– Pirmiausia paaiškinkite siūlymą priešmokyklines grupes darželiuose prijungti prie pradinių mokyklų?
– Turbūt nelabai tiksliai suformulavau šitą mintį. Optimizuodami tinklą svarbiausiu tikslu turėtume matyti kiekvieną vaiką. Toje teritorijoje, toje seniūnijoje būna pagrindinė mokykla, būna ilgoji gimnazija, pradinė mokykla, ikimokyklinė įstaiga. Visose jose yra vaikai, kuriuos mes, kaip švietimo sistema turėtume lydėti ir matyti. Dabar matome, kad tai atskiros mokyklos, atskiros įstaigos su atskirais direktoriais su daugybe išteklių, kurie yra neracionaliai panaudojami. Dabar jau yra tokios patirties Lietuvoje ir ji labai džiugina, kai galima remtis ta gerąja patirtimi, kai seniūnijoje jos aprėpiamos viena bendra administracija.
– Ką jūs turite omenyje?
– Galiu kalbėti apie konkretų pavyzdį. Pvz. Mažeikių Židikų Marijos Pečkauskaitės ilgoji gimnazija. Tai yra Lietuvos pasienyje esanti kaimo mokykla.
– Ilgoji gimnazija, tai nuo 1 iki 12 klasės?
– Taip. Kaime, kur nėra daug vaikų taip yra. Netoliese yra pagrindinė mokykla ir ikimokyklinė įstaiga. Jų administracija yra bendra. Jie mato kiekvieną vaiką. Ir tuos kurie su negalia, ir ikimokyklinukus. Dar yra ta problema, kad ne visi tėvai yra linkę leisti vaikus į ikimokyklines įstaigas. Lietuvoje tai rimta problema. Tik trečdalis vaikų kaime lanko ikimokyklines įstaigas. Tai turi labai didelę įtaką. Tokia mokykla turi bendrą administraciją, turi švietimo pagalbos specialistus, psichologus, specialiuosius pedagogus, logopedus. Jie gali labai rimtai pasirūpinti nuo pat pradžių, matyti kiekvieną vaiką ir tuos išteklius panaudoti tinkamai. Tada ir mokytojų krūviai gali būti sureguliuoti geriau.
– Taip, bet šiuo atveju susikoncentruokime į vaikus, kurie lanko priešmokyklines grupes darželiuose. Tai tie vaikai dabar turėtų eiti ne į darželius, o į mokyklas ir ten lankyti nulines klases?
– Žodis turėtų netinka. Mes norime tai daryti savanoriško pilotinio bandymo keliu, remiantis patirtimi, kuri jau yra. Tie vaikai yra vienoje administracijoje, vienoje įstaigoje, vienoje mokykloje. Jie jau lanko šitą mokyklą ar ikimokyklinę įstaigą ir jau yra jos dalis. Jie vienodai rūpi mokyklos vadovybei ir mokytojams, kad jie sėkmingai mokytųsi.
– Jie yra vienos administracijos pavaldume tik kai kuriose savivaldybėse.
– Ir prievartos čia negali būti. Mes norime šitą patirtį išskleisti, kaip išbandytą modelį ir įrodyti, kad tai yra pats geriausias kelias tobulinti struktūrą ir tinklą.
– Jokio privalomumo nenorite daryti?
– Jei bandytume dabar tą daryti, kaip didelė reformą privalomu būdu, tai manau, kad daug kas strigtų.
– Kodėl?
