Pasak K. Andrijausko, radikalūs žmonės ir judėjimai atsirado ne be Vakarų pasaulio „pagalbos“: kolonijinės-imperinės politikos ir ydingo bei nenuoseklaus kišimosi į daugumos musulmonų valstybių vidaus reikalus 21 amžiuje.

„Mes kalbame apie ultraradikalių džihadistų grupelę, kuri prisidengia viena didžiųjų pasaulio religijų. Su islamu tai susiję tiek, kiek tie žmonės tiki praktikuojantys tikrąją šio tikėjimo formą. Tačiau jie jokiu būdu neatstovauja didžiajai pasaulio musulmonų bendruomenės (vadinamosios Ummos) ar net sunitų kaip gausiausiai jos grupės daliai“, – Islamo valstybės (ISIS) sąsajas su islamo religija komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) ir Orientalistikos centro dėstytojas K. Andrijauskas.

Čia K. Andrijauskas pamini islamo problemą – šioje religijoje nėra universaliai autoritetingų institucijų ar balsų, visas tendencijas ir sroves jungiančios valdžios, nors ISIS ir bando sukurti tokią vieningo teokratinio centro regimybę „kalifato atkūrimo“ būdu. „Patys musulmonai yra nuolatinėje tarpusavio vizijų ir programų konkurencijoje, kuri dažnai perauga į atvirą ginkluotą kovą“, – aiškina mokslininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad ISIS pirmiausia žudo musulmonus.

„Tokiu būdu atsiranda ir dažnai pernelyg siaurai suvokiama politinio islamo arba islamizmo sąvoka, kuri gali apimti ne tik ISIS puoselėjamą fundamentalistinį-pažodinį suvokimą, kad viskas, ką reiktų žinoti, jau yra Šventraštyje, bet ir tokias palyginti modernias jo formas, kurios šiandien sėkmingai funkcionuoja demokratinėse Turkijoje ar Tunise“.

Pasak K. Andrijausko, islamas – palyginti jauna religija, gimusi 7 amžiuje ir, matyt, turinti pereiti per tam tikrus vystymosi etapus. Galima pagrįstai tikėtis, kad įvykus reformai, modernizacijai islamas sparčiau prisitaikys prie dabartinių socialinių, politinių, kultūrinių realijų. Bėda ta, kad toks laukimas, daugelio nuomone, tampa pernelyg didele prabanga, ypač kalbant apie sunitinę jo šaką. „Šia prasme islame tikrai turime problemų ir būtų kvaila tai neigti. Dalis pačių musulmonų tai pripažįsta, bando paaiškinti, kas vyksta ir kaip su šiais įvykiais dorotis. Problemos suvokimo vardan, pabandykime įsivaizduoti krikščionybės iššūkius 1200-1300 jos gyvavimo metais“, – kalbėjo K. Andrijauskas.

Islamiškojo terorizmo ypatybės

Pasak K. Andrijausko, teroro aktus įgyvendina toli gražu ne tik musulmonai. Islamiškasis terorizmas kai kuriomis savo formomis ypatingas dėl keleto priežasčių. „Pirma ypatybė ta, kad islamiškasis terorizmas dažnai susijęs su savižudžiais, kas mus ypatingai gąsdina. Mums sudėtinga suvokti, kodėl žmonės aukoja savo gyvybes siekdami iš pirmo žvilgsnio pomirtinių, utopinių, kartais ir apokaliptinių tikslų“, – aiškino TSPMI dėstytojas.

Antras dalykas – islamiškasis terorizmas siejamas su palyginti naujais teroro metodais, kurie ne tik bando kaip įmanoma labiau padidinti aukų skaičių, informacinę sklaidą ir baimę, bet ir kuria ilgam kolektyvinėje atmintyje užsiliekančius apokaliptinius įvaizdžius bei smogia visos žmonijos kultūros ir civilizacijos paminklams, nesigailint net ir tų, kurie sietini su jų nekenčiamomis bei nepripažįstamomis islamo srovėmis.

21 amžiuje tai, sako politologas – ir šokiruojantys vaizdai Niujorke 2001 m. rugsėjo 11 d., ir sprogdinimai Madride bei Londone, ir tarpusavyje itin panašios atakos Mumbajuje ir Paryžiuje.

