aA
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda sako aiškiai žinantis, kas artimiausius penkerius metus bus jo prioritetas Lietuvos vidaus politikoje – tai socialinė atskirtis. Pasak Gitano Nausėdos, kalbant medicininiais terminais, niekas nebandė matuoti temperatūros šioje srityje ir nematė, kad ji jau seniai nukrypusi nuo normos. „Konstatuojame kiekvienais metais, priimdami biudžetą, kad jis vėl socialiai orientuotas, o kaip nėra rezultato, taip nėra, arba tiksliau – jis vis blogėja. Teks imtis stipresnių priemonių ar aiškesnių kontrolės mechanizmų, kurie rodytų, kad Vyriausybės sprendimai tikrai veda mus į tikslą, o ne į šoną ar atgal“, – pirmuosius uždavinius socialinėje politikoje įvardija Gitanas Nausėda.

„DELFI Dėmesio centre“ – pokalbis su išrinktuoju prezidentu Gitanu Nausėda.

– Nuo rinkimų jau trečia savaitė. Kokios tos savaitės jums buvo?

– Pirmiausia turbūt reikia apsiprasti psichologiškai, situacija pasikeitė. Iš varžybų režimo, kurį suponavo pats dalyvavimas prezidento rinkimų kampanijoje, dabar jau reikia susitaikyti su tuo, kad varžybos baigėsi, yra faktas ir net nėra daug laiko galvoti apie tai, kas įvyko: užplūdo nauji darbai, susitikimai. Neatsitiktinai norėjome pirmąsias savaites paskirti susipažinimui su situacija iš pirmų lūpų tų politinių partijų lyderių, kurie šiuo metu mėgina formuoti valdančiąją koaliciją.

Bet jokiu būdu nenorėjome kalbėtis vien tik su potencialiai valdančiąją koaliciją sudarysiančiomis partijomis – taip pat norėjome kalbėtis su opozicinėmis partijomis. Pirmiausia, bandydami suprasti ir jų viziją, kaip jie mato šią situaciją, ir ar jie imsis konstruktyvių, ar destruktyvių veiksmų šios koalicijos formavimo metu.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiandien galiu konstatuoti, kad nusiteikimas yra labai pozityvus, visi supranta, kad jei valdančioji koalicija bus suformuota, turėtume suteikti jai šansą veikti iki kitų Seimo rinkimų, kad nereikėtų ieškoti dar sudėtingesnių variantų ar alternatyvų. Tuo atveju, jei sprendimai bus konstruktyvūs, nukreipti į ateitį, opozicija pasižada netrukdyti šiai vyriausybei įgyvendinti šiuos sprendimus.

Deja, šiandien niekas negali pasakyti, ar pavyks šią koalicinę sutartį įgyvendinti, ir ar Vyriausybė, jei ji tokia bus sudaryta, bus reformų Vyriausybė, atsakinga ir sprendimus gebanti priimti Vyriausybė, ar vis dėlto tai bus vegetuojantis darinys, kuris kažkokiu būdu mėgins nuplaukti iki kito Seimo rinkimų termino. Manyčiau, kad pastaroji alternatyva būtų dar blogesnė nei išankstinių rinkimų variantas.

– Jūs žinote, kas bus kitas Ministras Pirmininkas po inauguracijos?

– Žinote, gali taip būti, kad ir pats Ministras Pirmininkas nežino, ar jis bus po inauguracijos, ar jis nori.

– O nori? Koks jums susidarė įspūdis?

– Tikiu, kad tie žmonės, kurie šiuo metu potencialiai gali užimti Ministro Pirmininko poziciją, tikrai yra atėję į politiką ne trumpam laikui pasirodyti ir išnykti – jie ketina darbuotis toliau, tik daug kas priklauso ir nuo to, kaip atrodys valdančioji koalicija, kaip seksis suformuoti ministrų portfelius. Tikiuosi, kad jie pasiryžę skirti visas jėgas Lietuvai iki kitų Seimo rinkimų.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Situacija nėra paprasta, nes procesas yra eigoje, todėl bandyti šiam procesui daryti įtaką, visų pirma, būtų antikonstituciška, antra – turbūt ir neproduktyvu. Pirmiausia duokime koaliciją sudarysiančioms partijoms išsiaiškinti iki galo, suderinti savo vertybines nuostatas. Nes ko šiandien pasigendu, galbūt su retomis išimtimis – vertybinių dalykų. Apie ką ketinama kalbėti artimiausiu laiku, kokius sprendimus ketinama įgyvendinti – ar tai bus socialinės politikos sprendimai, ar sprendimai, suderinami su finansiniu stabilumu. Jei matysiu, kad toks situacijos suvokimas yra vyraujantis, turbūt remčiau tokią Vyriausybę.

