– Vyriausybė sugriežtino karantino sąlygas, įvesta daug naujų ribojimų. Situacija kol kas nesikeičia, bet gal dar ir ne laikas. Ar būtumėte už tai, kad situacijai nesikeičiant, būtų taikomos dar griežtesnės priemonės? Pirmiausia turiu galvoje parlamento galimybę įvesti nepaprastąją padėtį ir dar rimtesnius ribojimus.

– Manau, viskas priklausys nuo skaičių. Dabartinė situacija yra nepatenkinama – ir ne tik susirgimų skaičius, ne tik didėjanti įtampa mūsų ligoninėse – ir, beje, kalbu ne tik apie koronavirusu sergančius pacientus, bet ir kitiems pacientams dėmesys mažėja atitinkamai. Jei dabartinė situacija išlieka ir tos priemonės neduoda reikiamo rezultato, manau, mes galime svarstyti ir dar griežtesnius apribojimus.
Esame maža tauta, privalome branginti kiekvieną žmogų. Ir esant tokiam mirtingumo lygiui, kuris yra šiuo metu, kuris, beje, jau sklinda ir į kitas amžiaus grupes ir turime vis daugiau pažįstamų, giminaičių, kurie serga, ir serga pakankamai sunkiai, su komplikacijomis – visos priemonės privalo būti apsvarstytos ir naudojamos. Gaila, kad praradome nemažai laiko, kol tai tapo visiškai akivaizdu. Šiandien būtų turbūt tikrai nepatogu diskutuoti, ar čia mes ne per griežtai, ar galėtume dar truputį demokratiškai pasvarstyti – nebėra laiko svarstyti, reikia daryti tai, ką turėjome daryti gerokai anksčiau.

– Europos Komisija šįkart imasi lyderystės, bent jau vakcinų platinimo prasme, bet licencijavimo procesas užtruko. Didžioji Britanija jau skiepija, Jungtinės Amerikos Valstijos jau skiepija, Europa sprendimą priims prieš pat Kalėdas – ir tai, dar savaite paankstino. Kuo jūs aiškinate tokį delsimą? Ar čia – neefektyvumas?

– Ne, jokiu būdu ne. Šiuo atveju norėčiau apginti – Europos Sąjunga elgiasi labai atsakingai, Jungtinė Karalystė pasinaudojo skubos tvarka – ir, beje, ta skubos tvarka šiaip jau taikoma vaistams, o ne vakcinai – galbūt savo ruožtu pademonstruodama, kad atsiskyrimas nuo ES neva duoda kažkokių dividendų, ir mes galime būti nepriklausomi, pvz., paankstindami vakcinavimo terminą. Bet visa tai daroma procedūrų trumpinimo, paprastinimo sąskaita. Ir klausimas, ar šis procedūrų paprastinimas visada išeina į naudą.

Turime tam tikrus alergijų atvejus, gali kilti kažkokių komplikacijų – tad tie terminai, kurie nustatyti autorizavimui – kaip jūs puikiai žinote, jie normaliomis sąlygomis yra gerokai ilgesni – jie buvo sutrumpinti ir ES, bet paliktas tam tikras terminas, per kurį galima atlikti tuos darbus, kuriuos reikia atlikti.

Gitanas Nausėda, Edmundas Jakilaitis

Ir štai, veikiausiai viskas baigsis viena savaite anksčiau, nes dar praėjusią savaitę mes Europos Taryboje kalbėjome apie gruodžio 29 d. terminą. Tai buvo vėliausia data. Jei pavyks tai padaryti anksčiau – puiku, vadinasi, 26 d. vakcina bus pristatyta į visas ES valstybes, 27 d. mes galime pradėti vakcinuoti pirmuosius mūsų žmones, t. y. tas grupes, kurios turi būti vakcinuojamos pirmiausia.

– Prezidente, ar turite žinią tiems, kurie neketina ir ragina kitus nesiskiepyti įžvelgdami įvairiausius sąmokslus?