– Tą reikėtų daryti iš karto atleidinėjant žmones, per trumpą laiką, turėtume didžiulį pasipriešinimą. Jei mes tai darytume rodydami gerąją patirtį, net ir pasinaudodami situacija, kad kai kur vadovų trūksta, tai ta bendra administracija išspręstų ir šitą klausimą. Mes galėtume kalbėti apie mokyklų vadovų kompetenciją, apie pagalbą mokyklų vadovams, kad jie išmatytų, kaip tokią mokyklą valdyti. Turbūt girdėjote Vaidotą Bacį, Aukštelkės mokyklos direktorių, kuris taip tris mokyklas sujungė ir kur yra labai puikūs rezultatai. Eidami šituo keliu mes panaudotume išteklius. Pats svarbiausia dalykas – pasirūpintume vaikų mokslo kokybe, mokytojų saugumu. Tai yra tai, ko reikia šiandien tvarkant tinklą. Dar yra vienas labai geras dalykas, kad visos Lietuvos savivaldybės šiuo metu tarybose pradeda svarstyti tinklo atnaujinimo problemas 5 metų perspektyvoje. Kaip tik dabar ir dirbame ta linkme, kad padėti savivaldybėms, pakonsultuoti kaip ta linkme galima susitarus su kiekviena bendruomene taip matyti tą tinklo perspektyvą.
– Ministre, jūs sakote apie prioritetą – vaiką. Bet čia galima įžvelgti norą, mažinti vaikų skaičių darželiuose ir didinti mokyklose? Žiūrint į situaciją bendrai – darželių trūksta, o mokyklų yra per daug?
– Priešingai. Jei sukuriame šitą sistemą, tai visi vaikai yra vienodai vertingi, nes jie yra vienos administracijos priežiūroje. Jie vienodai vertinti visiems pedagogams, kurie dirba šitoje sistemoje.
– Jūs tą siūlytumėte daryti ir miestuose?
– Miestuose situacija yra sudėtingesnė. Tikrai nereikėtų skubėti išgryninti tų gimnazijų ir jungti į šitą tinklą. Bet daug kur mikrorajonuose tai būtų tikrai šaunu. Problema yra ta, kad kaime tik trečdalis vaikų šiandien lanko ikimokyklines įstaigas ir vietų yra. Miestuose – atvirkščiai. Bet esmė yra, kad ikimokykliniame ugdyme galėtų dalyvauti kuo daugiau vaikų. Ikimokyklinis ugdymas turi būti kokybiškas. Daugeliu atvejų jis toks ir yra. Mes tada galėtume vaikams padėti geriau pasiruošti startuoti bendro ugdymo sistemoje. Galbūt ateityje net ir keisti mokyklos struktūrą, kai į pirmas klases ateitų ir tam tikrų dalykų mokytojai.
– Taip, bet tai dvi atskiros problemos. Viena tai, kad regionuose tėvai nelinkę leisti vaikų į darželius. O antra, ar reikia leisti vaiką į mokyklą nuo 6 metų?
– Būtent, todėl ir sakau, kad turime būti lankstūs ir negali būti prievartos sistemos. Mes turime pasižiūrėti, kur yra geroji patirtis ir ją skatinti. Ji yra skirtinga kaime ir mieste.
– O kokia jūsų nuomonė? Kokia turėtų būti geroji patirtis? Sprendimas 6 ar 7 metų leisti vaiką į mokyklą susijęs ne vien su brandos klausimais, bet ir pvz. metai pietų miego, kas vaiko raidai yra svarbus dalykas.
– Mes nekalbame apie tai, kad visi dabar turi būti suvaryti į vieną didelę patalpą. Patalpos turi būti išsaugomos, ugdymas turi veikti skirtingose teritorijose. Pvz. Ariogaloje yra ilgoji gimnazija, kurie norėtų ikimokyklinę įstaigą turėti, kaip atskirą su visomis tomis sąlygomis, kad galėtų rūpintis vaikais. Kad matytų tų vaikų kelią, kaip keičiasi motyvacija, kaip suteikti jiems logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo pagalbą, kaip dirbti su šeimomis. Sprendžiame tą. Aš šiuo atveju, kaip senelis, džiaugiuosi, kad mano anūkai kai kuriais atvejais tokioje sistemoje ir mokosi. Pvz. Riešės gimnazija yra ikimokyklinės įstaigos steigėja, tas modelis ten veikia. Lietuvoje daugelyje savivaldybių turime gerosios patirties, kur tokiu būdu geriausiai galime pasirūpinti vaikais ir racionaliai panaudoti išteklius vaikų labui.
