„Rossijskaja gazeta“ portale rg.ru pasirodė Rusijos užsienio politikos guru Jevgenijaus Primakovo straipsnis „Islamo valstybė – tai realus pavojus“, kuriame agituojama suvienyti JAV ir Rusijos pastangas kovoje prieš tarptautinį terorizmą.

J. Primakovas Rusijoje yra ėjęs premjero, užsienio reikalų ministro ir žvalgybos vadovo pareigas. Šiuo metu jis neužima jokių svarbių pareigų, tačiau jo įtaka Rusijos užsienio politikai laikoma  itin didelė.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius teigia, kad J. Primakovo siūlymas žvelgiant iš Maskvos perspektyvos vienu šūviu nušauna du zuikius.
Vladimiras Putinas, Jevgenijus Primakovas

Viena vertus, tarp Islamo valstybės kovotojų esama iki 1000 kovotojų iš Rusijos. Tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau Rusija susidurs su terorizmo pavojumi savo namuose. Kadangi tas pats gresia ir JAV, Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai, Maskva siūlo savo pagalbos ranką.

Antra vertus, Rusijai būtų labai palanku, kad Vakarai užmirštų karą Ukrainoje ir vėl atnaujintų santykius su Maskva.

Klausimas tik vienas – ar Vakarai praris Maskvos jauką?

Islamo valstybė: kas ją sudaro?

Islamo valstybė yra radikali musulmonų sunitų grupuotė, siekianti sukurti islamo kalifatą ir veikianti rytinėje Sirijoje bei Šiaurės ir Vakarų Irake. Islamo valstybės ištakomis laikoma Irako al-Qaeda, įkurta Abu Musabo al-Zarqawi. Pats al-Zarqawi buvo nukautas 2006 m., maždaug tada Irako al-Qaeda buvo performuota į Irako islamo valstybę.

2010 m. jos lyderiu tapo Abu Bakras al-Baghdadi, kuris prisijungė prie Sirijos sukilėlių įkurdamas al-Nusra frontą. 2013 m. Irako ir Sirijos teroristų pajėgos buvo sujungtos, įkurta Islamo valstybė Irake ir Sirijoje, kuri šiuo metu vadinama tiesiog Islamo valstybe.

Floridoje įsikūrusio Palm Beach valstijos koledžo profesorius Terry H. Randolphas teigia, kad pastarojo dešimtmečio JAV politika Artimuosiuose Rytuose sukūrė tam tikrą galios vakuumą, kurį užpildė ekstremistai. Tačiau jis nemanė, jog Vakarai susigundys Rusijos pasiūlymu.

Irakas. Kaip žinoma, reaguodamas į 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinius išpuolius Jungtinėse Valstijose tuometinis prezidentas George'as W. Bushas subūrė koaliciją Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuvertimui. Tai komplikavo Irako religinių ir etninių grupių tarpusavio santykius: nuvertus S. Husseiną sunitų mažuma buvo nustumta nuo valdžios, Vyriausybėje ėmė dominuoti šiitai, galvą ėmė kelti kurdai, kurie pagal tikėjimą yra musulmonai sunitai, tačiau etniniu požiūriu nėra arabai.

Sirija. Sirijoje galios vakuumas susidarė kilus pilietiniam karui. „Arabų pavasario“ nuotaikoms persimetus į Siriją JAV ir kitos regiono sunitų dominuojamos šalys prisidėjo prie sukilėlių pastangų nuversti Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą, kuris remiasi alavitų mažuma šalyje. Tačiau dėl Rusijos, Irano ir Libano „Hezbollah“ paramos B. al-Assado režimas išsilaikė iki šiol, nors nekontroliuoja rytinės šalies dalies – joje ir veikia Islamo valstybės kovotojai. Tačiau pabrėžtina, kad Islamo valstybės kovotojų tikslai nesutampa su Sirijos laisvosios armijos siekiais: Sirijos laisvoji armija nori nuversti B. al-Assadą, Islamo valstybė – sukurti šariato teise grindžiamą musulmonų sunitų kalifatą.

JAV Centrinės žvalgybos valdyba (CŽV) skaičiuoja, kad Islamo valstybė gali vienyti apie 30 000 kovotojų Irake ir Sirijoje. Vienas didžiausių pavojų, priartinančių Islamo valstybės grėsmę prie Vakarų, yra tai, kad tūkstančiai kovotojų yra atvykę iš JAV ir Europos – tai reiškia, kad jie turi vakarietiškus pasus ir gali grįžti vykdyti teroristinių išpuolių.

