N. Mačiulis pats mokėsi KTU gimnazijoje, jam irgi yra tekę pabuvoti direktoriaus kabinete.
„Man ši istorija atgaivino nemažai prisiminimų apie prieš 20 metų buvusius įvykius. Taip jau atsitiko, kad aš taip pat mokiausi KTU gimnazijoje ir esu buvęs B. Burgio kabinete, kuriame buvo aptarinėjami anaiptol ne mano pasiekimai olimpiadose (kuriose niekada taip ir nesugebėjau sudalyvauti)", - socialiniame tinkle rašo N. Mačiulis.
Jo pasakojimu, 1995 m. kompiuteriai ir internetas buvo šiek tiek kitokie nei dabar, todėl būdavo visai nesunku nežinant slaptažodžio nusiųsti elektroninį laišką kito asmens vardu. Tais laikais informatikos dėstytojas į praktinius užsiėmimus kviesdavo sakiniu, „einame prie mašinų".
„Tuomet KTU skaičiavimo centre stovėjo toks VM2 - virtuali mašina 2, kompiuteris, kuris buvo pagamintas turbūt aštuntame dešimtmetyje, užėmė pusę skaičiavimo centro pastato ir naudojo, spėju, pusę visos universiteto suvartojamos elektros. Šio kompiuterio skaičiavimo galia (tiksliau, negalia) naudojosi studentai, jungdamiesi prie jo per terminalus-monitorius, kurie svėrė daugiau nei patys studentai. Kelias tonas sveriantis kompiuteris buvo toks negalingas, kad buvo naudojamas tik elektroniniam paštui, pokalbiams internete ir tekstiniams žaidimams, todėl vietos prie terminalų buvo labai deficitinės", - rašė ekonomistas.
Remiantis N. Mačiulio pasakojimu, vieną dieną VM2 administratorius gavo anoniminį laišką, kuriame baisiai riebiais ir visur nukreipiančiais necenzūriniais žodžiais išvadintas jis ir studentai užsėdantys visus VM2 terminalus, dėl ko „vargšams gimnazistams nelieka vietos".
Administratorius padarė išvadą, kad čia rašo gimnazistas, apie tai informavo gimnazijos direktorių ir įteikė jam įtariamųjų sąrašą, kuriame buvo tik viena pavardė.
N. Mačiulis sako, kad jo ir gimnazijos direktoriaus pokalbis buvo toks:
- Ar tu parašei tą laišką?
- Ne.
- Ar supranti, kad jei turėtume įrodymų, kad parašei tu, turėtum pasitraukti iš gimnazijos?
- Taip.
„Nėra įrodymų, nėra kaltės, nėra ir bausmės, teisingumas nebūdavo interpretacijos objektas. Aš anoniminių laiškų su keiksmažodžiais nerašiau, bet besimokydamas gimnazijoje esu padaręs kai ką, dėl ko buvau vertas jos nebaigti. Po pamokų vandenyje ištirpindavau natrio ar kalio nitratą (salietrą), išmirkydavau laikraščius ir džiovindavau juos ant radiatorių KTU statybos fakulteto rūmuose, kur tuomet buvo įsikūrusi gimnazija. Vėliau su tais jau išdžiuvusiais laikraščiais buvo galima sukurti daug dūmų", - teigia N. Mačiulis.
„Vieną kartą įkišau smilkstančią tūtelę į paralelinę klasę pro skylę sienoje. Kitą kartą uždegiau ją sporto salės rūbinėje - dūmų buvo daugiau nei tikėjausi, salės palubėje buvo gana tiršta. Labai išsigandau, bet treneris į šio reiškinio priežastis nesigilino, o pirotechnikas liko nenustatytas ir išvengė atsakomybės. Buvau nedrausmingas ir neatsakingas, bet čia ne apie tai", - tęsė ekonomistas.
Pasak N. Mačiulio, keli jo klasės draugai nebaigė gimnazijos, nes nesilaikė taisyklių ar elgėsi nepriimtinai.
„Tačiau griežta ir disciplinuojanti sistema niekada nekėlė pasipiktinimo ir nesulaukė moksleivių pasipriešinimo. Tvarka ir taisyklės nėra nesuderinamos su kūrybiškumu ir laisve", - teigia ekonomistas.
Kartą jis teigia parašęs direktoriui skundą-apeliaciją, mat jo XVIII amžiaus Lietuvos-Lenkijos santykių interpretacija buvo įvertinta prastu pažymiu. Apeliacija iš dalies buvo patenkinta.
„Manau, kad KTU gimnazija išsiskyrė iš daugelio mokyklų tuo, kad joje buvo mokama ne tik interpretuoti, integruoti ir programuoti, bet buvo daug dėmesio skiriama moksleivių pasaulėžiūros ugdymui ir vertybių formavimui. Ir to priešakyje, žinoma, buvo B. Burgis. Kiekvienam vaikui palinkėčiau tokių mokytojų ir tokio mokyklos vadovo. Ir manau, kad geriausia, ką galima pasakyti apie šią gimnaziją, yra nesusiję su tarptautinėmis olimpiadomis. Svarbiau yra tai, kad jos nebaigė nė vienas blogas žmogus. Turiu blogą nuojautą, kad tai gali pasikeisti", - susirūpinimo neslėpė N. Mačiulis.