aA
Prezidentinių reitingų lyderis ekonomistas Gitanas Nausėda neslepia, kad vertybinė skirtis, formuojant vidaus ir užsienio politiką, tarp jo ir taip pat į šalies vadovus taikančio premjero Sauliaus Skvernelio yra ryškiausia. Tačiau, pabrėžia jis, tai, kad iš jo lūpų neprasprūsta kritika kitai pretendentei į prezidentus - Ingridai Šimonytei - nereiškia, kad tarp jo ir buvusios finansų ministrės, bent jau vertybinėje plotmėje, nėra skirtumų. G. Nausėdos teigimu, jei ateityje, pradėjus daugiau kalbėti apie vertybinius dalykus, skirtumai imtų ryškėti - konservatorių kandidatė taip pat susilauktų kritikos.
Gitanas Nausėda
© DELFI / Tomas Vinickas

Eltai duotame interviu G. Nausėda įvertino vykusius savivaldos rinkimus, visuomeninių komitetų reikšmę, galimybę tarpininkauti tarp konfliktuojančių „valstiečių“ ir konservatorių bei dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės kritikos premjerui įsižiebusį Prezidentūros ir Vyriausybės konfliktą.

Ekonomistas, į jį pažvelgęs iš perspektyvos, jei jis šiuo metu pats būtų šalies vadovu, tvirtina, kad prezidentės vietoje elgtųsi panašiai. Pasak jo, jei premjero sprendimai nevykę, prezidentui prisisemti vandens į burną ir tylėti nereikėtų. G. Nausėda tvirtina, kad vien tai, jog S. Skvernelis savo idėją Baltarusijai pavadino „planu chuliganu“, solidumo neduoda, o veikiau primena „išdykavimą“, į kurį Baltarusija galėjo sureaguoti kur kas aštriau.

- Savivaldos rinkimams pasibaigus, nesutariama, kas juos laimėjo. Iš esmės visos dalyvavusios partijos skelbiasi, kad gerai pasirodė. Opozicija tvirtina, kad ji laimėjo rinkimus, valdantieji sako priešingai - kad jie. Prezidentūra teigia, kad laimėtojas yra „valdančiųjų buldozeriu“ nepatenkinta visuomenė. Kaip jūs apibendrintumėte šiuos rinkimus?

- Pradėkime nuo to, kad visuomeniniai komitetai ir jų atstovai laimėjo visuose pagrindiniuose miestuose, kuriuose gyvena apie pusę šalies gyventojų. Tai, kad partijos praktiškai neturėjo šansų laimėti nė viename iš didžiausių miestų, šį bei tą byloja. Manau, kad partijoms reikia labai rimtai susimąstyti apie tai, kokią žinutę jie neša savo rinkėjams. Jos neturėtų slėptis vien už to, kad savivaldybių rinkimai yra asmenybių rinkimai - tai iš dalies yra tiesa, ir niekas to rimtai neginčytų, - bet vis dėlto dalis rinkėjų akivaizdžiai yra nusivylę partijų rietenomis, nuolatiniu priešpriešų ieškojimu ir manau, kad tai atsispindėjo vykusiuose savivaldybių rinkimuose.

Kitas dalykas, į kurį atkreipčiau dėmesį, - tai kairiosios idėjos populiarėjimas, žmonės turi tikrai stiprų lūkesį, kad politika taptų socialiai jautresnė. Neatsitiktinai Socialdemokratų partija, - kurios anksčiau pro forma tartum ir buvo kairioji partija (bet realiai ji tokia nebuvo), -išsikristalizavo, atsirado du sparnai, ir tas Gintauto Palucko vedamas sparnas, kuris akivaizdžiai atstovauja kairiosioms vertybėms, pasirodė esąs lyderis pagal bendrą mandatų ir merų skaičių. Galima sakyti, kad socialdemokratai užėmė 1-2 vietą, nors reitingai to ir nepranašavo.

- Jūsų nuomone, vienas iš signalų, kuriuos siunčia savivaldos rinkimų rezultatai, - tai, kad visuomenė pasigenda socialiai atsakingos, kairiosios politikos?