– Kreipiuosi į visus geros valios protingus žmones – patikėkite, tai nėra joks pasaulinis sąmokslas, liga tikrai egzistuoja, ji yra labai pavojinga. Kas turi atsitikti, kad kai kurie mūsų žmonės nustotų tikėti tomis sąmokslo teorijomis? Ar norite, kad jūsų artimi žmonės susirgtų taip sunkiai, kad galbūt kiltų realus pavojus jų gyvybei? Ar tokių įrodymų mums reikia, kad mes patikėtumėme tuo, kas realybėje tikrai egzistuoja? Tikrai kviečiu visus labai atsakingai ir rimtai žiūrėti į dabartinę situaciją, naudotis visomis rekomendacijomis, kurias teikia mūsų medikai, kurios yra nustatytos valdžios. Ir tai neužkerta kelio jums elgtis dar atsargiau – ir taip galbūt padarysite geriausią Kalėdų dovaną savo artimiesiems, neatnešdami ligos į namus arba neperduodami ligos kitam žmogui, arba patys nesusirgdami.

Labai tikiuosi, kad mūsų tauta, kuri yra be galo išmintinga, racionali, ir šįkart naudosis savo įgimtomis būdo savybėmis ir pasitiks vakciną gerai susipažinusi su jos efektyvumu ir naudodamasi šiomis galimybėmis. Suprantu, kad pačioje pradžioje neturėsime vakcinos kiekio, kurį norėtumėme turėti, jo neturės visos valstybės. Čia vėlgi kyla svarstymų, ar Lietuva kažką ne taip padarė, kad gauna tiek mažai vakcinos – mielieji žmonės, gauname tiek vakcinos, kiek yra numatyta pagal labai objektyvią formulę, kuri yra susieta su gyventojų skaičiumi. Žinoma, daugiau vakcinos gaus tos valstybės, kuriose gyventojų skaičius yra dešimtkart didesnis nei mūsų. Bet gaus proporcingai daugiau – jokių išskirtinių sąlygų nė viena ES valstybė neturės.

Gitanas Nausėda

Tad visa kita jau yra mūsų rankose – mes galime ir privalome vakcinuoti kaip galima greičiau, patys nusistatyti vakcinavimo tvarką ir prioritetus. Manau, tie prioritetai bus labai panašūs daugelyje valstybių – pirmiausia vakcinuosime mūsų medikus, kurie yra labiausiai pažeidžiami ir kartu gali patys tapti ligos platintojais, ir, žinoma, mūsų senjorus, kuriems ši liga gali turėti labai rimtų pasekmių.

– Prezidente, prieš tai ir pats kalbėjote, kad Lietuva vėluoja su sprendimais, daug kas nepadaryta – turbūt neverta grįžti į praeitį. Bet, kalbant apie naujausius įvykius – jūs išnaudojote visą numatytą laiką Vyriausybės formavimui. Ar nereikėjo paskubėti tam, kad sprendimai būtų priimti greičiau?

– O kur mes būtumėme nuskubėję? Turbūt visi puikiai žinome, kad Vyriausybė nėra tvirtinama kaip ministrai – Vyriausybė buvo patvirtinta tvirtinant Vyriausybės programą mūsų Seime, ir tai buvo padaryta antradienį. Pirmadienį ant stalo gulėjo Prezidento dekretas su visu ministrų kabinetu, neišskiriant nė vieno. Kaip žinote, dirbant ankstesniems prezidentams ministrų kabinetai buvo patvirtinti be kai kurių ministrų – mano atveju visi ministrai iki vieno buvo patvirtinti.

Taip, jūs teisus – mes išnaudojome visą laiką, nes nenorėjome, kad šis procesas būtų butaforinis. Aš galėjau „prasukti“ visus ministrus, atsiprašau už išsireiškimą, per porą dienų, pakalbėdamas su jais po 15 min. apie orą ar kažką kitą. Bet mes tai darėme organizuodami susitikimus su patarėjais, kuriuose buvo išryškinamos svarbiausios problemos ir klausimai, ir tada jau vėlesnis mano pokalbis su ministrais ir kandidatais į ministrus būdavo tikrai labai dalykiškas, iš anksto labai gerai apgalvotas, suplanuotas. Todėl jei paklausite, ar aš patenkintas šiuo procesu – aš esu visiškai patenkintas ir juo, ir jo rezultatu.