Kaip rašo BBC, apie 3000 Islamo valstybės kovotojų gali būti atvykę iš Tuniso, 2500 iš Saudo Arabijos, kiek daugiau nei 2000 iš Jordanijos, apie 1500 iš Maroko, iki 1000 – iš Libano, Rusijos, Prancūzijos, daugiau nei 500 – iš Libijos, iki 500 – iš Jungtinės Karalystės bei Turkijos.

Rusija įžvelgė galimybę

Kad Islamo valstybė yra grėsmė JAV ar kitoms Vakarų valstybėms, galima spręsti iš Vašingtono pastangų suburti kuo didesnę koaliciją. Skelbiama, kad vienaip ar kitaip į šią koaliciją linkusios jungtis apie 40 valstybių.

Dėl šios priežasties Rusija įžvelgė puikią galimybę pataisyti dėl Ukrainos pašlijusius savo santykius su Vakarais. „Iš esmės situacija yra ganėtinai rimta ir pirmiausia reikalauja nuolatinių Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Saugumo Tarybos narių pastangų suvienijimo kovoje su Islamo valstybe“, - savo straipsnyje rašo J. Primakovas.

VDU profesorius E. Račius tokį J. Primakovo veiksmą vertina konkrečiai: „Rusija taip elgiasi iš išskaičiavimo“. Pirma, Maskva „susitvarkė“ su Ukraina, kurios potencialus posūkis į Vakarus Maskvoje buvo regimas kaip didžiausia grėsmė. Antra, Islamo valstybės kovotojų gretose esantys Rusijos piliečiai anksčiau ar vėliau grįš namo.

„Kaip skelbiama, Islamo valstybės gretose yra beveik 1000 kovotojų yra iš Rusijos Federacijos. Galime spėti, kad jie iš Šiaurės Kaukazo. Šia prasme Rusijai tai yra iššūkis, su kuriuo ji turi vienaip ar kitaip dorotis – pavieniui ar susikooperuodama su JAV bei kitomis valstybėmis. Rusijai to reikia. Tačiau Rusija, matyt, mąsto strategiškai ir galvoja, kad Islamo valstybės keliama grėsmė yra tolimesnė perspektyva nei Ukrainos posūkis į Vakarus. Kitaip tariant, susitvarkius su Ukraina, toliau norima tvarkytis su džihadistiniu iššūkiu“, - svarstė VDU profesorius E. Račius.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas teigia, kad Rusijai būtų labai naudinga nukreipti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos į Islamo valstybės grėsmes.

„Islamo valstybe siekiama atitraukti JAV dėmesį nuo Ukrainos, nes vienu metu skirti vienodą dėmesį dviems problemoms yra sudėtinga – juo labiau karine prasme. Be to, amerikiečius jau daugiau kaip dešimt metų gana lengva įtikinti terorizmo grėsmės realumu. Kai rodomi vaizdai, kaip amerikiečiams pjaunamos galvos, tai labai šokiruoja emociškai, eiliniam amerikiečiui tai atrodo kur kas artimiau nei kažkokia Ukraina“, - svarstė mokslininkas.

„Islamo valstybės keliama grėsmė amerikiečiams atrodo greičiau priimama, lengviau suprantama ir B. Obamai yra lengviau tą grėsmę pateikti kaip prioritetą, su kuriuo reikia kovoti“, - tęsė T. Janeliūnas.

Tačiau politologas pabrėžė, kad sistemine prasme Rusijos grėsmė Vakarams vis tik yra didesnė nei Islamo valstybės, mat pastaroji gali destabilizuoti Artimuosius Rytus, o  nesutramdyta Rusija gali sugriauti svarbiausią Vakarų saugumo sistemą, kuri grindžiama NATO kolektyvine gynyba.

„Rusijos grėsmė, skirtingai nei ISIS, nėra regioninė. Ji kelia grėsmę JAV dėl hegemoninio statuso išlaikymo ir dabartinės tarptautinės sistemos išlikimo. Kovoti su 30 000 islamistų armija yra žymiai lengviau ir paprasčiau, todėl B. Obama teisus, kad turi visas galimybes ją nugalėti. O kovoti prieš Rusijos grėsmę reikia daugiau ryžto ir pačių amerikiečių suvokimo, kokią grėsmę tai kelia. Kol kas daugeliui atrodo, kad tai yra lokali, regioninė problema“, - sakė T. Janeliūnas.

