Visus savo jausmus vyrai priversti išreikšti tik viena emocija – pykčiu
„Lietuvoje trūksta gilesnės diskusijos apie vyriškumo normas, kad vyrai pradėtų suprasti. Už šias patriarchalines normas, kurios yra nuolat eskaluojamos ir labai patraukliai parodomos per įvairius įvaizdžius žiniasklaidoje, filmus, vyrai sumoka labai brangią kainą – 12 metų trumpesniu gyvenimu. „Tikrų“ vyrų – vos vienetai, todėl visi kiti, matydami, kad neatitinka normos, griebiasi savidestrukcijos. Tai ir kelias karuose, ir savižudybės, alkoholis, smurtas, kuris atsigręžia ir prieš juos pačius.
Tačiau blogiausia, kad jie, net išgyvendami dėl to, nepradeda kritikuoti normos. Moterys, spraudžiamos į „Olia lia“ mergaičių įvaizdį, jau sugeba atsikirsti, kad jis neatitinka realios moters gyvenimo. Tuo tarpu vyrai, užuot pasakę, kad jiems peršamas įvaizdis žaloja jų gyvenimą, atsigręžia prieš moteris, kurios tampa kalčiausios, jog veržiasi į darbo rinką, nenori vienos prisiimti vaikų priežiūros ir pan. Aišku, kai visuomenė iš tavęs tikisi, kad būsi bankomatas, bet kažkuriuo gyvenimo momentu tu netenki sveikatos ar darbo ir tampi tinkamas „tik vaikus prižiūrėti“, kyla tikra gyvenimo drama, nes keisti pampersus neleidžia orumas“, - teigė pranešėja Lietuvos studentų sąjungos organizuotoje konferencijoje „Diskriminacijos fenomenas: teisinis ir socialinis aspektai“.
Anot M. Jankauskaitės, vyrų tema svarbi pirmiausiai todėl, kad kalbėdami apie grupes, kurios yra pažeidžiamos, turėtume nepamiršti, kad diskriminacija atsiranda tuomet, kai kažkuri grupė turi privilegijų. Taigi jei teigiame, kad moterys yra diskriminuojama grupė, turime pripažinti, kad vyrai turi daugiau privilegijų, antraip nekalbėtume apie moterų diskriminaciją. Lygiai taip pat – jei kalbame apie homoseksualų pažeidžiamumą, vadinasi, heteroseksualai turi privilegijų.
Kalbant apie vyriškumo sampratą, paprastai išskiriami trys aspektai. Pirmasis susijęs su statusu – tikras vyras yra tas, kuris turi socialinį, finansinį ir kultūrinį kapitalą. „Kai kuriose laidose moterų į diskusijas net nekviečia – susidaro įspūdis, kad moterų eksperčių nėra. Taigi visas kultūrinis fonas mus moko, kad valdžia turi būti vyrų rankose. Ir jei moteris nori daryti karjerą, kitaip tariant, nori save įprasminti, kurti, taip pat kažką duoti visuomenei, jai priekaištaujama, kad užsiimdama šiuo indėliu, ji pamiršta savo „tikrąsias“ prievoles – šeimą, vaikus ir virtuvę“, - teigė lyčių lygybės ekspertė.
Antrasis vyriškumo aspektas susijęs su galios norma. Vyras privalo būti fiziškai stiprus, lytiškai pajėgus, mokėti tramdyti emocijas ir turėti protinę galią, kitaip tariant, būti šeimos galva. Deja, ne visi gimsta fiziškai stiprūs, nė vienas nėra garantuotas, kad neatsitiks nelaimė ir jis netaps neįgalus. Dar daugiau vyrai sumoka už psichologinę galią. Jiems leidžiamų emocijų spektras labai ribotas. Iš esmės gyvename kultūroje, kurioje vyrams oficialiai leidžiama vienintelė emocija – pyktis, todėl neturėtume stebėtis, kad visuomenėje tiek agresijos. Mat bet kokį išgyvenimą – liūdesį, depresiją, sutrikimą – vyrai išreiškia per tą patį pyktį.
