Terminas mecenatas kildinamas iš imperatoriaus Augusto artimo bičiulio Mecenato, kuris rėmė literatus senovės Romoje, vardo. Jau daugiau kaip 2 tūkst. metų mecenatystė kaip kultūrinės veiklos globa gyvuoja Europoje ir įvairiomis formomis pasireiškia daugelyje sričių: bažnytinėmis fundacijomis, švietimo ir mokslo rėmimu, literatūros bei dailės kūrinių užsakymais. Tačiau šis reiškinys keitėsi, nes kiekviena epocha išsiskiria savitu meniniu stiliumi, idėjinėmis nuostatomis, socialine struktūra, žmonių santykiais.
Todėl tai, kas buvo senovės Romoje, kas vyko viduramžiais ir vėliau, XVI–XVII a., kai mecenatystė išgyveno savo aukso amžių, ir tai, kas vyksta šiandien, nėra tapatu. Bet mecenatystės esmė išlieka: visuomenėje įtakingas ir finansiškai stiprus asmuo neatlygintinai suteikia materialinę ar kitokią pagalbą – infrastruktūros, sklaidos, įvaizdžio kūrimo. Jeigu galingas ir įtakingas žmogus ką nors paremia, jis tarsi užtikrina, kad tai, kas daroma, yra svarbu.
Plačiai paplitusios rėmimo formos – fundacija ir donacija. Fundacija – tai dažniausiai bažnyčios, koplyčios, universiteto steigimo aktai, kuriais sukuriamas materialinis pagrindas aiškiam tikslui pasiekti. Fundacijos dokumente fiksuojama aiški paramos motyvacija.
Visos Lietuvos bažnyčios nuo krikšto pradžios buvo funduotos privačių asmenų: pirmosios – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, vėliau – vyskupų, ilgainiui – didikų ir bajorų. O donacija vadinama parama, kai lėšos skiriamos ne konkrečiai bažnytinei ar pasaulietinei institucijai steigti ir paremti, bet kokiam nors kitam tikslui pasiekti.
Labdara teikiama žmonėms, bet nelaukiama konkretaus rezultato. Tačiau šios paramos formos tenkina socialines ar kitas reikmes ir apskritai nelaikomos mecenatyste. Kartais socialinis projektas perauga į kultūrinį, tada fundacija tampa mecenavimu, pavyzdžiui, funduojant bažnyčią pasamdyti talentingi statytojai sukuria architektūros šedevrą, kuris ne tik skiriamas tikinčiųjų religinėms apeigoms, bet ir įgyja kultūrinę, meninę bei istorinę vertę.
Mecenatystės filosofija
Mecenatystės filosofija susijusi su asmenybės branda. Žmogui išgyventi iš esmės reikia ne taip jau daug. Tai, kas pranoksta poreikius, yra prabanga, bet ji yra trumpalaikė ir baigiasi kartu su žmogaus mirtimi. Kita vertus, jei ir sukaupiama daug turto, vis dėlto kai ko gyvenime negalima už tą turtą įsigyti: amžinos jaunystės, sveikatos, meilės ar talento. Pasiekiama pinigo reikšmės riba.
Tie, kurie mecenatauja proto ir širdies vedami, suvokia priėję šią ribą. O šalia gyvena kūrybiniais gebėjimais apdovanoti žmonės, kurie neturi pakankami lėšų saviraiškai. Susitinka turtas ir talentas, kuris neįgyjamas už pinigus. Mecenatas ir yra tas asmuo, kuris suvokia pinigo galios ribotumą ir turtu dalijasi su apdovanotaisiais. Mecenatystė – tai ne tik įtakos ar turto demonstravimas, bet ir asmenybės brandos išraiška: mecenatas įvertina savo turtines galimybes, suvokia talentingų žmonių kūrybines galias ir prasideda visavertis bendradarbiavimas.
Suvokimas, kad suteikta pagalba padėjo sukurti kūrinį, yra tam tikra saviraiškos forma. Žmogus, turintis daug pinigų, bet negalintis nusipirkti specialių gebėjimų arba gabumų, mecenavimu gali išreikšti savo siekius arba vizijas. Istorikės, humanitarinių mokslų dakktarės Ingės Lukšaitės teigimu, beveik visi mecenatai taip siekė amžinybės – ilgo atminimo žmonių visuomenėje.
Kad ir kokia forma tai būtų, mecenatas visada būna pažymėtas, vienaip ar kitaip tampa žinoma, kas parėmė konkretų kūrinį. Teologijos požiūriu tai nėra amžinybė, bet humanistiniu aspektu likimas žmonių atmintyje ir yra amžinybės kūrimas. Panašių apraiškų galima įžvelgti ir mūsų dienomis.