– Jūs sakėte „tokie žmonės, kurie galėtų užimti Ministro Pirmininko pareigas“. Daugiskaita suprantate šią galimybę, kad keli žmonės galėtų, ne vienas Saulius Skvernelis?

– Manau, būtų galima kalbėti ir apie daugiskaitą, nors šiandien žinome, kad pagrindinis pretendentas šios valdančiosios koalicijos rėmuose yra Saulius Skvernelis. Iš savo pusės nematyčiau didelių prieštarų šiai kandidatūrai, su viena sąlyga – jei pats Saulius Skvernelis tikrai yra pasiryžęs labai rimtai ir iki galo darbuotis kaip Vyriausybės vadovas iki kitų Seimo rinkimų.

– O jums koks įspūdis susidarė? Buvote susitikę. Jis turi noro, ryžto?

– Kada situacija yra šiek tiek ūkanota, kitą kartą politikoje yra labai sunku kalbėti apie savo įsivaizdavimą, ryžtą, ambicijas, nes gali atsitikti taip, kad po kurio laiko viskas pakryps taip, kad jam teks savo ambicijų atsisakyti. Turbūt būtų šiek tiek nesaugu tvirtinti savo retoriką, ir po to ją atšaukinėti.

– Ar būtumėte iš tų, kurie įkalbinėtų politiką tapti Ministru Pirmininku?

– Jei prezidentui reikia įkalbinėti kažkokį politiką užimti pareigas, tai jau nėra gerai. Tai reiškia, kad žmogus stokoja ryžto, politinės valios. Tuomet turbūt reikėtų ieškoti kitų alternatyvų ir netapti prašytoju vardan tokių tikslų, kurie, mano manymu, ir taip turėtų būti savaime suvokiami – valstybės stabilumas, veiklos tęstinumas.

Aš matau daug erdvės pasirašyti nacionalinius susitarimus, net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, švietimo, sveikatos apsaugos srityje, nes matau ir opozicijos stovykloje norą tokius susitarimus pasirašyti. Manau, prezidentūra yra geriausia vieta inicijuoti tokius susitarimus. Savo šios idėjos neatsisakau, bet pirmiausia pasakykime „a“ – suformuokime vyriausybę, o tada galėsime pasakyti ir „b“.

– O jūsų būsima komanda: jau yra stuburas?

– Sakyčiau, taip. Šiandien jau įsivaizduoju, kokie žmonės kertines kelias pozicijas galėtų užimti. Kai kas yra tiesiog procese, mes esame jau susitikę su žmonėmis, davę jiems laiko pagalvoti, iš kai kurių jau turime tarpinius atsakymus, todėl drįsčiau teigti, kad optimistiškai žiūriu į galimybę užbaigti komandos formavimą ar bent jau didžiosios komandos dalies formavimą iki prezidento inauguracijos.

– Sutinka žmonės? Buvo atsisakiusių?

– Šiandien galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad Linas Kojala vis dėlto nusprendė tęsti savo akademinę veiklą sutikdamas padėti mums kaip nevyriausybininkas. Žinote, jo motyvas tikrai yra labai suprantamas – Rytų Europos studijų centras tikrai yra stiprėjantis ir savo vietą atrandantis centras. Jo akademinės aspiracijos, ypač kai amžius toks jaunas, tikrai yra suprantamos.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kažką panašaus išgyvenau 2004 m., kuomet, dėl panašių motyvų, norėdamas įtvirtinti vyriausiojo ekonomisto pareigybę instituciškai, vertybiškai – nes mačiau didelę šio darbo prasmę – tuomet nesutikau prisijungti prie prezidento Valdo Adamkaus prezidentūros komandos. Bet likau artimas, lengvai pasiekiamas savo patarimais. Tikiuosi, kad ir Lino Kojalos atveju turėsime tokį patį santykių modelį. O kandidatų užsienio reikalų pagrindinio patarėjo pozicijai turime.

