Išleistas trimis kalbomis – anglų, arabų ir persų, - laikraštis, skirtas supažindinti pabėgėlius su Austrija bei atsakyti į dažniausiai užduodamus jų klausimus.
Gyvenimas tarsi tvarte
Traiskirchen gyvenvietėje, Vienos pakraštyje įkurta didžiausia Austrijos pabėgėlių stovykla. Šiuo metu ji yra perkrauta – vietoje 2 tūkst. vietų joje yra apsistoję per 5 tūkst migrantų, laukiančių pabėgėlio statuso suteikimo. Stovyklos administracija nenoriai leidžia žurnalistus į teritoriją – ji ne kartą kaltinta dėl itin prastų pabėgėlių gyvenimo sąlygų.
Prie įėjimo į stovyklą, pirmojo Austrijos Švietimo ministro Otto Glockel vardo gatvelėje retkarčiais sustoja automobiliai. Jais austrai pabėgėliams atveža garuojančią sriubą, higienos priemonių, drabužių ar kitų migrantams reikalingų daiktų.
Bevaikštinėjant čia, mus užkalbina pabėgėlis iš Afganistano. Supratęs, kad esame žurnalistai, jis ima skųstis prastomis sąlygomis stovykloje: “Gyvenu viename kambaryje su dar 24 žmonėmis, tarp kurių yra senolių bei naujagimių. Ten kaip tvarte – nėra nei kam, nei kaip tvarkytis - visos grindys nuklotos žmonėmis”.
Krikščionis, bet dėkojo Alachui
Prie mūsų jis prieina pamanęs, kad norime pasiūlyti darbo – vietiniai kartkartėmis pabėgėlių prašo padėti buities ar sodo darbuose.
Erikas sako, kad sunkų kelią Europos link įveikė su arabų migrantais, pasinaudojęs dabartine situacija Artimuosiuose Rytuose.
Pasakodamas Erikas vis pabrėžia, kad jis yra labai laimingas Austrijoje ir dėl sąlygų stovykloje nesiskundžia - “dėkoju už bet kokį stogą virš galvos. Gyventi ten galima”.
Jaunuolis iš Nigerijos viliasi pasilikti Austrijoje: “nenoriu laukti ar gyventi iš pašalpų - turiu siekių ir norų. Darbo nebijau, tad man reikia tik nedidelio palaikymo”.
Tarp pabėgėlių – smurtas ir prievarta
Visai šalia pabėgėlių stovyklos - Traiskirchen miestelio komisariatas. Pasak ten dirbančio policijos pareigūno, nusikaltimų šiame rajone dėl didesnio pabėgėlių skaičiaus nepadaugėjo - “kaip buvo ramu, taip ir liko”.
Kiekvieną savaitgalį prie stovyklos atvyksta Christianas Lohningeris, kuris atveža paramą pabėgėliams. Jis sako, kad ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: “Aš esu tolerantiškas ir svetingas. Mano šalis taip pat yra svetinga pabėgėliams. Tačiau turime siekti to, kad atsikraustę čia, savo Afganistaną jie paliktų ten, kur jis yra”.
Austro nuomone, suteikiant prieglobstį, reikia aiškiai pabrėžti, kad teks paisyti čia galiojančių įstatymų: “Problemų mes nenorime. Mano šalis yra rami ir taiki”.
Nors vyras tvirtina, kad tarp pabėgėlių sutiko daug nuostabių žmonių, vis dėlto jis piktinasi tuo, kas iš tiesų vyksta stovykloje: “Negaliu nutylėti to, ką matau – pabėgėlių stovykloje vyrauja smurtas bei reketas. Afganistaniečiai paaugliai mane taip pat reketuoja prašydami cigarečių ar hašišo, vagia iš bagažinės. Visai neseniai prie manęs priėjo afganistaniečių berniukas prašydamas padėti – stovykloje jį išprievartavo vyresnieji”.
Apie šią istoriją Christianas kalba pašnibždomis. Kartą iš matymo pažįstamas afganistanietis berniukas jam papasakojo sukrečiančią istoriją: jį išprievartavo, kaip spėja pats vaikas, nuo narkotikų apsvaigę du vyresni tos pačios tautybės vaikinai.
Austras berniukui suteikė pagalbą, nuvedė pas specialistus ir kuriam laikui priėmė gyventi savo namuose. Nors šį atvejį jis plačiai viešina, tačiau vietos spauda vengė šią temą aptarti plačiau.
