aA
Mažuose koridoriuose, kur įsikūręs „Naujasis teatras“, sklinda garsus juokas – toks, kad sunku susikalbėti. „Kokie juokingi tie mūsų aktoriai“, - pati garsiai nusijuokia teatro direktorė Laima Zemleckienė. Koridoriuose tikras chaosas: kas įnirtingai kartojasi pjesę, kas stumdo dekoracijas, kas ruošiasi kalbos egzaminui.
"Naujasis teatras" (I. Stanio nuotr.)

Viskas, atrodo, taip, kaip ir turi būti teatre, tik skiriasi pora dalykų – kalbos egzaminui besikartojęs Andžejus iki patalpos, kur bus egzaminuojamas, atjuda neįgaliojo vežimėlyje, o direktorės Laimos telefonas suzvimbia keliolika kartų, informuodamas, kiek dabar yra valandų, kad ji neprarastų laiko nuovokos. Laima turi regėjimo negalią, tačiau ji ne tik vadovauja teatrui, vaidina, bet ir pati stato spektaklius, nors akimis jų taip ir nepamato. Pamato širdimi.

Dalis šio teatro aktorių taip pat turi regėjimo sutrikimų. Spektakliuose vaidina ir sergantieji vėžiu, turintys judėjimo ar kitų negalių. Nedidelės, A. Jakšto gatvėje įsikūrusios patalpos jiems tapo antraisiais namais, kuriuose randa šilumą, paguodą, palaikymo šypsnį.

„Visi vienas apie kitą viską žinome, esame šeima“, - atskleidžia Laima. Čia jauku ir smagu, nors į pagrindinę patalpą pokalbiui aktoriai renkasi vangiai. „Pažiūrėkit, kiek čia mūsų mažai, visi už sienų slepiasi – dreba, bijo“, - nusijuokia ji. Bijo, nes nemalonu, bijo, nes prašyti yra sunku, bet jau nebėra kur dėtis. Sugedo teatro autobusiukas, kuriuo aktoriai važiuodavo į gastroles ir kuris jiems labai svarbus ir reikalingas. Sunkiai besiverčiantis teatras neturi galimybių pats nusipirkti naujo automobilio, todėl prašo gerų žmonių pagalbos.

Transportas – galvos skausmas

„Gerų žmonių yra, aš žinau, nes kitaip mūsų nebūtų, tikrai – ranką prie širdies pridėjus sakau. Išvis kažkokia mistika man tas teatras. Vienas pamatė, kad pas mus nėra pianino – padovanojo. Šaldytuvo reikėjo – padovanojo moteriškė. Viskas, ką čia matot, kažkaip stebuklingai atsiranda. Gėrio aplinkui daug yra, bet ta mašinytė – toks galvos skausmas... Kol ji važiavo, nesuvokiau, kiek ji mums reikalinga, tiesiog to nesuvokiau“, - sunkiai žodžius renka Laima.

Ūkio dalies vadovas Algis Jakubčionis mandagiai pertraukia Laimą: „Persiprašau, direktore, bet ji (Laima Zemleckienė – DELFI) vis mane pamato ir sustingsta: „Algi, automobilis sugedo, taip? Tai mes jau nebevažiuosim, taip? Ir vis taip sako, mane pamačius“, - nusijuokia.

„Aš ir bardavausi, sakydavau, gal jūs ten kažką blogai darote, kad ji visąlaik išvežta taisyti, bet tu neįsivaizduoji, Algi, (atsisuka į jį) ji man tokia brangi, kad aš tiesiog nebegaliu“, - sako Laima.

Laima Zemleckienė
Laima Zemleckienė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Iš tikrųjų transportas teatrui kone gyvybiškai svarbus. Aktoriai ne tik negali pasiekti savo žiūrovų, bet ir saugiai savo namų. Kiekvieną dieną sunkiausias negalias turintieji yra vežami į darbą ir parvežami namo, nors, kai automobilis eilinį kartą išvežtas taisyti – aktoriai patys telkiasi, prašo pavežėti pažįstamų, ieško pagalbos – draugų nelaimėje nepalieka.