- Aš manau, kad visuomenė supranta, jog ekonomikos augimo laikotarpiu deklaruojamas lūkestis, kad socialinė skirtis savaime mažės, yra nepagrįstas. Šiuo klausimu būtina imtis aktyvesnės politikos, kad ta socialinė skirtis mažėtų. Todėl tos partijos, kurios tai deklaravo rinkimuose, ir gavo stipresnį pasitikėjimo mandatą.

Aš manau, kad šią tendenciją galima pratęsti ir į priekį, manau, kad 2020 m. vyksiantys rinkimai didele dalimi bus paveikti būtent šių socialinių aspektų. Ir socialinės politikos klausimai, socialinės rinkos ekonomikos aspektai tikrai turėtų ryškiai dominuoti.

- Grįžtant prie pirmojo klausimo, tai kas vis dėlto pastaruosius rinkimus laimėjo? Jūs kalbėjote apie rinkimų komitetus. Ar esate iš tų, kurie laikosi nuomonės, kad jie yra šių rinkimų nugalėtojai?

- Laimėjo ne konkrečiai komitetai, laimėjo alternatyva. Šiuo atveju, jeigu mes komitetus traktuotume kaip savotišką alternatyvą, tai laimėjo alternatyva. Visgi reikia pabrėžti, kad savaime visuomeniniai komitetai nėra mechaniškai suplakti į vieną vietą, jie tarpusavyje yra labai nevienalyčiai. Apskritai galimas dalykas, kad Prezidento rinkimuose ar būsimuose Seimo rinkimuose mes matysime, kad tam tikri visuomeniniai komitetai ar jų dalys pasuka į vienos ar kitos partijos pusę. Gal iš tų visuomeninių komitetų išsirutulios ir naujos partijos - tokių apraiškų jau dabar esama.

- Visuomeninių komitetų pasirodymas savivaldos rinkimuose sukėlė skirtingas politinių partijų lyderių reakcijas. Vieni tvirtina, kad čia viskas gerai, kiti, - priešingai, įžvelgia grėsmingas tendencijas ir tvirtina, kad už komitetų tiesiog slepiasi tų pačių politinių partijų kadrai. Kuriai stovyklai priklausote jūs?

- Į politinį procesą aš žiūriu iš konkurencijos pusės. Jeigu mes gyvename šiek tiek užpelkėjusioje 3-4 pagrindinių partijų aplinkoje, kurioje nebegirdi nei naujų idėjų, nei, beje, nebeatsiranda naujų lyderių, tai natūralu, kad žmonės nori tuos lyderius atrasti, todėl ir ieško alternatyvų. Todėl visuomeniniai komitetai, kokie jie bebūtų, buvo alternatyvos nostalgija arba alternatyvos lūkestis.

O nervingas komitetų vertinimas dažniausiai pasigirsta iš partijų lyderių, nes jie ieško savo pergalės. (...) Jeigu visuomeniniai komitetai bus nuolatinės kaitos šaukliai, kuomet vieni komitetai tiesiog taps kitais komitetais, tokiu atveju, tai nebūtų sveikintina demokratijos požiūriu. Tačiau aš norėčiau pasižiūrėti į tai, kas išsirutulios iš tų komitetų prieš Seimo rinkimus. Jeigu iš jų išsirutulios stipri, liberalių vertybių ar stiprių centristinių vertybių partija, - manau, kad tokiu atveju bus sukurta didesnė konkurencija.

- Pakalbėkime apie Prezidento rinkimus. Stebint jūsų komunikaciją susidaro įspūdis, kad jūs save distancijuojate labiau nuo premjero Sauliaus Skvernelio, tačiau mažiau arba išvis distancijos nekuriate konservatorių kandidatės Ingridos Šimonytės atžvilgiu. Kaip vertinate pats skirtį tarp savęs ir I. Šimonytės?

- Aš nematau tikslo dirbtinai save nuo kažko nutolinti, mes tiesiog kalbame apie politines aktualijas, kartkartėmis šių dviejų partijų (konservatorių ir „valstiečių“) atstovai mėgina mane priskirti vienai ar kitai pusei. Įdomu tai, kad jie tą daro vienu metu, tartum aš galėčiau abiejose pusėse vienu metu būti. Manau, kad tai gerai parodo, jog esu nepriklausomas kandidatas.

