aA
1941 m. Kauno septintajame ir devintajame fortuose veikė tikras mirties fabrikas: į išraustas daubas šaudymui vesti žydai, pažiūrėti reginio rinkosi aplinkiniai gyventojai.
Kauno VII-asis fortas
Kauno VII-asis fortas
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Iš žydų burnų išlupti auksiniai dantys vėliau perlydyti į Lietuvos gyventojų burnas. Šiandien Kauno VII fortas pristatomas kaip „gamtos ir istorijos oazė“, kurioje siūloma atrakcija „Lobio paieška“.

Apie tai knygoje „Mūsiškiai“ rašo Rūta Vanagaitė.

Kaunas, 1941

Tautinio darbo apsaugos batalionas buvo sudarytas iš savanorių. Vienas iš šių savanorių, pasiryžusių tarnauti Lietuvai, buvo Pranas Matiukas. Prieš karą, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, jis dirbo spaustuvėje ir tuo pačiu mokėsi dantų techniko amato.

Raudonajai armijai traukiantis, Kaune sutikęs raudonarmietį, pagrasinęs jam kišeniniu peiliuku ir tas atidavęs jam šautuvą. Tuomet P. Matiukas ir nuėjo įsirašyti savanoriu į naujai kuriamą Tautinio darbo apsaugos batalioną, kuris turėjo tapti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pradžia. Vienam Matiuko sūnui tuo metu buvo penkeri, kitam – vieneri metai.

Pranas Matiukas:

„Tai buvo 1941 metų vasarą. Tikslios datos neatsimenu, galėjo būti liepos mėnuo. Po pietų mūsų trečioji bataliono kuopa, kuri dar tuomet dislokavosi Laisvės alėjoje netoli taip vadinamo soboro, vadovaujama karininkų leitenanto Barzdos, Norkaus, Skaržinsko ir Dagio, pėsčiomis nuvyko į septintąjį Kauno miesto fortą, kuris buvo Žaliakalnyje. Fortas buvo saugomas kitų kuopų karių.

Forto viduje, dauboje, esančioje tarp šlaitų, buvo saugoma apie 300-400 žmonių – žydų tautybės asmenų. Jie ten buvo po atviru dangum. Žydų tautybės moterys, jų buvo apie 100-150 žmonių, buvo saugomos pačiuose septinto forto požeminiuose įtvirtinimuose.

Šaudymas vyko sekančia tvarka. Grupė bataliono karių, maždaug 10 žmonių, vadovaujami puskarininkių ir karininkų, imdavo apie 10 žmonių iš tos daubos, kur buvo saugomi pasmerktieji žydų tautybės vyrai. Juos nuvesdavo maždaug už 50-100 metrų nuo to vietos, kur buvo didelė sprogimo išrausta duobė. Po to statydavo ant to duobės krašto veidu į ją ir iš kelių žingsnių šaudydavo. Po šūvių lavonai krisdavo į duobę. Kariai šaudydavo iš šautuvų, kuriais buvo ginkluoti, o karininkai – Dagys, Norkus, Barzda – iš pistoletų.

Kadangi artėjo vakaras, šaudymas buvo nutrauktas. Kitą dieną, vos prašvitus, mes vėl nuėjome į fortą ir apsupome tą daubą, kur buvo laikomi suimtieji. Ant šlaitų buvo pastatyti du ar trys lengvieji „Bruno“ tipo kulkosvaidžiai. Barzda ir Norkus pasakė, kad reikės šaudyti pasmerktuosius ten pat, vietoje, iš viršaus nuo šlaitų į daubą. Kuomet buvo duota komanda, prasidėjo šaudymas. Šaudomieji pradėjo blaškytis toje dauboje, bet išbėgti niekur negalėjo, nes visur juos pasitikdavo kulkos.

Pranas Matiukas rodo masinių žudynių vietą Babtuose, 1962 m.
Pranas Matiukas rodo masinių žudynių vietą Babtuose, 1962 m.
© Centrinio valstybės archyvo nuotr.