„Mūsų problema ta, kad nesugebame iš tikrųjų suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Reikia ne juos iškart demonizuoti, o pabandyti suvokti tikruosius motyvus, kad ir kokie neįtikimi iš pirmo žvilgsnio jie pasirodytų. Priešingai nei mes galbūt įsivaizduojame, tai žmonės, kurie kažkada turėjo panašias vizijas į mūsų, panašius norus ir siekius gyvenime, bet kažkuriuo metu negrįžtamai radikalizavosi ir tapo šaltakraujais masiniais žudikais. Mums reikia suprasti lūžio priežastis, kad galėtume sėkmingai kovoti su šiuo labai rimtu, bet nugalimu priešu“, – apie kovą su teroristais kalbėjo K. Andrijauskas.

Jo teigimu, terorizmas globaliu požiūriu nepriklauso nuo religijos, odos spalvos ir panašių dabar daugelį gąsdinančių dalykų. Tą, aiškina politologas, įrodo kad ir Anderso Breiviko atvejis. „Sakyti, kad islamas ir terorizmas yra betarpiškai susiję, ar kad islamas yra iš principo smurtingas, reikštų didelę nepagarbą didžiajai daliai pasaulio musulmonų. Kas ne mažiau svarbu, tai reikštų nepagarbą šios religijos pavidalui, kuris, prieštaraujant kai kurioms Korane įtvirtintoms nuostatoms, buvo įgyvendintas praktiškai vieningos islamo civilizacijos aukso amžiuje Omejadų ir Abasidų laikotarpiais bei vėliau atskirose didžiulės musulmonų bendruomenės vietose“, – mano K. Andrijauskas.

Vakarų atsakomybės problema

Pasak TSPMI dėstytojo, turime suprasti, kad radikalūs žmonės ir judėjimai neatsirado iš niekur – tai įvyko ne be Vakarų pasaulio „pagalbos“, kolonijinės-imperinės politikos ir ydingo bei nenuoseklaus kišimosi į daugelio musulmonų valstybių vidaus reikalus 21 amžiuje. Juk, sako jis, žmonės nemėgsta ginklu primetamų dalykų, kad ir kokiais teisingais ir progresyviais išorės auditorijų jie būtų laikomi. Aiškiausias pavyzdys – Irako demokratizacijos fiasko. Ypač arabiškųjų Vidurio Rytų visuomenės, atrodytų, lieka įstrigusios kryžkelėje renkantis tarp kone vienodai blogų korumpuoto autoritarinio stabilumo ir beveik garantuoto nekontroliuojamo chaoso pasirinkimų.

K. Andrijausko aiškinimu, Paryžius – ne tik Prancūzijos sostinė, bet vienas didžiausių ir svarbiausių Vakarų civilizacijos ir, tiesą sakant, civilizacijos apskritai miestų. Tai globalus megapolis, kuriame jau ilgą laiką labai svarbią vietą užima ne tik krikščionybė ar judaizmas, bet ir islamas, geriausiai matomas ne tiek priemiesčių minaretuose, kiek didžiulėje jo širdyje esančio Luvro islamo ekspozicijoje ar Arabų pasaulio tyrimų centre ant Senos upės kranto. Paryžiuje gyvena daug progresyvių arabų, berberų, kurdų ar persų kilmės musulmonų, kurie jau vien savo nuosaikumo, modernumo ir sėkmingos integracijos dėka tapo kone egzistencine grėsme ISIS radikalams.

Jis taip pat neakcentuoja priekaištų Prancūzijai ir kitoms Vakarų šalims dėl netinkamos atvykėlių integracijos. „Jeigu mes leisimės į kalbas, kad keleto vaikinukų, išaugusių Paryžiaus ar Briuselio priemiesčiuose, tam tikru jų gyvenimo laikotarpiu išryškėjęs ekstremistinis, totalitarinis ir net apokaliptinis požiūris į religiją yra, tarkim, Prancūzijos asimiliacinio respublikinio sekuliarizmo išdava – tai eisime švelniai tariant per toli. Socialinės atskirties, nedarbo, diskriminacijos ar užsienio politikos avantiūrų problemos yra dalis didžiojo paveikslo, bet tik viena dalis, bet kokiu atveju neturinti sumenkinti daugybės sėkmingos integracijos atvejų“, – aiškina politologas.

Pasak jo, Prancūzijoje didžioji dauguma imigrantų ir jų palikuonių – įstatymo klausantys, valstybei ekonominę, socialinę ir kultūrinę naudą nešantys piliečiai.

„Jeigu pradėsime operuoti kalbomis apie civilizacijų konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščioniškosios civilizacijų, tai reikš paprastą dalyką: vadinamoji Islamo valstybė laimi. Mes negalime to leisti“, – perspėja pašnekovas.