„Delfi Dėmesio centre“ – švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Virgilijus Saulius ir Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius.
– Ministre, paskelbus karantiną, moksleivių pavasario atostogos buvo atkeltos anksčiau. Dabar kasdien vyksta nuotoliniai mokytojų mokymai, seminarai, konsultacijos, kad visa švietimo bendruomenė pasiruoštų nuotoliniam mokymui. Kaip vertinate, kaip vyksta procesas?
A. Monkevičius: Procesas vyksta gana intensyviai. Noriu padėkoti mokykloms. Kiekvienos mokyklos vadovybė šiandien yra savotiškas štabas. Paprašėme, kad mokyklų vadovai kartu su bendruomene, mokytojais, tėvais per šias dvi savaites parengtų planus, kaip nuo kito pirmadienio bus organizuojamas darbas nuotoliniu būdu. Tai yra tikrai nelengvas uždavinys. Kai kurie patirties turi, kai kurie – nedaug. Labiausiai norėtume, kad šiame procese, pačioje bendruomenėje, būtų labai dėmesingai pažiūrėta, kokias galimybes turi mokytojai. Padėti mokytojams tinkamai ruoštis ir kartu matyti kiekvieną vaiką, kuris po atostogų šiame procese turėtų dalyvauti kiek gali sėkmingiau.
Labai nevienodos sąlygos yra didmiesčiuose, mažesniuose regionuose, atskirose mokyklose. Bet stebime kiekvieną mokyklą su savivaldybių, mokyklų vadovų pagalba. Džiaugiuosi, kad turime labai daug paramos, gražių iniciatyvų. Yra labai daug savanorystės iš verslo, nevyriausybinių organizacijų. Noriu padėkoti ir telekomunikacijų bendrovėms, kurios, matydamos, kad ne visur ir internetas yra, sprendžia, kaip būtų galima pasirūpinti, kad mokytojai, mokiniai galėtų bent du tris mėnesius nemokamai naudotis internetu.
Aišku, trūksta ir priemonių, ypač – vaikams iš socialiai jautrių šeimų. Netgi ir tose šeimose, kurios nėra socialiai remtinos, bet turi daugiau vaikų, ir tėvai dirba nuotoliniu būdu, tai tikrai yra rimtas iššūkis. Bet kartu tai yra galimybė mums rasti išeitis kartu, pasižiūrėti, kur matome trūkumus, kur reikia pasitempti, kaip vieni kitiems galėtume padėti. Tik tokiu būdu galėsime neapleisti vaikų šiame sudėtingame laikotarpyje. Kalbu apie besimokančius nuo mokyklinukų iki doktorantūros studijų studentų.
Kiekviename sektoriuje turime daug galimybių, išradingumo, sumanymų ir kartu bandome tai daryti.
– Ministre, kalbėjote apie socialiai jautrias šeimas. Yra viešai paskelbti skaičiai – 35 tūkst. vaikų trūksta kompiuterių. Matydamas dabartinę situaciją, sakykite, kiek tų poreikių gali būti patenkinta, įskaitant ir švietimo ministerijos vykdomus pirkimus ir gerų žmonių bei organizacijų dovanas, kaip matote galimybes?
A. Monkevičius: Jau dabar turime labai rimtai pasižiūrėti, kur vaikams yra tų problemų ir pirmiausiai panaudoti tai, ką turime. Mokyklose yra ir kompiuterių klasės, ir bibliotekos. Galėtume pasižiūrėti, kokie ištekliai savivaldybėje, kokia vietinio verslo parama gali būti ir kaip tai sujungti su kiekvieno mokytojo darbu, pasirengimu. Nes blogiausiu atveju galime taikyti pačius paprasčiausius mokymo būdus, metodus, ir netgi tą sinchroninį, sudėtingesnį būdą, kurį kai kurios mokyklos jau yra išbandžiusios anksčiau ir taiko.
Gali tekti savotiškai organizuoti pačių mokyklų kurjerių darbą. Be abejonės, visada turime suprasti, kad tikslas visgi yra žmonių saugumas, sveikata, gyvybė. Visa, ką mes darome, darome tik todėl, kad norime šio tikslo siekti. Ir neapleisti ugdymo proceso, nes tai yra didelė žala pirmiausiai vaikams. Galbūt mokyklos gali panaudoti geltonuosius autobusiukus, kitokį transportą, su savivaldybių rėmėjų pagalba. Galbūt kol neturėsime priemonių, padėti tiems vaikams, nuvežti užduotis, komunikuoti su jais, palaikyti ryšį, kad jie visgi dalyvautų šiame procese. Kūrybiškai dirbdami galime rasti vienokią ar kitokią išeitį.