– Ar tai – diplomatai?

– Tai yra valstybės tarnyboje dirbantys žmonės.

– Ko trūksta? Kokioje srityje sunkiausiai sekasi rasti komandos žmones?

– Iš pirmųjų mėginimų – jie gana sėkmingi. Net negaliu pasakyti, ar yra sunkumų užpildyti vyriausių patarėjų pozicijas. Darbovietė tikrai labai atsakinga ir rimta, žmonės tikrai norėtų prisidėti prie valstybės kūrimo tiesiogiai, ir dažnai tas piniginis motyvas nėra lemiamas. Šiandien aš dar ne su visais kandidatais spėjau susitikti fiziškai, todėl galbūt tos problemos dar gali atsirasti. Bet matydamas visą eigą, tendencijas, tikiuosi, kad komandos formavimas neturėtų tapti esminiu iššūkiu.

Kartais viešoje erdvėje pasigirsta samprotavimų, kad galbūt čia galimos kažkokios įtakos, pirmiausia ateis patarėjai, kurie bus už nugaros, ir šnibždės į ausį „paimk tą ar kitą žmogų“. Tiesą sakant, esu kiek nustebęs, bandau atsisukti ir pažiūrėti, o ten – nieko nėra.
Mes šiandien laisvai renkamės tuos žmones, kuriuos norėtume pasitelkti, renkamės patys, šnekamės patys, matyt, iki proceso pabaigos taip ir neišgirsiu besišnabždančių už nugaros. Reiškia, mes tikrai įgyvendinome savo viziją, buvome nepriklausoma komanda, nepriklausomas kandidatas, kurie niekam neįsipareigojo ir jokių pažadų nedalino, ir šiandien galime ramiai formuoti komandą be išorinių įtakų.

– Lietuva po dešimties metų pertraukos vėl turės vieną labai svarbią protokolinę figūrą – pirmąją šalies ponią. Ar jau kalbėjotės su žmona, koks vaidmuo, kiek aktyvus, kur ji norėtų reikštis?

– Ko gero, Dianai iššūkis tai yra dar didesnis nei man, nes ilgą laiką tai buvo žmogus, kuris nebuvo viešu žmogumi. Tokį kelią ji pasirinko pati, ir tai – gerbtina jos pozicija. Dabar kai kurie dalykai keičiasi, ir turbūt prabangos likti visiškai neviešu žmogumi ji automatiškai nebeturi, tai nebėra jos pasirinkimas, bet ji didvyriškai tvarkosi su šiuo iššūkiu. Pradėjo gana aktyviai reikštis, ypač socialinės globos srityje, dar rinkiminės kampanijos metu, aplankydama kai kurias globos įstaigas, ir atsiveždama iš ten vertingų įžvalgų.

Manau, tokie socialiniai klausimai, žmogiško jautrumo reikalaujantys klausimai bus jai labai artimi kaip moteriai, kaip asmenybei. Ji turbūt čia turėtų rasti savo veiklos lauką, nemėgindama eiti į politikos sferą. Tikiuosi, kad ji su šia funkcija susitvarkys puikiai, kaip ir su kitomis funkcijomis – reprezentuoti valstybę, būti kartu su manimi oficialių vizitų metu.

– Prieš kurį laiką, kuriant filmą apie anksčiau buvusius prezidentus, iki pat Dalios Grybauskaitės, vienas prezidento Adamkaus patarėjų pasakojo, kad prezidentui Adamkui turbūt metus užtruko suvokti, kad jis neateina į darbą, kur jis turi atlikti kažkokį darbą, kad jis pats iš esmės yra darbas, kitaip tariant – institucija. Jums, suprantu, tas supratimas dar neatėjo, kad jūs pats būsite institucija?

– Galbūt tuomet, kai pakeisiu flygelį, tikiuosi, suvokimas ateis. Tiesą sakant, turinio prasme, ar susitikimų objekto prasme, jau suprantu, kad esu „iki ausų“ politikoje, kad keičiasi mano žiūros kampas į reiškinius, vis mažiau esu ekonomistas, ir vis daugiau – politikas. Tam dar turbūt reikia kažkiek laiko. Bet manau, kad greitai visiškai persiorientuosiu, ir, ko gero, sugebėsiu tai padaryti iki prezidento inauguracijos.