Christian piktinasi ir tuo, kad „Carito“ bei kitų organizacijų atstovai dažnai dangsto pabėgėlių nusikaltimus: "Jei kas pavogia ką nors parduotuvėje, Carito darbuotojai tiesiog kompensuoja padarytus nuostolius, kadangi turi pinigų ir nenori, jog būtų kalbama apie migrantų nusikaltimus. Tačiau jei aš ką pavogsiu iš parduotuvės, man grės bauda ar kalėjimas. Kodėl jie turi būti išskirtiniai?".
Su Christian kalbamės prie jo automobilio priekabos, kurioje – moteriški ir vaikiški drabužiai. Jų pažiūrėti ateina pabėgėlių šeimos, kurios jiems padedantį savanorį jau pažįsta.
Paklaustas, kodėl nutarė prisidėti prie pagalbos pabėgėliams, austras sako, jog supranta jų sunkią dalią: “Jie turi labai daug problemų, bėga nuo karo ar nepritekliaus. Šie žmonės įveikia labai sunkų kelią, kad atsidurtų čia. Todėl turime juos palaikyti ir padėti”.
Anot jo, Austrija per maža šalis, kad priimtų daug pabėgėlių.
“Tačiau mes tikrai galime tapti daugeliui jų naujais namais. Mano šalis yra turtinga ir mums tikrai reikia daugiau dirbančių žmonių” - priduria visuomenininkas.
Austrė: nesuprantu lietuvių
Dešimtys tūkstančių austrų praėjusį savaitgalį išėjo į Vienos gatves išreikšti solidarumą į šalį plūstantiems pabėgėliams. Minioje buvo matyti plakatai su užrašais: “Jei negalime padėti visiems, tai koks tikslas?”, “Sakome aiškiai ir garsiai: pabėgėliai čia laukiami”, “Vienas pasaulis” ir pan.
“Mėlyna gėda” tokį plakatą laikydama Anna iš Vienos, išreiškia nepritarimą konservatyviai dešiniųjų partijai Austrijos laisvės partija, kurios lyderis Heinz-Christian Strache kaltina JAV bei NATO sukėlus pabėgėlių krizę Europoje.
Šį politiką pašiepiantys lipdukai tapo vienu iš demonstracijos akcentų.
Paklausta, kodėl atėjo į demonstraciją, Anna atsako, kad užjaučia migrantus: “Būsiu atvira, aš pati buvau ekonomimė migrantė - atvykau čia iš Škotijos. Nežinau, kas yra karas, kas yra neprikteklius. Tačiau žinau, ką reiškia atvykti į svetimą šalį, kur nemoki nei kalbos, neturi draugų.
Todėl manau, kad reikia padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo. Net jei dalis jų čia yra dėl ekonominių priežasčių, manau, kad ši jų varginanti kelionė, rizikingas plaukimas valtimis, puikiai įrodo jų motyvaciją”.
Pasak moters, “nemokami pinigai migrantams” yra tik mitas: “Taip, jiems yra suteikiamos sąlygos išgyventi du metus. Tačiau tų pinigų vargiai pakanka. Manau, jog migrantai atvykę čia yra daug labiau motyvuoti nei tie vietiniai, kurie sėdi rankas sudėję ir gyvena iš pašalpų”.
Anna stebisi Rytų Europos šalimis, kad sovietų okupaciją išgyvenusios valstybės yra nusiteikusios prieš pabėgėlius: “Juk visos šios šalys, kiek man žinoma, patyrė didžiules emigracijas”.
“Turite labai trumpą atmintį” - reziumuoja britė.
Austrų svetingumas atvykėliams nestebina. Tai šalis, turinti senas pabėgėlių prieglobsčio tradicijas. Vien nuo 1945 metų, Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros (UNCHR) duomenimis, į šalį atvyko apie 2 mln. migrantų, iš kurių čia gyventi pasiliko 700 tūkst., tai sudaro 9% šalies populiacijos.
Tiesa, didžioji dalis į Austriją plūstančių pabėgėlių neketina šioje šalyje apsistoti – savanorių duomenimis, kol kas tik 8 tūkst. atvykėlių paprašė prieglobsčio šioje šalyje.
Prieš artėjančius Vienos savivaldos rinkimus pabėgėlių klausimas Austrijoje tapo ir politinių debatų objektu.