– Net ir trumpajame laikotarpyje, nesant kompiuterio ar išmanaus telefono, juk galima nuvežti knygą, paskambinti paprastu telefonu, duoti vaikui užduotis ir kažkaip su juo bendrauti žymiai paprasčiau, nebūtinai sofistikuotai, jei trumpajame laikotarpyje tokių galimybių nėra.
A. Monkevičius: Manau, tokių galimybių negalime nematyti. Tikrai nebus idealių galimybių pačioje pradžioje, bet sutelktai ir išradingai žiūrėdami į šį procesą, galime rasti tam tikras išeitis. Įvairiausius būdus. Pradedant paprasčiausiomis žinutėmis ar net nuvežant tam tikrą medžiagą saugiai ir komunikuojant su vaikais.
Tie 35 tūkst. tikrai yra didelis galvos skausmas. Tai yra didžiulis darbas paruošiant specifikacijas kiekvienam kompiuteriui ar planšetei. Negalime bet ko pirkti, tai turi būti investicija. Šias specifikacijas su profesionalių informatikų pagalba jau esame parengę. Esame pasitarę su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Viešųjų pirkimų tarnyba, kaip galime surašyti sąlygas.
Ir laikas čia yra kriterijus – negalime uždelsti. Negalime laukti mėnesiais, bet negalime ir tikėtis, kad 35 tūkst. štai tokių reikalingų kompiuterių ir planšečių atsiras. Aplink jų nėra, tačiau verslas intensyviai taip pat ieško. Rytoj turbūt paskelbsime viešą kvietimą dalyvauti šiame konkurse. Yra tikimybė, kad galbūt iš gamintojų sandėlių būtų galima, jei verslas, dalyvaudamas konkurse, imsis šių darbų – tikrai ne per mėnesį, bet per keletą savaičių ar iškart, dalimis, atvežti.
35 tūkst. įrenginių yra krovinys per 70 tonų. Vyriausybė tikrai imtųsi logistikos ir transportavimo darbų, jei verslas surastų, kur būtų galima įsigyti, galbūt be komercinių mokesčių – ir dar daugiau štai tokių labai reikalingų priemonių vaikams. Tikimės, kad jau šią savaitę iš verslo išgirsime konkrečius atsakymus, kuomet būsime paskelbę šį kvietimą.
– Be tų 35 tūkst. vaikų yra ir dešimtys, šimtai tūkstančių kitų vaikų. Ar yra vieninga sistema, pagal kurią siūlote vykdyti nuotolinį mokymą?
A. Monkevičius: Taip, rekomendacijos yra pateiktos. Jas dar labiau konkretiname pasižiūrėję į tai, ką šiuo metu per seminarus mums pataria tos pačios mokyklos, kurios turi patirtį, universitetai, verslo partneriai. Yra puslapis, nesunkiai atrandamas ministerijos svetainėje https://www.smm.lt/web/lt/nuotolinis, kuriame pateikiama informacija apie nuotolinį mokymą.
Patarčiau mokytojams, tėveliams, verslininkams peržiūrėti šį puslapį – ten yra kaupiama visa informacija apie mokymus, seminarus, pagalbos galimybes, patarimus, dažniausiai užduodamus klausimus. Visa tai mes kartu kuriame. Ministerija čia yra tik organizatorius, bet tokia plati talka yra be galo svarbi. Mes jos sulaukėme ir matome, kad visa tai plėtojasi. Todėl turiu labai daug vilties, kad pirmadienį pradėję šį darbą, jį labai sėkmingai tobulinsime. Tai yra procesas, kuris turi vertę ateičiai.
– Pone Sauliau, Kauno Jėzuitų gimnazija nusprendė savarankiškai tęsti ugdymo procesą ir jau nuo praėjusio trečiadienio, beveik visą savaitę, pamokos vedamos virtualiai. Kodėl buvo priimtas sprendimas tęsti mokslus nedelsiant? Nuotoliniam ugdymui ruošėtės iš anksčiau?