O noras mus paskubinti galbūt kilo ir iš to, kad norėta „paspausti“ Prezidentą, kad jis per daug nesiaikštytų, patvirtintų tai, kas yra pateikta. Žinote, kartais aš pastebiu, kad tai – beveik tie patys žmonės, kurie 2019 m. vasarą mane skatino torpeduoti beveik visus anos Vyriausybės ministrus. Tad ar čia – ne dvigubi standartai? Vienu atveju kalbama apie tai, kad Prezidentas turi „šluoti“ viską, o antruoju atveju – kad Prezidentas kaip notaras turi dėti antspaudą ant to, kas jam pakišama.

– Dr. Dalios Miniataitės neskyrimas žemės ūkio ministre galėjo sukelti tam tikrų klausimų. Ar nebuvo taip, kad pats kažkieno neskyrimas ir buvo jūsų tikslas?

– Galėčiau samprotauti štai taip: puikiai žinome, kad ponia Miniataitė dirba eilę metų šioje sistemoje, niekas tikrai neabejoja jos išmanymu žemės ūkio sektoriaus srityje. Bet pastaruosius dešimt metų ponia Miniataitė dirba žemės ūkio ministerijos vadovybėje būdama kanclere prie įvairių ministrų. Ar mus tenkina šiandieninė situacija žemės ūkyje? Ar mus tenkina situacija, kokie yra mūsų planai, strategija dėl tolesnės žemės ūkio plėtros, žaliosios dienotvarkės įgyvendinimo klausimai, pagaliau – socialinės padėties klausimai kaime? Šiandien turime tuštėjantį kaimą. Kalbame apie konkurencingumą, ir tai, be abejonės, teisinga. Bet kalbėdami vien apie konkurencingumą greit turėsime tuščius laukus ir praktiškai nebeturėsime savo kaimo.

Gitanas Nausėda

Kalbame apie bendrąją žemės ūkio politiką, tiesioginių išmokų didinimą, apie kurį šių metų viduryje tikrai daug kalbėta, ir tikrai parvažiavome laimingi iš Briuselio, parsivežę didesnes tiesiogines išmokas ir išpildę savo pažadą žemdirbiams. Bet apie jų paskirstymą taip pat turime kalbėti, ar jis bus orientuotas į tuos žemdirbius, kurie ir taip gauna dideles išmokas ir turi didžiulius žemės plotus, ar vis dėlto taikysime tam tikras lubas ir tam tikrą selektyvią politiką.

– Sunku patikėti, kad ji apie tai neišmanytų.

– Sakykime taip – aš negavau atsakymų į tuos klausimus, kuriuos jai labai konkrečiai suformulavau. Ir taip, jeigu norite, tai mane šiek tiek nustebino, vėlgi turint omenyje jos profesines kvalifikacijas.

– Pone Prezidente, o negali būti taip, kad nustatyti Dalios Miniataitės kompetenciją gali pritrūkti kompetencijos?

– Visiškai teisingai. Kiekvienoje srityje reikia turėti labai gerą profesinį pasirengimą kelti tuos klausimus, kurie turi būti keliami. Bet tam ir turiu patarėjų komandą, kuri tikrai gerai išmano žemės ūkio klausimus, ir bent jau klausimus mes suformulavome tikrai labai atsakingai ir labai profesionaliai. Bet ar atsakymai buvo adekvatūs klausimams – aš pasilieku sau spręsti.

– Pone Prezidente, nepaskyrus D. Miniataitės neįvyko vienas istorinis įvykis – Vyriausybė netapo subalansuota lyčių požiūriu. Tai galėjo būti istorinis įvykis Lietuvai. Jūs pats per Prezidento rinkimus žadėjote, kad bent trečdalis ministrų turi būti moterys – žinome, kuo baigėsi: Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje buvo vienas ne vyriškos lyties atstovas.

– Sakykime taip – su mano įsikišimu. Galėjo ir jos nebūti.

– Nesijaučiate kaltas dėl to, kad antrą kartą istorijoje Ministrė Pirmininkė būtų moteris, o Vyriausybė pirmą kartą būtų subalansuota?

