Krematoriumo belaukiant
Tikriausiai pats didžiausias perversmas šioje srityje Lietuvoje įvyks šių metų gruodžio viduryje, kai netoli Kėdainių pagaliau pradės veikti pirmasis šalyje krematoriumas (jį planuota atidaryti dar šių metų pradžioje). Tad mūsų šalies gyventojams, norintiems kremuoti savo artimųjų palaikus, nebereikės jų vežti į užsienį – Varšuvą ar Rygą. Pasak šį projektą baigiančios įgyvendinti bendrovės direktoriaus Vytenio Labanausko, minėta ritualinių paslaugų įstaiga stovės visiems mūsų šalies gyventojams geografiškai patogioje vietoje. Be to, jau veikia tam skirtas tinklalapis (www.krematoriumai.lt), kur netrukus atsiras speciali elektroninė paslaugų užsakymo forma, padėsianti mirusiojo artimiesiems ar laidojimo įmonėms tiesiogiai sužinoti krematoriumo užimtumą bei pasirinkti tinkamiausią laiką kremuoti.
Būsimasis laidojimo paslaugų centras neteiks šarvojimo ar laidojimo paslaugų, tačiau čia bus dvi atsisveikinimo su velioniu prieš palaikų kremavimą salės, pagalbinės patalpos su šaldymo įranga. Iš pradžių veiks viena kremavimo linija, galėsianti atlikti apie 4 000 kremavimo procedūrų per metus (arba 30 per parą). V. Labanauskas įsitikinęs, kad tai turėtų patenkinti šiandienius Lietuvos poreikius. Ateityje planuojama įrengti dar vieną kremavimo liniją. Pačios kremavimo linijos yra pagamintos vienos Vokietijos įmonės, kurios įranga eksploatuojama daugelyje Vakarų Europos šalių.
Vilniuje konkursas jau vyksta, tačiau stabdo techninės problemos, o Klaipėdoje jau yra parengtas kolumbariumo detalusis planas. Kauno savivaldybė taip pat pasirengusi parengti konkurso sąlygas kolumbariumo statybai. Kolumbariumų perspektyvas svarsto ir kitų Lietuvos miestų savivaldybės, nes kapinių plotai – gana riboti, plėsti jų dažniausiai jau nebėra kur, o steigti naujas kapines – tikras galvos skausmas vietos savivaldybėms. Esant tikram ar tariamam žemės stygiui, tokie objektai paprastai kuriami labai sunkiai.
Beje, dar 2008 m. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, krematoriumo statybai Lietuvoje pritaria apie 83 proc. gyventojų.
Dar tik vejamės vakariečius
Vakarų Europoje mirusiųjų kremavimas jau nuo XIX a. yra įprastas laidojimo būdas. Beveik visose Senojo žemyno šalyse kremuojama daugiau kaip pusė mirusiųjų: Čekijoje – 75 proc., Belgijoje ir Olandijoje – apie 70 proc., Britanijoje – apie 60 proc.
Mūsų kaimynai latviai krematoriumą Rygoje pastatė dar 1994-aisiais. Tiesa, prieškariu ir pokario metais krematoriumas veikė ir Kaune, universiteto Medicinos fakultete, tačiau jo veikla buvo daugiau epizodinė.
Pagonybės laikų paprotys deginti mirusiuosius buvo prisimintas Europoje tik XIX a., kilus romantizmo bangai. Praeitis tuomet imta garbinti visais atžvilgiais, tad nieko nuostabaus, kad buvo prisimintas ir pagoniškas mirusiųjų deginimas. Jau 1822 m. Anglijoje poetas Džordžas Baironas įvykdė savo bičiulio kito poeto Persio Šelio valią po mirties sudeginti jo kūną, tačiau tam prireikė nemažai malkų ir specialios patalpos. Po to praėjo dar 50 metų, kol garsusis vokiečių elektrotechnikas Ernstas Simensas sukonstravo pirmąjį kremavimo įrenginį. Pirmasis krematoriumas Europoje ėmė veikti 1876 m. Milane (Italijoje). Dar po poros metų pradėjo veikti ir pirmieji krematoriumai Anglijoje bei Vokietijoje. JAV pirmasis krematoriumas buvo įkurtas 1876 m. Vašingtone, Pensilvanijoje.
