Kaip ateityje pedagogams užtikrinti darbo vietas radijo stoties „Laisvoji banga“ eteryje kalbėjomės su švietimo viceministru Rimantu Vaitkumi.
- Pedagogų mažėjimo skaičiai itin dideli. Ar ateityje nesusidursime su pedagogų stygiaus problema?
- Tai yra pasekmė mūsų demografinės situacijos. Pažvelgus į skaičius 1991-1992 metais kasmet gimdavo daugiau kaip 50 tūkst. vaikų, 2002 metais jų gimė tik 30 tūkst., o 2009 metais, kai buvo padidintos motinystės išmokos skaičius ūgtelėjo 5000 – 6000, tačiau tai neatstos to skaičiaus, kuris buvo 1991 metais. Realiai reikia sakyti kad iki 2020 metu vaikų mokyklose po truputį mažės, tačiau galima pasidžiaugti bent tuo, kad jau šiais metais į mokyklas atėjo 1000 pirmokų daugiau.
- Kada galime tikėtis dar didesnės mokinių skaičiaus „duobės“?
- Aš manau, kad būtent dabar ir yra ta duobė, vėliau mokinių skaičius ims augti. Žinoma, daug kas priklauso nuo mūsų vykdomos emigracinės poltikos. Ar leisime čia atvažiuoti ir dirbti užsieniečiams? Ar naudosime kokias nors priemones susigrąžinti emigravusius lietuvius?
Sunku pasakyti kaip viskas bus ilgoje perspektyvoje, bet aišku, jog pedagogų skaičius mažės dar penkerius metus. Vėliau šis procesas turėtų stabilizuotis.
- Pedagogo specialybę pasirenka vis mažiau studentų. Ar netaps į pedagogų ruošimą oprientuoti universitetai nebereikalingi?
- Tikriausiai taip nebus. Iš vienos pusės, mažesnis studentų skaičius renkasi mokytojo profesiją, bet iš kitos pusės, šią profesiją renkasi vis labiau motyvuoti žmonės.
Motyvacinis testas, kurio reikšmė vis stiprėja ir kuris kitais metais turės didesnę reikšmę priimant studentus į aukštąsias pedagogines mokyklas, rodo, kad jaunimas nepaisant mažo gimstamumo ir ne visai adekvataus visuomenės požiūrio į mokytojo profesiją, vis dėlto renkasi šią specialybę.
Tai yra žmonių pašaukimas ir mokytojai yra pasišventę šiam darbui, puikiai suprasdami, kad jis yra be galo sunkus ir atsakingas.
- Vis dėlto jaunam pedagogui įsidarbinti yra ganėtinai sunku. Kaip spręsti šią problemą?
Dažniausiai taip nutinka dėl jų sukauptos patirties, kuri yra labai reikalinga, o jauni pedagogai jos tiesiog neturi ir negali pakeisti savo vyresnių kolegų. Yra sudaryta darbo grupė, kuri nagrinėja šias problemas.
Mes matome kaip reikėtų spręsti kadrų atnaujinimą, kaip sudaryti sąlygas daliai mokytojų išeiti į pensiją ir užleisti vietas jaunesniems, tačiau tam reikėtų ir valstybės asignavimų. Apie tai kalbėsime ir vyriausybėje, kai bus svarstomas biudžeto projektas kitiems metams.
- Yra jaučiamas ir konkrečių specialybių: fizikos, chemijos, rusų kalbos pedagogų trūkumas.
- Rusų kalbos mokytojų mes turime parengę pakankamai. Chemikų ir fizikų problema be abejonės yra susijusiu su atlyginimais. Šių sričių atstovai darbo rinkoje yra paklausūs tiesiog kaip specialistai ir tokių specialistų reikia vis daugiau.
Natūralu, kad žmonės reaguoja į rinką ir iš mokymo sferos persikvalifikuoja į technologinę ar gamybinę sferą. Gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, todėl šie skaičiai susibalansuos ir tikrai nebus taip, kad mokyklose nebus kam dėstyti gamtos, informatikos ar matematikos mokslų.
Šiaip ar taip yra vykdomi įvairūs projektai. Pavyzdžiui projektas „Renkuosi mokyti“ labai sėkmingas ir rodo, kad galima rasti alternatyvių sprendimų. Taip pat šiai metais mes padidinome priėmimą į laipsnio neteikiančias specialybes, kai asmuo baigia tam tikros specialybės pirmąją pakopą ir įgyja pedagoginę kvalifikaciją, kuri leidžia jam dirbti mokykloje.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013–2014 mokslo metais Lietuvoje buvo 51 tūkst. pedagogų.
Per dešimtmetį nuo 2003–2004 mokslo metų pedagogų skaičius sumažėjo beveik 18 tūkst., arba ketvirtadaliu.
Bendrojo ugdymo mokyklose 2013–2014 mokslo metais dirbo 34,4 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų. Iš jų 633 priešmokyklinio ugdymo pedagogai, 7,5 tūkst. pradinių klasių mokytojų, 23,1 tūkst. 5–12 ir gimnazijų klasių mokytojų ir 3,1 tūkst. mokyklų vadovų bei jų pavaduotojų.
Profesinio mokymo įstaigose dirbo 3,7 tūkst. pedagogų, kolegijose ir universitetuose – atitinkamai 3,4 ir 9,7 tūkst. dėstytojų.
Per dešimtmetį sparčiausiai – 31 procentu – pedagogų mažėjo bendrojo ugdymo mokyklose, profesinėse mokyklose – 22 procentais, kolegijose – 2 procentais.
Tik universitetuose dėstytojų skaičius per šį laikotarpį išaugo 5 procentais.
Bendrojo ugdymo mokyklose mokytojų ir mokyklos vadovų pareigas dažniau užima moterys. 2013 m. jos sudarė net 87 procentus mokyklose dirbančių pedagogų.
Miesto mokyklose dirba 24,9 tūkst. mokytojų, kaimo – 9,5 tūkst.
Daugiau nei dviejų trečdalių (76 proc.) bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų darbo stažas siekia 15 ir daugiau metų.
2013–2014 mokslo metų pradžioje bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 98 procentai mokytojų ir mokyklų vadovų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Prieš dešimtmetį tokie pedagogai sudarė 89 procentus visų pedagogų.
Vidutinis bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų amžius buvo 48 metai.
2013–2014 mokslo metų pradžioje 53,2 procento bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų buvo 45–60 metų amžiaus. Jauni (iki 30 metų amžiaus) mokytojai sudarė 4,5 procento visų mokytojų (2008–2009 m. m.– 10 proc.), o vyresni nei 60 metų amžiaus – 10,8 procento (2008–2009 m. m. – 10 proc.).
Daugiausia bendrojo ugdymo mokyklose dirba lietuvių (3 517), anglų (3 458) kalbų ir matematikos (2 854) mokytojų.
Per pastaruosius penkerius mokslo metus mažėjo visų dalykų mokytojų, ypač gamtos, technologijų, fizikos ir astronomijos, istorijos, tikybos, gimtosios (lietuvių), rusų, prancūzų kalbų. Tačiau daugėjo gimtosios (nelietuvių) kalbos, ekonomikos, pilietinės visuomenės pagrindų, muzikos ir šokio mokytojų.
2014 m. antrąjį ketvirtį mokytojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2 640 litų ir 337 litais viršijo šalies vidurkį.
Per paskutinius penkerius metus didžiausias mokytojų darbo užmokestis buvo 2009 m. antrąjį ketvirtį, kai jis siekė 2 921 litą.