Tarp Ukrainos prezidento ir šalies ginkluotųjų pajėgų vado kilo nesutarimų dėl to, ką daryti su Bachmutu, – tęsti kovą, laikytis mieste iš paskutiniųjų ar trauktis. Esą visame pasaulyje liaupsinamas generolas Valerijus Zalužnas pasisakė už pajėgų atitraukimą ir jų išsaugojimą, o ne mažiau giriamas Volodymyras Zelenskis laikėsi savo ir nusprendė toliau ginti Bachmutą.

Tokią informaciją paviešinęs Vokietijos leidinys „Bild“, remdamasis informacija iš kelių Ukrainos politinės vadovybės šaltinių, paskelbė savaitgalį. Savotiškas atsakas buvo greitas: Ukrainos prezidento administracija paviešino pranešimą, kuriame tikinama, jog tiek karinė, tiek politinė vadovybė kartu nusprendė toliau ginti Bachmutą, ten permesti reikalingų pastiprinimų.

Net jei „Bild“ informacija nebuvo tiksli – tariami V. Zalužno ir V. Zelenskio nesutarimai galėjo tebūti išpūsti, ištraukti iš konteksto, o gal net buvo ir tyčinės informacinės apgaulės dalis, ženklų, kad Bachmuto mūšis kelia vis didesnį nepasitenkinimą dėl didelių nuostolių, yra ir daugiau.

Volodymyras Zelenskis, Valerijus Zalužnas

Abejonių žeria ir kariai, ir Bachmute apsilankę ekspertai. O ir iš rusų pusės, ypač Kremliaus privačios karinės bendrovės „Vagner“, kuriai vadovauja „Putino virėjas“ Jevgenijus Prigožinas, toliau liejasi priekaištai aukščiausiai Rusijos karinei vadovybei. Karas Ukrainoje dar tik pereina į kitą etapą, bet jau dabar ši situacija visoms pusėms gali būti pavojinga arba naudinga.

Kodėl dar gina Bachmutą

„Didžioji dauguma Bachmuto karių nesupranta, kodėl miestas vis dar ginamas“, – tai konstatavęs „Bild“ nėra vienintelis Vakarų šalių leidinys, kuriame pilasi pirmiausiai Bachmute kariaujančių ukrainiečių nuomonė. Nors prieš kameras jie dažniausiai tikina, kad kausis iki galo, sunkią padėtį mieste jie irgi pripažįsta, ir vis dažniau kelia tiek fundamentalius, tiek konkrečius klausimus.

Pastarieji yra labai paprasti: kodėl rusai toliau eina pirmyn, nepaisydami siaubingų nuostolių? Kodėl ukrainiečiams nesuteikiama galimybė atsitraukti arba kautis tinkamai, t.y. tiek kritinės paramos ginklais ir amunicija, kiek reikia, norint atlaikyti siaubingą rusų puolimą besiginančiame mieste?

„Rusijos nuostoliai yra gerokai didesni, tačiau ir daug ukrainiečių karių žuvo gindami miestą. Teigiama, kad būtent todėl V. Zalužnas primygtinai reikalavo pasitraukimo iš Bachmuto dar ankstyvoje stadijoje“, – rašo „Bild“. Esą jei bent jau po kelių mėnesių kovų buvo aišku, kad Bachmutas tapo spąstais rusams, tai dabar jis tapo spąstais ukrainiečiams.

Jei anksčiau žuvusiųjų skaičiaus santykis buvo 1:7, t.y. kiekvienam nukautam ukrainiečiui tenka septyni žuvę rusai, tai dabar, rusams veržiant apsiausties žiedą, šis santykis kinta ne Ukrainos naudai. Dar daugiau, jei paliekant vienas pozicijas smarkiai apgriautame mieste bandoma įsitvirtinti naujose, tai likti gyvam tokio perdislokavimo metu galimybės sumenko nuo 50 proc. iki 30 proc.

M113 Ukrainoje

Keisti pozicijas sudėtinga ir todėl, kad rusai sistemiškai šluoja visus pastatus – priedanga griuvėsiuose gali būti tik labai laikina, o iš minosvaidžių, sunkiosios artilerijos pabūklų nuolat apšaudomuose objektuose irgi ilgai negali užsibūti. Atsakomoji ugnis vėluoja arba jos nesulaukiama – ir ukrainiečiams šiame sektoriuje esą stinga šaudmenų. Todėl nuostoliai auga: vienas prastai parengtas rezervistų batalionas, dislokuotas gruodį, turėjo 500 karių, iš jų teliko 150.