Tačiau kai mes kalbame apie tam tikras tos dienos aktualijas, iš tikrųjų su tuo, ką gerbiamas Saulius Skvernelis pastaruoju metu šnekėjo, daugeliu atveju man teko nesutikti ir kritikuoti. Maža to, yra už ką kritikuoti ir pačią premjero poziciją - dalyvauti Prezidento rinkimuose akivaizdžiai naudojantis Vyriausybės organizaciniais resursais. Visa tai aš kritikavau ir galbūt dėl to susidaro įspūdis, kad mano distancija nuo Sauliaus Skvernelio yra labai didelė, tuo tarpu Ingridos Šimonytės atžvilgiu - tartum mažesnė.

Tačiau pastaruoju metu aš neturėjau už ką kritikuoti Ingridos Šimonytės, nes, pirmiausia, nebuvo tiek daug jos viešų pareiškimų. Tačiau jei ateityje iškils klausimai, kurie mus ryškiai išskirs, aš tikrai neslėpsiu šito ir akivaizdžiai tai deklaruosiu.

- O kalbant apie premjerą, Jūs pabrėžėte, kad Vyriausybės resursų naudojimas Prezidento rinkimams yra viena iš S. Skvernelio prezidentinės kampanijos blogybių. O kalbant apie jo vertybinę liniją. Kokią nuomonę šiuo atžvilgiu turite?

- Tai pirmiausia žmogus, besąlygiškai tikintis administraciniu resursu ir administraciniais sprendimais. Tuo tarpu aš esu žmogus, kuris yra pirmiausia ekonomistas, tikintis, kad galima sukurti kur kas efektyviau funkcionuojančią ekonomiką ne kažkokiais valiniais sprendimais, o didesne konkurencija, protinga mokesčių politika, protinga pensijų reforma, ir todėl mano retorikoje jūs rasite mažiau pažadų kažką pastatyti ar atleisti. Mano kalboje jūs rasite daugiau akcentų į gerovės valstybės kūrimą, socialinės atskirties mažinimą, smulkiojo verslo plėtrą ir, žinoma, pensijų reformos kitokį apipavidalinimą, nes dabar ši pensijų reforma net nėra žingsnis į šoną, o žingsnis atgal.

- Pastaruoju metu vėl kilo įtampa tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Simuliuokime situaciją, kad jūs esate šiuo metu prezidentas - Dalios Grybauskaitės vietoje. Kaip įvertintumėte Vyriausybės vadovo iniciatyvą, su jumis nepasitarus, siųsti pasiūlymus Baltarusijai dėl Astravo atominės elektrinės?

- Saulius Skvernelis gali teikti pasiūlymus, ypač jei tai yra susiję su ekonominiais, energetiniais sprendimais. Žinoma, būtų pageidautina, kad tokiais reikšmingais klausimais jis tartųsi su prezidentu. Tačiau atsitiko taip, kad santykiai nuo pat pradžių nesusiklostė, ir mes matome tik didėjančią įtampą tarp dabartinės prezidentės ir premjero. Bet šiuo atveju, kalbant apie esmę, kas buvo pasiūlyta Baltarusijai?

Jeigu atsiribotume nuo visų techninių detalių, Saulius Skvernelis paprašė padovanoti jam keletą milijardų eurų. Nes siūlyta atominės elektrinės konversija į dujinę elektrinę yra ne kas kita, kaip milžiniški nuostoliai tiems, kurie tą atominę elektrinę stato, ir natūralu, kad tą nuostolį buvo pasiūlyta dengti iš baltarusių kišenės. Su tuo Baltarusija negalėjo sutikti, nes paprastai tarpvalstybiniuose santykiuose niekas neprašo kelių milijardų vertės dovanų.

Nežinau, koks buvo šio sumanymo tikslas, ar tiesiog savotiškas išdykavimas, tikintis, kad už tą išdykavimą niekas labai nenubaus. Galima tik pasakyti, kad Baltarusija atsakė pakankamai mandagiai į šį laišką, nors ir galėjo atsakyti su didele pašaipos doze.