Trečiasis vyriškumo aspektas – nemoteriškumo norma. Lyčių sistema suvokiama kaip lyčių priešprieša, ir jei vyras bando kažką keisti savo elgesyje, jis gali nebeatitikti vyriškumo sampratos. Todėl, M. Jankauskaitės manymu, Lietuvoje sunkiai skinasi kelią idėjos apie vyrų tėvystės atostogas bei galimybę vyrams rinktis didesnį spektrą profesijų – pvz., auklių, pradinių klasių mokytojų ir pan.
Heteroseksualumo sąvoka įsigaliojo su ekonomikos klestėjimu
Anot pranešėjos, vienintelis būdas, kuriuo vyrai, pajutę, kad žemė ima slysti iš po kojų, pajėgūs gintis, yra seksistinė retorika. „Neseniai teko matyti „Lietuvos talentų“ laidą, kurios metu kūną labai apnuoginusi moteris atliko talentingą akrobatinį numerį. Reikėjo matyti vyrukų reakcijas! Nors moteris buvo įvertinta palankiai, jai pasipylė tokios replikos, kurios ją visiškai nužmogino ir sudaiktino“, - teigė M. Jankauskaitė.
Anot ekspertės, seksizmas, kaip bebūtų keista, yra neatsiejamas nuo homofobijos. Jei patyrinėtume, koks individas gali tikėtis absoliučių privilegijų šiandieninėje visuomenėje, tai būtų baltaodis, heteroseksualus viduriniosios klasės vyras. Jei bent vienas iš šių požymių keičiasi, žmogus keliauja kurio nors užribio link.
„Heteroseksualumo norma mūsų kultūroje suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau ši norma, kaip bet kokios kitos socialinės normos, yra suformuota. Ilgą laiką Vakarų kultūroje leistinais lytiniais santykiais buvo laikomi tik tie, kurie buvo skirti giminei pratęsti, o visa kita buvo vadinama iškrypimu. Devyniolikto amžiaus pabaigoje požiūris ėmė keistis. Mokslininkai tokį sąmonės pasikeitimą sieja su ekonomine socialine raida. Kol ekonomikoje buvo akcentuojama, kad būtina gaminti kuo daugiau produkcijos, nes visuomenėje visko trūko, toks pats požiūris egzistavo ir į lytinius santykius. Pozityvūs buvo tik tokie santykiai, kurie susijęs su reprodukcija.
Šiandien daug gaminti jau nėra svarbu, nes gamybos procesas, atsiradus naujoms technologijoms, pasidarė labai paprastas. Daug svarbiau pagamintą produkciją parduoti, todėl ima plėtotis reklama, kuri, beje, pardavinėja ne produktą, o socialinius santykius, emocijas, pasitikėjimą savimi ir geismą vartoti. Jei kavos puodelyje randi deimantinį žiedą, tai asocijuojasi su sėkmingais šeimos santykiais. Automobilis pristatomas taip pat ne kaip transporto priemonė, o kaip daiktas, kurio mes esame verti pagal savo socialinį statusą. Įsivyraujant geismui vartojimui, pradeda keistis požiūris ir į seksą. Lytiniai santykiai tampa ne tik būdu pratęsti giminę, bet nukreipiami į emocinių santykių palaikymą, intymumą, kuris padeda mums būti šioje visuomenėje“, - pasakojo pranešėja.
Įvykus lūžiui intymių santykių erdvėje, kai leidžiama turėti santykius vien tam, kad žmonės patirtų paprasčiausią malonumą, anot M. Jankauskaitės, gimsta ir suvokimas apie heteroseksualumą. Įdomu, kad iš pradžių ši sąvoka taip pat buvo suvokiama kaip nenormali. Mat buvo normalus seksas, kuris pratęsia giminę, buvo homoseksualus seksas, kuris, kaip nepratęsiantis giminės, visada buvo stigmatizuojamas, bet heteroseksualioje aplinkoje taip pat buvo seksas, kuris nepratęsia giminės, ir jis taip pat buvo stigmatizuojamas. Ilgainiui nuo heteroseksualių santykių stigma nuimama, tačiau kai formuojama norma, turi būti kažkas, kas atspindės nenormą.