– Gerbiamas Edmundai, mes sukūrėme istoriją kitoje srityje – Lietuvoje turėsime pirmąją generalinę prokurorę moterį.

– Istorija čia sukurta, bet turbūt ne tokio masto, kokia galėtų būti.

– Manau, kad nė kiek ne menkesnio masto. Tai yra tikrai išskirtinis įvykis. Labai tikiuosi, kad galbūt mažiau kalbėsime apie lytį, o pirmiausia kalbėsime apie dalykines kvalifikacijas, nes man tai buvo esminis dalykas. Aš tikrai sėdėdamas štai tame kabinete ir kalbėdamasis su kandidatais negalvojau, kiek man čia reikia atmesti vyrų arba moterų, kad turėtumėme kažkokią kvotą ar proporciją. Tokios minties apskritai nebuvo.

– Visa kompetencija, susijusi su pandemijos valdymu, yra Vyriausybės rankose. Bet Prezidentas, žinoma, galėtų veikti ne tik įstatymų ar Konstitucijos nustatyta tvarka, bet ir morališkai. Jūs pats nesvarstote galimybės tiesiog sėsti į automobilį ir išvažiuoti savaitei po šalies ligonines – užsidėti skafandrą ir lankyti medikus, ar dėkoti pareigūnams, kurie stovi prie Palangos, ir t.t.?

– Tikrai tą svarstome ir darysime, kiek tai nekels pavojaus žmonių sveikatai, ir tai turime daryti atsakingai, o ne žaisti kažkokius viešųjų ryšių žaidimus. Tikrai nuoširdžiai žaviuosi mūsų medikų darbu, nes šie žmonės tiek per pirmąją koronaviruso bangą, tiek per antrąją bangą, kuri yra dar sudėtingesnė, atlieka tiesiog stebuklus. Daro tuos kasdienybės stebuklus, apie kuriuos galbūt nerašo spauda, bet jie pareina namo pervargę, atidavę paskutinius energijos likučius, labai dažnu atveju net ir rizikuodami savo sveikata. Kitą savaitę ketinu kreiptis ir į mūsų mielus žmones, kad jie vis dėlto elgtųsi labai atsakingai ir racionaliai, susilaikytų nuo tų nebūtinų kontaktų, nuo kurių galima susilaikyti.

Tad visa tai yra mūsų širdyje, ir mes nuolat bendraujame įvairiais būdais ir su medikais, ir su mūsų Vyriausybe, ir su sveikatos ekspertais, kuriuos subūrėme į sveikatos ekspertų grupę. Ko aš labiausiai norėčiau pasiekti – kad vis dėlto ne tik žodžiais deklaruotume pagarbą mokslui, profesijai, bet ir darbais. Ir šioje vietoje, deja, esu priverstas konstatuoti, kad buvo tokių momentų, kai pagalvodavau, kad valdžia – sau, o ekspertai – sau. T. y. valdžia galvoja, kad ekspertai yra kažkoks paralelinis traukinys, kuriame vyksta svarstymai, diskusijos, teikiami kažkokie siūlymai, o štai mūsų traukinys važiuoja savo vėžėmis, ir galbūt mes atsižvelgsime, per langą pasiklausysime, ką jie ten siūlo, bet veikiausiai važiuosime taip, kaip esame numatę. Tai yra negerai. Labai tikiuosi, kad šiai naujai Vyriausybei vis dėlto pavyks atsisakyti tokio požiūrio ir sveikatos ekspertų rekomendacijos bus ne tik rekomendacijos, bet tie pasiūlymai, kurie guls ir į valdžios sprendimus.

– Esate ekonomistas. Kitų metų biudžeto deficitas, jau dabar aišku, bus apie 7 proc., nes išlaidos, kurios nebuvo įtrauktos, dabar jau įtrauktos į projektą. Tai sudaro apie milijardą eurų – suprask, 2 proc. BVP. Ką tai reiškia ir kuo tai gresia?

