Mirė poetas Sigitas Geda

Penktadienį rastas miręs žinomas poetas Sigitas Geda. Tai DELFI patvirtino jo sūnus Šarūnas. „Nežinome, kada mirė tėvas. Tai galėjo nutikti 12-24 val. periodu, mes ką tik jį radome“, - sakė poeto sūnus. Mirusį tėvą rado jo aplankyti atėjusi dukra. Artimųjų tvirtinimu, poetas sunkiai sirgo.

Pirminiais duomenimis, smurto žymių ant S.Gedos kūno neaptikta. Jo mirties aplinkybes aiškinsis policija. Sigitas Zigmas Geda – (g. 1943 m. Paterų kaime, Lazdijų r.) – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas.

S. Gedos nuopelnai Lietuvai įvertinti Gedimino ordinu, Nacionaline premija, premija už geriausią 2001-ųjų knygą.

Poetas 1966 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Kurį laiką dirbo redaktoriumi savaitraštyje „Kalba Vilnius“ ir žurnale „Mūsų gamta“, tačiau dėl politinių pažiūrų aktyvumo buvo atleistas.

Kūrėjas debiutavo eilėraščių knyga „Pėdos“ (1966 m.). Nuo 1967 m. S. Geda buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Prasidėjus perestroikai, už eilėraščių rinkinį „Varnėnas po mėnuliu“ 1985 m. gavo Valstybės premiją.

1995 m. jam paskirta Nacionalinė premija už poezijos knygas „Septynių vasarų giesmės“ ir „Babilono atstatymas“. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordinu, tais pačiais metais paskirta Baltijos Asamblėjos premija. 2002 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią 2001-ųjų knygą.

1988–1990 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriumi, aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Dirbo kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ Literatūros skyriaus redaktoriumi.

2007 m. S. Geda stojo prieš teismą apkaltintas dukters sveikatos sutrikdymu. Savo dukrą Uršulę sužalojusį 65 metų poetą S. Gedą Vilniaus apygardos teismas spalį pripažino kaltu ir skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant atvirojoje kolonijoje. Ketvirtadienį rašytojas Lietuvos apeliaciniame teisme prisipažino sužalojęs dukrą ir prašė nesodinti į kalėjimą. Tėvui teigė atleidusi ir dukra.

Eilėraščiai ir poemos:

Pėdos. 1966 Strazdas. 1967

Užmigę žirgeliai. 1970

26 rudens ir vasaros giesmės. 1972 Mėnulio žiedai. 1977 Žydinti slyva Snaigyno ežere. 1981

Varnėnas po mėnuliu. 1984 Mamutų tėvynė. 1985

Žalio gintaro vėriniai. 1988

Septynių vasarų giesmės. 1991

Babilono atstatymas. 1994

Gedimino valstybės fragmentas. 1997

Vilnius Jotvingių mišios. 1997 Skrynelė dvasioms pagauti. 1998

Sokratas kalbasi su vėju. 2001

Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis. 2003

Publicistika ir proza:

Ežys ir Grigo ratai : žodžiai apie kitus. 1989

Man gražiausias klebonas – varnėnas. 1998

Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992-1998). 1999

Siužetą siūlau nušauti. 2002

Adolėlio kalendoriai. 2003