Naciams ir sovietams tarnavę skundikai – verti pasmerkimo ar gailesčio?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė B.Burauskaitė. LGGRTC nuotr.

„Tai parodo tam tikros žmonių grupės psichologiją. Tokie žmonės bet kokiomis priemonėmis stengiasi išlikti ir kuria savo saugumą, tačiau bet kuriai bendruomenei ir visuomenei jie atneša daug bėdų. Deja, tokio mąstymo ir mentaliteto žmonių yra visose valstybėse, visose tautose“, - teigė sovietinio režimo tyrėja, dalyvavusi amerikiečių istoriko Timothy Snyderio knygos „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ pristatymo proga surengtoje diskusijoje.

Joje dalyvavo ir Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, kuris savo ruožtu pabrėžė, kad istoriniai dalykai negali būti vertinami vienareikšmiškai – tarkime, pristatytoje knygoje pateikta istorija, kaip iš geto ištrūkusi žydė susidėjo su sovietiniais partizanais. Tačiau net ir regėdama savo pasirinkimo blogybę mergina reziumuoja paprastai: „Jie mane išgelbėjo“.

Rimantas Miknys

© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Jeigu žydė patekusi iš geto į partizanų būrį, kuriame irgi yra žydai, sako: „Aš kito pasirinkimo neturėjau, aš pasirinkau blogybę. Į mane ir kitas moteris kreipiamasi kekšės vardu. Gyvenimas buvo tiesiog nepakenčiamas, bet partizanai mane išgelbėjo“. Tai reiškia, kad ji irgi mato blogybę, bet ji renkasi. Ką aš noriu pasakyti? Istorikai turi personalizuoti tyrimą, tada atsiranda papildoma argumentacija – dėl įvairių poelgių, dėl kolaboravimo išaiškinimo, dėl, atrodo, nelogiškų veiksmų...“, - teigė R. Miknys.

Praėjus karo frontui sovietai puolė verbuoti buvusius nacių kolaborantus

T. Snyderis knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ nagrinėja Rytų Europos regiono patirtį atsidūrus tarp nacių kūjo ir sovietų priekalo, kūrinyje aptariama Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių patirtis iki 1945 m.

Kęstutis Girnius

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Ta proga Užsienio reikalų ministerijoje surengtas knygos pristatymas-diskusija, kurioje dalyvavo politologas Kęstutis Girnius, Lietuvos istorijos instituto direktorius R. Miknys, jo kolega Algimantas Kasparavičius bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė T.B. Burauskaitė. Du iš šių diskusijos dalyvių prisipažino knygos neskaitę.

Pasak K. Girniaus, amerikiečių istorikas savo knygoje, šalia kitų aspektų, aptaria ir dvigubą kolaboravimą kelias okupacijas patyrusiose Rytų Europos valstybėse – kai žmonės iš pradžių stengėsi įtikti sovietams, vėliau teko savo paslaugas siūlyti naciams, galiausiai vėl sovietams.

Kaip žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva buvo okupuota triskart: 1940-1941 m. sovietų, 1941-1944 m. nacių, 1944-1990 m. vėl sovietų.

„Taip, yra atvejų, kai buvęs nacių talkininkas, kuris išdavinėjo savo kaimynus, tą patį pradeda daryti - tik kitam šeimininkui. Nežinau, kiek atskiri atvejai gali būti dėsningumas, kadangi mūsų darbas yra labiau faktografija, tačiau mes turime daug statistikos ir tam tikra dalis žmonių iš bendradarbiavimo su nacių okupacija perėjo į bendradarbiavimą su sovietais. Tai atsispindi baudžiamosiose bylose ir agentūros verbavime. Nes tuojau pat praėjus frontui buvo labai aktyviai verbuojama iš tų, kurie buvo įtariami bendradarbiavę su naciais, mat reikėjo turėti informacinį tinklą“, - pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė T.B. Burauskaitė.

Pasak jos, toks elgesys atskleidžia tam tikros gyventojų grupės psichologiją: kai kurie asmenys yra labiau linkę ieškoti saugumo bet kuriomis aplinkybėmis. Savo ruožtu istorikas A. Kasparavičius teigia, kad apskritai kolaboravimas gali būti susijęs su gausybe priežasčių – kartais žmonės atsiduria nedėkingose aplinkybėse, kartais jiems pritrūksta valios, kartais jie būna emociškai ir psichologiškai palūžę.

Žmogaus mąstyseną keičia ir ideologija?

Pasak A. Kasparavičiaus, įdomi yra pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko bei diplomato Kazio Škirpos patirtis tarpukariu. Istoriko pasakojimu, iki 1933-1934 m. pulkininkas neslėpė esąs kairiųjų pažiūrų, buvo socialistas liaudininkas, o 1926 m. vasarą ir rudenį, ne be jo žinios, tuometis premjeras Mykolas Sleževičius Maskvoje pasirašė džentelmenišką susitarimą tarp Lietuvos ir SSRS.

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio darbuotojo teigimu, pats K. Škirpa, kuris tuo metu ėjo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininko pareigas, puikiai vykdė šio tarpvalstybinio susitarimo punktus ir teikė sovietams informaciją apie Lenkijos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas.

„K. Škirpos niekas neverčia, K. Škirpa turi tam tikrą koncepciją“, - pasakojo istorikas.

Algimantas Kasparavičius

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Tačiau jau 1934 m. iš Berlyno, kur K. Škirpa paskirtas karo atašė, pradeda plaukti Kaunui pranešimai, jog vienintelis išsigelbėjimas Lietuvai, ypatingai po to kai į valdžią ateina A. Hitleris, yra glaudesnis ir artimesnis bendradarbiavimas su Vokietija. Vokietija yra galinga jėga, auga jos karinis potencialas, o K. Škirpos dinamizmas arba transformacija pasiekia apogėjų 1939 m. sausio-vasario mėnesiais, kai jis pasiūlo Lietuvai tapti Vokietijos protektoratu ir tokiu būdu išlaikyti Klaipėdą bei valstybingumą šitoje visoje maišalynėje, kaip jis sako“, - tęsė A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, senoji diplomatų karta užsienio reikalų ministrui tiesiogiai pasiūlė atsisakyti tokio pasiuntinio paslaugų, tačiau esmė šiuo atveju yra ta, kad K. Škirpos pažiūros pakito dramatiškai.

„Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip žmogus gali keisti savo pažiūras priklausomai nuo vienos ar kitos ideologijos“, - kalbėjo istorikas bei pridūrė, kad tokiai elgsenai įtakos gali turėti ir asmeninės žmogaus savybės.

Pavyzdžiui, K. Škirpa lenkų diplomatų charakteristikoje apibūdinamas kaip ambicingas, tuščiagarbis, dėmesį mėgstantis žmogus, dažnai išsišokantis su savo iniciatyvomis ir besiblaškantis. A. Kasparavičius sako negalįs rankos prie širdies pridėjęs pasakyti, ar visa, ką sako lenkai apie K. Škirpą tiesa, tačiau, jo nuomone, toks įvertinimas negalėjo susiformuoti iš niekur.