Mecenatystė yra abipusės grąžos aktas. Mecenato atskaitomybė arba tai, ko žmogus tikisi, skirdamas lėšų, priklauso nuo istorinių ir socialinių sąlygų, taip pat nuo mecenatystės tikslų.
Pasak dailės kritikės ir menotyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Tojanos Račiūnaitės, mecenatystės motyvai gali būti įvairūs: lėšų virsmas kultūrinėmis vertybėmis, kai laikini dalykai paverčiami amžinais; mainai, kai mecenatas, skirdamas lėšų, užsitikrina amžiną atminimą istorijoje; mecenato galimybės daryti įtaką kultūrai ir asmens statuso, estetinio skonio bei finansinės galios visuomenėje reprezentacija.
Yra trys mecenatystės dėmenys, skiriantys ją nuo kitų paramos formų: mecenatas, siekiantis savo tikslo, kūrėjas ir kūrybos rezultatas. Santykis tarp mecenato, kūrėjo ir rezultato gali būti labai skirtingas. Mecenatas nebūtinai turi kištis į galutinį kūrinio rezultatą, bet visada parama teikiama labai konkrečiam tikslui: universitetui steigti ar išlaikyti, knygai išleisti, statiniui sukurti, tam tikrai programai įgyvendinti ir pan.
Mecenatystės Lietuvoje apraiškos ir raida
I. Lukšaitės teigimu, sunku įvardyti mecenatystės pradžią Lietuvoje, nes nėra išlikę istorinių šaltinių.
„Kyla klausimas, ar kalbame apie reiškinio pradžią, ar apie informacijos apie tą reiškinį pradžią, – teigia mokslininkė. – Greičiausiai mecenatystės ištakų galėtume ieškoti Gedimino laikais, bet tai tik spėjimas. Vytauto laikais mecenatystė akivaizdi. Daugiau žinių išliko nuo XVI a., kai į mecenatystės veiklą įsijungė didikų giminės.“
Pasak mokslininkės, akivaizdus mecenatystės pavyzdys yra Lietuvos metraščio, vadinamosios Bychovco kronikos, kūrimas. Didikų Goštautų aplinkoje buvo suburti tam tinkami žmonės ir pasirūpinta, kad būtų sukurtas visas metraštis, kad jame būtų aiškiai nurodyta, kaip turėtų būti traktuojama Lietuvos valstybės pradžia.
Pagal ideologines ir valstybines pozicijas kūrinio rezultatas buvo nulemtas paties globėjo – mecenato, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto.
Jis nurodė, kokios nuostatos turėtų būti įkūnytos tame metraštyje. Pažymėtina, kad metraščio kūrimas – labai sudėtingas procesas. Metraštis jungiamas iš daugelio kitų tekstų, o kai kurios dalys parašomos naujai. Bychovco kronikoje įvesta labai plati legendinė dalis.
Tai, kas yra naujai įvesta ir kas buvo atrinkta iš kitų metraščių, rodo, kad buvo labai aiški tiek valstybinė, tiek užsakovo asmeninė pozicija
Vienas reikšmingiausių mecenatystės paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, yra Vilniaus bernardinių vienuolynas su Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyti 1594–1627 m. didikų Sapiegų iniciatyva. Šv. Mykolo bažnyčioje šiuo metu įsikūręs Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus.
Pastato skliautuose, šalia Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus vardų, tebėra įamžintas Sapiegų herbas ir mecenato – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus vaivados Leono Sapiegos – inicialai.
O Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje iki šių dienų saugomas dar vienas Sapiegų meninės mecenatystės paminklas – 1676 m. Šv. Mykolo bažnyčiai padovanotas puošnus varpas, kurį išliejo vienas garsiausių to meto Vilniaus varpų liejikų – Jonas Delamarsas.
Šie pavyzdžiai liudija mainus, kuriais mecenatas, skyręs lėšų, užsitikrino amžiną atminimą.
Natūralu, kad kuo įtakingesnis mecenatas, tuo didesnę kultūrinę vertę sukuria jo parama. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos pastangomis buvo pastatyta Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia, kuri buvo ir valdovų rezidencijos koplyčia.
Po jo valdęs Vladislovas Vaza pratęsė ir dar labiau išplėtojo tėvo kultūrinę mecenatystę. Jo iniciatyva Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje 1636 m. nuskambėjo pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ – dešimtmečiu anksčiau nei Paryžiuje ar Londone.
Operai statyti šis valdovas į Vilnių pakvietė italų kompozitorių, muzikantų, dainininkų, aktorių, šokėjų ir scenos meistrų. Tai akivaizdūs meno mecenavimo valstybės mastu pavyzdžiai.