– Kitaip tariant, jūsų idėja yra ne vaikus fiziškai paimti iš darželių ir perkelti į mokyklas, o sujungus įstaigas jie gali eiti į mokyklą, fiziškai būdami darželyje?
– Būtent. Taip rūpintis vaikais geriau, pasinaudojant tais pačiais ištekliais, kurie yra ir net pritraukti daugiau vaikų ten, kur labiausiai reikia, kaimo teritorijose kur vaikų ikimokyklinis ugdymas yra labai mažos aprėpties. Tai viena iš didžiausių kokybės problemų.
– Kitaip tariant, jūs norite paskatinti savivaldybes pačias optimizuoti tinklą nebūtinai uždarant įstaigą pastate, bet sutaupyti jungiant institucijas.
– Kai kuriais atvejais tada galima racionaliau tvarkyti ir pačią infrastruktūrą. Kai kuriais atvejais galbūt ir galima ikimokyklinę įstaigą įkurdinti perteklinėse patalpose, pritaikius, kaip atskirą korpusą. Tai yra labai nevienodas modelis. Vienose tai yra padaryta vienaip, kitose kitaip, bet norėtųsi, kad tai skleistųsi, skatiname tai. Ne prievartos būdu, o skleidžiant šitą patirtį, padedant kelti mokytojų kvalifikaciją, kurie dirba tokiose mokyklose. Padedant su geltonaisiais autobusiukais, padedant tas pačias infrastruktūros problemas spręsti. Kalbame su susisiekimo ministerija, kurie irgi norėtų prisidėti net kelių programose, kur būtų šitaip tvarkomasi.
– Paskatinti, jei jūs vežiojate vaikus, mes padarysime geresnius kelius.
– Šitokiu būdu yra geriausiai rūpinamasi vaikais, nes jei mes bandysime turėti atskiras administracijas, kurios konkuruos tarpusavyje, tai labai ilgai gaišime.
– Ar nėra taip, kad daugelis savivaldybių pačią įstaigą, o ne vaikų išsilavinimą laiko vertybe? Bendruomenės taip pat dažnai įsivaizduoja, kad fizinės mokyklos buvimas irgi yra vertybė.
– Pokalbio esmė ir yra tokia, kad mes matytume ne atskirą mokyklą, o kiekvieną vaiką ir įstaigų tinklą. Bet ką reiškia tinklas? Tai pirmiausia yra žmonės, mokytojai, specialistai teikiantys pagalbą ir vadovai. Štai tai yra mokyklų tinklas, o pastatai, tai tik priemonė, kurią tikrai verta racionalizuoti, kad nebūtų tuščiai švaistoma energija, kad vaikams būtų patogu geografiškai ir būtų visos sąlygos pasirūpinti kiekvienu vaiku. Mano idėja yra, kad švietimas turi lydėti kiekvieną vaiką, labai anksti matyti jo motyvaciją, poreikius, kai kuriais atvejais specialius poreikius. Daug kam patarčiau nuvažiuoti į tas mokyklas, kur toks modelis pradeda veikti. Tikrai pamatytumėte nuostabių dalykų, kurie tiesiog žavi, kaip žmonės įgyvendina sprendimus, keliaudami paskui kiekvieną vaiką. Net neįgali mergaitė, kai ji kurį laiką buvo atskiroje mokykloje, izoliuota, šiandien mokosi štai tokioje mokykloje. Ji klesti. Neįgalus vaikas turi visai kitokias sąlygas ir juo pasirūpinama nuo pat pradžių.
– Ar tai gali sukurti prielaidas didesniems pasiekimams?