Ir nepaisant to, Ukrainos karinė vadovybė laikosi įsikibusi miesto, siunčia pastiprinimus, su jais ir turimais pajėgumais nuolat rengia lokalias, dabar jau prasčiau koordinuotas, todėl kartais nesėkmėmis pasibaigiančias kontratakas, kurios brangiai kainuoja. Kodėl? Juk tai atrodo beprotybė.

Jei Charkivo ar juo labiau Kyjivo gynybą iki paskutinio lašo galima suprasti, tai Bachmuto gynybą, regis, sunku pateisinti, nes iš miesto beveik nieko nebeliko, o dauguma civilių gyventojų pasitraukė. Netrukus iš Bachmuto gali likti tiek pat, kiek iš Marijinkos, 10 tūkst. turėjusio miestelio, kuris po 8 metų kovų su Maskvos remtais separatistais ir vienerių metų atviro karo tapo visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus teritorija.

Žinoma, viena yra saugiai nuo šiltos sofos patarinėti ukrainiečiams, ką jiems reikėtų daryti, o tokių patarėjų netrūksta tiek socialiniuose tinkluose, tiek ekspertų bendruomenėje. Bet ne visi ekspertai linkę viską vertinti tik per atstumą.

„Mes su Robu praėjusią savaitę lankėmės Bachmute ir situacija atrodė sudėtinga. Nuo artilerijos šaudmenų trūkumo, kovų dėl komunikacijų linijų iki sekinančių mūšių ir nepalankios vietovės – ši kova nėra palanki Ukrainai“, – įspėjo JAV Karinio laivyno analizės centro analitikas Michaelas Kofmanas, kuris su kitu garsiu Ukrainos konfliktą tyrinėjančiu ekspertu, buvusių JAV jūrų pėstininku Robu Lee ir dar keliais ekspertais Ukrainoje sėmėsi žinių ne iš nuogirdų.

M. Kofmano, R. Lee, Konrado Muzykos ir kitų ekspertų tyrimai, komentarai, analizės daugiausia viešuosiuose šaltiniuose prieinama informacija ir tik iš dalies – ukrainiečių ir jų sąjungininkų, ypač sprendimų priėmėjų, suteiktais duomenimis.

Tačiau pastaruoju metu ukrainiečiai žengė beprecedenčių žingsnių ir įsileido ekspertus iki pat Bachmuto. Ekspertų nuomone, tai leidžia jiems ypač tiksliai įvertinti padėtį fronte. O Ukrainos pajėgų padėtis Bachmute tapo kritinė po to, kai rusai ėmė supti miestą iš šiaurės ir pietų.

Nors ši apsuptis dar nėra replėmis užsmaugusi Bachmuto, apšaudomi keliai trukdo permesti pastiprinimus ir kelia grėsmę pačiai ukrainiečių karinei įgulai mieste.

Dar daugiau, ukrainiečiai esą išnaudoja nemažai jėgų iš savo geriausių brigadų, pavyzdžiui, desantininkų, kurie naudojami kaip mobilus rezervas, neleidžiant rusams visiškai apsupti miesto.

Tai nebūtinai yra strateginis rezervas, kuris ruošiamas kontrpuolimui kartu su Vakarų šalyse parengtais ir vakarietiška technika aprūpintais kariais. Tačiau bet kokių rezervinių pajėgų metimas į mūšį, net ir rotuojant dalinius, yra ženklas, kad laikomasi iš paskutiniųjų, o rezervų naudojimas gali kelti didelių iššūkių Ukrainai ir jos rengiamam didžiajam kontrpuolimui.

Ne viena, o dvi „Vagner“

Žinoma, savų didelių problemų turi ir Rusijos pajėgos, kuriose dėl nesėkmių fronte atsirado gerokai rimtesnių trinčių. Pirmiausiai dėl technikos, šaudmenų trūkumo, kurie aktualūs kituose fronto taškuose. Šios trintys kyla dėl politinių nesutarimų.

Bachmutas jau kurį laiką tapęs ne tiek Rusijos garbės simboliu, kurį būtina užimti bet kokia kaina, bet ir vidinių Rusijos jėgos struktūrų kovų arena. Tuo metu, kai Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu lankėsi rusų okupuotame Mariupolyje ir neva susirūpinęs pozavo prieš kameras, „Vagner“ vadas eilinį sykį liejo apmaudą dėl šaudmenų trūkumo.