Toks netvarkingas šaudymas truko maždaug pusantros valandos. Per tą laiką daubos dugnas buvo padengtas sušaudytųjų lavonais ir krauju. Galiu pasakyti, kad šaudė beveik visa mūsų trečioji kuopa, išskyrus kelis asmenis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo pasilikę kareivinėse. Aš irgi šaudžiau. Kiek nušoviau žmonių, pasakyti negaliu, nes tai nustatyt buvo neįmanoma.

Pati dauba buvo maždaug 50x50 dydžio, daubos šlaitai turėjo maždaug 10-15 metrų aukščio.“

Liudininkas Jurgis Vosylius:

„Kadangi netoli to forto buvo daug gyvenamųjų namų, prisirinko daug vietinių gyventojų pasižiūrėti to šaudymo. Man kaip sargybiniui teko juos varinėti ir neleisti artyn, todėl pačio šaudymo vaizdo aš gerai nemačiau“.

Kadangi vokiečiams ir lietuvių karininkams 3-osios kuopos vyrų darbas patiko (vadino šaudymus Kaune „paradiniais“), jiems buvo patikėtas ir 10 000 Kauno geto žydų sušaudymas IX forte. Kuopai ir tuomet vadovavo vadovavo Dagys, Barzda, Norkus. Kuopoje tuo metu tarnavo 200 Lietuvos vyrų.

„Mums buvo pasakyta, kad iš vakaro nenusigertume, nes šeštą ar aštuntą valandą ryto reikės visiems būti kareivinėse ir vykti į operaciją. Minėtą įsakymą mums perdavė Barzda ir Dagys.

Kitą dieną, aštuntą valandą ryto, kuopa buvo išrikiuota ir mes visi nuėjome prie geto. Toje operacijoje dalyvavo visas mūsų batalionas.

Iš geto kiti kariai mums padavė apie 400 žydų, vyrų, moterų ir vaikų, po to mes, apie 8-10 karių, paėmę apsaugon tuos žydus, juos pradėjome varyti į devintąjį fortą, kuris buvo maždaug dviejų kilometrų atstumu nuo miesto. Atvarėm žydus į fortą, kur buvo didelė dauba. Čia tuos atvarytuosius perdavėm kitiems kariams saugoti, o patys vėl sugrįžom į getą paimti eilinės grupės žmonių. Atvaręs į fortą antrą grupę pasmerktųjų, aš daugiau į getą nėjau bet pasilikau forte.

Už forto, priešingoje nuo Žemaičių plento pusėje, buvo iškastos trys ilgos tranšėjos, galbūt apie 100 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir tiek pat gylio.

Atėjęs prie iškastų duobių, aš radau mūsų trečios kuopos karius kurių buvo apie 30 žmonių. Iš karininkų su jais buvo Barzda, Norkus, Dagys. Be to, buvo grupė vokiečių karių ir karininkų.

Vienu metu iš mūsų kuopos karių šaudydavo pasmerktuosius apie 30 žmonių ir apie 10 vokiečių karių, kurie šaudė iš automatų, o karininkai – dar ir iš pistoletų. Aš tuomet šaudžiau iš savo šautuvo ir padariau apie 60-70 šūvių. Šaudžiau apie pusantros valandos laiko. Kiek asmeniškai nušoviau žmonių, pasakyti negaliu, nes mes šaudėme visi vienu metu į bendrą masę žmonių, buvusių duobėje. Atsimenu, kad aš asmeniškai dalyvavau šaudant apie dvi grupes po 400 žmonių, Aišku, šaudžiau su pertrauka.

Bendrai pasakyti, kas kaip prie duobių šaudant stovėjo – negaliu, nes ten jokios tvarkos nebuvo: vienas pašaudęs nueidavo, kitas prieidavo. Iš pasmerktųjų pažinau Gravecą, Riverį.