- Jūs pats sakėte, kad tai yra savotiškas S. Skvernelio išdykavimas. O išdykavo, jūsų nuomone, premjeras ar prezidento posto siekiantis politikas?

- Pats pasiūlymas yra išdykavimas, nes, kalbant iš esmės, pavadinti savo pasiūlymą „planu chuliganu“ reiškia, kad tu pats elgiesi kaip chuliganas, eidamas su „planu chuliganu“. Tai nežinau, jeigu premjeras nori smagiai praleisti laiką, - viskas gerai, bet aukštojoje politikoje mėtytis „planais chuliganais“ kaip ir nedera.

- Kaip jūs vertinate prezidentės kritiką premjerui ir dėl „plano chuligano“, ir dėl Lietuvos ir Latvijos santykių apibendrinimo? Prezidentė griežtai pasisakė, o jūs jos vietoje panašiai kalbėtumėte?

- Bent jau šalies viduje mes neturėtume prisisemti vandens į burną. Jeigu matome, kad sprendimai ir idėjos yra nei šiokios, nei tokios, vien dėl to, kad išsaugotume padorų toną, nutylėti ar tiesiog nusikrenkšti tikrai negalima. Ir ką padarė prezidentė, tiesiog pasakė garsiai tai, ką ir taip galvoja didžioji dalis Lietuvos žmonių. Suraskite man žmogų, kurį sužavėjo „planas chuliganas“, arba kuris susižavėjo premjero pasamprotavimais apie Lietuvos ir Latvijos santykius.

- Prezidentė, pabrėždama, kad premjeras turi gėdos kalbėti taip apie Latviją ir Astravą, kartu priminė ir vizito Izraelyje klausimą. Antradienį premjeras, pristatydamas savo užsienio politikos gaires, užsiminė, kad svarstytų Lietuvos ambasados Izraelyje perkėlimą į Jeruzalę. Pritartumėte tokiai idėjai?

- Šiuo klausimu Lietuvos sprendimas buvo padarytas, ir aš manau, kad jis buvo teisingas. Kol kas tai būtų skubotas sprendimas, kuris gerokai paaštrintų padėtį Artimuosiuose Rytuose. Todėl turėtume pakankamai atsargiai vertinti šią iniciatyvą.

Visgi tai rodo, kad premjeras ima konkuruoti su už užsienio politikos vykdymą atsakingu pareigūnu, t. y. prezidente, ima konkuruoti su sprendimu, kuris Lietuvos buvo išsakytas anksčiau, tam neturėdamas nei įgaliojimo ir, svarbiausia, nei pasitaręs, nei koordinavęs. Tai yra ne tik nesolidu jo paties atžvilgiu, tačiau, pirmiausia, nesolidu stebint Lietuvos užsienio politiką iš išorės.

- Premjeras pastarąją iniciatyvą traktuoja kaip būdą stiprinti Lietuvos ir JAV santykius. Šis aplinkkelis, jūsų nuomone, veda į teisingą kelią?

- Su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis mes neturime artėti per aplinkinius kelius. Mes turime puikių formatų, leidžiančių stiprinti santykius su Valstijomis tiesiogiai: saugumo politika, ekonominė politika, energetinis bendradarbiavimas, čia nėra nė menkiausių kliūčių, ir čia mums nereikia jokių ypatingų partnerių. Aš už tai, kad su Izraeliu būtų puikūs santykiai, kad būtų tarpusavio supratimas. Tačiau, kalbant apie JAV, nereikia šioje vietoje bandyti pasiekti dešinę ausį su dešine ranka per kairį petį.

- O kaip jūs regite Lietuvos ir Latvijos santykius. Prisiminkime dar ne taip seną, tačiau garsiai nuaidėjusį jūsų komentarą apie važiavimą į Rygą dviračiu po to, kai prezidentei dėl lėktuvo gedimo nepavyko išvykti paminėti Latvijos šimtmečio. Ar mes turime problemų bendraujant su Latvija, kai aukščiausi asmenys įsivelia į tokias istorijas?

