Tekstai apie Afrikos žemes nuniokojusio turtuolio iškilmingas laidotuves, iš gyvenimo patarimų knygų besipelnančius Kenijos leidėjus, šalia jų – eilės apie Europos slaptavietę, jos slaptąją žvaigždę Lietuvą.
Šiomis netikėtomis temomis į Lietuvos publiką prabilo inžinierius ir poetas iš Kenijos 28 metų Amosas Tabalia (Amos Marcel Nyongesa Tabalia).
Pirmasis po 15 metų
A. Tabalia – itin egzotiškas svečias Lietuvoje. Ispanijos ambasadoje Nairobyje, kur galiausiai gavo vizą, jam pasakyta, kad po penkiolikos metų jis yra antrasis šios Afrikos šalies pilietis, norintis pasiekti Lietuvą.
Iš šalies, kurioje siautėja Somalio teroristai, Armėnijos mafijos kontrabandininkai, kur pelningiausias verslas yra įvairiausios krikščioniškos bažnyčios ir į kurią lėktuvais paatostogauti slapčia atskrenda turtingiausi Europos verslininkai ir politikai, jis atvyko į afrikiečiams negirdėtą šalį.
Lietuvos provincijoje dainas dainavusį ir eilėraščius skaičiusį poetą vyresnio amžiaus moterys puldavo čiupinėti, iš arti apžiūrinėdavo ir maigydavo jam delnus. Tokias glamones lujų genties vyras priimdavo šypsodamasis. Jis sakė, kad mūsų kaimo žmonės – nuostabūs.
Paklaustas, ar jis, kaip ir jo genties žmonės, valgo termitus, A. Tabalia sakė, kad nevengia jų paskanauti sugrįžęs į gimtąjį kaimą, jei tik tinkamas sezonas. Geriausias termitų gaudymo laikas yra balandis.
Sunkiai gavo vizą
Iš teroristų ir posovietinės imperijos mafijos pamėgtos šalies A. Tabaliai Lietuvą pasiekti nebuvo lengva. Prieš tris mėnesius Ispanijos ambasadoje vizos kelionei į Europos slaptavietę paprašęs poetas leidimą išvykti gavęs paskutinėmis dienomis.
Prireikė Lietuvos kultūros viceministro pasirašyto laiško su liudijimu, koks svarbus svečias Lietuvai yra Kenijos poetas – čia publikuoti jo kūrybos vertimai, jo laukiama konferencijoje „Poezija ir festivalis“. Į festivalį jį pakvietė Lietuvos rašytojų sąjunga.
„Nei Kenijos užsienio reikalų ministerijoje, nei pakeliui į Lietuvą nesutikau žmogaus, kuris būtų ką nors girdėjęs apie Lietuvą. Visi manęs klausė: „Kas tai? Kokioje šalyje yra šis miestas? Tekdavo išskleisti žemėlapį ir parodyti pirštu“, – sakė tarptautinio poezijos festivalio svečias.
Dabartinė Afrikos vyriausybė, oficialiai apie tris ketvirtadalius valstybės biudžeto skirianti šalies infrastruktūrai gerinti, anot svečio, yra korumpuota, nepajėgi palaikyti elementarios tvarkos ir sukurti saugumo, ji „valgo“ žmonių pinigus.
Europos Sąjungos šalims tokios šalies piliečiai neatrodo patys geriausi svečiai. Vilniaus oro uosto apsaugos tarnybos darbuotojai A. Tabaliai buvo parengę ištisą klausimyną, itin atidžiai tikrino informaciją apie jį pasitikusius ir Lietuvoje lydėti pasirengusius asmenis.
Keliavo po Lietuvos džiungles
Pirmosiomis dienomis Žeimenos upe kanoja plaukusį pakerėjo Lietuvos džiunglių žaluma bei ramybė. Naktį palapinėje praleidusį Kenijos poetą trikdė tik neįprastai anksti prabudinusi šviesa. Ties pusiauju gyvenantys žmonės įpratę, kad dvylikos valandų trukmės naktį keičia lygiai tiek pat trunkanti diena. Jis netgi susirūpino, kad staiga sugedo Lietuvoje valandas rodę laikrodžiai.
„Suprantama, juk jūsų prezidentė – karatė juodojo diržo atstovė“, – juokavo pagaliau savo akimis patikėjęs poetas.
Susitikti net ir su miesto meru Kenijoje nedaug kam pavyksta, o jei ir pavyktų – tai vienoje tokio pareigūno pusėje stovėtų dešimt apsauginių ir lygiai tiek pat kitoje. „Jūsų valdžia yra šalia žmogaus“, – sakė A. Tabalia.