V. Saulius: Taip, mes iš tiesų stebėjome viruso situaciją ir jau vasario pabaigoje pradėjome mokytojų mokymus ir intensyvinome veiklą kovo mėnesį. Kai buvo priimtas sprendimas uždaryti mokyklas, mes skyrėme visą savaitgalį ir dar kelias dienas intensyviam mokytojų mokymui. Labai džiugu, kad jau buvome pasiuošę techniškai visiškai pilnai dirbti. Labai džiaugiuosi ir bendruomene – mokytojai per kelias dienas sugebėjo prisipratinti prie naujų sistemų, pradėti dirbti nuotoliniu būdu. Startavome trečiadienį gana intensyviai, 100 proc. mokytojų dirbo internetu. Didelė dalis mokinių pradėjo darbą. Su keliais mokiniais teko intensyviau padirbėti, kol įjungėme juos į tas sistemas – kai kas galvojo, kad reikia atostogauti. Šiuo metu pamokos vyksta visiškai normaliai jau visą savaitę.
– Kalbėjome ir su mokytojais. Mokytojai labai džiaugėsi, gyrė jus, sakė, kad per parą ar kelias visą mokyklą perkėlėte į virtualią erdvę, kur galima rasti viską, kaip tikroje mokykloje. Papasakokite, kaip tai atrodo.
V. Saulius: Didžiausias mūsų atradimas yra mokytojų kambarys, kur turime bendrus susitikimus prieš pamokas nuo 7:30 val. 8 val. pradedame pamokas.
Kiekvieną rytą iš 70 mokytojų daugiau nei 35 „ateina“ į mokytojų kambarį. Mes pasidaliname savo problemomis. Taip pat po pamokų visuomet renkasi metodinės grupės. Vėliau metodinių grupių vadovai kasdien „susitinka“ su administracija ir aptaria problemas, kurios iškyla.
Kitas principas, kuris mums labai pasiteisino, – jungiame bendruomenę ne per mokytojų principą, o per klasės principą. Mokiniai turi savo klases, naudojant „Hangouts Meet“ sistemą ir mokytojai ateina į mokinių klasę. Nes pas mus yra klasės nuo 5 iki 12. Yra ir mažesnių mokinukų, jiems patogiau būti savo klasėje, nereikia vaikščioti tarp skirtingų pokalbių kabinetų. Tik vyresniokai dirba individualiai su atskirų dalykų mokytojais. Tai padeda mokiniams sukurti saugumo jausmą, kad jie yra savo klasės bendruomenėse, ir mokytojai gana gerai susijungia, ir sistema veikia. Gal kartais nutinka taip, kad šiek tiek užtęsiame pamokas. Pradžioje sprendėme tokias problemas, kad „suvalgome“ mokinių pertraukas. Mokinukai pasiskundė, dabar jau stengiamės kaip galima intensyviau dirbti neužtempiant pamokų.
– Kaip supratau, buvote vienas iš tų žmonių, kurie sugalvojo visą sistemą. Ar ilgai užtruko sukurti, prijungti pedagogus, mokinius?
V. Saulius: Mąstymas, kaip tai turi veikti, truko kokius penkerius metus. Tai nėra vienos dienos sprendimai. Pvz., jau buvome įdiegę sistemą „G Suite for Education“. Testavimai, jungimai, mokymaisi mano paties ir komandos vyko žymiai anksčiau. Mes dirbame su „Google“ produktais jau ilgą laiką.
Noriu pasakyti, kad sinchroninis būdas, kurį minėjo ministras, yra vienas iš geresnių. Ypač galvojant apie mažesnių klasių mokinukus. Nes buvimas kartu su mokiniu ugdymo procese yra labai svarbus mokytojui. Visą laiką, net jei ir duodame savarankiškus darbus, ir tikrai labai stengiamės, kad mokinukai pajudėtų. Pvz., šiandien fizikos mokytoja pasakojo, kad darė laboratorinį darbą ir reikėjo užvirinti vandenį. Stengiamės, kad mokinukai išeitų, pajudėtų, ne tik sėdėtų prie kompiuterio. Mokytojas yra čia pat, jie gali paklausti, pasiteirauti ir t.t. Visada esame šalia mokinių, ir vyksta tas ugdymo procesas.
Taip pat mokiniams ir žaidimai yra labai arti – tėveliai galvoja, kad jie mokosi, o iš tiesų vyksta ir kitokie dalykai. Labai prašome įjungti kameras, mikrofoną. Taip pat mokytojai juos pakalbina ir prašo parodyti, ką jie padarė. Galima ir prieš kamerą pakelti lapą, parodyti, kaip išsprendei uždavinius arba per ekrano bendrinimo funkciją, kurią užtikrina įvairios sistemos, mums leidžia rodyti mokytojo ir mokinio ekraną pilnai – ir mes galime paaiškinti medžiagą, ir mokiniai gali parodyti, kaip atliko užduotis. Tai supaprastina veiklą.