E. Račius: JAV nereikia Maskvos pagalbos prieš ISIS

Tačiau ar Vakarai praris Kremliaus jauką? E. Račius teigia, kad tikriausiai ne. „Jungtinėms Valstijoms Rusijos pagalba kovoje su Islamo valstybe labai daug kainuotų. Neabejotinai, Rusija ateitų su labai dideliu reikalavimų paketu. Kitaip tariant, Rusija ne tik paprašytų, kad amerikiečiai užmirštų Ukrainą, bet ir to, kad NATO pajėgos būtų kaip įmanoma toliau traukiamos nuo Rusijos sienų. Rusija žaistų Rytų Europos korta, jeigu JAV nutartų prašyti Rusijos pagalbos“, - sakė profesorius.

Tačiau kam Vašingtonui reikia Maskvos paramos kaunantis su 30 000 islamistų? „Mano galva, formuojasi nauja situacija: jeigu jau kovos veiksmuose aktyviai dalyvauja tokių konservatyvių arabų valstybių kaip Kataras ar Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) kariuomenės, tai čia kažkas naujo. JAV turėtų būti labai dėl to laimingos, nes to istorijoje dar nebuvo“, - pasakojo E. Račius.

Kaip skelbiama, į Vašingtono buriamą koaliciją vienaip ar kitaip jungiasi apie 40 valstybių, iš kurių svarbiausios sąjungininkės yra Didžioji Britanija, Prancūzija, Saudo Arabija, Kataras, JAE.

„Aš nematau, kodėl Jungtinės Valstijos turėtų keliakluspsčiauti prieš Rusiją ir prašyti. Aš suprantu J. Primakovą, kuris norėtų, kad JAV prašytų, draugautų, bet nematau priežasčių, kodėl JAV tai turėtų daryti. Kol kas neatrodo, kad JAV pralaimi. Jei po metų-dvejų JAV supras, kad be Rusijos pagalbos negali susidoroti su šiuo iššūkiu, tada galbūt ir galėtų būti daromi reveransai“, - sakė E. Račius.

Dvi skirtingos priežastys, kodėl nekenčia ISIS

Terry H. Randolphas
Panašiai mąstė ir Palm Beach valstijos koledžo profesorius T. H. Randolphas, kurio teigimu, Jungtinės Valstijos ir Rusija Islamo valstybei priešinasi dėl skirtingų priežasčių – šios priežastys, jo nuomone, yra kliūtis Maskvos ir Vašingtono bendradarbiavimui.

„JAV ir Rusija turi bendrą priešą – ISIS, tačiau JAV ir Rusija veikia prieš ISIS dėl visiškai skirtingų priežasčių, taigi aš manau, kad būtų pernelyg optimistiška manyti, kad gali susiformuoti kokia nors JAV ir Rusijos koalicija“, - teigė pašnekovas.

Jo nuomone, Rusija Islamo valstybei oponuoja norėdama išsaugoti B. al-Assado režimą Sirijoje, tuo metu Jungtinės Valstijos remia Sirijos laisvąją armiją, kuri kovoja prieš Damaską. Kitaip tariant, Vašingtonas regione turi keletą tikslų – paremti nuosaikiuosius sukilėlius Sirijoje (atsikratyti B. al-Assado) ir susilpninti Islamo valstybę bei taip stabilizuoti padėtį Irake. Jeigu ateityje Sirija ir Irakas taptų patikimais Vašingtono sąjungininkais, tai padėtų JAV spaudžiant Iraną.

„JAV oponuoja B. al-Assado režimui pirmiausia dėl to, kad regi jį kaip klientelistinį Irano sąjungininką – o tai trukdo JAV ir jų sąjungininkių interesams regione. Iranas savo ruožtu yra suvokiamas kaip esminė grėsmė regiono stabilumui, nes pažeisdamas tarptautinius susitarimus atsisakė sustabdyti urano sodrinimo programą bei apskritai yra matomas kaip radikalus, teokratinis režimas. Taigi tam, kad būtų bent kokia nors galimybė Rusijos bei Amerikos partnerystei prieš ISIS, JAV turėtų visiškai pakeisti savo politiką B. al-Assado atžvilgiu. Tuo tarpu aš nemanau, kad JAV pakeis savo politiką“, - sakė T.H. Randolphas.

