2011 m. Vilniaus universitetą baigusi istorikė vėliau tapo magistre Vytauto Didžiojo universitete, kuriame tęsia doktorantūros studijas. Jos tinklaraštyje paskelbtoje biografijoje mergina save vadina (ne)nuobodžia istorike.
„Labai mėgstu skliaustus. Jie leidžia suintriguoti, nepateikti konkretaus atsakymo, iškelti abejonę ar klausimą. Daugelis mano, kad istorikai yra nuobodūs žmonės: sėdi archyvuose, skaito dokumentus ir tyrinėja nuobodžias temas. Aš – (ne)nuobodi istorikė ir imuosi dar neliestų temų“, − sakė U. M. Andrijauskaitė.
- Kodėl pasirinkote istoriją? Ar daug merginų renkasi šį mokslą?
Tai nebėra vyriškas užsiėmimas. Žodžio „istorija“ angliškas variantas „history“ (liet. jo istorija) prasideda žodžiu „jis“ (angl. he), nes anksčiau, kaip sakoma, „istoriją rašydavo baltaodžiai vyrai“. Tačiau jau daugiau nei 40 metų naudojamas ir alternatyvus terminas „herstory“ (liet. jos istorija). Kai atsirado šis terminas, pradėta daugiau kalbėti apie anksčiau neliestas temas – moteris ir jų istoriją.
Man istorija niekada neatrodė nuobodi. Priešingai, tai – labai įdomus ir daug žinių reikalaujantis dalykas. Galbūt kai kuriems atrodo, kad lengva būti istoriku, bet kas gali nueiti į archyvą ir parašyti knygą. Istorija reikalauja daug įgūdžių, žinių ir kruopštaus darbo.
Istorikas turi mokėti ne vieną užsienio kalbą. Tyrinėjant Lietuvos istoriją, gali prireikti lenkų, rusų, senosios slavų kanceliarinės, vokiečių, lotynų ir jidiš kalbų žinių.
Istorikas turi išmanyti politikos teorijas, nusimanyti filosofijoje, antropologijoje, sociologijoje. Istorija – specialybė, leidžianti įgyti plačiausią humanitarinį išsilavinimą.
Universitete istorikams privaloma mokytis kalbų. Kiekvienas gali pasirinkti kalbas savo tyrimų sričiai. (Ugnė Marija kalba angliškai, vokiškai, geba skaityti jidiš, ispanų, lenkų kalbomis, turi rusų ir lotynų kalbų pagrindus – aut. past.)
- Vienas jūsų tyrimų buvo „Kinas kauniečių gyvenime 1918−1940 m.“ 1931 m. „Lietuvos aido“ teigimu, Kaune erotiniai filmai sudarė maždaug pusę visų rodomų filmų. Iškalbingi buvo ir jų pavadinimai: „Homoseksualistai“, „Tūkstantis ir viena moteris“, „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Šių dienų Sodoma ir Gomora“, „Nuoga moteris“.
- XX a. pradžioje, kai kinas atkeliavo į Lietuvą, tai buvo sąlyginai pigi pramoga, pigesnė nei teatras. Jis tapo visų socialinių sluoksnių laisvalaikio leidimo forma. Kinas nereikalavo specifinių žinių ir aprangos, kaip einant į teatrą.
Kaip teigia kiti tyrėjai, kinas leido žmonėms įsigyventi į filmų personažų gyvenimus, išgyventi svajones kartu su filmų veikėjais. Kiną tada galbūt galima palyginti su šiandieniniu „Facebook“ ar „Instagram“ ir jų poveikiu žmonių gyvenimui.
Kaune veikė daug kino teatrų. Kiekvienas turėjo savo politiką, klientų ratą. Prastesni kino teatrai buvo kino peržiūroms nepritaikytos salės su kėdėmis, neturėjo pakylos, žiūrovai turėdavo žiūrėti vienas kitam į pakaušį.
Taip, buvo rodomi ir erotiniai filmai. Tada nebuvo vieningos sistemos spaudai ir kinui kontroliuoti. Nutikdavo, kad vienur filmas apskrities viršininko nurodymu yra leidžiamas rodyti, kitur neleidžiamas, nes yra komunistinis, nacistinis ar erotinis.
Tada konservatyvesnių pažiūrų laikraščiai rašydavo, kad rodomi nepadorūs filmai. Nereikėtų manyti, kad anuomet erotiniai filmai buvo panašūs į šių laikų pornografiją.
Neigiamai tada reaguota ir į grožio konkursus, trumpas šukuosenas, trumpesnius sijonus, šokius, kuriuos vadino bambatryniais, nes kūnai „nepadoriai“ glausdavosi.
