Pirmą kartą – vasarį, kai kilo problemų dėl stovyklos aptarnavimo ir karių maitinimo. Antrą – birželį, po seržanto Arūno Jarmalavičiaus žūties.
„Gyveni čia ir dabar“
Afganistano sostinėje Kabule kiekvieną rytą, išėjęs iš savo kambario į lauką, pajunti beprotišką karštį ir rytą pradedi nuo žvilgsnio į vėliavas. Jei jos nuleistos iki pusės, reiškia, per tris pastarąsias dienas buvo nukautas NATO šalių karys. Ir diena iš dienos situacija nesikeičia. Ilgainiui tai demoralizuoja. Supranti, koks trapus yra gyvenimas ir kaip reikia vertinti kiekvieną akimirką. Gerą, blogą, linksmą, skaudžią... Akimirkos efektas – „čia ir dabar“, nes praeities jau nebėra, ateities kol kas irgi nėra, o tu gyveni – čia ir dabar.
Ir eini, dirbi, valgai, geri vandenį (mums neįprastas 40 laipsnių karštis – jei negersi daug vandens, patirsi dehidrataciją), miegi, bendrauji. Žodžiu, visą laiką kažką veiki. Taip kompensuodamas savo neigiamas mintis ir ilgesį namams, šeimai, draugams. Ilgesys yra beprotiškas. Po trijų dienų žmona tampa gražesnė, mielesnė. Galvoji, kiek įvairiausių mažmožių, smulkmenų tau buvo reikšmingos, kiek nereikalingos energijos išeikvota nerimtiems dalykams. Pasižadi sau, kad daugiau nebus jokių konfliktų dėl blogo oro ar neišneštų šiukšlių, nes tai santykių nestiprina. Galvoji, kad grįžęs elgsiesi kitaip. Labiau mylėsi, labiau gerbsi. Galvoji apie ateitį. Svajoji, kuri planus ir žinai, kad kol turi svajonių, tol gyveni.
Viską atperka akimirka, kai lėktuvui besileidžiant pamatai Lietuvos žalumą. Lėktuvui iš Afganistano. Pamatai Elektrėnų kaminus, ežerus, Vilniaus senamiesčio stogus. Pagalvoji: „Ar už milijoną vyktum ten atgal?“ Atsakymas vienareikšmis: šiuo metu – NE. Nes tave jau užvaldžiusi euforija. Mintyse tari: „Esu namie“. Ir lauki tos akimirkos… Lauki žmonos apkabinimo, bučinio. Lauki akimirkos kada širdis suspurdės iš laimės, kad vėl esi su brangiausiu žmogumi. Džiaugiesi, kad tau pavyko... Kad tu grįžai...
Įeini į laukiančiųjų salę – apsidarai. Daug žmonių. Sau brangiausio dar nematai, nes apskritai dar neįprasta regėti šviesius žmones, nes ten matei tik tamsesnius, juodaplaukius, rudaakius, musulmonus. Nuleidi akis gavęs dėmesio dozę ir stumi bagažo vežimėlį tolyn. Ir štai ji... Graži... Išsiilgusi... Tavo žmona... Apsikabina, pabučiuoja...
„Priklausai nuo Dievo malonės ir talibų tikslo“
Šiuos žodžius A. Jurgaitis parašė grįžęs iš Afganistano. Anksčiau su kolegėmis rengdavęs Lietuvos karius misijai šiame krašte, vasarį jis pats turėjo trumpam keliauti į Gorą, kai kilo įvairių problemų dėl stovyklos aptarnavimo, o dalis karių susirgo. Birželį ilgiau nei savaitei sugrįžti privertė seržanto A. Jarmalavičiaus žūtis.
„Darbo buvo, - prisiminė kapitonas. – Tai – pirmas panašus įvykis, nutikęs Lietuvos kariams. Stovyklą apšaudydavo ir anksčiau. Bet girdi – negirdi, matai – nematai, tada galvos neskaudėdavo. O šį kartą buvo realus, kontaktinis dalykas, kai puola tūkstantis žmonių. Be abejo, visus apėmė šokas, baimė, tačiau nė vienas karys negrįžo dėl psichinių sutrikimų“.
Kaip žinoma, nepraėjus nė mėnesiui po bendražygio žūties, trys kariai nutraukė tarnybą Afganistane.
