„Šiąnakt po sunkios ligos netekome mūsų visų mylimos Mildos Bliumenzonienės. Artimieji prašo ramybės, supratimo ir santūrumo. Apie atsisveikinimo vietą ir laiką informuosime vėliau“, – M. Bliumenzonienės feisbuko paskyroje pranešė artimieji.

M. Bliumenzonienė gimė 1957 m. rugsėjo 17 d. Sibire.

1964–1975 mokėsi Trakų r. Rūdiškių vid. m-kloje, 1987–1990 studijavo Vilniaus prekybos technikume (Vilniaus kolegija) aptarnavimo organizavimą, 2012–2016 – Kauno Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje, socialinį darbą.

1991 drauge su bendraminčiais atkūrė tarpukario Lietuvoje veikusią Lietuvos kalinių globos draugiją. 1996–1998 – Lietuvos kalinių globos draugijos ir Norvegijos Oslo probacijos bendro projekto atsakingoji darbuotoja, 1998 – Tarptautinės probacijos organizacijos (CEP) Lietuvos skyriaus atsakingoji sekretorė, 1999–2002 – Kanados probacijos tarnybos (CCC) ir Lietuvos kalinių globos draugijos projekto grupės vadovė, 2004–2006 – žurnalo „Kryžkelė“ redaktorė, 2007 – „Prison Fellowship International“ Lietuvos sk. vykdomoji direktorė, 2012–2016 – projekto „Sisteminga nuteistųjų integracija Vilniaus regione“ socialinė darbuotoja.

2015 m. Vilniaus miestas Mildą Bliumenzonienę apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle „Už žmogiškumą ir kilnią širdį“.

M. Bliumenzonienė aktyviai kėlė kalinių integracijos į visuomenę klausimus, atkreipė dėmesį į žalojančią kalėjimų sistemą, kuri po bausmės atlikimo ne tik neparuošia nuteistojo grįžti į gyvenimą, bet ir skatina įsitraukti į pakartotinius nusikaltimus laisvėje.

„Iki šiol įkalinimo įstaigų administracija neatsako už asmenis, kurie išeina į laisvę „su pabaiga“. Ir dar galvoju, kad turėtų atsirasti atitinkamas dokumentas, įgalinantis pataisos namus atsakyti už savo auklėtinius.

Nuteistieji, kurie prisitaikė gyventi pataisos namuose, yra atpratę dirbti, socialiniai ryšiai jų seniausiai nutrūkę, profesinės kvalifikacijos dažnai neturi, profesijų tinkamų dabartiniam gyvenimui įgyti nėra galimybių. Svarbu ir tai, kad socialinių įgūdžių dažnas visai neturi, todėl jie ir neturės galimybės integruotis į visuomenę ir tokių buvusių kalinių laisvėje vis daugės“, – prieš metus kalbėdama su „Delfi“ žurnalistais skaudžias problemas kėlė M. Bliumenzonienė.

Su nuteistaisiais ir jų šeimomis moteris dirbo maždaug 30 m.

„Kaip buvusių tremtinių dukra, jaučiau pareigą padėti panašaus likimo žmonėms“, – yra sakiusi ji.

Užuojautą dėl žinomos visuomenininkės mirties išreiškė ir teisingumo ministras.

"Netekome išskirtinės asmenybės, visuomenininkės Mildos Bliumenzonienės, kuri savo gyvenimo misija laikė padėti žmogui. Tai buvo šviesą spinduliuojanti, jautri ir atkakli moteris, daug prisidėjusi skleidžiant visuomenėje supratimą, kaip svarbu ištiesti pagalbos ranką suklydusiam žmogui. Tokių, kaip Milda, žmonių dėka mūsų pasaulis tampa geresnis ir teisingesnis. Nuoširdžiai užjaučiu M. Bliumenzonienės artimuosius ir bendražygius" - teisingumo ministerijos vardu pareiškė Elvinas Jankevičius.