– Kita vertus, institucijų vadovų yra daug, bet valstybės vadovas, kuriam tenka atsakomybė už visą valstybę, yra vienas. Ir tai – ypatinga atsakomybė.

– Taip, kartais tas aukštis atrodo svaiginantis. Kaip mūsų susitikimo metu sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, tas aukštis suponuoja ir tam tikrą vienatvę, jautiesi kažkiek vienišas tame aukštyje. Matyt, tai jau – tokia lemtis, pasirinkimas. Bet, kita vertus, yra ir komanda, kuri yra šalia, ir žmonės, kuriuos jau turiu progą patikrinti ir įsitikinti, kad tai yra tavo vertybiniai žmonės, pasirengę eiti kartu ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai yra problemų. Ko gero, pagrindinis komunikacijos žmogus daugiausiai dirba tuo metu, kai kažkas yra negerai, nes reikia tam tikras komunikacines krizes ar mini krizes spręsti.

– Na, kol kas jų nėra, ir, ko gero, ilgokai nebus.

– Jų gali kilti bet kuriuo momentu. Tiesiog noriu pasakyti, kad tam tikra prasme žmogus, užimdamas valstybės vadovo pareigas, užprogramuoja save šiokiai tokiai vienatvei, bet, kita vertus, šalia matydamas komandą, jaučia ir labai rimtą žmogišką atspirtį, ir jaučiasi, kad gali nuveikti kur kas daugiau dirbdamas su komanda, įsiklausydamas į jos patyrimus, bet galiausiai priimdamas sprendimus vienas.

– Šiek tiek apie pastarojo meto aktualijas – kaip žinote, Europos Komisija neseniai išplatino savo rekomendacijas Lietuvai, atkreipdama dėmesį daugiausiai į socialinę atskirtį, ragindama didinti mokesčių bazę. Jūs tų akcentų pasigedote prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime. Ar tai yra jūsų esminis prioritetas, žiūrint į artimiausius penkerius metus, socialinės atskirties mažinimas? Kitaip tariant, Lietuvai šuoliuojant į priekį, vis atsisukti atgal, ar ne per daug žmonių palikome už nugaros?

– Jeigu kalbame apie vidaus politiką, taip. Manau, kad socialinės atskirties klausimai, ko gero, jau keletą pastarųjų metų yra absoliučiai svarbiausi klausimai. Gaila, kad mes nepamatavome šios temperatūros ir neįsitikinome, kad temperatūra yra nukrypusi nuo normalios, t.y., socialinės atskirties klausimas nebuvo sprendžiamas taip, kaip turėjo būti.

Iš dalies tai gali būti ir dėl to, kad socialinės atskirties rodikliai labai vėluoja palyginti su faktu, jie skelbiami su geroku pavėlavimu ir dažnai net sudėtinga nustatyti priežastinį ryšį, kas buvo padaryta ne taip. Ir tada atsakomybė tampa mažiau matoma, ir atsitinka toks paradoksas, kai konstatuojame kiekvienais metais, priimdami biudžetą, kad jis vėl socialiai orientuotas, o kaip nėra rezultato, taip nėra, arba tiksliau – jis vis blogėja.

Matyt, teks imtis stipresnių priemonių ar aiškesnių kontrolės mechanizmų, kurie rodytų, kad Vyriausybės sprendimai tikrai veda mus į tikslą, o ne į šoną ar atgal. Šiuo požiūriu, manau, mums pirmiausia reikėtų ištirti galimybes parengti tokią socialinės skirties rodiklių sistemą, kuri būtų pirmiausia operatyvesnė.

Jau pastarosiomis dienomis kalbėjomės, kad tokios galimybės yra – atskirties ir skurdo rodikliai gali būti išmatuojami operatyviau, su kur kas mažesniu pavėlavimu ir iškart galima daryti išvadas, ar mes teisinga kryptimi judame. Tikiuosi, kad tokie kontrolės mechanizmai gali būti įgyvendinti dar iki 2020 m. biudžeto priėmimo, ir norėčiau, kad jie egzistuotų, nes priešingu atveju mes šios problemos neišspręsime.