J. Prigožinas vėl apkaltino Rusijos aukščiausią karinę vadovybę neaprūpinant samdinių kovai reikalinga amunicija. Grupuotė apie amunicijos stygių buvo užsiminusi dar anksčiau šį mėnesį. Tačiau vėliau pasirodė pranešimų, kad atitinkama siunta jau yra pakeliui į frontą.

Bet J. Prigožinas sekmadienį prakalbo apie naujus vėlavimus ir netgi galimą „išdavystę“. Esą jei samdiniai ir toliau susidurs su žmogiškųjų išteklių ir amunicijos stygiumi, „Vagner“ gali netekti šiuo metu kontroliuojamų teritorijų, o tai savo ruožtu esą gali lemti visos fronto linijos „subyrėjimą“.

Tokie pareiškimai yra iškalbingi, turint omeny, kad būtent „Vagner“ priskiriami nuopelnai dėl pasistūmėjimų Bachmuto kryptimi, kad ir ką apie tai manytų Rusijos reguliariosios armijos daliniai.

O ir įspėjimai, esą subyrės visa fronto linija, rusams gali priminti skaudžias pamokas prie Charkivo, kur ukrainiečiai sėkmingai išnaudojo sumaištį rusų linijose – prastai parengti bei aprūpinti rusų rezervistai bei separatistai išsilakstė prieš Ukrainos kontrpuolimą.

Regis, „Vagner“ tereikėtų praleisti Ukrainos pajėgas, kad šios sutaršytų vieną kitą rusų pulką ir nubaustų Rusijos karinę vadovybę dėl eilinės nesėkmės. Tarpusavio pjautynės tarp „Vagner“ ir rusų karių nėra naujiena.

Kita vertus, ekspertai pažymi, jog šiame kare yra ne viena, o dvi „Vagner“: pirmoji yra ta pati grupuotė su pajėgiu branduoliu, t.y. gerai aprūpinti, motyvuoti, parengti kovotojai, kurių niekas nešvaisto veltui, tik tada, kai reikia įvykdyti specialią užduotį, pernelyg nerizikuoti, nes visada yra kita, skaitlingesnė „Vagner“ grupė.

Tai yra tie patys nuteistieji, dažniausiai už sunkius nusikaltimus ilgus metus kalėti nuteisti ar net bausmes iki gyvos galvos gavę kaliniai, paleisti iš Rusijos įkalinimo įstaigų mainais į tarnybą fronte. Jei pirmoji „Vagner“ samdinių grupė yra pavojinga dėl savo įgūdžių, turimų priemonių, tai nuteistųjų „Vagner“ samdinių grėsmė yra jų masėje bei savižudiškame ryžte.

Rusų čmobikai apkasuose prie Svatovės 2022 metais, o ne prie Rževo 1942

Tokie nuteistieji, kaip pastebi ukrainiečių kariai, siunčiami į savižudiškas misijas, nes kito pasirinkimo tiesiog neturi: po trumpų apmokymų bei minimalaus apginklavimo ši „Vagner“ patrankų mėsa juda tik į priekį – o gal pavyks išgyventi, tai vis geriau, nei supūti rusiškame kalėjime.

Šimtai jų žūva nepasiekę pozicijų, tačiau ukrainiečių gynybos objektai yra identifikuojami ir tampa iš pradžių artilerijos, aviacijos, o tada ir geriau parengtų rusų šturmo grupių taikiniais. Net jei nuteistieji samdiniai patiria didelius nuostolius, neišvengiamai jų patiria ir ukrainiečiai, kuriems sunku atlaikyti tokias bangas, kokių prieš vieną apkasų liniją gali būti iki 18 per parą. Be to, atremiant nuolatines atakas eikvojama brangi amunicija, dėvisi ginklai, ko lemiamo šturmo metu gali pritrūkti.

„Šitie „Vagner“ kovotojai neturi pasirinkimo grįžti atgal. Jų vienintelė galimybė išgyventi yra judėjimas į priekį. Tokia taktika veikia, tai kaip zombių karas – jie meta prieš mus šią patrankų mėsą, siekdami pridaryti kuo daugiau nuostolių, o mes negalime tiek galimybių atsakyti“, – skundėsi vienas ukrainiečių karininkas Petro Horbatenko. Ukrainiečių nuostolius demonstruoja vien jo laipsnis – šis vyresnysis leitenantas dabar vadovauja batalionui, nors įprastai tai dviem-trimis laipsniais vyresnio, t.y. majoro ar pulkininko-leitenanto vadovaujamas dalinys.

