Su savitą, išsiskiriantį požiūrį į pasaulį turinčia menininke ir televizijos laidų vedėja kalbamės apie tai, kodėl mes, lietuviai, nuolat skundžiamės savo gyvenimu, paliesdami vieną opiausių bėdų – Lietuva daug metų pirmauja pagal savižudybių skaičių. Kasmet nusižudo apie tūkstantį žmonių – ši statistika mus nubloškia prie tokių šalių, kaip Rusija ir Baltarusija.
– Šiandien daug kalbama apie savižudybių prevencijos programų svarbą, apie tai, kad Lietuva – jau daug metų savižudžių tauta. Koks Jūsų požiūris į šią problemą?
– Pastaruoju metu iš tiesų daug kalbama apie tai, kad būtina didinti finansavimą psichologinei pagalbai telefonu, kadangi dabar trūksta linijų žmonėms, kurie mąsto apie tokį pasitraukimą iš gyvenimo. Vienareikšmiškai palaikau visas akcijas, remiančias šią veiklą. Čia net nėra apie ką diskutuoti – aišku, kad tokia pagalba reikalinga. Tačiau aš pati ją vadinu gaisro gesinimu, kapanojimusi iš situacijos, o ne prevencija, nes žmogus, kuris skambina, jau yra atėjęs iki tos vietos, kai mano, kad tai būdas išspręsti problemas. Žinoma, būtina, kad jis turėtų, kur paskambinti, kad būtų žmonės, kurie reikiamu laiku padėtų jam nepadaryti nesąmonės. Tačiau man visada norisi ieškoti šio reiškinio priežasčių – kaip rasti būdą, kuris keistų požiūrį į savižudybę kaip į sprendimą. Tai, kad Lietuvoje savižudybių skaičius toks didelis, rodo, kad mes kažkaip ne taip formuojame požiūrį į pasaulį.
– Kur, Jūsų manymu, slypi priežastys?
– Esu skaičiusi vienos psichologės knygą, kuri analizavo šį reiškinį per Vietnamo karo, Holokausto patirtį ir kitus dalykus. Viskas yra susiję, nors, aišku, kiekvienas konkretus žmogus išgyvena savo asmeninę dramą. Beje, Lietuvoje buvo laikai, kai savižudybė buvo labai smerkiama, savižudžių net nelaidodavo kapinėse. Toks požiūris dalį žmonių, kuriems yra vertybė buvimas kartu su kitais net ir po mirties, galėjo atbaidyti nuo tokios minties. Žinoma, tai primityvu, bet tai irgi tam tikras bandymas keisti žmogaus požiūrį. Man nepatinka, kai žmoguje tenka žadinti baimę, kad jis kažko nedarytų. Man mieliau kalbėti apie sąmoningumą, bet reikia pripažinti, kad visi mes labai menkai sąmoningi.
Mums labai trūksta strategijos, kuri formuotų visuomenės požiūrį į šį reiškinį, o nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad lietuviai – didžiausi savižudžiai, gerokai lenkiantys kitas tautas, nieko gera neduos. Tokia informacija tik perša mintį, kad nieko negalime pakeisti. Man pasakojo, kaip tai gali būti sprendžiama. Aš nežinau, ar ši informacija tikra, bet kuriuo atveju, tai galėtų būti tikrai puikus sprendimo būdas, todėl visgi ja pasidalinsiu. Šiuo metu danai yra labiausiai savo gyvenimu patenkinti europiečiai, tačiau, mano žiniomis, taip buvo ne visada. Todėl šalyje valstybiniu lygmeniu buvo nuspręsta, kad šią situaciją reikia keisti. Buvo padarytas rimtas sprendimas, kad viešojoje erdvėje privalomai atsirastų tam tikras procentas teigiamos informacijos. Jeigu tai tiesa, danai – labai protingi žmonės. Vien nuo burbėjimo, kokie mes vargšai, turbūt mes gyvename labai blogame klimate, turbūt pas mus per mažai saulės ar dar ko nors, niekas nesikeičia.
Psichologai sugebėjo atrasti viešųjų ryšių mechanizmą – kaip manipuliuoti žmonėmis juos paverčiant vartotojais. Dabar, išpirkdami savo kaltę, jie turėtų prisiimti atsakomybę ir pagalvoti, kaip šias žinias panaudoti geriems tikslams. O manipuliuoti žmonėmis iš tiesų labai lengva.