Reikalingi 26 tūkst. eurų

26 tūkstančiai eurų. Maždaug tiek reikia naujam autobusiukui įsigyti, tačiau teatrui tai atrodo tolima svajonė. Prieš penkerius metus įsigytas 2003 metų Mercedes-Benz Sprinter automobilis jau atitarnavo ir pradėjo byrėti.

„Problemų buvo jau nuo pat pradžių – tai rūdijimas, tai gedimai kokie, dažyti reikėjo. Iki 2016 metų, be mažesnių taisymų, jau esame į jį sudėję 5094 eurus. Ir čia tik remontui, neskaičiuojant kitų darbų. Aš pats, pagal specialybę, esu mechanikas, tai ir pats kažką atlikdavau, pataisydavau, kad tik teatrui būtų pigiau. Dabar jis pravažiavęs netoli 300 tūkst. kilometrų, todėl visai byrėt pradėjo“, - popierius su remonto kainomis varto A. Jakubčionis.

Prisimenu, dar kai neturėjome autobusiuko, aš padaviau skelbimą internete, gal žmonės galėtų mums padėti važiuoti į repeticijas, spektaklius – ir jų atsirado daugybė. Atvažiuodavo po darbo ir paimdavo, ir visokie visokie – verslininkai, aukštas pareigas užimantys – patys turintys darbų apsčiai, bet vežiodavo mus. Labai gražu buvo. Iš tikrųjų, visą laiką išsiverčiam. Bandome iš paskutiniųjų. Esame kaip vienas kumštis, gal dėl to mums taip ir sekas
Laima Zemleckienė

Kadangi teatre dauguma aktorių turi įvairias negalias, naujasis automobilis, kaip ir prieš tai buvęs, turėtų būti robotizuotas, pritaikytas vairuoti neįgaliems. „Jis toks pusiau kaip automatas. Automobiliukas taip pat turėtų būti 8 vietų su viena neįgaliajam vežimėlyje pritaikyta vieta. Tokie kokių 1-2 metų iki 25-26 tūkst. eurų kainuoja. Teatro egzistavimas be automobilio – neįmanomas, žinokit. Nėra jo – ir viskas“, - susikrimtęs aiškina jis.

„Prisimenu, dar kai neturėjome autobusiuko, aš padaviau skelbimą internete, gal žmonės galėtų mums padėti važiuoti į repeticijas, spektaklius – ir jų atsirado daugybė. Atvažiuodavo po darbo ir paimdavo, ir visokie visokie – verslininkai, aukštas pareigas užimantys – patys turintys darbų apsčiai, bet vežiodavo mus. Labai gražu buvo. Iš tikrųjų, visą laiką išsiverčiam. Bandome iš paskutiniųjų. Esame kaip vienas kumštis, gal dėl to mums taip ir sekasi“, - džiaugiasi Laima.

Iš tiesų „Naujasis teatras“, kaip ji pati sako, – lyg Dievo užantyje. Dar niekada dėl sugedusio automobilio neteko neišvažiuoti į gastroles ir nuvilti laukiančius žiūrovus.

Beldėsi į duris, tačiau jos nebuvo atidarytos

Laima pripažįsta, kad bandė kreiptis į valstybės įstaigas, teikti paraiškas dėl paramos, tačiau durys teatrui taip ir nebuvo atidarytos.

„Yra, pavyzdžiui, visokių rūpybų neįgaliųjų, jie gi neperka autobuso – jiems valstybė kiekvienais metais skiria. Yra Socialinės apsaugos ministerija, bet turbūt ta visa sritis žiūri į mus kaip į kultūrinę sritį, kad esame teatras, ne neįgaliųjų organizacija, o Kultūros ministerija, atvirkščiai, žiūri į mus kaip į neįgaliuosius. Ir gaunasi taip, kad mes nei ten menininkai, nei neįgalieji – tokie našlaičiai. Ir niekas nenori mūsų įsivaikinti“, - vis tiek bando juoktis Laima.

