Nuo vaikystės neįgali moteris kas dieną vargsta, kol pasiekia namų duris, nes daugiabučio namo kiemas gerokai per ankštas. Iš Pakruojo rajono kilusi penkiasdešimt trejų panevėžietė gimė sveika. Anot jos, visiems įprasta vakcina nuo poliomielito septynių mėnesių kūdikiui nulėmė gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje.

Į ranką paskiepytą mergaitę ištiko šokas, o iš paskos sutriko ir jos fizinė raida. Pirmųjų Irmutės žingsnių nesulaukę medikai pradžioje ją gydė nuo rachito. Paaiškėjus, kad vaikas visiškai nebevaikščios, tėvai prašė net Maskvos gydytojų pagalbos. „Dabar neįgalieji integruojasi į visuomenę, bet prieš penkis dešimtmečius taip nebuvo: tokie žmonės buvo slepiami nuo akių.

Aš augau kitaip – tėvai mane visur vedė, aš viską mačiau ir galėjau daug kur dalyvauti“, – pasakojo panevėžietė.

Ir suaugusi ji nesėdėjo užsidariusi – visada buvo veikli, nevengė darbo. Moteris darbavosi vadybininke, telefonų pardavėja. Prieš keletą metų užsispyrė baigti vidurinę mokyklą ir net planavo studijuoti psichologiją. Dėl aktyvaus būdo I. Laiškonienė ir vyrą susirado, su kuriuo gyvena jau daugiau nei du dešimtmečius. Pora susipažino per atsitiktinį telefono skambutį. Sidabrinių vestuvių proga sutuoktiniai atnaujino santuokos įžadus bažnyčioje, nes tikrosios jų vestuvės 1992 metais įvyko namuose. Čia porą sutuokė kunigas ir civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai, mat tais laikais žmonėms, sėdintiems vežimėliuose, buvo beveik neįmanoma įvažiuoti į bažnyčią.

Vargas dėl įvažos

Nors praėjo keli dešimtmečiai, su panašiomis bėdomis I. Laiškonienei tenka susidurti ir dabar. Tik šį kartą kliūtis – jos namo kieme. Neįgalią moterį bėdos, kaip pasiekti namų duris, slegia kelerius pastaruosius metus, kai Panevėžyje, kaip ir visoje šalyje, itin išaugo automobilių srautai.

Dėl jų sovietmečiu įrengtose daugiabučių namų aikštelėse tapo itin ankšta. O neįgaliai Irmai jose apsisukti – dvigubai sunkiau. „Mūsų kiemo gale yra įrengta speciali vieta man, kaip neįgaliajai. Tačiau įvažiavimas į aikštelę labai siauras ir jo dalį nuolat užima kitos transporto priemonės.

Yra čia vieta, pažymėta geltona linija, kad prasilenkti būtų lengviau, bet žmonės nepaiso taisyklių – kai nėra kur, stato bet kur“, – pasakojo I. Laiškonienė. Jos vyras Giedrius atvykusiems korespondentams pademonstravo, kaip kas kartą kelių centimetrų atstumu neįgaliųjų vežimui pritaikytu mikroautobusu tenka kieme prasilenkti su kitomis transporto priemonėmis. Stovėjusių mašinų savininkai bijodami nuostolių net šoninius veidrodėlius buvo užsilankstę.

Tačiau, pasak Giedriaus, pasitaiko ir nesupratingų vairuotojų. „Vieną kartą atvažiuoju iki kiemo, pavojingiausioje vietoje, kuri pažymėta geltona linija, stovi automobilis. Jame sėdėjusios merginos atsisakė patraukti automobilį ir pasiūlė važiuoti, kaip išeina.

Taip jų mašiną ir apibrozdinau – nieko kitaip padaryti nepavyko“, – jaudinosi G. Laiškonis pasakodamas, kad panašios situacijos jį lydi vos ne kas dieną. Mat veikli žmona nuolat sugalvoja išvažiuoti į kokį renginį, šventę ar konferenciją, keliauja po Lietuvą, užsienio šalis. Ji dalyvauja daugelio neįgaliųjų organizacijų veikloje. Šios kitą kartą savo narei automobilius su vairuotojais atsiunčia. Bet ir šiems ne geriau pavyksta prasibrauti iki I. Laiškonienės vietos kieme.

Netgi pasitaiko, kad automobiliais kaimynai apstato ir pačią neįgaliosios vietą. Tuomet vairuotojui iš viso sunku pajudėti iš vietos, apsisukti. Įlipti kitoje vietoje į savo automobilį I. Laiškonienė negali – jai reikalingas specialus užvažiavimas. 140 kg sveriančio vežimėlio, ir dar su neįgaliąja, rankomis taip paprastai į automobilį neįkelsi. „Su paprastu vežimėliu viskas būtų kitaip. Bet maniškis sunkus – jis automatizuotas, nes rankomis stumtis aš negaliu“, – pasakojo 20 proc. darbinga panevėžietė, vos judinanti pirštus. Net nuslydus rankai nuo vežimo pulto moteris nesugeba toliau judėti iš vietos.

Pasiūlė fotografuoti

Dėl specialių poreikių I. Laiškonienė prieš pusmetį kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę. Ji paprašė išimties tvarka bent 40 cm paplatinti įvažiavimą į daugiabučio kiemą ir nuardyti jos automobiliui trukdantį aikštelės kampą.