Mada, savireklama ar asmenybės branda
Jeigu kalbame šių dienų terminais, mecenatystė turėjo ir savireklamos elementų. Ir tai suprantama, mat socialinėje piramidėje mecenatai buvo visomis prasmėmis stipresni, galingesni ir turtingesni už kitus, su savo bendruomene dalijosi tuo, ką turėjo.
Mecenatystė Lietuvoje labai plačiai paplito XVI a. ir tai buvo ne mados, kaip dažnai nutinka šiandien, o poreikio klausimas. Tai buvo impulsas, atėjęs iš tikėjimo. Galima rasti daugybę priežasčių – ir kultūrinių, ir politinių, ir socialinių. Bet visas jas jungė vienas bendras vardiklis – žmonių tikėjimas, kad teikti paramą yra teisinga, ir labai stipri paskata: arba tu pats ką nors padarai, arba visai nieko nebus.
Pasak I. Lukšaitės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. gyveno įvairių konfesijų žmonės: reformatai, katalikai, stačiatikiai, liuteronai. Susidarė lyg ir konkurencinė aplinka, kurioje vieni mecenatai remdavo vienos religijos institucijas, kiti – kitos.
Istorinė situacija diktavo mecenatystės poreikį. Pavyzdžiui, didikų Radvilų giminė rėmė ir globojo Evangelikų reformatų bažnyčią, kuri, kaip institucija, iš pradžių neturėjo jokio materialinio pagrindo.
Kitaip nei Katalikų bažnyčia, kuri nuo pat krikšto Lietuvoje pradžios turėjo stambiąją žemėvaldą. Radvilos prioritetus teikė spaudai, knygų leidybai, iš dalies – mokslui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, būdamas evangelikas reformatas su aiškiomis tikybinėmis pozicijomis, mecenavo Radvilų biblijos, dar vadinamos Brastos biblija, vertimą iš lotynų į lenkų kalbą.
Jis subūrė ir išlaikė savo dvare grupę vertėjų, kurių užduotis buvo iš naujo išversti Bibliją į lenkų kalbą. Pagrindinis naujosios Biblijos tikslas – parengti reformuotai bažnyčiai tikslų, jos požiūriu, teisingam tikėjimui skirtą Šventojo Rašto tekstą, kuriame nebūtų ilgainiui lotyniškame variante atsiradusių žmonių prierašų ir taisymų.
Mikalojus Radvila Juodasis įkūrė specialią spaustuvę ir sumokėjo už leidinio spausdinimą. Labai graži knyga su raižiniais ir inicialinėmis raidėmis, kurioje sudėtas Senasis ir Naujasis Testamentai, pasirodė 1563 metais. Taip buvo padėtas pagrindas naujai Lietuvoje kuriamai Evangelikų reformatų bažnyčiai.
Padarius tokį darbą, mecenato vardo amžinybė tiek bažnyčios istorijos, tiek ir žmonių atminimo požiūriu tapo garantuota: iki šiol Brastos biblija buvusios Biržų kunigaikštystės reformatų bažnyčiose – Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje ir Švobiškyje – per iškilmingas pamaldas padedama kaip pagrindinė knyga. Šio Radvilų atstovo atminimas gyvas apie 500 metų, o Brastos biblijos originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Didikų Radvilų pradėta mecenuoti spaudos leidyba nenutrūksta iki šių dienų. Jie pirmieji dar XVI a. suprato ir suvokė, koks prasmingas kultūrinis reiškinys ateina iš Europos, o įžvalga ir intuicija padiktavo, kuria linkme deleguoti savo sukauptas lėšas.
Mecenatystė darė įtaką ne tik menui, kultūrai, bet ir mokslui. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos iniciatyvos ir materialinės paramos 1641 m. Vilniaus akademijoje buvo įsteigtas Teisės fakultetas.
Šiame fakultete ne tik buvo pradėtos teisės studijos, bet ir dedami pagrindai jurisprudencijos plėtrai Lietuvoje. Kazimieras Leonas Sapiega nuolat rūpinosi teisės studijų kokybe ir mąstė apie mokslinę teisę. Akademijos bibliotekai jis testamentu užrašė solidžią teisinės literatūros knygų kolekciją, kurios fondo nemažą dalį sudarė kitų Lietuvos didikų parama.
Žvelgiant istoriškai, mecenatystė nėra vien tik vienokios ar kitokios formos parama. Jei jos nebūtų buvę, šiandien neturėtume nei Mikalojaus Daukšos „Postilės“, kurios leidybą parėmė vyskupas Merkelis Giedraitis, nei Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje, nei daugelio kitų kultūrinių reiškinių, liudijančių Lietuvos istorinę praeitį, ekonomines ir kūrybines galias. Kita vertus, mecenatystė visais laikais išlieka kaip asmens brandos ir gyvenimo prasmės klausimas, filosofinis ir dvasinis aktas.