Direktorė atskleidžia, kad tvarka, kaip gauti paramą, jiems atrodo labai paini, todėl kol kas sunkiai įkandama: „Mes teikėme paraišką Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ministerijos. Jis kažkaip ją perduoda savivaldybėms, kadangi jos geriau žino, ko reikia miestui – tai Vilniaus savivaldybei perdavė – ir mūsų neparėmė, pasakė, kad pas mus per mažai žmonių. Teko belstis į duris ne vieną kartą, teko... bet, suprantat, kaip yra, jeigu aš beldžiuosi, paprastai man jos atsidaro, bet dar nelabai stipriai beldžiausi, kadangi mes pateikėme įprasta tvarka popierius, o čia reikia kažkaip dar ir labai ypatingai bei atskirai rašyti, labai aiškinti situaciją. Tikrai sudėtinga, reikia daug laiko tam.“

Kritinėse situacijose, kada spektakliai numatyti toli nuo Vilniaus, o automobilis ir vėl sugenda – Laima griebia telefoną ir apskambina visas neįgaliųjų organizacijas, tačiau ir čia durys jiems būna užvertos: „Perskambinu joms, nes mums juk reikia važiuoti, o jiems duoda valstybė transportą. Ir... tuoj žliumbsiu, aš labai jautri, - garsiai nusijuokia susijaudinusi. – Ir, įsivaizduokit, nei viena organizacija negali mums išnuomoti, sako, jiems patiems reikia savo veikloms“, - sunkiai renka žodžius.

Kritinėse situacijose, kada spektakliai numatyti toli nuo Vilniaus, o automobilis ir vėl sugenda – Laima griebia telefoną ir apskambina visas neįgaliųjų organizacijas, tačiau ir čia durys jiems būna užvertos: „Perskambinu joms, nes mums juk reikia važiuoti, o jiems duoda valstybė transportą. Ir... tuoj žliumbsiu, aš labai jautri, - garsiai nusijuokia susijaudinusi. – Ir, įsivaizduokit, nei viena organizacija negali mums išnuomoti, sako, jiems patiems reikia savo veikloms“, - sunkiai renka žodžius.

Tokios situacijos – neretos, kadangi automobilis važiuoti atsisako labai dažnai, o spektaklių visoje Lietuvoje – gausybė. Vien balandžio mėnesio repertuaras atrodo įspūdingai – Trakų Vokė, Lindiniškės, Pasvalio kultūros centras, Viečiūnai, o kur dar spektakliai Vilniuje ir aplink jį.

„Skambina mums ir iš mažų mažų miestelių, pavyzdžiui, Paberžės, kur yra 8 vaikučiai, nes mes statome edukacinius spektaklius ir vaikams, važiuojame į darželius. Ir niekas pas juos nevažiuoja rodyti spektaklio. Niekam tai neapsimoka, profesionalams tuo labiau, nes nieko ten neuždirbs. Ir, atrodo, ką, jeigu jų ten nedaug, tai jie neturi teisės turiningai auklėtis ir matyti teatro? Todėl atsisėdame ir važiuojame, net į mažiausius kaimelius“, - pasakoja Laima.

Unikalios patirtys

Šiais metais „Naujasis teatras“ švęs jau aštuntąjį gimtadienį. Apie teatrą įkūrusią Laimą DELFI jau rašė praėjusių metų pabaigoje. Vieną dieną regėjimą praradusi moteris turėjo mesti mylimą darbą su vaikais ir iš naujo išmokti gyventi.

