aA
Lietuvos istorijos revoliucionierius, kuris mėgo tokiais giliais pjūviais gilintis į temą, kad jo nesuprasdavo net bendraminčiai, bet tuo pačiu galėjo matyti pasaulį plačiai ir atvėrė lietuviams ne visada patogius faktus, griovė mitus ir paklojo pamatą naujoms tyrimų kryptims. Taip Anapilin iškeliavusį profesorių Edvardą Gudavičių apibūdino jo mokinys ir kolega Alfredas Bumblauskas.
Alfredas Bumblauskas
Alfredas Bumblauskas
© DELFI / Josvydas Elinskas

Varpo dūžiai, Vilniaus universiteto vaizdai ir du vyrai krėsluose tamsioje, blausiai apšviestoje patalpoje, dvelkiančioje senove.

Tokius vaizdinius galima prisiminti iš pirmąjį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį rodytos laidos „Būtovės slėpiniai“. Jos formatas buvo paprastas, be šiais laikais naudojamų efektų, vizualizacijų, keitėsi nedaug, bet įstrigo kaip vienos pirmųjų istorijos populiarinimo laidų, paskatinusių domėtis ir didžiuotis praeitimi.

Vienas istorikas – mokinys, bando kurti dramą, įsijautęs į galimą Lietuvos oponentą kaimynų kailyje – rusų, baltarusių, lenkų, vokiečių istoriką, o kitas – mokytojas, kantriai dėsto sudėtingas viduramžių Lietuvos istorijos detales ir griauna tarpukariu ar sovietmečiu įsivyravusius mitus. Vienas provokuoja, kitas atsišaudo visuomenei tuomet dar mažai girdėtais faktais. „Nu gerai, bet...“, – į naują ataką leidžiasi provokatorius ir taip viskas užsisuka iš naujo. Tokia buvo režisieriaus Algimanto Gailinio idėja. Ją išpildė E. Gudavičius su A. Bumblausku.

Nematytas profesorius Gudavičius: ateities kartoms jis paliko neįmintų mįslių
© VU nuotr.

„Man tai būdavo sunkiausia, nes buvau Gudavičiaus mokinys, juk negali ginčytis, tik klausytis ir klausytis, kaip kinai sako, kol nesukaks 40 metų. Kartais turėjai susigalvot dalykus, kurių nesi skaitęs, o tai ir tapo laidos ašimi“, – DELFI apie pirmąsias laidas su pro. E. Gudavičiumi prisiminė pro. A. Bumblauskas.

Profesorių smerkė ir skundė prokurorams

Pirmadienį miręs E. Gudavičius garsėjo ne tik kaip viduramžių istorijos specialistas, studentų ypač mėgstamas dėstytojas, išugdęs ne vieną jaunųjų istorikų kartą, bet ir žmogus, nustatęs labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją.

A. Bumblausko teigimu, ši data galėjo atrodyti ir kitaip, mat prof. Gudavičius išskaičiavo, jog didesnė tikimybė, kad karūnacija įvyko pirmąjį liepos sekmadienį, bet nebūtinai šeštą dieną, tad ši valstybinė šventė, kuri jau prilyginama ir Kovo 11 bei Vasario 16 galėjo būti kilnojama – švenčiama pirmąjį liepos sekmadienį.

Bet tokia šventė (o kitiems – smagus laisvadienis) – tik dalis profesoriaus Gudavičiaus palikimo. Jo Lietuvos istorija, ambasadoriaus Rimanto Šidlausko iniciatyva buvo išleista į rusų kalbą ir, anot pašnekovo, turi latentinį poveikį. Tai svarbu ypač dabar, kai Rusijoje kasmet vis stiprinamos iniciatyvos perrašinėti istoriją. Pats E. Gudavičius istorijos neperrašinėjo, o ją rašė savitu būdu.

A. Bumblauską istorijos mokslų nemesti įtikinęs E. Gudavičius, anot jo mokinio, buvo ne šiaip intelektualus ir fenomenalus žmogus, bet ir nebijojęs pasakyti aštresnių žodžių, kurie nepriklausomybę vos atkūrusioje Lietuvoje kai kuriuos klausytojus tiesiog varė iš proto.