Mūsų mokykloje trečdalis šeimų yra daugiavaikės šeimos. Kompiuterių klausimas kyla, dalinome ir bendruomenės kompiuterius. Mano galva, šiandien jau truputį pavojinga vežioti įrangą ir knygas mokiniams. Bet galime pasinaudoti ir kitais būdais. Vienas iš sprendimo būdų yra paprastas – daugelis mokinių turi išmaniuosius telefonus. O išmanūs telefonai yra įrenginiai, leidžiantys sujungti daugelį dalykų – užduoti mokytojui klausimas, o mokytojas gali vesti pamoką, pasakyti, kokį puslapį ir pratimą atsiversti... Ir nereikės sudėtingų sistemų. Tai yra pirmas žingsnis – video konferencijos yra labai paprastas metodas, kuriuo visi galime naudotis.
– Ministre, turbūt daugelis žmonių nerimauja dėl abiturientų egzaminų. Kaip bus su brandos egzaminais? Kol kas egzaminai iš balandžio perkelti iki birželio, atsisakyta dešimtokų patikrinimų. Jei karantinas nusikels į vasarą, koks jūsų planas?
A. Monkevičius: Turime būti realistai ir matyti tendenciją. Aišku, Vyriausybė priims sprendimą, kuriam laikui tikslinga pratęsti karantino laikotarpį, šią savaitę, tai įvertinę, operatyviai bandysime koreguoti tvarkaraštį. Tačiau akivaizdu, kad kiekvieną minutę planetoje daugiau nei vienas žmogus miršta nuo šio viruso ir tai dar tik plečiasi.
Matyt, turime labai sugriežtinti priemones, saugodami žmonių gyvybę ir sveikatą. Matyt, taip turėsime dirbti ilgesnį laiką. Matant šias tendencijas, turime tam pasiruošti. Todėl galvojame kad dėl egzaminų priimsime adekvačius sprendimus. Nebus problemų kaip pabaigti mokslo metus visiems, išskyrus abiturientus.
Nors problemų nebus ir abiturientams. Bet turėsime pasitarti, kaip jie galės laikyti objektyvius valstybinius brandos egzaminus, kad būtų galima stoti į aukštąsias mokyklas. Tam turėsime šiek tiek laiko. Dabar pakoregavome tvarkaraštį visa tai šiek tiek pastumdami. Kol kas jis galioja, bet maždaug per dvi savaites paruošime ir antrąjį planą, jei karantinas nesibaigtų iki birželio 1 d. ar net paskutinės birželio savaitės.
Tuos variantus turime įvertinti pasitelkdami ekspertus, manau, atliksime i viešąsias konsultacijas, pasitarę su visa pedagogine bendruomene ir aukštosiomis mokyklomis, bet kartu – ir Europos komisija. Nes aukštasis mokslas yra daug kur bendras Europoje, ir labai svarbu, kad stojimas būtų sinchroninis. Turėsime pasitarti su Europos komisija, kuri pradėjo koordinuoti šį procesą. Tam dar turime šiek tiek laiko.
Tik noriu, kad tai darytume kiek galima ramiau, suprasdami, kad mums labai rūpi jaunų žmonių ateitis, kad kiek galima sėkmingiau užbaigtume mokslo metus, kad neprarastume laiko tuščiai. Matome, kad dabar yra lyderių laikas. Mūsų mokyklų vadovai daugeliu atveju demonstruoja nuostabią lyderystę, kaip jie rūpinasi jaunais besimokančiais žmonėmis, kartu padėdami mokytojams kelia bendrą mokymosi kultūrą. Tokiu būdu daug neprarasime.
O kaip užbaigti mokslo metus, kaip visoje Europoje matys šį procesą – tikrai per artimiausias dvi tris savaites susitarsime ir rasime sprendimus.
– Pone Balsevičiau, dabar jūsų vaikai atostogauja, jūs ruošiatės. Kaip vyksta pasiruošimas?
V. Balsevičius: Pasiruošimas vyksta, kaip ir planavome. Pirmąją savaitę buvo mokymai mokytojams, kaip reikia dirbti nuotoliniu būdu, o šią savaitę mokytojai koreguoja mokymo planus, ruošiasi užduotis, ir bandysime taip dirbti nuo pirmadienio.
– Kaip nusiteikę pedagogai?
V. Balsevičius: Pedagogai pasiruošę. Žinote, pedagogai visada būna pirmose linijose šiais laikais. Iššūkis, aišku, yra labai rimtas, bet man atrodo, kad jį įveiksime.
