– Lietuvos pažangos strategijos projektą „Lietuva 2030 m.“ Jūs laikote nerealiu. Kodėl?

– Pirmiausiai noriu pasakyti, kad pateikiu ne politinį, bet profesionalų vertinimą. Kalbant apie strateginį valdymą ir strategijų rengimą, man atrodo, visos partijos yra lygiaverčiai netobulos.

Iš tiesų, strategijų buvo daug, tačiau nė viena taip ir nebuvo net pradėta įgyvendinti. Be abejonių, reikalinga tokio lygio strategija, kuri apimtų visą valstybę, o ne tik ekonomiką ar kitas atskiras viuomenės sritis. Parengus ją, galima koordinuotai rengti kitus būtinus strateginius dokumentus.

Tačiau tam reikia vienos būtinos sąlygos – strategija turi būti rengiama įgyvendinimui, o įgyvendinti galima tik realius strateginius siekius, uždavinius ir projektus.

Pats tekstas formos ir kalbinio išdėstymo atžvilgiu yra labai gražus, tačiau per 20 m. yra nerealus siekis patekti į ES pažangiausių valstybių dešimtuką. Strategijos projekte nenurodoma, kokios kitos devynios šalys priklausys tam pažangiausių ES valstybių dešimtukui, bet ne vien todėl man toks proveržis Lietuvos visuomenėje, ekonomikoje, valdžioje yra fantastika.

– Kas Jums atrodo neįtikima?

– Strategijoje numatyta, kad Lietuva pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos, suminį inovacijos indeksus turėtų patekti tarp 10 pažangiausių ES šalių.

Neaišku, kodėl kalbama tik apie gyvenimo kokybės indeksą, kuris paslepia materialinę gerovę, nes materialinei gerovei yra kur kas geresnis matavimo vienetas – bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, paskaičiuota pagal perkamosios galios paritetą.

Dabar pagal šį rodiklį tarp ES šalių mes esame 23 vietoje. Aplenkiame tik Bulgariją, Latviją ir Rumuniją, o nuo ES vidurkio atsiliekame dukart.

Taigi paskaičiavau, kad norint likviduoti šį atsilikimą ir pasiekti bent jau vidurkį, per 20 m. mūsų ekonomika kasmet turi augti 4 proc. sparčiau nei vidutiniškai auga ES ekonomika. Pavyzdžiui, ES auga 3 proc., tai mes turime augti 7 proc.

Raskite šalį, kuri augtų tokiais vidutiniais tempais per ilgą laikotarpį. Tik po karo taip augo sovietinė ekonomika pralaimėjusios Vokietijos turto išgrobstymo sąskaita. Prieš kelerius metus mes taip pat augome, bet burbulus keliančių veiksnių sąskaita ir žlegtelėjome žemyn taip pat ypatingai greitai.

Su visiška atsakomybe profesionaliai tvirtinu, kad tai yra fantazija. Šie pasiūlymai yra geri ir galbūt jie galėtų būti įgyvendinami esant dviem sąlygoms – jeigu datą nuo 2030 m. nukeltume į 2060 m. arba jeigu Lietuvoje įvyktų didelė katastrofa, kuri būtų panašaus masto kaip Černobylio atominės elektrinės sprogimas arba Japonijos cunamis. Tuomet staiga mes gautume milžinišką tarptautinę paramą, o tauta kur kas labiau susivienytų.

Be to, norint parengti realią strategiją, pirmiausiai reikia įvertinti realią situaciją, kurioje esame.

Aptarimui, kur esame, šioje strategijoje skirtas vienas puslapis, o jame minimi tokie žodžiai kaip „nuostabi tauta, mokėjome susitelkti atkurdami valstybingumą ir tapdami ES bei NATO nariais, tiesa, turime kai kurias problemas, pavyzdžiui, senstame, emigruojame, trūksta kūrybingumo, pilietinės savimonės, tikėjimo savo šalies sėkminga ateitimi, dalis visuomenės priešinasi konvulsiškai prisirišę savo sąmone prie posovietinės gyvensenos“.

Jeigu šitaip vertintume padėtį, išeitų, kad mes gyvename beveik rojuje. Tačiau esu iš tų, kurie mato, kad Lietuvoje yra didžiulė gili visuomenės krizė. Ir aš esu ne vienas taip mąstantis.

Pagrindinė problema yra didžiulis atotrūkis arba vakuumas tarp valdžios ir žmonių. Pasakyčiau dar griežčiau – tauta sėdi apkasuose, kažkas pašaudo, pavyzdžiui, tokie kaip A. Šliogeris, o viršuje padebesyse skraido valdžia. Bet mūsų politikai ir valdžios vyrai visiškai nebejaučia, kad šis vakuumas užsipildo tarsi stikliniame inde kaistančia plazma. O kai plazma perkais, labai tikėtinas didelis socialinis sprogimas.

