„Profesoriau, aš jums nieko, nieko nelinkiu. Nieko nelinkiu, nes visko duota tiek daug, kad semiam ir semiam: vieni žavisi, kiti piktinasi, treti myli, kiti neapkenčia, ir dar vis negana. Vis pasakote
kažką naujo“, – sako N. Oželytė.
Naują profesoriaus mintį, apie kurią iki tol nebuvo girdėjusi, N. Oželytė išgirdo vis prieš keletą dienų. Tada V. Landsbergis sakė, kad reikia galvoti ne apie tai, ko reikia tau, o apie tai, kam reikalingas tu.
„Linkiu visiems semtis, semtis ir semtis iš jūsų. O semtis tikrai yra ko“, – pabrėžia signatarė.
„Deja, turiu jus nuvilti – profesorius absoliučiai vientisas, jis absoliučiai vientisas visur, ir ne dėl to, kad galbūt neranda galimybės vaidinti, bet dėlto, kad turbūt visa jo energija eina visai kitiems
reikalams“, – į klausimą, koks V. Landsbergis buvo už kadro, atsakė N. Oželytė.
N. Oželytė priminė, kad V. Landsbergis parašė 138 knygas ir iki šiol tebegeneruoja naujas idėjas. Jos nuomone, profesorius sau leidžia būti toks, koks yra, o toks žmogus gali būti tik tada kai jo kambaryje nėra šiukšlių. „Tai didelė dvasinė prabanga“, – sakė pašnekovė.
Signatarės nuomone, V. Landsbergio asmenybė Lietuvos istorijoje stovi šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Pasak N. Oželytės, profesoriaus "mintys, veikimas, idėjos yra šviesa".
Tačiau, sako ji, dalį žmonių, gyvenusių sovietmečio tamsoje, V. Landsbergio nešama šviesa dirgina.
„Tu negali reikalauti, kad žmonės iš karto suprastų, kad tai jiems gydomoji šviesa, negali reikalauti, bet iš to, kaip į jį reaguoja jaunimas – vau, V. Landsbergis jaunimui absoliutus autoritetas,
aš tą mačiau iš to, kaip jauni žmonės klauso“, – dėstė N. Oželytė.