui. Ir, labai tikėtina, kirtis per kišenę (dalis išmokos už karinę tarnybą yra kintama, jos dydis priklauso nuo elgesio, statuto laikymosi ir tarnybos rezultatų).

Bet tai – tik žiedeliai. Telefonų naudojimo naktimis kontrolė vis labiau griežtinama ir jų pasikišimas po antklode jau nebegelbėja – budėtojai sugeba sėlinti pakankamai tyliai, kad prieitų prie pat lovos niekam net neįtarus. O iš tokio atstumo net ir silpnutis švytėjimas aiškiai pastebimas. O aptikus pažeidėją belieka skirti bausmę. Štai tokiu būdu vien mūsų skyriuje per naktį budėtojas „susimedžiojo“ net 4 telefonus. Bet apie tai sužinojau tik ryte – šios medžioklės metu jau miegojau.

O dar skaudesni zaliotai nutiko vyrukams, kurie dėl siaučiančio testosterono niekaip nesugeba ramiai praeiti pro merginų kambariuko duris. Mažų mažiausiai tris kartus skirtingų vadų buvo labai griežtai paaiškinta, kad panelių kambarys yra draudžiama zona ir kiekvienas, pagautas joje, bus baudžiamas labai skaudžiai. O vyrų tokie draudimai vis vien negąsdina – savo organais grindis apie tas duris raižo, nors tu ką.

Vieną vakarą juos tokioje pozoje net tris pagavo. Bausmė – 50 atsispaudimų ir pasiaiškinimai kuopos vadui. Ir, labai tikėtina, kirtis per kišenę (dalis išmokos už karinę tarnybą yra kintama, jos dydis priklauso nuo elgesio, statuto laikymosi ir tarnybos rezultatų).

Medicinos tarnyba

Tai krentanti, tai vėl kylanti oro temperatūra (ir net per didžiausius šalčius lauke vykdomos tai vienoki, tai kitokie užsiėmimai) pasiekė savo: po Naujųjų metų visai įprasta tapusi sloga tapo kažkuo rimtesniu – visas jaučiausi tarsi išpurtęs, kvėpavimo takai užgulę, prakvėpuoti neįmanoma, silpna. Visiškai sportui netinkamas karys. Pasiprašiau leidimo apsilankyti medpunkte. Į kurį nužygiavęs sutikau dar 7 ar 8 anksčiau atėjusius karius-ligonius. Kariuomenės medikai nedelsiant davė išsimatuoti kūno temperatūrą. 37,1. Na, viskas, pagalvojau, dabar būsiu pažymėtas kaip simuliantas. Bet ne – siunčia išsitirti kraują. 10-15 minučių ir gaunu atsakymą: baltųjų kraujo kūnelių kiekis viršija normą. Kitaip tariant, organizmas tikrai kovoja su kažkokia infekcija. Keliauju į kitą kabinetą. Išmatuoja arterinį kraujospūdį – ir paaiškėja, ko taip silpna: jis gerokai mažesnis nei įprasta.

Gydytojas nesismulkina ir diagnozuoja ūminį sinusitą, o jam gydyti skiria ne šiaip kokį standartinį amoksiciliną, o amoksicilino ir klavulano rūgšties derinį (jis „griebia“ net ir tas bakterijas, kurios įgijo atsparumą amoksicilinui). Ir dar tris kitus vaistus – prailginto veikimo pseudoefedrino ramiam nakties miegui, augalinės kilmės preparatą, kurio informaciniame lapelyje išrašyta, kad jis padeda išsipūsti nosį sergant sinusitu (nors jo efektyvumu smarkiai abejoju) ir ibuprofeno – šiaip, jei netyčia temperatūra pakiltų ar ką nors suskaustų. Visi vaistai išduodami tučtuojau, be jokių apsilankymų vaistinėje.

Kariuomenės medicinos paslaugų įvertinimas – 10 balų. Jokių eilių, itin operatyviai, kompetetingai ir be išlaidų vaistams.

Ir kartu gaunu „pliusą“ – didelės garbės kariui nedarantį ženklą, suteikiantį atleidimą nuo visų užsiėmimų lauke ir teorinę teisę atsigulti į lovą laisvu laiku. Bet tik teorinę.

Pabandžiau ta teise pasinaudoti. Kaip nušvito į kambariuką užsukusio seržanto veidas, kai pamatė mane gulintį, o ne sėdintį ant taburetės! Nepadėjo nei „pliusas“, kurio kitoje pusėje aiškiai parašyta teisė gulėti laisvu metu. Anot seržanto, sinusitas – tai ne radikulitas, gulėjimas nėra būtinas. Už tai, kad naudojausi man oficialiai suteikta teise neturėdamas tam realios medicininės priežasties, gavau progą pagulėti kiek kitaip – veidu žemyn, padėjus pėdas ant lovos rėmo viename gale, rankomis laikantis į rėmą kitame gale ir nugarą iškėlus į viršų.

Laimei, mano ūgis pakankamai didelis, kad tokioje padėtyje net ir be ypatingos raumenų jėgos bei ištvermės galėčiau laisvai išsilaikyti kad ir dešimtį minučių. Nesuteikiau seržantui didelio džiaugsmo, nekritau ant lovos dėl jėgų išsekimo.