Pasak A. Jurgaičio, dabar psichologinė situacija PAG stovykloje normalizavosi: „Negali žmonės du mėnesius vaikščioti ir drebėti. Viskas ilgainiui pasimiršta, kiekvienas atlieka savo užduotis. Nors, žinoma, jie visą gyvenimą prisimins, kad žuvo karys iš jų PAG“.
Psichologo teigimu, kariams šoką sukėlė ne viena konkreti priežastis – tarnybos draugo žuvimas, įtūžusių afganų minios ataka prieš NATO bazę ar grėsmė jiems patiems, o aplinkybių visuma.
„Ten nėra tokios baimės kaip čia. Atrodo, Afganistanas, baisu, bet nuvažiuoji, nusiteiki ir viskas, - pasakojo pašnekovas. – Baisiausia, kai pamatai tūkstantį žmonių ir pajunti jų galią. Ne kiekvienas iš jų turėjo automatus, dauguma puolė su akmenimis. Tačiau tūkstantis žmonių buvo prieš 150 mūsiškių. Nors ir karinė teritorija, stovykla, pamatai savo bejėgiškumą. Žinai, kad niekada negalėsi iš ten evakuotis, atsitraukti, nes yra politika. Priklausai nuo Dievo malonės ir nuo to, kokį uždavinį turi talibai. Jei tik išgąsdinti, pašokinėja, pamaištauja ir atsitraukia, jei nušluoti visą stovyklą – būtų visai kitaip“.
Rusų kalba netoleruojama
Kaip tvirtino A. Jurgaitis, nors Afganistane iki šiol nenuslopintas vietos genčių pasipriešinimas, nuolat kyla konfliktų su vakariečiais dėl religinių dalykų, pagrindinio pragyvenimo šaltinio – narkotikų ir kitų priežasčių, jį sunku lyginti, pavyzdžiui, su karine agresija Gruzijoje.
Lengviau esą palyginti dabartinę kovą su pasauliniais karais – dabar rečiau vyksta partizaninė kova, mūšiai vienas prieš vieną, naudojama kur kas tobulesnė technika. Musulmoniškame krašte greta akmenų ir modernių ginklų yra dar vienas – religija.
„Jie stipresni savo tikėjimu. Jie atakuoja su akmenimis ir ne vien, bet pagrindinis ir didžiausią baimę keliantis ginklas – besąlygiškas tikėjimas. Jei jau pasiryžo… – kalbėjo kapitonas. – Koraną interpretuoja kaip kam patogiau – ištraukia vieną sakinį ir viskas, nusprendžia, kad, pavyzdžiui, turi žudyti svetimtaučius. Veteranai gal supyks, bet seniau kovoti buvo paprasčiau – žmogus prieš žmogų, žinai, ko bijoti, kokia ginkluotė. Dabar priklausai nuo daugelio dalykų. Nežinai, kur minos, iš kur taikosi snaiperis. Pavojus neapibrėžtas, nežinai, ko bijoti, juolab kad kova vyksta priešo teritorijoje. Ačiū Dievui, talibai nėra išvystę oro technikos“.
Pasak A. Jurgaičio, misija Afganistane yra kitokia nei tarnyba Lietuvoje dėl daugelio priežasčių – klimato, geografinių sąlygų, kultūrinių ir religinių skirtumų. Todėl kariai prieš misiją išklauso 16 val. psichologinio pasirengimo kursą. Šių paskaitų metu pasakojama apie šalį, gyventojus, dalis kurių dirba ir lietuvių stovykloje, psichologinius tarnybos ypatumus, mokoma relaksacijos technikų, tikėjimą Alachu, besąlygišką tikėjimą mulomis – religiniais genčių lyderiais.
„Tai, kas pas mus įprasta, ten gali nesuveikti. Kiek žinau, net draudžiama kalbėti rusiškai ar klausytis rusiškos muzikos, kad vietiniams nesukeltų neigiamų emocijų ir prisiminimų apie karą su sovietais. Reikia ne stengtis juos perauklėti, o išmokti su jais būti“, - aiškino psichologas.
A. Jurgaitis tikino, kad iš anksto bent šiek tiek pasidomėjus Afganistanu didelio šoko nebūna. Pavyzdžiui, gamta buvo tokia, kokią jis įsivaizdavo iš televizijos ekrano. Bene didžiausias skirtumas tarp žiemos ir vasaros esąs yra sniegas – arba jo yra, arba ne, ir oras – arba karšta, arba šalta. Didesnį įspūdį kariškiui padarė aplinkui esantys tik tamsaus gymio žmonės.