– Būtent. Jungimas nėra mechaninis suvaryti į vidurinę ar panašiai. Tai yra toje teritorijoje, bet daugeliu atveju ne vienoje vietoje. Vietos skirtingos, o įstaiga – ta pati. Kaip ir Aukštelkės mokyklos atveju, yra sujungtos mokyklos trijose vietose, kur direktorius su dviračiu nuvažiuoja į kitą mokyklą, esančią už 10 kilometrų. Visos bendruomenės patenkintos, nes mato, kad jų vaikais yra pasirūpinta tinkamai ir niekas net nekelia klausimo.
– O rezultatai keičiasi?
– Gerėja. Jie negali negerėti, nes vaikas yra įjungtas į darnesnę sistemą, kur visą kelias jis yra lydimas profesionalių pedagogų. Labai anksti jais pasirūpinama. Priešmokykliniame ugdyme, pirmoje klasėje jau gali įsijungti tam tikrai dalykininkai. Mes kalbame apie gamtamokslinį raštingumą, apie informatikos atsiradimą. Mes galime pamatyti, kaip vaikai su 3D spausdintuvais pradeda susipažinti pradiniame cikle ir net ausdami juosteles jau naudoja programavimą.
– Ministre, jūs sakėte, kad 2 iš 3 vaikų regionuose neina į darželį. Jūsų specialistai tai sieja su ženkliai prastesniais mokinių pasiekimais regionuose nei miestuose?
– Būtent. Mūsų pačių ir tarptautiniai tyrimai akivaizdžiai byloja, kad trūksta ankstyvojo ugdymo. Ta įtrauktis yra be galo svarbi. Mes apie tai kalbame ir su socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jie taip pat aštriai kelia tą klausimą ir kartu su mumis varsto kokiomis priemonėmis paskatinti šeimas iš socialiai jautrių sluoksnių, iš rizikos šeimų, kad jie būtų suinteresuoti savo vaikus leisti į ikimokyklinį ugdymą. Tai yra be gali svarbu. Prievarta mes to nepadarysime, reikia surasti skatinimo mechanizmus.
– Finansinėmis priemonėmis, vaiko pinigais?
– Tai irgi jautri tema, nenorėčiau dabar pasakyti, kaip tą padaryti.
– Jautri valdantiesiems, politiškai?
– Ne, žmogiškai jautri tema. Norisi, kad žmonės patikėtų, kad tie pinigai, kuriuos valstybė skiria vaikams, jiems tarnautų geriausiu būdu. Reikia įtikinti tėvus ir su jais susitarti. Gal sutarčių pavidalu, gal kitomis priemonėmis. Svarbu, kad jiems būtų vertinga ir jie norėtų vaikus leisti į ikimokyklines įstaigas. Tai yra rimta tema. Mes tariamės su specialistais, socialiniais pedagogais, žiūrime kitų šalių patirtį.
– Gal kai kuriose šeimose yra argumentų, kodėl jie neveda vaiko į priešmokyklinę įstaigą, bet tikrai ne visose šeimose. Galbūt reikėtų įvesti kažkokią sistemą, susiejant valstybės paskatas?
– Mes turėsime derinti ir tam tikrą dalį finansinių paskatų reikėtų susieti. Sutinku, kad sąmoningumo gali pritrūkti ir visgi turėtume remtis profesionalų, specialistų patarimais, kaip sukonstruoti. Šiuo metu mes aktyviai tą darome, tariamės.
– Jei yra specialistai, kurie aiškiai sako, kad vaiko pasiekimai yra ženkliai geresni su vaiku lankiusiu darželį, lyginant su tuo, kuris nėjo, tai tarsi akivaizdu...
– Net vieneri metai ikimokykliniame ugdyme duoda ženklų pokytį. Jau ką kalbėti apie trejus metus. Be abejonės, jei norime tuos skirtumus įveikti tarp ugdymo pasiekimų kaime ir ištraukti vaikus iš tos sistemos, kur kaime kai kuriais atvejais jie nepajuda, vaikai lieka be edukacijos, nenori toliau mokytis profesinėse ar aukštosiose mokyklose, tai reikia taikyti kompleksines priemones. Pradinė priemonė yra jų dalyvavimas ikimokykliniame ugdyme. Tai yra vienas svarbiausių tikslų.