Tai štai, „pliusas“ didelių privalumų taip ir nesuteikė. Už tai atėmė teisę dalyvauti bėgimo ištvermės ugdyme ir kai kuriuose kituose lauko užsiėmimuose.
Už tai, kad naudojausi man oficialiai suteikta teise neturėdamas tam realios medicininės priežasties, gavau progą pagulėti kiek kitaip – veidu žemyn, padėjus pėdas ant lovos rėmo viename gale, rankomis laikantis į rėmą kitame gale ir nugarą iškėlus į viršų.

Darbo vietos

Po Naujųjų metų kuopos vadai pradėjo intensyviai ieškoti žmonių, kurie galėtų užimti vakuojančius etatus. Pirmieji, gavę pasiūlymą įsidarbinti iškart baigus bazinius kario mokymus (BKM) – programuotojai ir virėjai. Tokių mūsų būryje atsirado du. Kiek vėliau darbas buvo pasiūlytas apskaitininkams (būryje buvo vienas ekonomikos ir finansų išsilavinimą turintis vyrukas). Taip pat į darbo vietą kariuomenėje gali pretenduoti C kategorijos licenciją turintys vairuotojai, automechanikai, aviacijos mechanikai, paramedikai ir kelių kitų specialybių atstovai.

Turintiems aukštąjį išsilavinimą priimant į darbą nedelsiant suteikiamas seržanto specialisto laipsnis. Mokamas atlyginimas reglamentuotas Krašto apsaugos ministerijos – čia dėl geresnės algos nepasiderėsi. Bet tas atlyginimas tokio dydžio, kad net Vilniuje dirbantis programuotojas pradėjo gundytis priimti kariuomenės pasiūlymą ir gauti užtikrintą darbo vietą bei teisę į pensiją po 25 metų tarnybos. Šiuo metu „į rankas“ jiems mokama arti 700 eurų.

Tiesa, 45 metų „pensininkai“, kurių fizinė būklė dažniausiai būna kur kas geresnė už daugumos dvidešimtmečių, neretai atsiduria kuriozinėse situacijose, kai įstaigose, kur pensininkams teikiami tam tikri privalumai, pakiša savo pažymėjimą, kuriuo dažniausiai mosuoja tik ligoti žilagalviai. Anot vieno seržanto, skaičiuojančio keletą paskutiniųjų metų, likusių iki pensijos, būta atvejų, kai tokie kariai-pensininkai už „sukčiavimą“ būna išmetami iš autobusų arba dėl sukčiavimo jiems netgi kviečiami policijos pareigūnai.
Tas atlyginimas tokio dydžio, kad net Vilniuje dirbantis programuotojas pradėjo gundytis priimti kariuomenės pasiūlymą ir gauti užtikrintą darbo vietą bei teisę į pensiją po 25 metų tarnybos. Šiuo metu „į rankas“ jiems mokama arti 700 eurų.

Savaitgalis maudymosi glaudėms pasiimti

Galiu ir klysti, bet spėju, kad sausio 15-17 dienų savaitgalį visa Birutės ulonų bataliono 3 mokomoji pėstininkų kuopa į namus buvo išleista per neapsižiūrėjimą: karių fizinio rengimo programoje buvo numatytas apsilankymas plaukimo baseine (40 minučių plaukimo be sustojimo – nemenkas iššūkis), bet šauktiniams išdalintame sąraše daiktų, kuriuos reikėtų su savimi pasiimti iš namų, maudymosi glaudžių nebuvo. O plikais pasturgaliais į baseiną lipti nepriimtina. Todėl variantai beliko du: arba užsukti viešųjų pirkimų aparatą ir visiems kariams supirkti „uniformines glaudes“ (o tai tikriausiai užtruktų iki vasaros), arba išleisti karius namo, kad jie patys pasirūpintų plaukiojimo reikmenimis.

Kitas „planinis“ išleidimas į namus numatytas po 2 savaičių, o po to – tik pasibaigus baziniams kariniams mokymams ir kariams jau įgijus specializacijas (šaulio, taikliojo šaulio, šaulio-gelbėtojo, kulkosvaidininko ir jo padėjėjo, granatsvaidininko ir jo padėjėjo). Kai kurie kariai ir toliau tęs mokymąsi Alytuje, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione, o kiti bus išgabenti į Ruklą ar kitus Lietuvos karinius poligonus.

Ir pabaigai – apie kūno fizinius pokyčius: pasisvėrus prieš pat Kalėdas svarstyklės rodė 92 kg. Išvažiuojant po švenčių svėriau jau 93,7 kg – baisiai jau skanūs buvo tie žmonos kepti pyragėliai su grybais. Prieš Naujuosius metus pasisverti pamiršau, bet prieš pat išvykstant atgal į dalinį svėriau 92,5 kg. Įvertinus tai, kad nesu dietininkas ir per šventes maisto nevengiau, tai yra labai geras rezultatas. Grįžus namo sausio 15 d., svarstyklės rodė 91,9 kg, o išvykstant (dėl ganėtinai nuodėmingai praleisto savaitgalio ir, veikiausiai, skysčių trūkumo) – tik 91 kg.

Atsispaudimų, padaromų be papildomos motyvacijos, kiekis išaugo nuo 26 iki 35. Atsilenkimų – nuo 27 iki 35. Taigi, reikalai pamažu gerėja.