- Kita jūsų nagrinėta tema − „Žalia rūta tarpukario Lietuvoje: reprodukcija, kontracepcija ir abortų draudimas“. Ar abortai buvo aktuali problema?
- Abortai Lietuvoje buvo nelegalūs, jie įteisinti tik 1955 m. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo. Apie juos liudija daugybė bylų, iškeltų už abortų atlikimą. Buvo baudžiami asmenys, atlikę abortus, ir moterys, kurioms atlikdavo operacijas. Griežčiausia bausmė už abortą galėjo būti aštuoneri metai sunkiųjų darbų kalėjime.
Bulvarinėje spaudoje galima rasti straipsnių apie rastus negyvus naujagimius, savižudybes dėl neplanuoto nėštumo.
Tada stengtasi šviesti visuomenę apie lytiškai plintančias ligas. Bažnyčia dažnai pasisakydavo už santykius reprodukcijos tikslais ir nepritardavo kontraceptinių priemonių naudojimui. Tačiau leistos ir brošiūrėlės apie šeimos planavimą, vaisingų dienų skaičiavimą, kontraceptines priemones. Net buvo planuota pastatyti prezervatyvų automatus.
- Tyrėte ir „grieko“ istorija pavadintą seksualumą tarpukario Lietuvoje. Apie ką čia kalbėjote?
- Dažnai tenka girdėti stereotipus apie dorovingąją Lietuvą, geltonkases lietuvaites, pasipuošusias tautiniais drabužiais. Pasidomėjau požiūriu į vedybinius bei ikivedybinius santykius, madas ir dorovingumo klausimus.
- Domėjotės Vilniaus ir Kauno prekybos centrais ir vartojimo kultūra 1974−1990 m. Kyla klausimas: kokia vartojimo kultūra, jei nebuvo ko vartoti? Juk parduotuvės dažnai būdavo tuščios.
- Tai, kad yra deficitas, nereiškia, kad nėra vartojimo kultūros. Kas iš tiesų nutiko sovietiniame bloke? Prieš vartojimą nukreipta politika davė priešingą efektą, pagimdė hypervartojimą.
Rašydama šį tekstą, kalbėjausi su žmonėmis. Labai įstrigo vienos moters, mokytojos, žodžiai. Ji pasakojo, kaip įsigijo batus iš po prekystalio (t. y. įsigijo batus, kurių įprastu būdu parduotuvėje įsigyti nebuvo įmanoma, tam buvo reikalingos pažintys ir pinigai – aut. past.) Moteris pasakojo nusipirkusi batus, kurie jai kainavo mėnesio atlyginimą. Mokytoja aiškino batus pirkusi, nes tokių daugiau niekas neturi. Ji nesakė, kad tie batai kokybiški, gražūs, vizualiai ypatingi. Esminis dalykas – tokių niekas neturi. Ne to buvo tikimasi iš sovietinio piliečio.
- Nemažai dėmesio skyrėte temai „Dirbantys ir pramogaujantys „Krantai“: Šančių gyventojų kasdienybė XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje“. Kuo sudomino šis rajonas?
- Lietuvoje sakytinė istorija (angl. Oral History) dar nėra itin populiari. Istorikai retai ja užsiima, nes abejoja, ar žmonių pasakojimus galima laikyti istorijos šaltiniu, bet man labai patinka sakytinės istorijos tyrimai.
Apie Laisvės alėją mes žinome labai daug. Man tai nebeįdomu, norisi eiti toliau nuo miesto centro, už Žaliakalnio ribų.
Su Šančių moterimis kalbėjausi apie jų vaikystę. Šančiai buvo darbininkų kvartalas. Į jį žmonės kėlėsi dėl pigesnio gyvenimo. Tačiau ten kūrėsi ir turtingieji. Skirtingų socialinių sluoksnių vaikai žaisdavo kartu, dėl to nekilo jokių problemų. Vaikams didžiulė pramoga buvo plaukioti ant sielių upėje.
- Dar vienas jūsų tyrimas − „1984-ųjų Kaunas: devynaukščiai dangoraižiai ir pirtis Meilės ministerijoje“. Skamba intriguojančiai.
- Viena iš mane dominančių sričių – ateities istorija, kaip praeityje buvo įsivaizduota ateitis.