Kremavimo pradininku britų salose laikomas garsus Velso daktaras Viljamas Praisas, kuriam 1884-aisiais buvo iškelta baudžiamoji byla už savavališką sūnaus palaikų kremavimą. Šis atvejis tapo paskata 1902 m. priimti Kremavimo įstatymą, oficialiai pripažįstantį kremavimą kaip teisėtą žmogaus palaikų laidojimo būdą Anglijoje ir Velse.
Netrukus visoje Europoje prasidėjo krematoriumų statybos, ypač suintensyvėjusios po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau tikras krematoriumų statybų bumas kilo po Antrojo pasaulinio karo. Ši paslauga ypač išpopuliarėjo Japonijoje, mat šioje šalyje labai mažai žemės – ir miestams, ir žemės ūkiui, ir, aišku, kapinėms. Todėl ši valstybė iki šiol turi daugiausia krematoriumų.
Kai kuriose šalyse galioja privalomas kremavimas, taikomas daliai mirusiųjų – sirgusiems juodlige ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į tos šalies Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, arba buvusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojams. Indijoje, atvirkščiai, kremuojami palaikai tik tų mirusiųjų, kurie nesirgo užkrečiamosiomis ligomis, kad nebūtų užteršta ugnis. Tokie palaikai metami į Gangą – šventą, todėl, hinduistų įsitikinimu, neteršiamą upę.
Amžinas tvarkymasis amžinojo poilsio vietose
Antkapių „madose“ nauja nebent tai, kad dabar žmonės vadovaujasi ne norais, o galimybėmis. Tie, kurių kišenė – maža, renkasi antkapį už 200 litų, tiems, kurių – plati, neužtenka ir 20 tūkst. Vis dėlto vidutinė antkapio kaina (įskaičiuojant ir kapavietės sutvarkymą) „sukasi“ apie 7 tūkst. litų. Tačiau su mirtimi ir išėjimu į kitą pasaulį kasdien susiduriantys kapinių darbuotojai filosofiškai pabrėžia, kad būtų žymiai geriau, jei artimieji, užuot vėliau leidę pinigus brangiems antkapiams, bent senatvėje pasirūpintų tais, kuriems lemta netrukus išeiti. Dabar gi žmogui mirus ant jo kapo skubama užritinti kuo didesnį akmenį...
Iš tiesų nauja kapinių „madose“ tai, kad kai kurie kapai tiesiog uždengiami šlifuoto granito plokštėmis. Taip tausojamas vis labiau brangstantis gyvųjų laikas: tokio kapo nereikia nei ravėti, nei laistyti. Užtenka tik pamerkti į kamputyje įtaisytą vazą gėlių – ir iki kito kapo aplankymo...
Kairėnų kapines administruojanti įmonė yra įrengusi ir kitas – Liepynės – kapines Žirnių gatvėje. Ten baigiamas statyti 156 vietų kolumbariumas. Jis pirmąsias urnas galės priimti jau lapkritį. Vienos urnos su mirusiojo palaikais pastatymas į tam skirtą vietą kolumbariumo nišoje artimiesiems kainuos apie 1–1,5 tūkst. litų.
Be abejo, patys didžiausi kapų tvarkymo darbai vyksta prieš Vėlines ir Visų šventųjų dieną. Tuomet kapinėse tvarkomės kaip namuose prieš Velykas. Tačiau, kaip teigia kapinių prižiūrėtojai, lietuviai neretai yra linkę persistengti: ravi, laisto, sodina ir persodina gėles kapavietėje, šveičia, tobulina antkapius ir t. t. Kitaip tariant, yra žmonių, kurie vos ne kasdien kažką veikia, pamiršdami, kad kapinės visų pirma yra amžinojo poilsio vieta ir išėjusiųjų anapilin nereikėtų taip dažnai trikdyti...