- Prezidentės atvejį lyginant su premjero, reikia pasakyti, kad tai tikriausiai ne vienos eilės dalykai. Jei ne tas nelemtas „spartanas“, jei jis būtų tvarkingai veikęs... Prezidentės valia ir noras buvo dalyvauti, ir ten nebuvo jokių sąmoningo nedalyvavimo apraiškų, prezidentė rimtai ketino ir neabejotinai norėjo į šį susitikimą. Mano kritika (jos nereikėjo išpūsti) buvo daugiau pasakyta juoko forma. Savaime suprantama, kad aš tuo dviračiu nebūčiau nuvažiavęs, tiesiog aš norėjau indikuoti, kad galbūt buvo galima pasistengti rasti būdą, kad ir vėluojant dalyvauti, nes Latvija būtų tai įvertinusi.

Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko, aš nemanau, kad tai yra kažkokios tendencijos pradžia, aš manau, kad mes tikrai turėsime daugybę progų įrodyti kaimynams latviams, kad jie yra mūsų broliai.

- Jūs ne kartą pabrėžėte, kad tapęs prezidentu sodintumėte konfrontuojančias puses prie vieno stalo. Dėl to susilaukėte ir kritikos iš Gabrieliaus Landsbergio. Visgi, kad tokia iniciatyva būtų sėkminga, reikia empatijos - sugebėjimo įsiklausyti ir suprasti abi prieštaraujančias puses. Ar jūs suprantate, dėl ko konfliktuoja šiuo atveju „valstiečiai“ ir konservatoriai, ir ar suprantate vienų ir kitų dėliojamų argumentų logikas?

- Man dažnai susidaro įspūdis, kad tai nėra fundamentalūs argumentai, o tai yra daugiau asmenybiniai konfliktai, ir vien dėl šito man tai nėra priimtina. Gabrieliaus Landsbergio pasisakymą vertinu kaip tam tikrą reakciją į tai, kad jis ir galbūt „valstiečiai-žalieji“ jaučia, jog jų kandidatai, jeigu taptų prezidentais, tarpininkavimo funkcijos neatliktų taip gerai, kaip aš. Štai kodėl aš pabrėžiu prezidento, kaip moderatoriaus, vaidmenį. Jiems tą padaryti būtų sunku, nes kitų partijų akyse jie vis tiek būtų tų partijų deleguoti kandidatai, ir tas jausmas neišblėstų labai ilgai.

Mano tikslas buvo surasti tas darbotvarkės dalis, ties kuriomis galėtume susėsti prie vieno stalo - ne kalbėti draugiškai, o svarstyti tam tikrus dokumentus: krašto apsaugos finansavimą, viešojo sektoriaus finansavimo klausimus, mokytojų medikų, valstybės tarnautojų atlyginimų politiką. Manau, kad tai yra pakankamos reikšmės klausimai, kad juos būtų galima svarstyti ir jų atžvilgiu siekti nacionalinio susitarimo.

- Galima suprasti, kad esate už panašias, balanso paieškas deklaruojančias, nuostatas ir kalbant apie dabartinę Vyriausybės ir Prezidentūros konfrontaciją?

- O ką mes iš visos šios kritikos turime? Aš visada stengiuosi suprasti kažkokio veiksmo prasmę. Jeigu kritika vardan kritikos, vien tik tam, siekiant parodyti, jog aš esu šmaikštesnis, galiu stipresnį žodelį surasti, - tai ne dėl to žmonės renka politikus į tam tikras pozicijas. Yra aktoriai, yra serialai, ten galima ir juokelių, ir metaforų prisiklausyti. Politika yra interesų derinimas. Jeigu žmonės sau keltų tokius klausimus, galbūt su pačia politika būtų daug geriau ir nepasitikėjimas partijomis būtų kur kas mažesnis nei dabar.

- Jei dar grįžtume prie užsienio politikos klausimų ir pabandytume išryškinti tarp jūsų ir kitų kandidatų esančias skirtis. Premjeras, pristatydamas savo užsienio politiką, iš esmės neskyrė dėmesio Šiaurės šalims. Jums šis regionas yra svarbus?

- Šiaurės šalys yra svarbios. Aš manau, kad į Šiaurės šalių formatą po „Brexito“ galėtų ateiti ir Didžioji Britanija, kaip dar viena papildoma narė, manau, kad mums reikalinga palaikyti ir glaudžius energetinius ryšius su Skandinavijos šalimis. Tad aš matau potencialą bendradarbiauti su Šiaurės šalimis, nes matau iš jų pusės ir nemažą simpatiją Baltijos šalims.