– Finansiniu požiūriu, arba jei vertintume šį faktą normaliomis aplinkybėmis, tai reikėtų vertinti kaip didelį pavojų finansiniam stabilumui. Tačiau šiandien išgyvename tokius laikus, kuomet dogmatiški sprendimai nėra patys geriausi sprendimai. Tai labai anksti suvokė ir ES, kuri sušvelnino visas finansinės disciplinos taisykles, kadangi puikiai suvokė, kad dabartinėmis sąlygomis reikalauti biudžeto pajamų ir išlaidų balanso arba minimalaus deficito, ar valstybės skolos nedidėjimo, yra tiesiog neįmanoma, kuomet BVP kai kuriose valstybėse smunka 5 proc., o kitose – galbūt ir 10 ar daugiau proc. Lietuva yra tarp tų valstybių, kurias ekonominė krizė užkabino mažiau, bet, nepaisant to, finansinės įtampos yra didžiulės. Ir 7 proc. deficitas išoriškai galbūt gali atrodyti labai bauginantis, bet tai yra turbūt tas minimalus deficitas, kurį privalome pasiekti idant nesustotų mūsų ekonominis gyvenimas ir galėtume teikti tam tikras pagalbos priemones toms visuomenės grupėms, kurioms pirmiausia reikia teikti. Nepamirštant ir mūsų socialinių programų, nes negalime krizės spręsti dar labiau didindami atotrūkį tarp skirtingų visuomenės grupių, ir ypatingai – tarp tų, kurios yra labiausiai pažeidžiamos ir taip. Todėl traktuoju šį deficitą kaip priimtiną.

Priemonės, kurios yra numatytos pandemijos pasekmėms įveikti, privalo būti laikinos, ir mes turime tai įsisąmoninti nuo pat pradžių, kad jokiu būdu jos negali tapti amžinos. Gali atsirasti tokių pagundų įteisinti tai, kas buvo priimta krizės sąlygomis, sakant, kad tai – visai gerai, daugiau pinigų tam, anam. Taip negali būti, nes tokiu būdu niekada nesumažinsime biudžeto deficito ateityje.

Štai kodėl tikiuosi, kad šis biudžeto deficitas bus priimtino lygio ir kad mes vis dėlto galėsime patvirtinti 2021 m. biudžetą laiku, nesiimdami kažkokių kraštutinių priemonių. Dabartinėmis aplinkybėmis kalbėti apie vieną dvyliktąją ar biudžeto vetavimą tikrai būtų labai sudėtinga, ir tikrai niekas iš to nelaimėtų.

– Turbūt mažai kas tikėjosi, kad kitais metais kas ketvirtas euras, išleistas iš biudžeto, bus pasiskolintas, bet situacija tai diktuoja. O kalbant apie bendresnę ekonominę padėtį – pats daug metų rengėte makroekonomines apžvalgas metams ar keleriems į priekį. Finansų ministerija ir Lietuvos bankas jau blogina prognozes kitiems metams, atsižvelgiant į tai, kas vyksta – mirtingumas, bendra nuotaika, sustabdyti daugelis verslų. Kaip jūs matote kitus metus?

– Manau, kad bus tikrai labai sudėtingi metai, nes tai, ką mes patyrėme per pirmąją pandemijos bangą, vis dėlto buvo trumpas efektas, su kuriuo mūsų verslas susidorojo pakankamai sėkmingai. Čia kalbu tiek apie eksporto verslą, tiek apie vidaus rinką, kuri tikrai galėjo susitraukti labiau, bet kai kurie sektoriai net laimėjo iš to, kad žmonės, užuot keliavę svetur, plačiau naudojosi turizmo vietos rinkoje galimybėmis ir iš naujo atrado Lietuvą ir ja grožėjosi.

Šį kartą pandemijos poveikis bus kur kas labiau apčiuopiamas, nes, pirma, mes turime tikrai labai ženklius pokyčius eksporto rinkose, t. y. tose, į kurias vežame savo prekes ir teikiame paslaugas. Antra, turime medicininės krizės ar pandemijos mastą kur kas didesnį, reiškia, turėsime didesnės įtakos mūsų vidaus rinkoje, tai gali atsiliepti mūsų žmonių pajamoms, nedarbo lygiui ir t.t. Iš esmės jau atsiliepia, kalbame apie dabartį.

