Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ ketvirtadienį sakė Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė, trintis tarp aukščiausių valdžios institucijų yra užprogramuota savaime dėl Konstitucijoje įtvirtintos dualistinės vykdomosios valdžios.
„Bet tai nereiškia, kad turime lygiaverčius valdžios partnerius. Kai bepažiūrėtume, tai yra sistema, kurioje vienos dalys vis dėlto yra galingesnės arba svarbesnės už kitas ir jos tarpusavyje sąveikauja ir ta sąveika gali tą trintį sukelti. Mūsų prezidentas turi tam tikras galias ir natūralu, kad jis stengiasi jomis naudotis“, – laidoje sakė R. Urbonaitė.
Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad šalies vadovo galios nėra neribotos, todėl valdžios susidūrimai priklauso nuo asmenybių, kuriuos tuo metu eina tam tikras pareigas.
„Šiuo metu matome, kad visi siekia tam tikrų galių padidinimo arba galių išlaikymo. Prezidentas turbūt daugiau siekia dabar net išlaikyti galias, nei jas padidinti. Tuo tarpu konservatoriai turbūt šiandien mato galimybę tas galias padidinti ir nėra labai linkę tos galimybės atsisakyti. Aš manau, kad tai yra užprogramuota dėl mūsų institucinės sąrangos. Kadangi mes turime reikalą su politika, mes visada turėsime procesus, kuriuose bus kovojama dėl galios tam tikro maksimizavimo“, – pažymėjo MRU politologė.
Politinio žaidimo svertai – TS-LKD rankose
R. Urbonaitei antrino ir politikos apžvalgininkas Liutauras Ulevičius. Pasak jo, politinio žaidimo svertus šiuo metu turi TS-LKD.
„Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas – jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumia į priekį. Spaudžia oponentą – kitaip tariant, prezidentą, daryti nuolaidas vienoje ar kitoje srityje. Jei prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti nuolaidas, natūralu, konservatoriai santykinai laimės“, – sakė L. Ulevičius.
Jo nuomone, pasitikėjima tarp valdžių tirpdyti pradėjo pats G. Nausėda, kai ėmė egzaminuoti konservatorių kandidatus į ministrus, kartu su savo patarėjais pasikvietės juos „ant kilimėlio“.
„Nereikėjo prezidentui veltis į mūšį, kurio jis, turi suprasti, negalėjo laimėti“, – pabrėžė L. Ulevičius.
Anot apžvalgininko, siekiant parodyti poziciją ir galias, šioje situacijoje buvo perlenkta lazda.
„Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra per daug didelė jėga, kad jie imtų vadovautis emocijomis. Prezidentas yra vienas asmuo, jam natūraliai kartais ambicijos gali peržengti tam tikrą ribą, bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą. Jie žaidžią žaidimą, kuris kol kas nepralaimintis“, – teigė L. Ulevičius.
Atstovavimo EVT klausimu nereikėtų lyginti Grybauskaitės ir Nausėdos
Kalbėdami apie valdančiųjų ir šalies vadovo nuomonių išsiskyrimą dėl atstovavimo valstybei Europos Vadovų taryboje (EVT), abu ekspertai teigė, kad G. Nausėdos situacija kitokia nei buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės.
„Reali situacija yra tokia, kad D. Grybauskaitė atėjo su visu bagažu, ji sako – aš buvau ministrė, eurokomisarė, žinau koridorius ir jai pasakyti, kodėl tu negali arba neturėtum važiuoti į EVT posėdžius būtų buvę sunku. Įskaičiuokime ir tai, kad autoritetas, o galia taip pat remiasi autoritetu, nuomonė visuomenėje, tame pačiame politiniame burbule, (…) jos autoritetas buvo pakankamai stiprus. G. Nausėda šios argumentacijos nelabai turi', – atkreipė dėmesį R. Urbonaitė.
Tuo tarpu L. Ulevičius taip pat pridūrė, kad D. Grybauskaitė turėjo ir partinį – konservatorių palaikymą, todėl EVT dalyvavimo epizodas nebuvo toks aštrus.
„Kol prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar ministras pirmininkas galėtų kažko tikėtis. Kai dabartinis prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir politinėje bendruomenėje turi gerokai mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl jo net ir politinio legitimumo – kiek jis turi įgaliojimų veikti“, – sakė apžvalgininkas.
R. Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad konfliktinė situacija gali būti žalinga.
„Jei konfliktinė situacija, hipotetiškai mes galime turėti gana rizikingas situacijas dėl susidarančios tam tikros informacijos asimetrijos. Čia verti apmąstymo klausimai“, – akcentavo politologė.