Budėjimas trumpėja, moterų įkapės šviesėja
Pakalbinta Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio bažnyčios Laidojimo paslaugų centro darbuotoja apžvelgė čia vyraujančias tradicijas ir pokyčių tendencijas. Visų pirma jau senokai sutrumpėjęs šarvojimo laikas – niekas nebešarvoja mirusiojo dvi paras. Naktimis prie mirusiojo taip pat jau beveik nebebudima, kaip ir nebegiedama (nors užsakyti giedotojus – jokių problemų). Beveik visiems pakanka šarvojimo salėse tyliai skambančios gedulingos muzikos ir karstą palydinčio šventiko.
Karstų „madose“ – jokių pokyčių. Žmonėms priimtini ir pagal mūsų tradicijas pagaminti stačiakampiai karstai, ir amerikietiški – „laužtų“ formų. Dominuoja natūraliai lakuoto medžio spalva; tik maži vaikai kartais šarvojami baltai nudažytuose karsteliuose. Artimiesiems svarbiausia – karsto kaina. Vidutinė karsto kaina svyruoja apie 1 tūkst. litų, nors galima pasirinkti ir už 600, ir už 3 tūkst. Vyrų įkapių jokios tendencijos neveikia: juodas kostiumas, tokie pat batai ir šviesūs marškiniai. Tačiau moterų įkapės pastebimai šviesėja, ir net pagyvenusios moterys jau šarvojamos šviesiomis suknelėmis.
Gėlių spalva laidotuvių ceremonijoje išlieka balta. O kokios gėlės – visai nesvarbu. Be abejo, jau tapo tradicija laidotuvių gėlėmis laikyti visų rūšių chrizantemas, tačiau lygiai taip pat tinka ir baltos rožės, ir kalijos. Beje, pastarosios dar prieš 30–40 metų buvo neatskiriamas nuotakos ir viso pamergių pulko atributas. Tačiau dabar baltos kalijos dažniau puikuojasi ant laidotuvių vainikų.
Vis dėlto lietuviai dažnokai persistengia ir šiuo požiūriu. Nepadeda net kunigų raginimai neskirti tiek dėmesio išoriniams pagarbos mirusiajam ženklams ir daugiau pagalvoti apie pagalbą jo artimiesiems. Tam beveik visuose laidojimo namuose yra aukų dėžutės (kartais jos pastatomos šarvojimo salės kampe). Šitaip aukojant siūloma palengvinti mirusiojo artimųjų materialią naštą. Deja, aukų dėžutės ir toliau išlieka nepopuliarios, o kapai vis dar virsta gėlių ir vainikų pilkapiais, kurių tvarkymas vėlgi gula ant tų pačių artimųjų pečių.
Prisiminkime ir protėvių papročius
Senovės baltai savo artimuosius laidodavo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindavo. Šie būdai atitiko mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: oru, žeme ir ugnimi. Mūsų protėviai tikėjo, kad kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai stichijai. Po žeme mirusieji buvo laidojami pilkapiuose 5–7 km atstumu nuo gyvenvietės, kilmingesni buvo deginami. Mat mūsų protėviai manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Tiek laidojami, tiek deginami mirusieji būdavo su puošniais drabužiais, papuošalais. Kriviai buvo linkę susilieti su gamta, todėl jų palaikų pelenai būdavo išbarstomi šventuose gojuose (miškeliuose).
Mirusiųjų deginimo paprotys išliko net įvedus krikščionybę – maždaug iki XIV–XV a. Ir Vytauto tėvas Kęstutis, ir Jogailos tėvas Algirdas dar buvo iškilmingai sudeginti. Tik jų vaikai, priėmę krikščionybę, ėmė keisti laidojimo tradicijas Lietuvoje. Iš pradžių jų ėmė laikytis diduomenė, po kelių šimtmečių – ir visa tauta.