„Tvirtai manau, kad turime labai didelę dovaną, bet jos nenaudojame ir nežinome, kokį turtą savyje nešiojamės. Tik mes patys galime nukreipti gyvenimą norima linkme, save išgydyti ar net suluošinti. Vienu metu aš patyriau labai didelį stresą ir pagalvojau: nenoriu matyti šito pasaulio ir puft, akys, yra toks posakis – iššoko kaip orbitos – žuvo labai daug akių neuronų. Prisimenu, sėdėjau visą naktį parke ir žliumbiau. Galvoje, lyg užstrigusi plokštelė, sukosi mintis – kaip baisu, negalėsiu skaityti vaikams pasakų. Nežinau, kodėl būtent ši mintis, gal stresinėje situacijoje smegenys taip suveikė“, - tuomet pasakojo moteris.

Vis dėlto dabar tokie laikai, kai labai daug neigiamų dalykų pasaulyje, o teatras suteikia vilties. Apskritai aš tikiu ir tikrai jaučiu, kad kai tu kažką duodi – pas tave tai sugrįžta dvigubai. Taip aš ir jaučiuosi čia – kaip ir atiduodu dalelę savęs per tuos personažus, bet žinau, kad pats gausiu dar daugiau. Aš čia realizuoju save.
Olegas Dlugovskij

Iš pradžių ėmusis dėvėtų drabužių verslo, moteris suprato, kad jai reikia teatro. Taip ji čia ir atsidūrė, suburdama ir visą būrį bendraminčių. Aktorių „Naujajame teatre“ jau apie 50, 31 iš jų – su negalia. Visiems teatras yra daugiau nei darbas – tai jų namai, jų šeima, jų užuovėja.

Silpnaregis Olegas, teatre vaidinantis jau ne vienerius metus, pasakoja, kad scenoje visada atiduoda dalelę savęs, bet tai jam padeda atrasti gėrį, gyvenimo džiaugsmą. „Vis dėlto dabar tokie laikai, kai labai daug neigiamų dalykų pasaulyje, o teatras suteikia vilties. Apskritai, aš tikiu ir tikrai jaučiu, kad kai tu kažką duodi – pas tave tai sugrįžta dvigubai. Taip aš ir jaučiuosi čia – kaip ir atiduodu dalelę savęs per tuos personažus, bet žinau, kad pats gausiu dar daugiau. Aš čia realizuoju save“, - sako jis ir nusijuokia: „Man kartais net keista, kad dar už tai gaunu atlyginimą.“

"Naujasis teatras" (I. Stanio nuotr.)
Spektaklis "Idiotas", Olegas kairėje. (I. Stanio nuotr.)

Ratukuose sėdintis Andžejus atskleidžia dar vieną darbo teatre pusę: „Teatras man suteikė galimybę išgyventi kitokį gyvenimą, ne tą, kurį gyvename iš tikrųjų, ne tą realistinį. Tai yra stebuklingas dalykas, kad tu gali pavirsti bet kuo: šiandien tu vargšas, rytoj tu turtuolis, šykštuolis ar dar kas – gali persikūnyti ir išgyventi visiškai kitokias emocijas, patirti visai kitokį vidinį gyvenimą. Tai man labai imponuoja.“

Paklaustas, kokie vaidmenys – teigiami ar neigiami jam labiausiai patinka, Andžejus šypteli: „Man blogiuko vaidmuo labiau patinka, nes tu gali jį geriau atskleisti. Ne dėl to, kad aš propaguoju negatyvą ar pyktį. Gal ateis toks laikas, kada aš ir gerietį suvaidinsiu, - juokiasi. – Man vaidybos kalbos dėstytojas sakydavo, jei tu esi blogas, sukčius, tu vis tiek turi surasti kažką gero tame vaidmenyje, ir aš kai pradėjau psichologiškai kapstyti vaidmenį giliau, tas neigiamas vaidmuo man pradėjo patikti.“

Teatras man suteikė galimybę išgyventi kitokį gyvenimą, ne tą, kurį gyvename iš tikrųjų, ne tą realistinį. Tai yra stebuklingas dalykas, kad tu gali pavirsti bet kuo: šiandien tu vargšas, rytoj tu turtuolis, šykštuolis ar dar kas – gali persikūnyti ir išgyventi visiškai kitokias emocijas, patirti visai kitokį vidinį gyvenimą.
Andžejus Matusevič

