„Kyma taverna” įsikūręs nedideliame žvejų kaimelyje Skala Sikaminias, Lesbo saloje. Šiuo metų laiku jis būna perpildytas turistais. Tačiau šiais metais jų nematyti, nes Egėjo jūros paplūdimiai nukloti tūkstančiais gelbėjimosi liemenių bei guminių valčių liekanų. Kasdien į šią šiaurinės Lesbo salos dalį atvyksta keliasdešimt valčių, perpildytų migrantais.
Kodėl šis nedidelis kaimelis, tapęs populiaria karo pabėgėlių bei migrantų prisišvartavimo vieta Europoje, panikuoja mažiau nei už trijų tūkstančių kilometrų esantis jiems nežinomos Lietuvos kaimas?
Pasekmės – kitąmet
„Kiekvieną mielą dieną mes matome šimtus žmonių išsilaipinant mūsų krante. Kartais tiesiog nuo stalo mano restorane bėgame jiems padėti. Turkijos krantas yra vos už 12 kilometrų”, - apie pakitusią savo kasdienybę pasakoja P. Laoumis.
Vyras šypsosi ir sako, jog jo žmona vis nustebusi klausia, kaip jis išlieka toks ramus.
„Mums nieko kito neliko tik susitaikyti su šia situacija. Nepanikuojame, o padedame pabėgėliams, kuriuos dažnai sutinkame pirmi. Įsitikinome, kad jie lygiai tokie pat žmonės kaip mes”, - sako tavernos savininkas.
Paprašytas šią situaciją pakomentuoti iš verslininko pozicijų, graikas linguoja galvą: „Turistų, kaip matote, saloje beveik nėra. Tačiau viso to pasekmes mes pajusime kitąmet – jau dabar visi užsakymai yra atšaukiami”.
P. Laoumis tikisi Graikijos valdžios pagalbos bei Europos šalių solidarumo pabėgėlių krizės pasekmes išgyvenančiai Graikijai: „mes negalime būti palikti vieni”.
Tačiau porą dienų praleidus šiame kaimelyje viskas atrodo ne taip blogai.
Migrantų valtys – blogiausios
Profesionalus gelbėtojas iš Barselonos Ura ką tik išgelbėjo vieną iš valties iššokusį migrantą.
Sekdamas pabėgėlių krizės sukeltus įvykius ir girdėjęs apie masiškai į Lesbo salą plaukiančius migrantus, kartu su savo kolegomis jis nusprendė atvykti čia.
„Nusprendėme prisijungti prie savanorių, dirbančių šioje Lesbo salos dalyje. Girdėjome apie nuskendusius pabėgėlius, todėl supratome, kad galime padėti. Juolab, kad maudynių sezonas Barselonoje jau baigėsi”, - savo motyvus atvykti čia dėsto gelbėtojas.
Ura pasakoja atvejus, kuomet teko gelbėti jūroje plūduriuojančius migrantus. Anot jo, dažniausiai dėl to kalti sugedę valčių varikliai.
„Juos kontrabandininkai renkasi kuo pigesnius, jų galios dažnai neužtenka žmonių perpildytai valčiai įveikti šį atstumą jūra”.
Taip pat, pasak jo, valtys, kuriomis plaukia migrantai yra „blogiausios pasaulyje” - jos neturi tvarios konstrukcijos ir net nuo menkiausių bangų gali praleisti vandenį.
Vietiniai mušasi dėl to, ką palieka migrantai
Uros nuomone, vietinių gyventojų skundai dėl to, kad turistai aplenkia šią salą pastaraisiais metais, yra nevisai teisingi.
„Taip, turistų dabar čia neišvysi. Paradoksalu, tačiau atvykęs į Skala Sikaminias, negalėjau surasti vietos kurorto viešbučiuose ar svečių namuose – juose gyvena savanoriai, žurnalistai ir kiti su šia krize susiję žmonės”, - apie tai, kaip turistus pakeitė kiti atvykėliai, mintimis dalinasi Ura.