Situacija yra pernelyg rimta ir reikalingos esminės politinės ir valdymo sistemos reformos. Tačiau nei mūsų išrenkamos valdžios, nei partijos, nei biurokratinis aparatas nėra tuo suinteresuoti. Todėl vienintelė išeitis: visuomenei pagaliau reikia išlįsti iš apkasų ir susitelkus nustatyti, tik ramiai, be marginalių provokacijų, savo išrenkamoms valdžioms tikros, o ne iškreiptos demokratijos normas.

– Kokios reformos reikėtų?

Aleksandras Vasiliauskas
Čia yra atskira ir labai sudėtinga tema, be to, tai ne mano sritis. Bet pirmiausiai reikia tik kelių rimtų Konstitucijos pataisų.

Kur jūs matėte valstybę, kurios Seimas teturi 5-6 proc. pasitikėjimą? Negali būti tiek partijų, kiek jų dabar dėl populizmo patenka į valdžią ir kaip meteorai išnyksta.

Kita problema – biurokratijos įsigalėjimas. A. Kubilius sakė, kad sulaužys ją, bet ar jis sulaužė tą stuburą? Ne. Ne ministrai valdo valstybę – ministrus valdo ministerijų klerkai.

Tokią situaciją atvirai reikia pripažinti ir visapusiškai ištirti. Mūsų valdžios to nepripažįsta. Pirmiausiai jos bijo, o, antra, nenori. Kam joms to reikia?

O kas dedasi Lietuvoje? Kas tiria? Niekas.

Reikalingi nuolatiniai rimti tyrimai, suburiant visą esamą ir ugdant naują mokslinį visos šalies potencialą. Tuo tarpu humanitarinių ir socialinių mokslų institucijų valstybinis tinklas, prisidengus nuolatinių ir nenuspėjamų „reformų“ šydu, eliminuojamas iš komplesinio strateginės situacijos šalyje vertinimo.

Dar daugiau, mokslas ir studijos tapo politikų ir valdžios vyrų „reformatoriškumo“ demonstracijos arena, neva mokslas ir studijos Lietuvoje pagrindinis šalies pažangos stabdis. Kuriozas – Lietuvos universitetų bendruomenės yra tiek kvailos, kad be biurokratinio apataro parinktos tarybos nebegali išsirinkti net rektoriaus. Galėčiau ir toliau ilgai tęsti savo apgailestavimus.

–Tačiau galbūt visuomet lengviau kritikuoti, o ne palaikyti strategiją?

Rengiant strategijas kuo platesnis sutarimas yra imperatyvas, kurio reikia laikytis. Aš įžvelgiu dar vieną rimtą problemą – plataus politinio sutarimo nebuvimą. Kaip gauti politinį pritarimą, jei politinius partnerius ir oponentus išmetei iš strategijos rengimo? Dabar jie kategoriškai priešinsis.

Pirmas opozicijai įprastu stiliumi pratrūko socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, nors socialdemokratai patys neturi plačiau visuomenei pristatytos strategijos.

Kadangi strategija neturės politinio pritarimo, jos likimas aiškus. Kaip iki šiol būdavo – viena valdžia sukuria nacionalinį projektą, kita – jį sunaikina. Tipiškas to pavyzdys yra „Leo LT“. Viena valdžia nevykusiai jį sukūrė, o kita – nevykusiai sunaikino. Aš visiškai sutinku A. Šliogerio mintimi, kad kur tik nacionalinis projektas, ten – aferos.

Dar vienas imperatyvas – valstybė turi įsipareigoti strategijai. Strategija yra abstrakti kalba, o toliau turi būti konkretūs nacionaliniai projektai ir nacionalinės programos, kaip ji bus įgyvendinama.

Matyti, kad ir dabar nebus tiesiogiai susietų su strategija nacionalinių projektų, kaip ir iki šiol nebuvo. Nebent konservatoriai 20 m. bus valdžioje ir patikslins nerealius strateginius siekius.

– Kaip manote, jeigu šios strategijos nesirengiama įgyvendinti, kam ji tuomet rašoma?

Mano nuomone, ši strategija yra būsimos rinkiminės kampanijos dalis. Jeigu būtų norima turėti rimtą strategiją, tai būtų buvę daroma iškart po valdžios paėmimo.

A. Kubiliui teko nelengva duona, buvo aštri krizinė situacija, tai reikia suprasti. Bet reikėjo greitai rengti, ieškant konsensuso su opozicinėmis partijomis, trumpalaikę krizės įveikimo strategiją, o ne taip, kaip buvo daroma: skubūs veiksmai, naktinė mokesčių reforma.