„Iš tiesų, negalėtum suvaidinti neigiamo personažo, nepabuvęs jam advokatu, nes vyksta atmetimas, o kad tu įtikinamai suvaidintum žiūrovui ir jį įtikintum, turi būt persismelkęs to vaidmens mąstymu. Dėl to turi pabūti jam advokatu, išsiaiškinti jo elgesio motyvus, ištiesinti sau ir tik tada vaidinti“, - priduria Laima.

"Naujasis teatras" (I. Stanio nuotr.)
Spektaklis "Idiotas", Andžejus dešinėje, (I. Stanio nuotr.)

Vis dėlto, nors viskas atrodo smagu, iš pradžių aktoriams nebūna taip paprasta susigyventi su negalia ir drąsiai išeiti į sceną vaidinti prieš šimtus žmonių bei laisvai joje elgtis. Akloji Irma prisimena, kad scenoje įvyksta daug kuriozų – kartą vaidinimo metu jai užsidegė plaukai ir visa salė pradėjo klykti iš išgąsčio, kartą, neapsiskaičiavusi, ji įsirėžė į staliuką, išversdama visą servizą. Tačiau jai anaiptol tai nėra tragedija, o prisimindama šiuos kuriozus ji tik juokiasi, sakydama, kad svarbiausia žmogui yra susigyventi su savimi, suprasti, kad esi kitoks. To ją išmokė teatras ir čia sutikti žmonės.

Gyvybiškai svarbus

„Sunkiausia man buvo pažinti save. Visada bandžiau atrodyt kaip matanti, stengiausi, kad kiti žmonės nepastebėtų, apsimetinėdavau, neimdavau lazdelės į rankas, turėdavau savo galvoje tokių kvailysčių, kurios man apsunkindavo gyvenimą, nes kol tu savęs nepriimi tokio, koks esi, kol savęs nepamilsti su visai trūkumais, tol sunku ir kitiems tave mylėti. Teatras mane ir išmokė save mylėti, nebijoti savęs, suprasti, kad jei nebūtų mūsų trūkumų – nebūtų aiškūs privalumai. Aš supratau, kad neturiu siekti būti tokia, kaip kiti, nes tuomet užspaudžiu savo individualumą“, - sako Irma.

Teatras aktoriams kaip ir autobusiukas yra tiesiog gyvybiškai svarbus. Irma čia atrado vidinę ramybę, nors už teatro sienų jos nepaliauja stebinti kai kurių žmonių nesusivokimas. Kartais ji tiesiog norėtų būti nematoma aplinkinių. Teatre ji puikiai gali pasislėpti už savo vaidmenų, tačiau bent slėptis nuo aktorių – tikrų jos draugų – nereikia.

Visada bandžiau atrodyt kaip matanti, stengiausi, kad kiti žmonės nepastebėtų, apsimetinėdavau, neimdavau lazdelės į rankas, turėdavau savo galvoje tokių kvailysčių, kurios man apsunkindavo gyvenimą, nes kol tu savęs nepriimi tokio, koks esi, kol savęs nepamilsti su visai trūkumais, tol sunku ir kitiems tave mylėti. Teatras mane ir išmokė save mylėti, nebijoti savęs, suprasti, kad jei nebūtų mūsų trūkumų – nebūtų aiškūs privalumai. Aš supratau, kad neturiu siekti būti tokia, kaip kiti, nes tuomet užspaudžiu savo individualumą.
Irma Jokštytė