Jo įsitikinimu, vietiniai nėra tokioje blogoje situacijoje. „Dauguma savanorių yra iš ekonomiškai turtingų šalių – Skandinavijos regiono, Izraelio, centrinės Europos. Taip pat čia atvyksta ir žurnalistai, kurie nuomojasi mašinas, prekinasi parduotuvėse, vakarieniauja kurorto restoranuose bei gyvena viešbučiuose”.
Kitas vietinių žmonių pasipelnymo šaltinis – tai, ką pabėgėliai palieka po savęs. Gelbėtojas pasakoja, kad dažnai vietiniai gyventojai mušasi dėl brangiai kainuojančių variklių, kuriuos migrantai po išsilaipinimo tiesiog palieka krante.
Dėl šios problemos valdžia įpareigojo pranešti apie gulinčius variklius, o juos radus atvežti pakrantės apsaugai.
„Pradžioje buvo chaosas – visi tempė ką tik gali nuo kranto. Tačiau dabar situacija pasikeitė – už variklių vagystę numatyta bausmė. Kaip bebūtų, vietiniai iki šiol sutikinėja atplaukiančias pabėgėlių pilnas valtis ir, jei yra galimybė, nugvelbia variklį. Atrodo, kad policija nesiruošia jų drausminti”, - sako pakrantėje dirbantis gelbėtojas.
Ura net neabejoja, kad daug variklių plukdomi atgal į Turkiją: „Tai daro ir vietiniai žvejai savo laiveliais. Tai puikus pesipelnymo šaltinis tiek kontrabandininkams, tiek Skala Sikaminias gyventojams”.
Ši pabėgėlių krizė – iššūkis ir salos komunalininkams. Darbo jiems atsirado dešimtis kartų daugiau – kasdien saloje galima išvysti daugybė mašinų su priekabos pilnomis šiukšlių, gelbėjimosi liemenių ar guminių valčių liekanų.
Pasitinka su saldainiais
N-toji valtis su migrantais atplaukia į Lesbo salos Šiaurinę pakrantę. Ją pasitinka žurnalistai, grupelė savanorių ir keletas vietos gyventojų.
Pastarieji išsilaipinusiems migrantams demonstruoja svetingumą ir padeda pasiruošti ilgai kelionei: išsilaipinusius apkabina, vaikus pavaišina saldainiais. Dvi salos moterys padeda pabėgėlių tarpe esančiai jaunai mamai prisitvirtinti nešyklėje savo kūdikį prie kūno.
Kalbinti vietiniai pripažįsta, jog migrantų judėjimas jiems pažįstamas – per šią vietą jie į Europą plaukia jau nuo seno. Tačiau šią vasarą užklupusi pabėgėlių krizė savo migracijos mastu pranoko bet kokias prognozes.
Atvykę į salą karo pabėgėliai iš Sirijos bei migrantai iš kitų arabų šalių čia neužsibūna – tik išsilaipinę patraukia į Mytilini uostą kelto link.
Keltų bilietai, kainuojantys 40-80 eurų, išperkami per pusdienį, todėl tie migrantai, kurie lieka laukti sekančio reiso, apsistoja uosto prieigose. Kasdien čia iškyla vis naujas pabėgėlių palapinių miestelis. Palapinę galima įsigyti čia pat - vietos gyventojai siūlo visus reikiamus daiktus pabėgėliams. Dvivietė palapinė kainuoja 35 eurus, keturvietė – 50.
Dvylikametė pabėgėlė Shukria visą kelią nuo Afganistano iki Austrijos įveikė viena. Kelyje ji suprato, kad moterys yra stipresnės nei vyrai. Apie tai, kokia buvo jos tris savaites trukusi kelionė – kitoje projekto „Migrantų krizė" dalyje.