„Buvo visokiausių reakcijų – nuo pasmerkimo iki prokuratūros tyrimų. Parašo laišką, kad Gudavičius išsitarė, esą lietuviai tinginiai. Politkorektiškai reikėtų sakyti dalis lietuvių yra tinginiai. Bet kaip taip galima sakyt? Arba jis pasako, kad Dainų šventės nėra žavesio objektas, Gudavičius sako „aš negėręs nedainuoju“, na ir vėl įsižeidimai. O kur dar istorijos apie Vytautą Didįjį – šunsnukį, bet mūsų šunsnukį.

Nematytas profesorius Gudavičius: ateities kartoms jis paliko neįmintų mįslių
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Net aš dėl to šunsnukio susigūžiau, gal perlenkėme. Bet profesorius Gudavičuius turėjo šaižų žodį ir sugebėdavo suklusti, nes tokia koncepcijos esmė, jog Vytautas pernelyg sudievintas, nematant jo visų realių politikos veiksmų, juolab, kad jis imperatorius, kuris muša savus, kad svetimi bijoti, tai reikėjo jį nukelt iš dangaus ant žemės, o Jogailą iškelti iš pragaro ir tas jam pavyko.

Dėl Jogailos vaidmens turbūt visi lietuviai įsitikinę, kad negalima jo keikti ne tik dėl krikšto, bet ir todėl, kad Palangą turime. Jei ne Jogaila, Vytautas būtų atidavęs Palangą“, – laidoje DELFI 11 kalbėjo A. Bumblauskas.

Išties, net ir po laimėto Žalgirio mūšio 1410 bei galiausiai pasiektos Melno taikos 1422 m. Lietuva galėjo netekti netgi šio mažyčio „lango į jūrą“ – Vytautas buvo pasiryžęs perleisti ją kryžiuočiams, bet įsikišo Jogaila, kuris du kartus siuntė laiškus Vytautui ir įtikinėjo neatiduoti Palangos kryžiuočiams.

Vytautas nusileido ir Palanga liko Lietuvai. Dar tarpukariu išugdyta, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ prisiskaičiusi karta matė vienokią istoriją, o A. Gudavičius, lyg lietuviškasis J. R. R. Tolkienas lietuviams atvėrė kiek kitokią, sudėtingesnę, labiau komplikuotą versiją.

Gudavičiaus mokykla ir pasaulio istorija

„Ten kur Mindaugo ir Vytauto laikai, šaltinių nedaug, jie fragmentiški, reikia tyrinėtojų įgūdžių. Ar dar galima ką atrast iš viduramžių? Turbūt, nes Vokiečių ordino vaidmuo demonizuojamas, vos ne nuo Stalino laikų atėjusi istoriografijos vizija.

O to, kad tai yra krikščionybės kryžiaus karai, taip, kaip krikščioniška Europa suvokė savo misiją, mes dar nesame įvertinę. Pavyzdžiui, kokiu būdu Vytautas nusisuko nuo Baltijos, per 1390 m. apgultį sudegino Gedimino Vilnių dabartiniame Kalnų parke? Kartojame, kad ne toje jūroje Vytautas arklius girdė, kad kompasas sutrikęs“, – teigė A. Bumblauskas, pabrėžęs, kad po ilgamečių E. Gudavičiaus tyrimų dar ir dabar yra erdvės bei talentų naujiems tyrimams.

Net jei vien todėl, kad toks dalykas, kaip Gudavičiaus mokykla egzistuoja ir netgi ima dominuoti – neseniai Vilniaus universiteto rektoriumi paskirtas Rimvydas Petrauskas, Istorijos institutui vadovauja Alvydas Nikžentaitis, jo pavaduotojas – Aurimas Švedas – visi jie yra prof. Gudavičiaus mokiniai, kurie sėmėsi iš jo logikos, mąstymo būdų, argumentacijos.