Buvusi britų kolonija Kenija, nepriklausomybę iškovojusi tik 1963-aisiais, šiuo metu laikoma sparčiausiai ekonomiškai augančia šalimi, viena stabiliausių Afrikos valstybių – nepaisant korupcijos ir sunkiai valdomo terorizmo.
Gyventojų čia dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje, sostinėje gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek visoje mūsų šalyje. Europos turistus šioje šalyje labiausiai domina gamta, ypač – žvėrys.
Prekiauja mėsa
A. Tabalia – kylančios Kenijos ekonomikos kuriamojo proceso dalyvis: viename geriausių Kenijos universitetų profesiją įsigijęs civilinės statybos inžinierius, aplinkosaugos šalininkas. Kurį laiką dirbęs drėkinimo sistemoms reikalingų užtvankų statybos projektuose dideliuose ūkiuose, šiuo metu – statybos projektų vadovas telekomunikacijos kompanijoje. Be to, jis yra trijų mėsos parduotuvių Nairobyje savininkas bei namų projektuotojas.
Į Lietuvą besiruošiantį ir vizos vis negaunantį afrikietį pasiekė ir gera žinia: laimėtas svarbus konkursas. Jis įveikė 60 tūkstančių kandidatų sukurtus barjerus ir pateko į laimingųjų dešimtuką, kurie pakviesti į studijas į Twente universitetą Nyderlanduose, Enschede mieste.
Rugsėjo mėnesį A. Tabalia pradės palydovinių ryšių technologijų studijas, kurios truks trejetą metų. Per tą laiką jis ketina ne sykį aplankyti jį sužavėjusią Lietuvą. „Rytų Europos kultūra kur kas artimesnė Kenijai nei Vakarų Europos. Manau, kad iš jūsų galime daug ko pasimokyti“, – įsitikinęs inžinierius.
Po studijų jis labai norėtų savo žinias panaudoti, kuriant ryšių sistemas Kenijos kaimuose. Telefono ir interneto ryšio galimybė paskatintų kaimo žmones siekti išsilavinimo, nebūti tokiems tamsiems.
Užkliuvo Kenijos valdžiai
Poetas taip pat tiki, kad šalis kada nors apsivalys ir nuo korupcijos. Kenijoje apie tai kalbėti politiškai aktyviam poetui ir inžinieriui nėra lengva. Politinius eilėraščius spaudoje ir internete jis skelbia ne savo vardu.
Kelerius metus A. Tabalia rašė apie korupciją savo tinklaraštyje, tačiau patyrė valstybinių struktūrų spaudimą. Gavo net du laiškus, kuriuose buvo paragintas šią veiklą nutraukti. Jo taip pat buvo klausiama tinklaraščio administratoriaus slaptažodžio.
Nors šalies konstitucijoje kalbama apie žodžio laisvę ir demokratiją, vyriausybė turi teisę pati nuspręsti, kuri veikla kenkia valstybės interesams ir tokią veiklą nutraukti.
„Nekreipčiau į tai dėmesio, jei neturėčiau tėvų, jei tai negrėstų mano šeimos saugumui“, – sakė poetas. Pasvarstęs pavojus ir sužinojęs, kad valstybės atstovai ėmė judinti ir jo tėvą, pasirinko rezistenciją.
Tėvai – plantacijų savininkai
Septynis vaikus užauginę Tabalios tėvai – išskirtiniai. Motina, kuriai šiuo metu 57-eri, buvo viena iš nedaugelio to meto Kenijos mergaičių, lankiusių mokyklą. Tėvas, kuriam dabar 64-eri ir kuris iki šių dienų sveikatos sumetimais kasdien nubėga po dešimtį kilometrų, ilgą laiką dirbo šalies policijos vadovybėje. Pasikeitus valdžiai, jis kurį laiką buvo priverstas bėgti iš šalies, o grįžęs ėmė ūkininkauti.
Šiuo metu Kitale mieste atskiruose namuose gyvenantys A. Tabalios tėvai susitinka tik savaitgaliais. Jie turi atskirus ūkius: tėvas – kavos plantaciją, motina – arbatos.
Už kelių dešimčių kilometrų nutolusias savo žemes ir juose dirbančius valstiečius jie aplanko kelis kartus per savaitę.
Skirtingai nei kiti jo genties berniukai, A. Tabalia buvo apipjaustytas ne ritualinės šventės metu, kai dvylikamečiai berniukai išrengiami nuogi, ištepami dumblu ir kai peilis panaudojamas visų gentainių akivaizdoje. Ši procedūra jam atlikta ligoninėje. To metu poetui buvo penkeri.