„Taigi matome dinamiką, kai vieni santykiai įteisinami, romantizuojami – praktiškai nėra nė vieno filmo, kuriame jų nerastume, ir kažkas turi patekti į šešėlį. Kai heteroseksualumas susitinka su lyčių sistema visuomenėje, atsiranda problema, nes vyro ir moters santykis yra formuojamas kaip nelygiaverčių partnerių santykis. Mat to reikalauja lyčių hierarchija. Kadangi seksualumas yra romantizuojamas, ši nelygybė taip pat romantizuojama. Todėl dažnai girdime absurdiškus argumentus – jei moterys taps lygiavertė, neliks sekso ir negims vaikai. Ir kaip parodė tyrimas, visos šios nuostatos būdingos ir mūsų studentijai“, - aiškino lyčių lygybės ekspertė.
Kai šaipomasi iš vyriškumo normos neatitinkančių vyrų, moterys tyli
Pernai atliktas tyrimas aukštosiose mokyklose parodė, kad bene didžiausią respondentų dalį trikdo bendravimas su homoseksualais. Ypač įsibaiminę vaikinai – tokių respondentų yra dvigubai daugiau nei tarp merginų. Atsisakytų gyventi su homoseksualu taip pat 3-4, o kartais ir 10 kartų daugiau respondentų nei su kitomis socialinėmis grupėmis.
„Tai vėlgi siečiau su vyriškumo norma, kuri įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Jauni žmonės, kuriems reikia įtvirtinti tapatybę, pasiruošę sekti nurodymais, vildamiesi, kad už tai po kojomis jiems bus patiestas raudonas kilimas, t. y. jie susilauks sėkmės. Todėl, norėdami išgyvendinti homofobiją Lietuvje, turėtume atkreipti dėmesį, kaip formuojamas normatyvinis vyriškumas. Pavyzdžiui, kai buvo reklamuojamas Europos krepšinio čempionatas, buvo formuojamas labai vienpusiškas vyro įvaizdis. Aš pasigedau visuomenės įvairovės – susidarė įspūdis, kad teisė pasidžiaugti krepšiniu priklauso tik vienai socialinei grupei.
Beje, Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu vidutinio amžiaus vyrams buvo užduodami įvairūs klausimai – jie turėjo vertinti visuomenės reiškinius. Vienoje grupėje atsakymai buvo entuziastingai palaikomi tyrėjų, kitoje grupėje jie buvo menkinami. Antrame etape tie vyrai, kurių savigarba nebuvo užgauta, buvo labiau pozityvūs moterų atžvilgiu ir mažiau homofobiški. Kiti – labiau“, - pasakojo pranešėja.
Anot ekspertės, tyrimas taip pat parodė, kad užgaulių juokelių laidymas labai paplitęs reiškinys ir toks įprastas, kad netgi nėra suvokiamas kaip problema ar diskriminacija. Dažniausiai pašiepiamos moterys, labai ne daug nuo jų atsilieka homoseksualai, o trečią vietą užima, kaip bebūtų keista, vyrai.
„Manau, šaipomasi iš tų vyrų, kurie vienaip ar kitaip neatitinka vyriškumo normos. Gal jie fiziškai silpni, gal leido parodyti jausmus ir pan. Taigi vyrams akivaizdžiai parodo, kad jie jokiu būdu neturėtų nukrypti nuo normos, nes susidurs su didžiuliu visuomenės spaudimu. Ir šiuo atveju kalbame apie atmosferą tarp jaunų žmonių. Dar daugiau, nei vyrai, girdėdami tokias pašaipas, nebando prieštarauti. Nedaro to ir moterys, kurios paprastai reiškia nepasitenkinimą, kai žeminama jų lytis. Taigi ir moterys, ir vyrai, palaiko vyriškumo normos egzistavimą“, - įsitikinusi M. Jankauskaitė.