„Bet svarbiausias dalykas, kad Gudavičius buvo laikrodininkas – ir inžinierius ir fenomeno kūrėjas“, – pažymėjo A. Bublauskas. Jo teigimu, prof. Gudavičiaus paveiksle galima įžvelgti didelį prieštaravimą tarp pozityviai nusiteikusio istoriko, kuris yra ypatingas specialistas, galintis po kaulelį narstyti itin siaurą sritį ir itin plačiai į pasaulį bei jo istoriją pažvelgti galinčio vizionieriaus.

Nematytas profesorius Gudavičius: ateities kartoms jis paliko neįmintų mįslių
© Youtube/ LRT archyv. nuotr.

„Kaip kadaise išsireiškė prof. Šliogeris – profesionalus kretinas. Arba kaip sako vienas chirurgas – šito piršto neoperuosiu, nes esu kito piršto specialistas. Bet Gudavičius kartu matė ir plačiai. Jam pasaulis – ištisa galaktika, kur jis yra virtuozas, viduramžių šaltynotyros, mediavelistikos specialistas“, – teigė A. Bumblauskas ir prisiminė prof. Gudavičiaus paskaitas jo namuose – net ir negalėdamas paeiti po operacijos jis priiminėdavo svečius savo kukliame bute Viršuliškėse ir rengdavo tokias paskaitas būreliui žmonių, kad iki šiol visos E. Gudavičiaus mintys dar nėra surašytos. O jo potencialas, A. Bumblausko manymu, buvo milžiniškas.

„Jei profesoriui duotum dar kelis dešimtmečius, jis parašytų pasaulio istoriją, manau būtų fenomenas“, – neslėpė jo mokinys.

Įkvėpė ateities kartas

A. Bumblauskas sutiko, kad kai iškeliauja tokios iškilios asmenybės, kaip E. Gudavičius, natūralu, jog dažnai kyla susidomėjimas jo darbais – ar tai būtų noras atsiversti storąją E. Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“, ar pamatinį leidinį – „Mindaugą“, ar peržiūrėti „Būtovės slėpinių“ laidas.

„Jei žmogus nori suvokti, kas yra Gudavičius, bet kad jis nepavargtų ir nenumestų knygos po lova, tai siūlyčiau pavartyti, paskaityti kelias išleistas knygas – jo konceptualius straipsnių rinkinius – „Istorijos inžinierius“ ir „Lietuvos Europėjimo kelias“, – sakė A. Bumblauskas. Jo manymu, prof. Gudavičius bei jo darbai net ir neakivaizdžiai galėjo įkvėpti ir kitus istorikus narstyti Lietuvos istorijos momentus. Pavyzdžiui, R. Petrausko tyrimai dėl Vytauto Didžiojo karūnos vis dar palieka atvirą intrigą kur yra ši vertybė, tačiau mitas dėl neva lenkų pavogtos karūnos jau žlugęs.

„Be to, dabar matome, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanai populiarūs. Drįsčiau manyt, kad be Gudavičiaus netiesioginio poveikio nebūtų tokio poreikio istorijai, kurio, beje, nebuvo Maironio mintyje – po Vytauto mirties penki šimtmečiai nakties be aušros, tai štai, K. Sabaliauskaitės romanai į tą vieną naktį telpa. O iš kur tai kilo? Kaip dekonstruoti Basanavičiaus, Maironio naratyvai – tai padarė Gudavičius“, – teigė A. Bumblauskas.

Jo manymu, įkvėpimo iš Anapilin iškeliavusio profesoriaus gali ir jaunoji karta – tai rodo ir susidomėjimas per tokius formatus, kaip Lietuvos istorijos repas ir netgi rašyti dar nemokančių vaikų klausimai dėl Nacionalinės ekspedicijos.

Tad laikai, kai Lietuvos istorijos mokykla buvo stipresnė Poznanėje, ypač gūdžiu sovietmečiu, kai Vilniuje dominavo bemokslio „istoriko“ sovietinė Juozo Žiugždos Lietuvos istorijos versija – jau praeityje.