– Ministre, jūsų reformavimo principas yra ne nurodyti, o įkalbėti. Ar manote, kad taip viskas vyks sklandžiau ir greičiau?
– Žymiai greičiau. Esu labai dėkingas toms savivaldybėms, jų administracijoms, švietimo padaliniams, mokyklų vadovams ir mokytojams, kurie tuo keliu jau nuėję. Tai yra praktika. Ir aš noriu remtis ta gera patirtimi ir pabandyti padėti ją skleisti. Noriu, kad jie irgi būtų tais skleidėjais, padėti mokykloms, kurios to nori. Ir vėlgi ta situacija, kai mums kai kur trūksta ikimokyklinių įstaigų vadovų ar mokyklų vadovų, tai gera proga pagalvoti, kad taip mes problemą galime spręsti dar taikliau, jungdami mokyklas į tinklą, kuriame matome kiekvieną vaiką.
– Kita tema. Nemokamas bakalauro išsilavinimas visiems norintiems ir vyriausybės inicijuotos įstatymų pataisos numatančios valstybės finansavimą studijoms skirti beveik visiems stojantiems, kurių rezultatai atitinka nustatytą kokybės kartelę. Ką tai reiškia?
– Tai yra įstatymais reglamentuota ir to negalima dažnai kaitalioti. Gal kartais galima pasižiūrėti ar ji pakankama, ar ne per aukšta, tačiau šiuo metu ji yra nustatyta, ji yra 5,4 balo stojant į universitetus ir 4,3 stojant į kolegijas.
– Čia yra ne balas, o tokia išvestinė formulė.
– Ne tik tai, bet dar yra ir reikalavimas, kokius egzaminus turi būti išlaikę. Tai šiandien tai yra lietuvių kalbos valstybinis egzaminas, matematikos ir iki šiol buvo anglų kalbos egzaminas. Jis dar galios kitais metais. Turėjau galimybę šiemet, įvertinęs stojamuosius ir tendencijas, tai vietoje anglų kalbos privalomo egzamino, nustačiau, kad mokinys galėtų pasirinkti bet kurį kitą, tarkime biologiją, fiziką, chemiją, istoriją ar ką kitą. Tai leistų vaikams jau prieš dvejus metus suprasti, kad jei stos į technologijas, tai gali pradėti stipriau mokytis to dalyko, kad sėkmingiau įveiktų tą kartelę. Kitas dalykas, tai neįmanoma staigiai padaryti visiems, bet norėtume, kad būtų panašiai, kaip Skandinavijoje. Šiandien valstybė skiria daug vietų ten, kur reikia valstybei. Tai inžinerijai, technologijoms, gamtos mokslams, mokytojams. O su aukštais balais stoja į psichologiją, į tuos pačius humanitarinius. Visada lieka neužpildytų vietų ir išteklių, kuriuos reikia taikliau panaudoti. Čia esminis dalykas šiame modelyje, kad norėdami paskatinti stoti ten kur reikia valstybei ir verslui, turime sukurti ą skatinimo sistemą. Kitaip nieko nebus. Jei kalbame apie mokytojus, kas yra mano atsakomybė, tai mes numatome ir skatinamąsias stipendijas ir daugybę kitų priemonių.
– Kitaip tariant, su gerais vidurkiais stojantys į pedagogiką dar gauna stipendiją?