Turime būti pasiruošę gyventi ypatingomis aplinkybėmis, ir čia tiek valdžios ir visuomenės solidarumo, tiek atskirų gyventojų grupių, tiek verslo ir samdomųjų darbuotojų grupių solidarumo reikėtų kur kas labiau. Štai kodėl manau, kad valdžia pirmiausia turi pradėti pati rodydama pavyzdį, kaip solidariai gali valdančioji koalicija, opozicija, Prezidentas ir kitos institucijos spręsti klausimus – ne „špilkuojant“ vienas kitą, ne mėginant pašiepti, ne mėginant aiškinti, kaip anksčiau viskas buvo gerai, o dabar – blogai, arba atvirkščiai, kaltinant, kad viskas buvo blogai, o dabar darome tai, ką privalome daryti. Tiesiog tai niekur neveda, nes tai yra nelabai konstruktyvus dialogas.

Vietoje to mes turėtume susėsti prie bendro stalo ir sakyti: žiūrėkite, šie žingsniai yra absoliučiai būtini ir baikime vienas kitam kaišioti kojas. Tiek, kiek tai priklausys nuo manęs, tikrai stengsiuosi šitą politinės kultūros elementą diegti Lietuvos visuomenėje. Ar tai pavyks man vienam? Manau, man tikrai reikia pagalbos ir iš mūsų žmonių, kad mūsų žmonės taip pat keltų šiuos klausimus visu aktualumu, nes priešingu atveju toliau gyvensime susipriešinimo visuomenėje nuotaikomis, o tai dabar būtų tiesiog pernelyg didelė prabanga.

– Jūs pats tikite, kad galėtumėte sutarti ar moderuoti politinių partijų susitarimą tokiame formate: tokius ir tokius sprendimus ištraukime iš politinės kovos, nes juos reikia daryti; politinėje kovoje jų nenaudojame. Galėtų būti toks susitarimas, koks egzistuoja dėl gynybos ar kitų temų?

– Taip, kai kurių kitų susitarimo pavyzdžių mes turime – pvz., regionų forume nusprendėme, kad regionų savarankiškumas, finansinė atsakomybė turi didėti, ir po tuo memorandumu pasirašė praktiškai visų partijų, kurios yra parlamente, lyderiai. Aš matau opozicijos atstovų, konkrečiai – pono Karbauskio kreipimąsi, kuris taip pat sako, kad politinės partijos išnaudojo savo susitarimo galimybes, galbūt tikrai Prezidentas galėtų imtis tos atsakomybės suvienyti ar sutaikyti partijas bent kažkuriam laikotarpiui. Žinau, kad dabar turbūt eilė skeptikų žiūri ir sako: kaip sutaikysi tai, kas yra nesutaikoma? Ponas Landsbergis niekada nesėdės prie vieno stalo su ponu Karbauskio.

Galbūt politinės konkurencijos niekas negali išjungti, bet suvokiant, kokioje situacijoje esame atsidūrę, ir kad tai tikrai yra unikali situacija – turėtume lygiai taip pat suvokti, kad ir ta politinė konkurencija dabartinėmis sąlygomis turėtų įgyti kitokias formas, ne tokias destruktyvias, ne sėdėjimo apkasuose ir mėtymo vienas į kitą akmenimis formas. Tikrai šito sau dabar negalime leisti.

Žinoma, apeliuosiu į visas partijas. Labai glaudžiai dirbame su Vyriausybe, ką tik pateikiau tam tikrą pasiūlymą premjerei dėl sveikatos įstaigų pavaldumo – svarstysime, ką galime nuveikti šioje srityje, kad mūsų sveikatos tinklas būtų panaudojamas optimaliau. Tikrai nereikia baimintis, neketiname nieko uždarinėti, tiesiog norime, kad tolygus krūvio ar įtampų pasiskirstymas būtų jaučiamas ir regioniniu mastu, nes kai kur turime tikrai didžiules įtampas. Dirbame kartu, pamiršome bet kokius konkurencijos elementus, nes šiuo metu tai yra tikrai antraeilės reikšmės dalykai. Ir tikiuosi, kad tai mums padės išeiti iš tos sudėtingos situacijos, kurioje esame atsidūrę.