Mirė poetas J.Strielkūnas

J. Strielkūnas gimė 1939 m. Putauskuose, Vabalninko valsčiuje. 1957 m. baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. 1957–1960 m. dirbo Vabalninko laikraščių redakcijose, 1967–1978 m. laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje.

„Išbuvau „Literatūroje ir mene“ daugiau negu trisdešimt metų. Kaip pradėjau nuo 1967 metų pavasario, taip paskui –­ iki pensijos. [...]

O „Litmenio“ grožinės literatūros skyriaus vedėjo pareigos buvo geros jau vien dėl to, kad bendraudavau su visais to meto rašytojais. Pažinojau visus nuo vyriausio iki jauniausio – nuo Antano Miškinio, Albino Žukausko iki to laiko pradedančiųjų – tarkime, Edmondo Kelmicko“, – viename interviu yra sakęs poetas.

Eilėraščius spausdinti pradėjo 1958 m., daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Išleido 13 knygų, t arp kurių – „Raudoni šermukšniai“ (1966), „Vėjas rugiuos“ (1971), „Po tylinčiom žvaigždėm“ (1982), „Trečias brolis“ (1993), „Žirgo maudymas“ (1995), „Ligi dvyliktos“ (2003) ir kt.

1996 metais J. Strielkūnas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Poeto 70-mečio proga Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia dviejų tomų J. Strielkūno poezijos rinktinę „Lyrika“, kuri pirmadienį, planuota, pristatoma Rašytojų klube.

Velionis pašarvotas Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje Vilniuje, trečiadienį bus palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Prezidentė reiškia užuojautą dėl poeto J.Strielkūno mirties

Mirus žymiam Lietuvos poetui Jonui Strielkūnui, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė reiškia gilią užuojautą Vėlionio artmiesiems, draugams, kolegoms ir visiems, neabejingiems Jo kūrybai.

„Lietuva neteko Jono Strielkūno - iškilaus poeto, darbštaus ir kuklaus žmogaus, poezijos grando, kurį pelnytai galime vadinti vienu žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių lyrikų. Tai, kad nemažai Jono Strielkūno eilėraščių virto liaudies dainuojamomis dainomis, liudija Jo kūrybos universalumą ir išliekamąją vertę, o genialus poeto paprastumas - ir kūryboje, ir gyvenime - liks jį pažinojusiųjų širdyse.

„Aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu" - perfrazuojant šį poeto eilėraštį būtų galima pasakyti, kad Jis pasiliko savo sukurtuose poezijos namuose visam laikui", - sakoma prezidentės D. Grybauskaitės užuojautoje.

I.Degutienė pareiškė užuojautą

Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė užuojautą dėl literatūros klasiko, Lietuvos Nacionalinės premijos laureato, poeto Jono Strielkūno mirties.

„Velionis buvo iš tų Lietuvos šviesuolių, kurie, tarsi vengdami viešumos, vengdami savo vardo ir atvaizdo žiniasklaidoje, ištisus dešimtmečius kantriai dirbo tautos kultūrai, gyveno labai intensyvų kūrybinį gyvenimą, rūpinosi ne vienadienėmis, o tikromis vertybėmis mūsų literatūroje ir gyvenime. Todėl šiandien, liūdėdami dėl šios Asmenybės išėjimo į Anapilį, mintyse galime kartu pasidžiaugti, kad Lietuva turėjo tokį Žmogų, kad mums lieka Jo knygos – eilėraščiai, straipsniai, vertimai. Kad lieka iš tikrųjų šviesus ir pagarbos lydimas Poeto atminimas“, – užuojautoje rašo I. Degutienė.

„Liūdną valandą nuoširdžiai užjaučiu Velionio šeimą ir artimuosius, Lietuvos rašytojų bendruomenę ir mintimis esu su visais žmonėmis, kurių gyvenimą Jono Strielkūno asmenybė ir kūryba nušvietė gimtojo žodžio grožiu ir tikrąja išmintimi“, – rašo I. Degutienė.

Pateikiame keletą poeto eilėraščių:

Lietuva

Lietuva — kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva — kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Lietuva — akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva — ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva — grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos —
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai — gelmėj — užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

---------------

Linksta galvos prieš didelį dangų,
Linksta galvos prie žemės dulkėtos.
Gena ritmiškai - bangą - vėl bangą -
Okeanas, pasaulio poetas.

Ir žinoti nė vienas negali,
Kai altorius žvaigždžių šitoks senas,
Kur nuneš jo mažytį šapelį
Neaprėpiamas tas okeanas.

---------------

Tamsu

Nebegaliu. Tamsu namie.
Tamsu ir gatvėj, ir bažnyčioj.
Naujų šungalvių padermė
Iš visko nori pasityčiot.

Net ir poezijoj apstu
Šventyklų niekintojų tapo.
Ir aš toks vienas palinkstu
Prie balto lapo - savo kapo.