„Karais atrodo, kad aklieji ne tik akli, bet dar ir negirdi. Kad ir šiandien, važiuoju troleibusu į darbą, ant kelių turėjau pirštines, atsistojau ir jos nukrito. Čia nenuostabu, per metus kokias dešimt porų pirštinių pametu. Girdžiu kelias merginas, kurios stovi prie pat manęs ir garsiai kalba: „ – Ji nemato. – Tai gal paduokime jai tas pirštines? – Bet tai ji ir vaikščioja užsimerkusi. – O jai padėti išlipti?“ Tada ateina ir labai garsiai klausia, ar man nereikia padėti išlipti. Žmonės nesupranta daugelio dalykų, jie klausia, kaip aš gaminu, kaip aš vaikštau, nors vaikščiojimui akys nereikalingos, reikalingos kojos, galų gale. Kartais noriu būti nematoma, kad į mane niekas neatkreiptų dėmesio“, - sako ji.

Neįgaliųjų teatras prašo pagalbos: visi dreba, bijo, bet jau nebėra kur dėtis
Irma ir Laima repeticijoje
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Irma mano, kad matantieji tiesiog pamiršta lavinti kitus pojūčius, todėl nesupranta, kaip akloji gali lengvai judėti scenoje ir atlikti sunkiausius vaidmenis: „Jie nesinaudoja klausa, negirdi atsimušančių į kliūtis garsų, jie to nežino. Kai yra priverstinai atimtas kažkoks gebėjimas, surandi kitų. Taip, man reikia daugiau laiko pavaikščioti po sceną prieš spektaklį, susipažinti su ja, aš nuolat kur nors užkliūnu, nuolat turiu mikrotraumų, kartais būnu susikausčiusi, dingsta plastika, bet turiu išmokti pažinti savo kūną ir jį suprasti. Apskritai dar daug ko turiu išmokti gyvenime, noriu būti kuo labiau nepriklausoma, bet suprantu, kad negaliu.“

Šalia sėdinti Laima garsiai nusijuokia, kad ji su Irma net kartu buvo išsiruošusios tranzuoti į Indiją, tačiau Laimos sūnus neleido. „Sakė: na kaip jūs abi aklos ir dar į Indiją užsimanėt tranzuot, išprotėjot gal“, - neleido jis ir liepė pagalvoti apie skrydį lėktuvu.

Vis dėlto jaunai merginai negalia nėra kliūtis siekti savo užsibrėžtų tikslų, o mėgiama veikla leidžia vis labiau atsipalaiduoti ir tikėti savimi. Šalia sėdinti Laima garsiai nusijuokia, kad ji su Irma net kartu buvo išsiruošusios tranzuoti į Indiją, tačiau Laimos sūnus neleido. „Sakė: na kaip jūs abi aklos ir dar į Indiją užsimanėt tranzuot, išprotėjot gal“, - neleido jis ir liepė pagalvoti apie skrydį lėktuvu.

„Mes net nepagalvojome, kad čia kažkas gali būti blogo. O kas čia blogo iš tikrųjų?“, - klausia Irma. Laima šypsodamasi priduria: „Mes kai nematom – nematom ir tų pavojų. Čia yra vienas iš daugelio privalumų, kuriuos duoda nematymas“, - žodžius „daugelio privalumų“ pabrėžia Laima.

Nenori gailesčio

Šiuo metu „Naujajo teatro“ aktoriams svarbiausia, kad jų spektakliai, jų kūrybą, į kurią įdeda tiek širdies, – pasiektų visus žiūrovus. Teatrui itin reikalinga parama, leisianti priartinti svajonę įsigyti taip reikalingą autobusiuką. Aktoriai pabrėžia – jie jokiais būdais nesiekia gailesčio ir kad jų gailėtų, jie nori vadintis menininkais ir kurti tikrą meną, tiesiog šiuo metu jiems reikia, kad kas nors ištiestų pagalbos ranką.

Iš tiesų, gailesčio nepamatysime ir jų rodomuose spektakliuose, atvirkščiai, kai kuriuose, atrodo, negalia yra pašiepiama, nebijoma iš jos pasijuokti.