– Viena iš rekomendacijų – plėsti mokesčių surinkimo bazę, gerinti mokesčių surinkimą nekenkiant augimui. Jūsų nuomone, įmanoma likus vos daugiau nei metams iki Seimo rinkimų rimtai kalbėti apie naujus mokesčius, kurie apmokestintų turbūt turtą pirmiausia – ar tai realu?

– Tikrai mokesčių reformai yra geriausi pirmieji metai po kadencijos, deja, jie buvo šiek tiek iššvaistyti, arba ta reforma išsitęsė per eilę metų, ir dabar kalbame apie tokius sprendimus, kurie tikrai nėra populiariausi artėjant kitų Seimo rinkimų datai. Sakyčiau taip: nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje yra įvestas, kuoliukai įkalti, dabar galbūt kyla klausimas, ar tų kuoliukų nereikėtų perkalti į kitą vietą. Automobilio mokesčio atveju, tikrai turime labai sudėtingą dilemą. Viena vertus, automobilio mokestis yra prasmingas ekologiniais, oro taršos tikslais, šia prasme CO2 apmokestinimas prašytųsi kaip galimas sprendimo variantas.

– Bet tie žmonės turi mažiausiai pinigų.

– Šie žmonės turi mažiausiai pinigų, negali įsigyti geresnių automobilių, ir dabar juos apmokestinti už tai, kad galbūt jiems gyvenime nepasisekė ir jie turi nepakankamas pajamas, būtų labai antisocialinis sprendimas, ir aš tokio sprendimo šiandien neremčiau. Šiandien galime eiti kitu keliu – apmokestinti automobilius kaip prabangos objektą, apmokestindami galingumą, vertę, kitus aspektus, o CO2 elementą įvedinėti labai laipsniškai, pamažu, kuomet, tikiuosi, gerovės valstybės principai šalyje bus įgyvendinti, ir žmonės ilgainiui ims važinėti geresniais automobiliais, ir tada toks automobilio mokestis galėtų egzistuoti.

Bet šiandien Europoje pamatytume labai įvairių automobilių mokesčių sistemų, kuriose apmokestinamos kelios dedamosios, ir jomis galima varijuoti. Pradėčiau nuo prabangos elemento apmokestinimo, ir tik vėliau judėčiau link CO2 apmokestinimo.

– Ir pabaigai – vidaus politikoje kalbate apie socialinę atskirtį. O užsienio politikoje, saugumo politikoje, turint omeny ir dabar aiškėjančius faktus, kad Jungtinių Valstijų Lenkijoje tikrai bus daugiau, ir karių bus daugiau, ir dalyvavimas bus žymiai įvairesnis. Kokie jūsų svarbiausi prioritetai?

– Tikiuosi, kad ši netrukus pasirodysianti naujiena, parodysianti JAV ir Lenkijos susitarimo rezultatus, netrukus galėsiu įsitikinti tuo praktiškai ir galbūt surasti galimybių, kaip Lietuva galėtų bendradarbiauti su Lenkija šioje srityje, kuomet liepos 16 d. lankysiuosi Varšuvoje.

Labai tikiuosi, kad pagausime santykių su Lenkija momentumą ir toliau jį plėtosime, ypač – gynybos srityje, nes daugeliu kitų klausimų jau nemažas įdirbis padarytas, pagaliau ir santykiai pastaruoju metu yra ženkliai atšilę. Tiesiog reikia šios tendencijos nepaleisti iš rankų.
Tikiuosi, kad bendradarbiaudami su šia valstybe galime pasiekti, kad gynybos, krašto apsaugos politika bus labai adekvati, ir svarbiausia – atgrasanti galimus priešus nuo noro mus pulti. Ir koordinacijos šioje srityje reikia labai daug, kaip ir galimybių pasinaudoti Lenkijos ir JAV susitarimu taip pat ir Lietuvos naudai.

– O kalbant apie ypatingus tikslus užsienio politikoje, esate susiformulavęs, kas tai galėtų būti?