„Tokio laiko ir epochos, koks atiteko Gudavičiui, jau nebus. Jis buvo revoliucionierius, kuris suaižėjo senuosius istorijos vaizdinius, kas po jo beateis, bus normalūs, gal geri istorikai“, – teigė pašnekovas. O tiems jauniems istorikams darbo tikrai nepritrūks. Ne tik todėl, kad pastiraisiais metais kyla susidomėjimas praeitimi, ypač tarpukariu, pokario rezistencija, galiausiai net tamsiuoju Holokausto etapu.

Liko nebaigti darbai

„Tik dabar pradedama mąstyti apie XVI-XVIII a. karvedžius, tokius, kaip Jonas Karolis Chodkevičius. O ką mes su juo veikiame? Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje – kažkur kopūstų laukuose prie Tarandės, tad darbų dar daug, ypač kai atsiranda daugiau šaltinių“, – kritikos pažėrė A. Bumblauskas, pripažinęs, kad ir pats ketina savaip tęsti prof. Gudavičius darbus.

Viena jo minčių buvo parašyti septynknygę – požiūrį iš 7 kampų, kai septyni istorikai panašiu metodu tiria, bet pamato ir akcentuoja skirtingus akcentus.

Pačiam A. Bumblauskui viena tokių krypčių yra Ukraina ir jos sąsajos su LDK. Jau dabar emociniai atradimai džiugina istoriką. Pavyzdžiui, supratimas, kad Vytautas Didysis tikrai galėjo atžygiuoti į Krymą. O tokie LDK istorijos tarpsniai tampa įdomūs ir tarptautiniame kontekste.

„LDK tampa tarp tyrimų objektu su savo daugiasluoksne įvairove, skirtingomis kalbomis, konfesijomis, etninėmis priklausomybėmis“, – sakė A. Bumblauskas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(40 žmonių įvertino)
4.5250

Top naujienos

Gydytoja papasakojo, kas laukia vaikų, kurių mamos besilaukdamos vartojo alkoholį (8)

Pirmadienį Policijos departamentas informavo, kad šeštadienį Vilniuje girta moteris pagimdė...

Tūkstantis sveikais laikytų laivo keleivių išsibarstė po tris žemynus, vienam jau nustatytas koronavirusas „tai gali būti lūžio taškas“ (88)

Nors ir buvo tvirtinama, kad kruiziniame laive „Westerdam“ koronaviruso atvejų nėra,...

Atnaujinimai baigėsi, bet problemos išliko: SEB klientai skundžiasi neprieinantys prie savo sąskaitų (26)

Po to, kai SEB banko klientai nuo penktadienio dėl naujos IT platformos diegimo negalėjo naudotis...

„Eurovizijos“ užgožtas Nausėdos gestas: asmeniniai atsiprašymo žodžiai jau nuskambėjo? (98)

Kol Lietuva šeštadienį sukausčiusi dėmesį sekė, kas mūsų šaliai atstovaus...

Gyvai / Delfi 11: kova su klimato kaita keičia energetiką – tai pajusime visi (4)

Lietuva ir visa Europos Sąjunga išsikėlė ambicingą tikslą – iki 2050 metų tapti klimatui...

Daugiabučių liftams dega geltoną šviesą (22)

Net patvariausiems liftams Lietuvoje duodamas 25 metų eksploatavimo terminas, tačiau Panevėžio...

Matijošaitis atsistatydina iš vienos bendrovės pareigų (16)

„Kauno energija“ paskelbė apie keturių Kauno miesto savivaldybės tarybos narių...

Sostinėje girta moteris namuose pagimdė kūdikį: laukiama kraujo tyrimų  dar papildyta (104)

Policijos departamentas informavo, kad Vilniuje girta moteris pagimdė kūdikį .

Paauglystėje didžiausią klaidą padariusi mergina prašo tėvų atleisti ir įspėja kitus (1)

Paauglystė – sunkus metas. Kai buvau paauglė, erzindavo viskas. O kartą viskas susidėjo į vieną.

Lietuva galutinai pralaimėjo ginčą su „Gazprom“ dėl 1,4 mlrd. eurų kompensacijos (47)

Lietuva galutinai pralaimėjo beveik aštuonerius metus trukusį ginčą su Rusijos koncernu...

|Maža didelių žinių kaina