– Jie gauna dabar kol kas nedideles ir ne visi. Pusė gauna tik 130 eurų. Mes norėtume, kad visi gautų tarkime 200 eurų. Turėtų būti užtikrinta studijų kokybė, ją darant tokia, kad nebūtų abejonių ir ji būtų patraukli, kad studentai žinotų, kad tikrai studijuoja tarptautinio lygio studijų programoje. Toliau kokia bus jų karjera, mentorystė, kaip jie bus skatinami dirbti regionuose. Kartus su savivaldybėmis mes galvojame ir konkrečiai planuojame, kaip reikės pritraukti jų ten, kur trūksta, kad tai būtų vertinga ir įdomu. Šalia to yra mokytojo darbo užmokestis. Tai irgi svarbu. Tam, kad vaikai rinktųsi karjerą, jie turi žinoti ar jų gyvenimas bus orus ir ar tai yra prestižinis kelias ir darbo užmokesčio prasme. Tai yra kompleksas priemonių. Orientuodamiesi į tai, mes turime pakeisti požiūri, koks buvo iki šiol ta sistema, kurią siūlome. Ten yra ir kiti kokybės dalykai, kaip ją užtikrinti. Manome, kad labai ydinga, kai universitetai nori žūtbūt išlaikyti studentų galvas. Manome, kad būtų galima toleruoti nubyrėjimą iki 25 proc., paliekant pradinį finansavimą, tai labai prisidėtų prie kokybės. Ir dar vienas dalykas, tai sutartys su aukštosiomis mokyklomis, kurias siūlome nuo 2022 m., kai 5 proc. bazinio finansavimo gautų papildomai, jei jie tenkintų kokybės kriterijus. Karjeros rodikliai, tam tikri specifiniai rodikliai, kurie susiję su mokslu, inovacijomis, kitais dalykais.
– Kodėl tik 5 proc., čia galėtų būti kur kas didesnis skaičius, jei mokina gerai ir absolventai pasiekia daugiau?
– Taip, bet tai jau yra 12 milijonų, jei tik galėčiau, skirčiau daugiau.
– Ministre, jūs pats pripažįstate, kad žlunga planai artimiausiu metu pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo?
– Ne, negirdėjau.
– Buvo viešai jūsų pranešimai, kad artimiausiu metu nematote galimybės pasirašyti nacionalinį susitarimą.
– Ne, mano tokio pranešimo negalėjo būti. Aš tik matau įtampas. Jos visada būdavo. Priešingai, aš manau, kad jis labai reikalingas ir reikėtų jo siekti.
– Jūs manote, kad tai įmanoma artimiausiu metu, likus metams iki rinkimų pasirašyti susitarimą pvz. dėl vidurinio mokslo ateities?
– Aš manau, kad tai būtų labai svarbu ir tokio sąmoningumo partijoms tikrai reikėtų. Ne tik partijoms, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms, visiems, kurie pritaria strateginiams tikslams, kurie yra strategijoje 2030. Tikslai yra geri. Mes turime susitarti dėl kelių, būdų finansų, kokiomis priemonėmis to sieksime. Jei tokį susitarimą turėtume, tai tikrai švietimas bangų nebūtų blaškomas ir būtų galima turėti visai kitus rezultatus žymiai greičiau. Aš palaikyčiau tokį susitarimą. Čia reikia tokio sąmoningumo ir įveikus ambicijas sėsti už stalo ir bandyti kalbėtis.
– Ar to sąmoningumo trūkumas nėra tai, kas jus privertė imtis įkalbinėjimo taktikos, o ne sprendimų priėmimo, kalbant apie institucijų jungimą?
– Šiandien pasaulyje yra pasitikėjimo valdžia krizė. Viešajame valdyme ji yra sprendžiama štai tokiais būdais – įtraukimu, įtikinėjimu, geru pavyzdžiu, susitarimais. Ten pasitikėjimas valdžia auga ir rezultatai yra geri ir jie ateina greičiau. Diktavimas iš viršaus, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, didina nepasitikėjimą ir aštrina viską. Žmonės išsirenka valdžia ir paradoksalu, bet labiausiai ja nepasitiki. Norint tai įveikti, reikia eiti tokiu keliu. Kito kelio nematau.