Poeto broliai ir seserys, kurie, kaip ir Amosas, baigė geriausias Kenijos mokyklas ir universitetus, dirba arba mokosi skirtinguose Kenijos miestuose. Jie susiburia sykį per metus – per Kalėdas. Visa ši šeima gerokai atitrūkusi nuo gentinių stereotipų. Su savo giminaičiais sunkiai susikalba net A. Tabalios tėvai, jau nekalbant apie jį patį.
Knygas leidžiantis poetas Kenijos kaime, o dažnai ir ne tik ten, siejama su šalies svetima Vakarų ideologija, kuria nesižavima. A. Tabalia svetimas jaučiasi ne tik savo kaime, bet ir Kenijos sostinėje Nairobyje, kuriame gyvena daugiau kaip du milijonai gyventojų. Inžinierių ir poetą slegia gyvenimo tempai, filosofinis požiūris į pasaulį jį atskiria netgi nuo kolegų. Jį slegia sostinės knibždėlyno tempai.
„Kenija – gera šalis verslininkui. Tačiau aplinka čia labai konkurencinga. Tenka labai daug dirbti, norint išsilaikyti rinkoje“, – sakė poetas. Išsilavinęs žmogus, pasak jo, gali tikėtis gauti gerai apmokamą darbą, per mėnesį uždirbti 5–8 tūkstančius JAV dolerių, tačiau gyvendamas Nairobyje nemažai ir išleistų. Dviejų nedidelių kambarių nuoma, neskaičiuojant mokesčių už komunalinius patarnavimus, jam atsieina 800 JAV dolerių per mėnesį. Tiek nauji, tiek dėvėti automobiliai Kenijoje apie 3–4 kartus brangesni nei Lietuvoje. Degalų kainos, tiesa, panašios.
Po Vilnių vaikštinėdamas ir kavinių maisto kainomis besidomėdamas svečias stebėjosi ir pigiu maistu.
Kolonizacija – praeities faktas
Katalikų bažnyčiai priklausantys Tabalios yra itin tolerantiški kitoms kultūroms. Policijos vadovybėje dirbusiam tėvui yra tekę keliauti po įvairias pasaulio šalis. Religingos ir nuolankios motinos gyvenimą reguliuoja krikščioniškos vertybės ir principai.
Ji visą gyvenimą globojo skurstančių šeimų vaikus ir našlaičius. Skirtingai nei kitiems jo tautiečiams, poetui A. Tabaliai europiečiai yra ne priešai ir kolonizatoriai, bet tokie pat žmonės, kaip ir jis pats.
„Mano požiūris į baltuosius nuo to meto, kai buvau vaikas, beveik nepasikeitė. Pirmiausia, kai buvau vaikas, man nebuvo svarbu, kad žmonės yra kitokie negu aš. Man tai buvo žmogiškos būtybės. Todėl, kad gimiau katalikiškoje šeimoje ir mano tėvai, o ypač mano motina, buvo labai religingi žmonės. Mūsų katalikų bažnyčioje buvo daug baltaodžių kunigų. Nelabai kreipiau dėmesio, kad jie skirtingai atrodo nei aš. Be to, mano tėvai norėjo suteikti man labai gerą išsilavinimą. Nuo aštuonerių pradėjau lankyti mokyklą, čia atradau multikultūrinę aplinką. Mokiausi kartu su afrikiečiais iš kitų šalių, indais, arabais. Dėl to man buvo lengviau suprasti žmones iš kitų šalių. Kartu žaisdavome kieme, dažnai būdavome viena komanda, kurioje odos spalva tėra odos spalva, ne daugiau. Ši spalva man nedarė didelio įspūdžio“, – sakė A. Tabalia.
Iki šiol daugumai žmonių Afrikoje būdingas požiūris, kad juos kadaise kolonizavo baltieji, kad jie suteikė daug skausmo ir kad jie iki šiol yra afrikiečių priešai. Tačiau A. Tabaliai kolonizacija yra praeities dalykas. Jam suprantamos kitos kultūros, jis supranta kitus žmones. Dabartinėje Afrikoje yra kur kas didesnių bėdų nei skaudi praeitis. Afrikoje jis mato kitokių priešų.
„Vietoje to, kad kaltintume ką nors, kas mus kadaise kolonizavo, turėtume rūpintis, kaip išspręsti daugybę savo problemų. Mano priešai yra korumpuoti afrikiečiai, o ne kažkada praeityje mus kolonizavę žmonės. Priešas man yra tas, kuris elgiasi neetiškai, nepaiso įstatymų“, – kalbėjo svečias iš Kenijos.