Juk kai vyko rinkiminė kampanija, buvo teigiama, kad partija yra pasirengusi perimti valdžią, turi šešėlinį kabinetą, programą ir strategiją.

Dabar staiga likus 1,5 metų iki rinkimų išmetama nereali globalinė strategija, aš tai vadinčiau strateginiu populizmu. O strategijos greičiausiai bus būsimos rinkiminės kampanijos savitumas.

Dabar kitos partijos mesis kritikuoti jų strategiją, bet kritikuodamos konstruktyviai, opozicinės partijos turės pasiūlyti savo strategijos variantus.

Dabar socialdemokratai socialinės lygybės pagrindu siūlo progresinius mokesčius. Remiantis jais, greičiausiai bus paruošta socialdemokratų populistinė strategija.

Aleksandras Vasiliauskas
Liberaliosios partijos, matyt, apsijungs ir siūlys savo strategiją, kaip be valstybės intervencijos, tik rinkos mechanizmų pagrindu sukurti ekonominį rojų Lietuvoje. Ir visos šios strategijos bus nerealios, nes bus vienpartinės, neturinčios visuotinio palaikymo.

Šiuo atveju konservatoriai pasirinko visuotino rojaus idėją.

O kas nenori rojaus, negi nenorėtumėte jame gyventi? Aš irgi norėčiau.

O kas nenori socialinės teisybės? Tai yra politinis žaidimas, nes kai tik socialdemokratai ateina į valdžią, jie pamiršta progresinius mokesčius.

Tai yra visiškai rinkiminis triukas, nes kai baigiasi rinkimai, dingsta ir progresiniai mokesčiai. Atkreipkite dėmesį, kad visi socialinio teisingumo nacionaliniai projektai – čekinis privatizavimas, nuosavybės teisių atstatymas, indėlių grąžinimas ir pan. virto didžiausia socialine neteisybe Lietuvoje.

Numatydamas būsimą populistinių strategijų rinkinį, galėčiau pasakyti, kad atsidursime situacijoje: „Lietuva su strategijomis – Lietuva be ateities“. Mano nuomone, Lietuvai reikia ne strategijų, o strateginio valdymo.

Tačiau turiu konstatuoti, kad mūsų valdžios vyrų strateginis mąstymas yra visiškai neišlavintas tinkamam šalies strateginiam valdymui ir net nesistengiama jo lavinti.

Tuo tarpu internete nesunku aptikti portalą apie Didžiosios Britanijos ministro pirmininko strateginį departamentą, kuriame labai aiškiai yra surašyta, kaip rengiamos ir įgyvendinamos strategijos. D. Britanijoje jokio svarbesnio sprendimo nepristatysi nepateikęs išsamios ir pagal nustatytą metodiką atliktos sąnaudų ir naudos analizės. Pas mus ekonomistas R. Kuodis jau kiek metų veltui kala apie sąnaudų ir naudos analizės reikalingumą.

O D. Britanijoje ministras pirmininkas, vyriausybės nariai, kiti aukščiausio rango valstybės pareigūnai randa laiko strateginių sprendimų gebėjimų ugdymui, pasinaudodami priemonių ir metodų arsenalu, detaliai aprašytu minėtame portale.

– Tačiau pats A. Kubilius laikomas strategu?

– Ir aš jį tokiu laikiau iki jam tampant dabartinės Vyriausybės vadovu. Šiandien aš jį jau pavadinčiau strateginio populizmo meistru. Tokių meistrų yra nemažai visose politinėse partijose. Kone visiems valdžios ir politikos vyrams Lietuvoje stinga strateginės išminties.

Kas gali paneigti, kad Lietuvos politikų ir valdžios vyrų strateginis horizontas neperžengia ketverių metų Seimo kadencijos slenksčio, iš kurių pirmieji dveji metai išnaudojami pasimėgavimui valdžia arba savo interesams spręsti, o likusieji dveji metai – pastangoms patekti į kitą kadenciją. Viskas.

Pas mus niekam nerūpi ilgesnis horizontas, todėl ir nacionaliniai projektai Lietuvoje susiję su aferomis.

– Kas tada laukia tokios šalies kaip Lietuva?

– Lietuva nepražus, bet ji bus 27-ta iš 27 ES šalių. ES ekonomika kils ir mes truputį kilsim. Taip ir siūbuosime su tuo laivu, dalis išvažiuos, dalis grįš.

Be to, Europa juk ne taip blogai gyvena kaip Afrika. Taigi kad ir ES būsime paskutiniai, tai yra vis geriau nei pirmutiniai Afrikoje.

Nežinia, ar ilgai dar pakęsime buvimą gale, juk mūsų ambicijos labai didelės: mes juk esame labai gabūs, protingi, garsūs.