Prezidentui būtina turėti sąjungininkų
Prezidentas, pasak R. Urbonaitės, politinėje arenoje dažnai atrodo vienišas, nes neturi sąjungininkų ar jį stipriai palaikančių partijų.
„Prezidentas neturi ir to politinio burbulo pakankamos paramos – nenorėčiau sakyti, kad valstiečiai kažkaip jį išimtinai remtų, man tai neatrodo labai aišku, kaip juoda-balta variantas. Prezidentui, neturinčiam atramos, o tik turint reitingus visuomenės nuomonės apklausose, sunku su tuo balansuoti“, – kalbėjo politologė.
Panašiai kalbėjo ir L. Ulevičius. Jo teigimu, valstiečių ir G. Nausėdos dialogui dabar trukdo ankstesnė patirtis.
„Tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi ambicijų atmintį. Šioje vietoje užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai diktavo, ką Nausėda turi daryti. Nausėda turi tam tikrą pyktį ir tai jam neleidžia į kompromisus arba artimesnius santykius su dabartine opozicija“, – akcentavo jis.
Abiejų ekspertų teigimu, norint stiprinti savo balsą, prezidentui vis dėlto būtina ieškoti paramos parlamente.
Kaip pastebėjo R. Urbonaitė, konservatoriai supranta, kad daugeliu atveju turi svertus savo rankose.
„Jie puikiai mato, kad de jure situacija visada svyra į jų pusę, pagal tai, kam kokios funkcijos ir galios numatytos. Reiškia, kad prezidentui, norint de facto paveikti situaciją ir de facto ją persverti šiek tiek į savo pusę, reikia daryti daug užklasinės veiklos. Ir tai turėtų būti kalbėjimasis, (…) maksimalus bendradarbiavimas su kitomis parlamentinėmis frakcijomis. Neatmesčiau bendradarbiavimo ir su ta pačia Laisvės partija bei Liberalų sąjūdžiu, nes tu turi ieškoti tų sąjungininkų“, – pažymėjo R. Urbonaitė.
Tuo tarpu L. Ulevičius atkreipė dėmesį, kad didesnės galios šalies vadovas galėtų siekti arba skaldydamas valdančiąją daugumą, arba ieškodamas sąjungininkų.
„Reikia grįžti prezidentui prie klasikos ir prisiminti principą „skaldyk ir valdyk“. Jei jis nori valdyti, o man atrodo, jog jis šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją – pabandyti paskaldyti juos. Čia galimybių ieškoti plyšių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė“, – kalbėjo L. Ulevičius.
Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad, suskaldžius valdančiąją daugumą, prezidentui liktų nekokios alternatyvos.
„Jam lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios alternatyvos – valstiečių, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalimi idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėje politikoje, bet realiai žiūrint, jam reikia skaičiuoti balsus lemiamų balsų metu ir tie balsai koalicijoje yra pagrindiniai. Jei jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien perversti koalicijoje situaciją“, – sakė L. Ulevičius.
Anot R. Urbonaitės, prezidentui gali tekti gerokai pasukti galvą, kokiais klausimais ieškoti sutarimo su valdančiajai daugumai priklausančiomis frakcijomis.
„Frakcijos, su kuriomis galbūt ir galima yra projektuoti tam tikrą bendradarbiavimą, labai stipriai nutolusios nuo pačio prezidento. LGBT klausimai ir tie projektai, dėl kurių būtų galima kalbėti, – tai prezidentas būtų gerokai išbertas turbūt vien nuo minties, kad čia galbūt reikės tokiais klausimais paremti“, – juokavo R. Urbonaitė.
Valdžios trinties kaina – konstruktyvaus darbo trūkumas?
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad vadinamasis „aštrių kampų“ apsišlifavimas turėtų praeiti kuo greičiau, ypatingai turint omenyje, kad dabar visą pasaulį krečia pandemija.
„Akivaizdu, kad kampų nutrinimas, nugludinimas yra priklausomas nuo to, ar to norės patys potencialūs glūdintojai. Kol kas nepanašu, kad būtų noras kiek įmanoma išvengti tų konfliktų. Jie, mano požiūriu, yra netikslingi ir nenaudingi, kalbant apie pandemijos valdymą“, – sakė MRU politologė R. Urbonaitė.
Tokiomis mintimis dalijosi ir L. Ulevičius.
„Aš norėčiau, kad tas apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui, nes dabar galima kartais pamesti pačią pagrindę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos“, – sakė apžvalgininkas.
„Trūksta komandinio darbo Lietuvos labui ir čia, deja, kol kas didelių perspektyvų ar teigiamų poslinkių aš nematau“, – pridūrė L. Ulevičius.