– Kaip jaučiatės pati, kai Jus pasiekia informacija apie vieną ar kitą rezonansą visuomenėje sukėlusį savižudybės atvejį?
– Kadangi aš neskaitau laikraščių ir nežiūriu televizijos, tokia informacija mane pasiekia taip pat, kaip pasiekdavo senais laikais – iš lūpų į lūpas. Be jokios abejonės, apie tokius atvejus sužinau, nes žmonės apie juos šneka. Aš suprantu, kad negaliu smerkti. Tie žmonės, kurie taip pasielgė, užaugo tam tikroje aplinkoje ir jų pasaulėžiūra bei pasaulėjauta yra tokia, kokia yra. Gali tik pasakyti, kad taip, tai yra tragiška, tačiau jokiu būdu ne herojiška. Svarbiausia, kad šių žmonių nepaverstume herojais. Kai išgirsti apie skaudų įvykį, susijusį su žinomu žmogumi, aišku, daugelis jų savo gyvenimu yra nusipelnę didžiausios pagarbos, alkoholizmas, tarkime, irgi yra liga, į kurią, kaip į bet kurią kitą ligą, reikėtų sužiūrėti su pagarba. Juk koks skirtumas, nuo ko mirė žmogus – nuo vėžio ar, pavyzdžiui, nuo senatvinės demencijos? Ir vienu, ir kitu atveju pagarba žmogui turi būti vienoda. Man nepatinka lietuvių požiūris į žmones – mes linkę arba labai sudievinti aplinkinius, arba labai pasmerkti. Kol žmogus gyvas, mes iš jo šaipomės, taip ir laukdami progos, kol vėl kažkas įvyks, iš ko bus galima pasityčioti, o kai jis miršta, nors ką tik iš jo tyčiojomės, paverčiame jį pusdieviu.
Mums būdingi šie kraštutinumai. Kaip tauta, vis dar esame paaugliai, todėl ir elgiamės paaugliškai, nebrandžiai, iš kartos į kartą perduodami požiūrį, kad savižudybė – nieko tokio, kad tai geras būdas išeiti iš šito pasaulio. Todėl reikia daugiau mąstyti ne apie tai, kaip reikėjo padėti tam žmogui, ne apgailestauti, kad jo neištraukėme, bet galvoti apie tai, ką daryti, kad pasikeistų pats žmonių mąstymas. Aš irgi sugadinta, nes man nuo jaunystės atrodė labai romantiškas rašytojo E. Hemingvėjaus pasitraukimas iš šio pasaulio. Man labai patinka šis rašytojas, todėl jis man buvo autoritetas ir jo būdas išeiti iš šio pasaulio man darė įspūdį. To neturėtų būti.
Gal mes, lietuviai, tiesiog nevertiname to, ką turime? Iš to ir kyla visos mūsų problemos?
– Primityvu manyti, kad jeigu žmogui pasakysi, kad gyvenimas tik vienas, jis sušuks: „O, tikrai, aš apie tai nepagalvojau!“ Visi mes apie tai pagalvojame, tačiau apie pasitraukimą iš gyvenimo žmogus mąsto afekto būsenoje. Kitaip jausdamasis jis niekada nesigriebtų tokios drastiškos priemonės, o tuomet jį veikia tai, kas eina iš pasąmonės, kas yra stipriau už mus. Lyginant su visomis smegenimis, mūsų sąmoninga būsena iš tiesų yra labai paprastutė, už ją juk atsakinga jauniausia mūsų smegenų dalis. Apskritai mes savęs kaip visumos nelabai suvokiame, todėl ir kyla problemų.
Taigi kritinėse situacijose mes dažnai elgiamės, kaip mums „matrica“ pasako, kaip esame užprogramuoti. Juk vertybės formuojasi labai anksti – pradedant kūdikyste, tad vėliau kažką pakeisti labai sudėtinga. Man atrodo įtikinama teorija, kad vertybės formuojasi seniausioje mūsų smegenų dalyje, todėl norėdami pakeisti įsitikinimus, kurie susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje, susiduria su didžiuliais sunkumais, nes jų mes net nesuvokiame, vertiname automatiškai. Jau per vėlu, todėl ir reikalinga kitų žmonių pagalba, tokia, kaip pagalbos telefonai ir pan.
Šis interviu parengtas savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“, kurią inicijavo emocinės paramos telefonu ir laiškais tarnyba „Jaunimo linija“, dalis. Kviečiame apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėti prie „tylos mažinimo“.