„Nenorime sukelti gailesčio, nes gailestis apskritai nėra teisingas jausmas. Gailestingumas – taip, tai yra atjauta, supratimas, tačiau jis dažnai būna maišomas su gailesčiu. Gailestis, kai tu kitą žmogų truputėlį menkini, pavyzdžiui, – pažiūrėkite, kaip jam blogai. Sunku net paaiškinti žodžiais. Kartais prie manęs prieina žmonės gatvėje ir sako: bet, žinokit, kaip man jūsų gaila. Ir aš galvoju tada, kodėl manęs gaila. Juk aš esu laiminga moteris, turiu darbą, žmones, kuriuos myliu, galiu mylėti, esu reikalinga, dėl ko manęs gaila. Gal tokiu būdu žmonės bent gali save pasiguosti, kad jiems nėra jau taip blogai, nes kitiems gal dar blogiau, gal tai tik paguodos ieškojimas, nežinau. Bet tvirtai manau, kad mūsų teatro misija yra ne paguosti, o įkvėpti“, - sako Irma.

„Žmonėms reikia mūsų, nes, žinokit, aš žinau, kad mūsų spektakliai teikia viltį žmonėms. Tikrai“, - nusišypso Laima.

Norintiems paremti teatrą, „Naujasis teatras“ dalinasi rekvizitais:

Neįgaliųjų Naujasis teatras
A.Jakšto g.9-136, LT-01105 Vilnius
Įmonės kodas: 302247949
Sąskaita: LT40 7044 0600 0803 3403
AB SEB bankas
Mokėjimo paskirtis: parama teatrui
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dėl 100 tūkst. ryžosi ekstremaliam eksperimentui: žmogaus protui tai per žiaurus išbandymas haliucinuoti pradėjo jau 3 parą (19)

Richas Alati tegalvojo apie šešiaženklę sumą. Kad ją laimėtų, jam tereikėjo ištverti 30...

Pagrindinis priekaištas Skverneliui: ką jo vietoje darė Grybauskaitė (185)

Į prezidentus kandidatuojantis Saulius Skvernelis teigė nematąs priežasčių, kodėl turėtų...

(Ne)Grįžtu. Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius (21)

Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti...

Lietuviai aplankė Čingischano tėvynę: nuolat žudęs, prievartavęs ir plėšęs kitas tautas, šiandien jis vis tiek garbinamas (81)

Mongolija savo didžiūnų išmintį šiandien gerbia kur kas labiau, nei jų užkariavimus. Šalyje...

Kaltinimų dėl neva išsigalvoto neįgalumo sulaukusi Antonovienė pratrūko: tik retas žino, kokią kainą moku už sportą (48)

„Mafijos tėvu“ vadinamo Vido Antonovo žmona Rima neseniai ir vėl atsidūrė dėmesio centre....

Miestietis laimingas pabėgęs į ekologišką vienkiemį, kuriam valdininkai net nesuteikia adreso

Jei kadaise kauniečiui Tomui Didžiuliui kas būtų pasakęs, kad jis, tikras miesto vaikas, augęs...

Atleisk ir pamiršk: kaip išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos ir skausmo

Būti visada nuolankiam, priimti viską, kaip yra, ir laukti, kol likimas visas problemas išspręs...

„Nevėžio“ stratego apmaudas ir saviškių neatpažinęs Šaras: kai kurie nebūtų patekę net į dublerius (2)

Nuožmi kova iki paskutinių lemiamo ketvirčio sekundžių ir dramatiška Kauno „Žalgirio“...

Lietuvis per mėnesį uždirba 4 tūkst. eurų: jo išskirtinis talentas stebina pasaulį (77)

„Mes pradėjom nuo nekilnojamojo turto, o dabar jau esame gana gerai įsitvirtinę ir tarptautinio...

Marietje Schaake. Ar patikėsite „Facebook“ interneto kontrolę?

Praėjusių metų balandį, kai 34 technologijų kompanijos paskelbė dalyvaujančios...