Kauno geto vaikai
Kauno geto vaikai
© Centrinio valstybės archyvo nuotr.

… Imdavau tik auksinius daiktus. IX forte davė degtinės, bet po labai mažai. Kada prieidavome imti šovinius, Norkus ir Barzda duodavo patraukti iš bonkos degtinės. Tą dieną, kaip buvo kalbama apsaugininkų tarpe, buvo sušaudyta apie 8-10 tūkstančių žmonių. Po šaudymo kariai rinkosi iš krūvų drabužių nužudytųjų geresnius daiktus. Aš jokių sušaudytųjų daiktų neėmiau, šaudymo metu esu paėmęs iš varomų prie duobių žmonių pora laikrodžių, kuriuos jie patys atiduodavo.“

„Antras kartas šaudėme IX forte, tai buvo čekoslovakų šaudymas. Mus atvarė į IX fortą, pasakė, reikės sušaudyti apie 2000 žmonių. Pasmerktieji buvo varomi su atraitytomis rankovėmis, čekai sakė juos vedė skiepytis nuo raupų. Duobėse čekai mėgino bėgti, bet kur pabėgsi, jeigu apsupti“.

„Masiniuose žmonių žudymuose dalyvavau todėl, kad tuo užsiiminėjo mūsų batalionas, trečioji kuopa, kurioje aš dalyvavau. Aš vykdydavau įsakymus.“

Teisiamojo Alekso Raizio liudijimas byloje:

„Sušaudžius mūsiškiai braidydavo tarp lavonų, lupinėjo dantis ir nuimdavo žiedus. Iš mūsų kuopos lupimu užsiiminėjo daug” … „Po šaudymo pas Matiuką mačiau dantis. Matiukas pats rodė auksinius dantis ant delno. Aš paklausiau, kam Matiukui reikalingi dantys, tai kariškiai sakė, kad jis dantų technikas ir jo žmona dantistė. Pas Matiuką auksinius dantis mačiau išvalytus, apvalius, atrodo, 4 dantis“.

Po karo Pranas Matiukas buvo teistas, bet kalėjo neilgai. 1955 metais Pranas Matiukas paleistas iš įkalinimo įstaigos. Jis su šeima apsigyveno Panevėžyje, o dirbo pagal specialybę - dantų techniku Joniškėlio poliklinikoje. „Darbštus, energingas, aktyvus saviveiklininkas, daug prisidėjęs prie Joniškėlio apylinkės ligoninės meno saviveiklos atgaivinimo, dalyvavo dramos ratelyje“, rašo ligoninės vyr. gydytojas Prano Matiuko charakteristikoje.

Praėjus šešeriems metams, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, suimtas pakartotinai. Kalintas. Tardytas. Jam ir dar septyniems TDA 3-osios kuopos žudikams 1962 metų lapkričio 9 d. įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Dantų techniko karjera baigėsi. Viso Pranas Matiukas yra dalyvavęs sušaudant apie 18 000 žmonių

Štai kaip patys trečiosios kuopos nariai teisme kalbėjo apie savo motyvus žudant:

Aleksas Raižys:

„Kodėl aš įstojau į batalioną, pats nežinau. Savo veiksmų negaliu paaiškinti. Gal įstojau į batalioną iš vargingumo, pats nežinau. Kodėl šaudžiau žmones, irgi nežinau“.

Juozas Kopūstas:

„Mano į batalioną įstojimo tikslas buvo kad gauti ką nors prisiplėšti. Atlyginimo negaudavome. Pasmerktųjų drabužiai mums būdavo atlyginimas už darbą. Būti batalione man buvo naudinga. Po pirmo šaudymo nedasiprotėjau, kad blogai darau“.