Slidi riba tarp gudrybės ir katastrofos

Visa ši padėtis gali pasirodyti išties dramatiška ir nuspėjama: Ukraina ryžtingai ginasi, nes nenori arba negali prarasti simbolinio miesto, nors visa karinė logika, regis, diktuoja būtinybę atsitraukti į jau parengtas gynybines pozicijas vakaruose.

Tuo metu rusai be atvangos puola miestą – net ir skųsdamiesi, kad juos vadovybė prastai parengia, nepakankamai aprūpina ar meta kaip bevertę patrankų mėsą, rusai vykdo įsakymą. Ar tai būtų reguliarioji Rusijos armija, jos elitiniai daliniai, ar „Vagner“ samdiniai. Ukrainiečių garbė ir rusų tuštybė ginti arba užimti miestą čia gali būti ne vienintelės priežastys ar netgi ne tikrosios.

Karo rūkas gali dangstyti tikruosius ir gerokai svarbesnius ketinimus, kurie dabar nėra matomi dėl suprantamų priežasčių – tiek rusų, tiek ukrainiečių karinė vadovybė ruošia lemiamas operacijas viena prieš kitą. Todėl apgauti priešininką, sukaustyti jo veiksmus, nukreipti dėmesį atrodo logiška.

Tai, kad dėmesys sutelktas į Bachmutą, gali būti tyčinės apgaulės dalis, kurią savaip bando pritaikyti abi pusės. Rusams tai yra būdas supančioti ukrainiečių pajėgas, sekinti jas, priversti mesti rezervus būtent į Bachmutą, neleisti kaupiamoms Ukrainos rezervinėms brigadoms pralaužti fronto.

Tuo metu Ukrainos strategija yra irgi, regis, ciniškai logiška: reikia priversti rusus nukraujuoti, išnaudoti kuo daugiau karių, technikos, neleisti Rusijai pulti kitomis kryptimis, kol Bachmutas nekrito.

Šią sekinančią taktiką ukrainiečiai taikė jau ne viename Donbaso mieste, kai iš ten teko pasitraukti – ir Sjeverodonecke, ir Popasnoje, ir kitur. Ukrainiečiai puikiai supranta, kiek kainuoja ši kova, bet ji padeda laimėti laiko, rengiant svarbesnę ataką. Jei paprastai, tai aukojami šimtai tam, kad būtų išgelbėti tūkstančiai ar net milijonai ukrainiečių – tai yra ciniška, skaudu, bet sąmoningai pasirinkta.

Išsekintos ir toliau pulti negalinčios priešo pajėgos galiausiai padaro klaidų, nebėra pajėgios tęsti kovų, viename ar keliuose fronto sektoriuose palieka skylę, pro kurią galima surengti kontrpuolimą.

S. Šoigu apdovanoja rusų karius

Tokia ukrainiečių viltis gali visiškai pasiteisinti, net jei nėra sąžininga šiuo metu Bachmute kovojančių, sužeidžiamų ir žūvančių ukrainiečių atžvilgiu. Net jei visi V. Zalužno ir V. Zelenskio nesutarimai tėra apgaulės dalis, spektaklis, kaip ir kalbos apie pastiprinimus Bachmutui, ši strategija yra pavojinga.

Pirmiausiai pavojinga todėl, kad tokie vertinimai gali būti apskaičiuoti visų kariaujančių pusių, o paruošti nemalonią staigmeną, spąstus, pralaužti silpną vieną kontakto linijoje nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Antra, rusų bandymai apgauti ukrainiečius negailint savų pajėgų gali atsisukti prieš juos pačius, mat Rusijos generolai jau nesyk įrodė, kad ambicingi pažadai įvykti visus „specialiosios karinės operacijos“ tikslus dažnai baigiasi niekuo.

Tad jei abi pusės ir parengė apgaulės planą, jis turi suveikti artimiausiu metu, nes laiko liko nedaug: Rusijai būtina kad ir simbolinė pergalė, o ukrainiečiams reikia sau bei Vakarams parodyti, kad jie yra pajėgūs surengti dar vieną sėkmingą kontrpuolimą.

Mat jei rusams kyla grėsmė viename siaurame ruože patirti gėdingą pralaimėjimą, po kurio sektų ukrainiečių kontrataka ir paniškas Rusijos pajėgų atsitraukimas ar net sutriuškinimas, tai Ukrainos vadovybė savo ruožtu negali ilgai laukti, kol Bachmutas bus apsuptas, nes taip galima patirti dar vieną Mariupolio katastrofą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)