Pardavinėjo meilės laiškus
„Kenijoje gyventi ir išgyventi nėra lengva, ir labai svarbu gauti gerą išsilavinimą. Įprasta siekti prestižinių profesijų. Kenijoje manoma, kad universitete geriausia studijuoti mediciną, inžineriją arba aviaciją bei tapti lėktuvo pilotu“, – pasakojo A. Tabalia.
Vis dėlto poetas neužmiršo, kad vienas pirmųjų jo uždarbių buvo už rašymą. Be eilėraščių suahelių kalba, jis rašydavo laiškus kitų vaikinų mylimosioms. Tada jam buvo keturiolika. Už meilės laiškų tekstus gaudavęs šiek tiek pinigų.
„Kartais tik pakeisdavau vardus“, – juokėsi poetas. Sykį laiške užmiršęs pakeisti adresatės vardą netgi gavo į kailį nuo už jį vyresnio ir gerokai raumeningesnio vaikino. „Esu smulkus ir gerokai liesesnis nei mano tėvas ar kiti mano broliai ir seserys“, – aiškino afrikietis.
Rašymas – kliūtis draugystėms
Vaikystėje afrikietis norėjęs tapti kunigu. Apie tokią sūnaus karjerą svajojusi ir jo motina. Netgi vardas Amos lujų genties kalba reiškia pranašą.
Negana to, tikrąją jo gimimo dieną ir žmogaus, kurį išgirs minios, ateitį išpranašavo ir sena, išmintinga kaimo žynė. Nutarus, kad inžinieriumi tapti būsią naudingiau, motina sielojosi. Tačiau sužinojusi, kad sūnus randa laiko rašymui, moteris pralinksmėjo: pranašauti galima ir būnant poetu.
Šiuo metu poetas yra parengęs spaudai naują eilėraščių rinkinį anglų kalba. Savo eilės laukia suahelių kalba parašyti eilėraščiai ir proza. Rašymas poetui toks svarbus, kad, jo paties manymu, jam trukdo užmegzti ilgalaikius santykius su merginomis. Daugeliui merginų nepatinka, kad dalį nakties A. Tabalia skiria rašymui. Paros miego norma jam – trys valandos.
„Merginos paprastai nori, kad joms skirčiau visą savo laiką“, – sakė A. Tabalia.
Poetui patinka inteligentiškos merginos. Tačiau išsilavinimas – dar viena kliūtis: jau trečia poeto draugė palieka šalį, nes nori tęsti mokslus, ieško geresnio gyvenimo Europoje arba Amerikoje.
Pelningiausias verslas – bažnyčios
Religija, A. Tabalios akimis, Kenijoje vaidina nevienareikšmį vaidmenį. Pirmiausia tai – pats pelningiausias verslas šalyje. Krikščionių evangelikų bažnyčių pastoriai važinėja prabangiausiais automobiliais, turi po keletą, kartais net visą dešimtį, namų.
„Daugybė žmonių yra praradę viltį pagerinti savo gyvenimą. Jie greitai įtiki kuo nors, kas panašu į religiją. Tai labai liūdna. Dalis žmonių eina į bažnyčią sekmadieniais, tačiau kiti tai darbo nuo pirmadienio iki sekmadienio. Grįžę iš darbo jie eina į bažnyčią. Jie patiki, ką jiems sako pastoriai: jei neisi į bažnyčią, apsirgsi baisia liga arba gali net numirti. Tai nemąstantys žmonės, kurie patiki moralės nepaisančiais pastoriais“, –sakė A. Tabalia.
Tokių praradusių viltį žmonių, kuriais žaidžiama, Kenijoje labai daug. Skurdas, pasak poeto, yra viena iš priežasčių, kodėl šalyje dažni terorizmo aktai. Musulmonų fundamentalistai lengvai suranda jaunų, darbo neturinčių žmonių, kuriems įduoda nedidelius sprogmenis. Už tai sumokama 200 dolerių ar truputį daugiau. Už juos šie jaunuoliai gali nusipirkti alaus ar narkotikų.
Panašūs žmonės Kenijoje nelaikomi gerais žmonėmis. Žuvęs vagis ar žudikas kaime palaidojamas greitai ir kuo toliau nuo namų, dažnai dar ir naktį, kad niekas nesužinotų ir neprisimintų apie jo kapą. Gerų žmonių palaikai priglaudžiami tiesiog kieme. Kapo vieta pažymima mediniu, neilgalaikiu kryžiumi. Kenijos krikščionys, skirtingai nei musulmonai, kapinių neturi.