– Kas tokio specifinio laukia, išskyrus, aišku, nuotolį ir technologijas? Kokias programas ketinate naudoti, kiek truks pamokos, ar esate apsisprendę?
V. Balsevičius: Esame apsisprendę. Yra svarbūs keli iššūkiai. Techniniai – ar atlaikys mūsų tiekėjų interneto ryšys realiu laiku sujungti pamokas. Mūsų gimnazijoje mokosi daugiau nei 600 vaikų, tai techniškai yra gana sudėtinga.
Atgalinis ryšys su vaikais irgi yra atviras klausimas, ką reikia daryti. Labai svarbu yra tėvų palaikymas. Nes dalis ugdymosi aplinkos persikelia į namus. Noriu pasakyti, kad tai yra ne nuotolinis mokymas, o mokymasis. Dirbame abejose pusėse. Ir, aišku, akademinis sąžiningumas. Tai, kad vaikai naudoja technologijas, gali vienas su kitu pasitarti, pvz., atsiskaitomuosius darbus jie gali bandyti daryti kartu. Nors, aišku, mes norime, kad jie tai darytų individualiai.
– Taip, juk vaikai sėdi prie kompiuterio, jie bendravimo programėlėse gali keistis visais atsakymais. Kai vaikai sėdi prie kompiuterio, tai jau – tam tikras iššūkis testuoti vaikus, tikrinti žinias.
V. Balsevičius: Taip, žinoma. Bet turime palaikymą visais lygmenimis – ir ministerijos, ir švietimo skyriaus, ir kolegų. Aišku, klaidų bus, bet kas nedaro, tas neklysta.
– Kokios abiturientų nuotaikos, direktoriau?
V. Balsevičius: Abiturientai buvo labai nusiminę dėl šių atostogų. Nes jiems rūpi. Mūsų mokykloje yra ir tarptautinio bakalaureato diplomo programa, ir jos abiturientams tarptautinė organizacija neorganizuos egzaminų sesijos. Ji pasitiki mokytojais, kurie bus įvertinę vaikus. Tik jie susitars su universitetais, ką papildomai tiems vaikams reikės padaryti. Manau, kad ir mes galėtume kažką tokio sugalvoti dėl tų egzaminų. Žinote, juos daryti, kad daryti...
– Iškart kreipiuosi į ministrą – ministre, daug metų diskutuojama apskritai apie abitūros egzaminų reikalingumą. Ar dabar nėra tas momentas tiesiog deleguoti atsakomybę mokytojams ir užskaityti metinius pažymius, ar kelių metų pažymių vidurkį kaip abitūros egzaminų rezultatą, ir tiek?
A. Monkevičius: Būtent svarstysime šį variantą. Aišku, tai yra pasitikėjimas iš dviejų pusių. Labai pritariu, kad kokybė visuomet yra ne kas kita kaip mokytojų darbo kokybė. Mokytojais reikia pasitikėti, jie daug ką gali ir daug nuveikia. Kita vertus, turime tartis su universtitetais, kad jie irgi pasitikėtų. Jei reikia, galbūt pasitikrindami. Gal tai kaip tik vertinga – sudaryti galimybę patiems universitetams atsirinkti, pasižiūrėjus, kokie yra įvertinimai iš mokyklos, ir kaip jie patys gali protingai pasitikrinti, pasižiūrėti, ar tai tikrai yra būtent tai, ko jiems reikia.
Tai yra labai palanki proga dar ir todėl, kad kaip tik šiais metais darome didžiulį posūkį. Dėl priėmimo, orientuojamės į realų skaičių abiturientų, kurie gali įveikti minimalų pasirengimą ir siūlome universitetams priimti būtent pagal jų pačių nustatytus reikalavimus, tiek, kiek jie turi kokybiškų studijų vietų. Tos galimybės gali būti sujungtos. Tai būtų ne eksperimentas, o pasitikėjimo testas.
Galvoju, kad galbūt galėtume pabandyti šiuo keliu pajudėti ir pažiūrėti, ar nelaimėtume visi. Man labai svarbi ir motyvacija. Visų. Ir abiturientų, ir mokytojų, ir aukštųjų mokyklų dėstytojų. Tai būtų labai rimtas žingsnis, bet jį turime aptarti, apsvarstyti. Turėsime dviejų trijų savaičių laikotarpį, kuomet pradėsime intensyviai tartis. Tai, tarp kitko, esame pradėję daryti. Turime keletą variantų, kuriuos pradėjome svarstyti. Vienas iš jų yra būtent šitoks.