Bet aš neišskirčiau šio formato, kaip visa apimančio ar dominuojančio kitų formatų atžvilgiu, aš manau, kad mums reikia užsiimti kur kas labiau diversifikuota politika - atstatinėti santykius su kaimynais, turėti labai aiškiai struktūrizuotą Rytų politiką. Mes turime ieškoti labai aiškių saugumo garantijų Vakaruose ir, pirmiausia, NATO.

- Prezidento Valdo Adamkaus užsienio politikoje buvo remtasi Lietuvos kaip regioninės lyderystės ar net tarpregioninės lyderystės idėja. Ar galima sakyti, kad jūsų užsienio politikos vizijoje - panašios gairės?

- Aš už tai, kad mes ne pirma deklaruotume, o paskui bandytume pritempti savo veiklą prie tos deklaracijos. Aš esu už tai, kad mes realiai, gal per daug ir nekalbėdami, kuo mes čia ketiname tapti - regiono lyderiais, - imtumėmės iniciatyvų ir, pirmiausia, dvišalių santykių su kaimynais.

Ir gal tada, gal po penkerių metų kiti pasakys - žiūrėkite, Lietuvos užsienio politika gerokai suaktyvėjo, ji pamėgino pagerinti savo santykius su artimiausiais kaimynais, ji teikia konkrečius pasiūlymus. Gal tuomet ji ir bus įvardinta regiono lydere. Tačiau pirmiau turi važiuoti garvežys, o po to - vagonai. Dažnai mes mėginame tam tikrą savo lūkestį tapti lyderiais deklaruoti, o po to atsiranda tuštuma, kad šios ambicijos būtų pagrįstos.

Be raštiško ELTA sutikimo šios naujienos tekstą kopijuoti draudžiama.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(182 žmonės įvertino)
4.2473

Top naujienos

Staigus Trumpo manevras: kodėl tvenkiasi naujo karo debesys ir kuo tai gali baigtis (15)

Visi nebūtini JAV ambasados Irake darbuotojai privalo palikti šalį. Toks įsakymas, augant...

Svečiuose pas Pablo Eskobaro brolį: buvau atsakingas už visus kartelio pinigus

Visų laikų žiauriausias ir galingiausias narkotikų prekeivis Pablo Eskobaras buvo nušautas, jo...

Milijardinis atokvėpis: Amerikos superturtuoliai vis rečiau sulaukia Mokesčių inspekcijos skambučių

Tikimybė, kad žmonėms, uždirbantiems per metus mažiausiai dešimt milijonų JAV dolerių, bus...

Rūtos pasitraukimo aplinkybės: tai brendo jau kurį laiką (237)

Trečiadienį ryte Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė pranešė baigianti savo...

Fotografavo vėžiu sergančias mamas su vaikais: buvau šokiruota, kiek moterų kasdien yra diagnozuojama ši liga (22)

Amerikoje gyvenanti žinoma lietuvių kilmės fotografė Giedrė Gomes neseniai pristatė visiškai...

Paviešinus Archie gimimo liudijimą paaiškėjo, jog Meghan Markle oficialus titulas – visai ne Sasekso kunigaikštienė

Kas yra Meghan Markle ? Tai klausimas, jau kelis metus kankinantis ne vieną akylą britų...

Nausėda apie „valstiečių“ rinkimų retoriką: niekada nežinai, kas yra dugnas (155)

Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sako, kad iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis...

Po rekordinių karščių – staigios permainos: Lietuvoje siautės vėjas, trankysis perkūnija (7)

Vieni džiaugiasi rekordiškai šiltomis dienomis, kiti pergyvena dėl ilgai besitęsiančių sausų...

Užkalnis. Nebesvarbu, kas bus prezidentas (187)

Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti...

Adomaitis ragino pamiršti rezultatą, Maksvytis apgailestavo dėl „sudegusios komandos“ (8)

Vilniaus „Ryto“ komandos vyriausiasis treners Dainius Adomaitis po pirmųjų „Betsafe-LKL“...