Klemensas Skabickas:

„Į batalioną įstojau dėl silpnos sveikatos, ten darbas buvo nesunkus. (...) Tų žmonių, kuriuos šaudžiau, nepažinojau, jie man nieko nepadarė. Esu tikintis. Šaudydamas žmones, nežinojau kaip bus. Po to vaikščiojau išpažinties“.

Vienas iš karininkų, vadovavusių masinėms žudynėms – Juozas Barzda. Vėliau jis tapo partizanu. Žuvo. Paminklas leitenantui Barzdai neseniai pastatytas valstybiniame miške prie Plungės tarybos nario Albino Klimo rūpesčiu.

2015. Kaunas VII fortas

Kauno VII fortas netuščias. Vyksta vaikų vasaros dienos stovykla. Jaunuolis, šios stovyklos vienas iš vadovų, nuveda mus į masinių žudynių vietą forto teritorijoje prie pat tvoros, už kurios – gyvenamieji namai. Aukšta žole apaugusi duobė. Styro memorialinis stulpelis, kuriuo pažymėta žudynių vieta. Kada, kas, kiek žuvo?

Klausiu jaunuolio apie tai, kas šiuo metu įrengta forte. Čia veikia Šaltojo karo muziejus. O kitose patalpose – chemijos laboratorijos. Vyksta vaikų užsiėmimai.

Čia, Kauno VII forte, 1941-ųjų birželį Lietuvos laikinoji vyriausybė nutarė įsteigti pirmąją Lietuvoje koncentracijos stovyklą ir skyrė pinigų batalionui, saugančiam jon suvarytus Kauno žydus. Sovietų laikais fortas buvo karinis objektas, tad nei čia lankytasi, nei tirta, nei pagerbtos aukos. Lietuva buvo nepriklausoma 20 metų. Tuos 20 metų nei tirta, nei pagerbtos aukos. 2009 metais Kauno VII fortas buvo privatizuotas. Su visais keliais tūkstančiais čia palaidotų, tautinio darbo apsaugos karių nužudytųjų. Savininkas ėmėsi tvarkyti 7 hektarų teritoriją, ir 2012 metais jam betvarkant įvyko štai koks netikėtumas:

„Kuopdami šiukšlyną, išvežėme ne vieną sunkvežimį šlamšto. Duobėje po kalkėmis aptikome kalkių sluoksnį, iš kurio kyšojo tarsi kažkokie pagaliai. Tai buvo čia sušaudytų žmonių kaulai.
Išpumpavus duobę sėmusį vandenį, įkišęs ranką gilyn, apčiuopiau begalę kaulų, jų sluoksnis galėtų siekti kelis metrus“, – pasakojo dabartinis forto savininkas Vladimiras Orlovas.

Apie radinį buvo informuota policija, Kultūros paveldo departamentas, žydų bendruomenė. Niekas nesiėmė jokių veiksmų, tad forto šeimininkai sukrovė kaulus į tris šiukšlių maišus ir paliko stovėti.

Kuomet žiniasklaida paviešino šį faktą, Kauno miesto savivaldybė sukūrė komisiją įmantriu pavadinimu „Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietuvos okupacinių režimų laikotarpiu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo.“ Komisijai vadovavo festivalio „Kaunas Jazz“ rengėjas, buvęs kultūros ministras Jonas Jučas. Per dvejus svarstymo metus komisija buvo susirinkusi du kartus.

Tik 2014-aisiais kaulai grįžo atgal į savo kapo duobę ir iš trijų maišų buvo perkelti ten, kur ir buvo rasti.

Interneto svetainėje Kauno VII fortas šiuo metu pristatomas kaip „gamtos ir istorijos oazė“. Oazėje organizuojamos Joninės, vaikų gimtadieniai ir įmonių vakarėliai. Pasipiktinę triukšmingais renginiais kauniečiai ar miesto svečiai (žydai?) kreipėsi į Kauno paveldosaugininkus, šie savo ruožtu kreipėsi į forto savininkus, prašydami nerengti forte švenčių, žaidimų ir pan. pramoginių renginių. Savininkai atsakė, kad visi čia organizuojami renginiai yra edukacinio pobūdžio.