„Bet sulig pirmu žvilgsniu vos išlipęs iš lėktuvo supranti, kad tai, ką buvai matęs kine, vyksta čia ir dabar, - prisiminė psichologas. – Yra karinė technika, ginklai, amunicija, virš galvos skraido sraigtasparniai su kulkosvaidžiais, dieną naktį nutaikytais į kalnus – jei kažkas sujudėtų, šautų tą pačią minutę. Filmas tampa realybe“.
Geriausia terapija – laiškai ir bendravimas
Anot pašnekovo, laikas Afganistane ne taip svarbus, atskaitos taškais tampa pietūs ir vakarienė. Savižudžių reikia saugotis iki pietų – musulmonai tiki, kad jei bus palaidoti tą pačią dieną, pateks į rojų. O vakare, leidžiantis prieblandai, pozicijas įsirengia snaiperiai. Valandą prieš ir po vidurnakčio galimi naktiniai apšaudymai.
Kariams itin sunki buvo praėjusi žiema, šalčiausia per dvi dešimtis metų. Sausį stojus 30 laipsnių speigui lietuvių stovykloje sutriko elektros tiekimas ir šildymas, vėliau dėl bakteriologinio užkrato dalis žmonių susirgo.
Misijose kariai į problemas reaguoja kur kas jautriau. Daugiau nei šimtas žmonių pusmetį gyvena vienoje vietoje, mato tuos pačius veidus, sunkiai gali atsipalaiduoti, ilgainiui išryškėja ne visai malonūs kai kurių kaimynų bruožai, be to, tvyro nuolatinė grėsmė. Šaltyje atsidūrus be elektros, ryšio ir šildymo apima įtampa bei nerimas. O nuolat visus atakuoja slaptas ginklas – ilgesys namams ir šeimai.
Įtakos karių nuotaikai turi ir nerimstančios politikų diskusijos dėl dalyvavimo tarptautinėse operacijose: „Būna, kad misijai ruošiamas karys nežino, kokia tiksliai pozicija jam teks. O kai nežino net pamatinio sprendimo, ar apskritai reikės važiuoti…“
Namie likusiai šeimai būna sunkiau
Kariams siūloma įvairi psichologinė terapija: visų pirma – rašyti popierinius, o ne elektroninius laiškus artimiesiems, mat toks užsiėmimas ramina, skaityti knygas, sportuoti, bendrauti su tarnybos draugais. Jiems nedraudžiama nuolat palaikyti ryšį su šeima – telefonu, elektroniniu paštu.
A. Jurgaičio tvirtinimu, namie liekančiai šeimai būna net sunkiau nei kariams. Žurnalistai, vos įvykus išpuoliui ar kitam incidentui, iš karto apie tai paskelbia, o artimieji iš karto neatsirenka, ar tai susiję su lietuviais, ir pradeda nerimauti.
Dalis karių vyksta į tarptautines misijas suvilioti ne tik naujos patirties, bet ir didesnio atlyginimo. Kaip anksčiau yra sakęs kariuomenės vadas brigados generolas Valdas Tutkus, kariams pagal laipsnį mokama 2-3 tūkst. Lt alga ir priedai iki 6860 Lt.
Pasak psichologo, blogai, jei pinigai yra pagrindinis kario motyvas. Mat kilus grėsmei jis turi mažiau vidinės potencijos nei tas, kuris tikisi karjeros kariuomenėje ar vadovaujasi ne vien pragmatiniais sumetimais. Pašnekovo tikinimu, lietuvių atlyginimai yra gerokai mažesni nei, pavyzdžiui, amerikiečių ar danų, tačiau kariams neretai tenka klausytis smerkiančių priekaištų: „Į misijas kariai važiuoja, kad uždirbtų, kad vaikui geresnę striukę nupirktų. Tai yra kompensacija už pavojingas ir įtemptas darbo sąlygas. Juk dirbi ne 8, o 24 valandas per parą, esi už 4 tūkst. km, atskirtas nuo draugų, artimųjų“.
Lietuvos vadovaujama PAG misiją Afganistano Goro provincijoje pradėjo 2005 m. birželį. Dabar kartu su Lietuvos kariais ir civiliais PAG-7 tarnauja Kroatijos, Danijos, JAV, Ukrainos ir Gruzijos kariai. NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (angl. International Security Assistance Force, ISAF) priklausanti PAG siekia padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.