1934 m. bulvariniame laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, kaip atrodys Kaunas po 50 metų. Pateiktos miesto vizijos, kuriose įsivaizduotos bibliotekos, funikulieriai, dangoraižiai. 1984 m. yra ryški nuoroda į George‘o Orwello romaną „1984-ieji“. (Šis kūrinys laikomas viena žymiausių literatūros distopijų – aut. past.) Meilės ministerija G. Orwello romane buvo teisingumo ministerija. Lietuvoje ji veikė ten, kur dabar yra filharmonija. Tada įsivaizduota, kad toje vietoje ateityje įsikurs pirtys.
Tada funikulierius buvo progreso simbolis. 1931 m. laikraštyje pasirodė žinutė apie būsimą funikulieriaus atidarymą Aleksote. Rašyta, kad jame bus galima išgerti arbatos, užkandžiauti. Žmonės susirinko į atidarymą. Paaiškėjo, kad tai buvo Balandžio 1-osios pokštas. Funikulierius buvo ypatingas dalykas, jeigu sulaukė tokio didelio dėmesio. Tada manyta, kad Kaune atsiras daug funikulierių, tačiau galiausiai įrengti du.
- Rašėte apie „Šnipų žaidimus aušrininkų organizacijoje XX a. 3−4 dešimtmečiuose“. Ar iš tiesų tik žaidimais galima vadinti tai, kas ten vyko?
- Tyrinėjau pirmąją visuotinę Lietuvos jaunimo organizaciją − aušrininkus. Visi labiau žino ateitininkus, kurie gimė atskilę iš aušrininkų. Jos kairioji pakraipa daugiausia reiškėsi požiūriu į ekonomiką, žemę. Žemės klausimas buvo svarbus paskelbus Lietuvos nepriklausomybę.
Aušrininkai buvo laisvamaniška organizacija; moksleiviai aušrininkai nebuvo patenkinti krikščionių demokratų valdžios pastangomis, įtvirtintu privalomu tikybos mokymu mokyklose. Jokio tikėjimo neišpažįstantys vaikai turėjo lankyti tikybos pamokas, o jų nelankantiems tapo keblu baigti mokyklą.
Po Antano Smetonos ir tautininkų perversmo šalyje atsirado daugiau kontrolės. Kai kurie aušrininkų nariai buvo sekami, pavyzdžiui, Kazys Boruta, kuris dirbo su radikalių socialistų revoliucionierių maksimalistų grupele.
Dalis sekamų aušrininkų ir socialistų revoliucionierių maksimalistų organizacijų narių pasitraukė į užsienį, bijodami susidorojimo. Vėliau Kaliningrade buvo suimti socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos nariai. Pas vieną jų rasta organizacijos korespondencijos, kuri buvo perduota Lietuvai, ir jos pagrindu maksimalistams iškelta byla.
Iš tų susirašinėjimų susidaro įspūdis, kad Lietuvos žvalgyboje iš pradžių dirbo nepatyrę žmonės. Žmonės žinojo, kaip juos atpažinti. Jei asmuo niekur nedirba, bet gali lošti kortomis ir baruose gerti alkoholį, jis – agentas. Aušrininkai turėjo savo šaltinių, kurie, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto laiptinėse „pašnibždėdavo“, kad tas ir anas asmuo dirba valstybės saugumui. Tačiau valstybei pavojaus nekėlusių moksleivių ir studentų aušrininkų organizacijos bei valstybės saugumo žaisti „šnipų žaidimai“ palyginus su, tarkime, POW (lenk. Polska organizacja wojskowa) byla, buvo menkniekis.
- Ar esate numačiusi naujų temų?
- Rašau apie organizuotą darbo judėjimą Lietuvoje. Tai vėl yra aktualu po mokytojų streikų ir po ministro pirmininko pareiškimo, kad profesines sąjungas remia Maskva. Tarpukariu profesinės sąjungos irgi buvo kaltinamos, kad jos dirba komunistams ir Maskvai. Dabar tai kartojasi.
Galiu pasakyti, kad profsąjungos anuomet nebuvo bejėgės komunistų partijos įkaitės. Tai buvo klaidinga vizija, kuri išliko iki šių dienų. Už tai, kad dirbame 8 valandas ir gauname socialines išmokas, turime būti dėkingi tiems, kurie dėl to kovojo tarpukario Lietuvoje.
- Ar Lietuvos istorikai turi neliečiamų temų?
- Abejoju. Neseniai teko girdėti komentarus, kad iki Rūtos Vanagaitės knygos niekas netyrė, nerašė apie žydų genocidą. Savo studentams sakau: „Jei kuri nors tema atrodo visiškai nauja ir netirta, veikiausiai reikia atidžiau paieškoti informacijos bei istorikų darbų.“