Prieš porą metų to paties namo bendrija dėl ankštos aikštelės valdžios prašė bent bortelius pažeminti, bet šis prašymas, kaip ir neįgaliosios bėdos, nebuvo išgirsti. Dar vasarą I. Laiškonienė gavo atsakymą iš Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus, kad jei jai prasilenkti trukdo kiti automobiliai, reikėtų juos nufotografuoti, o nuotraukas siųsti viešosios tvarkos specialistams. „Aš jūsų rankos nepaspausčiau, kaip man tą fotoaparatą paimti? O be to, ar pasikeis kas, jei diena iš dienos imsiu skųsti kitus?“ – klausė pašnekovė. Paskutinį kartą taip auklėti savo namo aikštelės vairuotojus ji mėgino daugiau nei prieš savaitę. Tąkart įvažiavimą užstatė jauna mergina, buvo iškviesta policija.

Kova už būvį

Panevėžietė apskundė valdininkų atsakymą Panevėžio savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai. Ši atmetė Miesto infrastruktūros vedėjo Daliaus Vadlugos pasirašytą siūlymą ir dar kartą įpareigojo Savivaldybę svarstyti galimybę pertvarkyti aikštelės įvažiavimą.

Antrą kartą atsakė pats administracijos direktorius Rimantas Pauža, patikindamas, kad I. Laiškonienės prašymui įvykdyti nėra lėšų.

Mat miesto infrastruktūros plėtros biudžetas esą jau suplanuotas ir beveik tuščias, o kitų metų – dar nepatvirtintas. Suabejojusi, ar nebūtų galima dėl kilnaus tikslo pinigų rasti iš kitų Savivaldybės asignavimų, I. Laiškonienė tokį atsakymą apskundė visuomeninei administracinių ginčų komisijai, kuri vėl valdžią įpareigojo pagrįstai peržiūrėti savo lėšas. „Pirmasis Savivaldybės atsakymas visiškai neatitiko tokio rašto reikalavimų, net mano vardas neteisingai buvo parašytas. Antras laiškas rūpestingiau surašytas. Nepalieka mintis, kad valdžiai paprastas žmogus nerūpi. Eglutei 150 tūkst. eurų randa, o neįgalus žmogus neįdomus. Vyksta kažkoks žaidimas, susirašinėjimas laiškais“, – piktinosi trečio valdžios atsako belaukianti panevėžietė. Neįgalioji nežada nuleisti rankų ir nusiteikusi eiti iki galo, kad dėl siauro kiemo neliktų įkalinta bute.

Juk prieš aštuonerius metus ji vargais negalais sugebėjo įtikinti valdininkus, kad jai būtinas neįgaliojo automobilio vietos ženklas namo aikštelėje. Šiais laikais, pasak I. Laiškonienės, ir nevaikštantis žmogus nori gyventi kaip visi sveikieji. „Kiek tokių kaip aš neįgalių gyventojų Panevėžyje prašo paplatinti aikštelę? Tikriausiai esu vienintelė. Nejaugi neįmanoma padaryti kažko gero paprastam žmogui?“ – klausia moteris.

Patarimas – laukti

Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas D. Vadluga teigė, kad jam žinoma visus neva šokdinančios panevėžietės problema. Įvaža į jos namo kiemą, pasak valdininko, atitinka numatytus reikalavimus ir jos rekonstruoti nėra būtina. „Įtraukėme šį prašymą į eilę, reikia laukti.

Kad ir išimties tvarka moteris pageidauja, tokių sąlygų negalime jai suteikti – taip čia kiekvienas pradėtų prašyti be eilės, nevalia piktnaudžiauti miesto lėšomis“, – neįgaliajai atsakymą turi vedėjas. Šiais metais, anot jo, jau buvo suremontuota bene dvi dešimtys susidėvėjusių įvažų į kiemus ir pinigų tam nebėra. O I. Laiškonienės pageidavimu, pasak pašnekovo, įvaža būtų net ne tvarkoma, o rekonstruojama. Tam esą reikia ir žemės nuosavybę peržiūrėti, planą paruošti. Kiek kainuotų toks projektas, D. Vadluga negalėjo tiksliai pasakyti. „Čia nėra jokios problemos, bendrijos skundo dėl įvažos negavome.

Ji netinka vienai neįgaliajai, visi kiti pravažiuoja. Svarstysime šį prašymą, kai bus patvirtintas naujas biudžetas, bet kol kas įvažą platinti nėra tikslinga“, – įsitikinęs vedėjas. Neįgaliesiems, anot jo, Panevėžys stengiasi kurti patogias sąlygas. Per šiuos metus įrengta ne viena nuovaža, vienas jų – į pačią Savivaldybę. Nuovažas turi naujai pertvarkyti šaligatviai. Kur reikia, daugiabučių namų kiemuose įrengiami specialūs ženklai neįgaliųjų transportui.

Stengtis yra vietos

Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Regina Novikienė sutinka, kad situacija dėl neįgaliųjų judumo gerėja. Tačiau stengtis šioje vietoje, anot jos, yra kur. Naujai įrengtos nuovažos ar šaligatvių nužeminimai ne visada patogūs nevaikštantiesiems. Priekaištų dėl visuomenės tolerancijos neįgaliajam pirmininkė taip pat turi.

Ne visi, anot jos, suvokia, kad vieta neįgaliajam prie parduotuvių, valstybinių įstaigų skirta ne sveikiems asmenims. „Dar yra kas galvoja: „Greit nubėgsiu, parbėgsiu ir neužimsiu ilgai tų vietų.“ Bet neįgalieji juk nežino, kiek reikės laukti“, – atkreipė dėmesį R. Novikienė. Socialiniuose interneto tinkluose masiškai dalinamasi nuotraukomis, kur nufotografuoti neįgaliųjų stovėjimo vietas užėmę sveiki vairuotojai. Bet valdžios abejingumu ligos pakirstiems žmonėms R. Novikienė per daug skųstis nenori. Anot jos, Panevėžio savivaldybė visada padeda daugiabučių namų kiemuose įrengti neįgaliesiems skirtas vietas, pastato specialius ženklus.