Šiuo metu Kauno VII forto interneto svetainė kviečia vaikus į gimtadienius su burbulų pūtimu ir kitus edukacinius renginius, tarp kurių yra ir renginys, pavadintas „Lobio paieška“. Jis apima visą 7 hektarų teritoriją.

...Prieš 75 metus vienoje didelėje duobėje, pilnoje nužudytųjų, „lobio“ ieškojo žudikas, auksinių daiktų mėgėjas Pranas Matiukas, kuris vėliau, po karo, dirbo Joniškėlyje dantų techniku. Kiek aukso, išlupto iš nužudytųjų burnų, perlydyta ir sudėta į Joniškėlio gyventojų burnas? O gal dar vienas kitas auksinis dantis visgi liko Kaune, forto duobėje, ir verta sumokėti tuos 3 eurus už edukacinę „lobio paiešką“?

R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – ne kiekvienam. Tai šiurpi knyga. Ji pasakoja apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Pasakoja remdamasi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais.

Knygoje naudojama tik lietuviška medžiaga - Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, žudikų akistatos, liudininkų pasakojimai, archyvinės nuotraukos, o taip pat nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai.

„Mūsiškiai“: sušaudę braidydavo tarp lavonų ir lupinėdavo dantis, kuriuos vėliau perlydė į lietuvių burnas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dirbti į užsienį nebesiveržia: net nekvalifikuotų darbuotojų ieško ir skandinavai, ir vokiečiai

Pastaruoju metu valdžia džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių emigrantų grįžta į Tėvynę, o...

Šie avarinės būklės įrenginiai daugiabučiuose kelia pavojų gyvybei, bet jų tvarkyti neskubama: laukia ir 3 metus (16)

Vienas svarbiausių įrenginių aukštesniuose pastatuose – liftas. Tačiau taip pat tai gali būti...

Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais: užsikrėtusiųjų skaičius gali pradėti augti eksponentiškai (45)

Europos Sąjungos ligų kontrolės agentūra, kaip ir susirūpinę medicinos darbuotojai, skambina...

Legendinio striptizo klubo „prakeiksmas“ – pastatą nusipirko, bet darbų pradėti negali (54)

Kaune, prie Savanorių prospekto, buvusiuose Radijo gamyklos kultūros rūmuose „Šilelis“ kadaise...

Klaipėdoje kamštelius gaminančios įmonės galvos skausmas: kaip gersime iš butelių po trejų metų (10)

Europoje ir Lietuvoje vis daugiau kalbant apie žiedinę ekonomiką ir atliekų perdirbimą, keisti...

Alytaus poliklinikoje mirė vyras (91)

Alytaus policijos pareigūnai penktadienį sulaukė pranešimo iš poliklinikos . Pranešta, kad...

Naujas koronaviruso rekordas: Lietuvoje užsikrėtė 474 žmonės ir 3 mirė papildyta (728)

Lietuvoje pranešta apie 474 naujus koronaviruso atvejus. Tai yra naujas užsikrėtimų skaičiaus...

Ilgiausią karantiną pasaulyje ištvėręs miestas vaduojasi iš antros koronaviruso bangos, bet problemos nesibaigia (41)

Australijoje esančios Viktorijos valstijos sostinė Melburnas ištvėrė vieną ilgiausių karantinų...

Gydytoja įspėjo dėl nesaugių lytinių santykių: gresia net vėžys (82)

Praėjęs karantinas dalį lietuvių privertė pasirūpinti papildomomis apsaugos priemonėmis...

Vidmantas Šmigelskas | D+ nariams

Kaip mes išsivaikščiojome: apie kareiviškas madas ir prekybą automatais

Kaliningrade vyko visokie balsavimai, referendumai. Viename buvo klausiama ar pritariame, jog...

|Maža didelių žinių kaina