– Yra dalykų, kuriuos laikau tęstiniais. Tai – Europos Sąjungos integracija, mūsų aktyvus dalyvavimas Europos Sąjungos projektuose, mūsų aiški pozicija įvairiais klausimais, kurie šiuo metu atsiranda dienotvarkėje ar keliami iki tam tikros idėjos. Visada pasisakau prieš urminį pritarimą iniciatyvoms, kurios gimsta – kartais man susidaro įspūdis, kad labiau vertiname tuos sprendimus pagal tai, kas juos siūlo, vietoje to, kad vertintume sprendimus pagal jų turinį. Tikrai norėčiau nuo šios praktikos nutolti ir vertinti pasiūlymus pagal turinį.

Mūsų narystė NATO – absoliutus prioritetas, mūsų santykiai su JAV NATO rėmuose ir dvišaliuose rėmuose – absoliutus prioritetas, ekonominis bendradarbiavimas su JAV, energetinis bendradarbiavimas – tikrai matau daug potencialo plėtoti šiuos santykius toliau. Nenorėčiau, kad mūsų santykiai su Rytų kaimynėmis – Rusija ir Baltarusija – būtų traktuojami per lygybės ženklą. Mes turime turėti diferencijuotą politiką Rusijos atžvilgiu ir politiką Baltarusijos atžvilgiu.

Mūsų draugai Ukraina, Sakartvelas, Moldova – jie žengia tuo akmenuotu keliu į Europos Sąjungą, mes turime jiems padėti tai daryti, turime palaikyti glaudų ir nuolatinį kontaktą su Baltijos valstybėmis, todėl aš – už tai, kad būtų atstatyti reguliarūs susitikimai su Baltijos valstybių prezidentais. Tikiu, kad naujai išrinktas Latvijos prezidentas ir Estijos prezidentė norėtų šių reguliarių konsultacijų taip pat, kad pagaliau jų metu mes galėtume derinti ir savo veiksmus trečiųjų valstybių atžvilgiu. Manau, ir šioje srityje tikrai yra ką veikti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(49 žmonės įvertino)
4.1429

Top naujienos

Stichiniai rodikliai Lietuvoje jau pasiekti: ateina karšta diena, o po jos vėl viskas keisis (19)

Elektrėnų ir Varėnos rajono savivaldybių teritorijose užsitęsęs sausringas laikotarpis...

Dundulis: šiandien gėda prisipažinti, kad nerandi darbo (117)

Dainius Dundulis , „Norfos“ vadovas ir savininkas prisipažįsta, kad planavo, jog šiuo metu...

Seime – keturi milijonieriai: Karbauskis artimiausią konkurentą lenkia dešimt kartų (66)

Seime dirba keturi milijonieriai: „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis , liberalas...

Degutienė apie Nausėdos sprendimą gydytoju pasirinkti Žaliūną: aš atsisakyčiau (62)

Seimo narė medikė Irena Degutienė mano, kad išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda ,...

Jaunas vilnietis dvi savaites pabandė gyventi iš vidutinės pensijos: baisu pagalvoti, kad gali būti taip sunku (104)

Vidutines ar didesnes nei vidutines pajamas Lietuvoje uždirbantys gyventojai neretai nesusimąsto,...

Abiturientų įspūdžiai po istorijos egzamino: nesiruošė, bet tikisi gerų įvertinimų papildyta (52)

Birželio 18-ąją, antradienį, abiturientai laiko valstybinį istorijos egzaminą. Jį laikyti...

(Ne)atrastas Vilnius: neturtingų merginų prieglobstis – davatkų bendrabutis (2)

Viduramžiais toli gražu ne kiekviena moteris galėjo sau leisti stoti į vienuolyną,...

Vilnietė nesitikėjo kieme pamatyto vaizdo – iš pradžių negalėjo patikėti kaimynės žodžiais (1)

Kol vieni atostogavo ir pramogavo, o gal dirbo, kiti šienavo. Ir ne žolyte, o berželius. Taip...

Ispaniškas kreminis pudingas: valgys visi ir norės dar (1)

Pudingas labai panašus į tradicinį ispanišką „Flan“ pudingą, tik čia papildomai naudojamas...

Zelenskis Berlyne: Ukraina nori prisijungti prie ES ir NATO (43)

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra už tai, kad Ukraina prisijungtų prie Europos...