Politologo nuomone, durys tokiai partnerystei galbūt atsivertų ir tuo atveju, jeigu Rusija neberemtų B. al-Assado bei kaip nors įtikintų Iraną sustabdyti branduolinę programą, tačiau tai dar mažiau tikėtina.

„Manau, kad JAV nedarys išimčių dėl Ukrainos apsisprendimo teisės ir suvereniteto mainais į Rusijos pagalbą Artimuosiuose Rytuose. Tačiau aš bijau, kad tikroji kliūtis Rusijos agresijai Ukrainoje bus pačios Rusijos apsisprendimas, ar ji nori rizikuoti susidurti su dar didesne tarptautine izoliacija iš Vakarų, patirti ekonominę žalą ar žalą savo prestižui“, - svarstė profesorius.

Artimieji Rytai B. Obamai svarbesni nei Ukraina

Profesorius pripažino, kad geopolitiniu požiūriu JAV stabilumas Artimuosiuose Rytuose yra svarbesnis nei Rusijos revizionizmas, tačiau, jo manymu, tai nereiškia, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą nėra vertinama kaip didelė grėsmė.

„Suirutė Artimuosiuose Rytuose turi greitesnį poveikį JAV nacionaliniam ir ekonominiam saugumui. Jeigu radikalūs musulmonų ekstremistai perims Artimųjų Rytų šalių kontrolę, tai sukels ne tik humanitarinę krizę, bet ir sudarys sąlygas jiems kontroliuoti didžiulius naftos išteklius. Pasinaudodami tuo, jie gebės finansuoti radikalius judėjimus ne tik regione, bet ir visame pasaulyje. Tai gali turėti itin didelės įtakos naftos kainai pasaulyje ir paveiktų viso pasaulio ekonomiką“, - sako T.H. Randolphas.
T. H. Randolphas
Rusijos agresija kelia grėsmę tarptautine teise, normomis bei principais grįstai pasaulio sistemai ir suvereniteto principui. Grėsmė kyla ne tiek dėl Ukrainos, kiek dėl rizikos, kuri kyla leidus išsisukti tokiai šaliai kaip Rusija, kuri pažeidė priimtinas tarptautinės elgsenos normas. Jeigu Ukraina būtų NATO narė, reikalas būtų visai kitas – NATO arba būtų priversta atsakyti į agresiją, arba taptų nebesvarbi kaip organizacija.

„Tuo tarpu Rusijos agresija kelia grėsmę tarptautine teise, normomis bei principais grįstai pasaulio sistemai ir suvereniteto principui. Grėsmė kyla ne tiek dėl Ukrainos, kiek dėl rizikos, kuri kyla leidus išsisukti tokiai šaliai kaip Rusija, kuri pažeidė priimtinas tarptautinės elgsenos normas. Jeigu Ukraina būtų NATO narė, reikalas būtų visai kitas – NATO arba būtų priversta atsakyti į agresiją, arba taptų nebesvarbi kaip organizacija“, - pridūrė JAV mokslininkas.

Jis taip pat pridūrė, kad daugumai amerikiečių Rusijos grėsmė atrodo labai tolima palyginus su Islamo valstybės pavojumi, nes amerikiečiai savo televizorių ekranuose galėjo stebėti, kaip islamistai nupjauna galvas JAV piliečiams. Tai padėjo B. Obamai sutelkti paramą kovai prieš Islamo valstybę.

„Iš kitos pusės, buvo labai sunku įtikinti daugelį europiečių daryti ką nors daugiau ir priešintis Rusijos agresijai – net ir po to, kai Rusijos remiami separatistai beširdiškai numušė lėktuvą, kuriuo skrido tiek Europos valstybių piliečių“, - teigė T.H. Randolphas.

Kas padeda ir kenkia kovai su ISIS?

Islamo valstybės kovotojai, kaip minėta, veikia rytinėje Sirijoje ir Šiaurės bei Vakarų Irake, tačiau aplinkinės valstybės turi įvairių interesų, todėl arba padeda Vašingtonui, arba tyliai kenkia. Didžiausi JAV partneriai yra Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Kataras, JAE ir Saudo Arabija.

Turkija. Ankara nėra pernelyg suinteresuota JAV kova prieš Islamo valstybę. Pirma, tarptautinėje spaudoje vis pasirodo informacijos, kad Turkija nelegaliai kur kas pigiau perka naftą iš Islamo valstybės kovotojų. Pasak E. Račiaus, tokia tradicija tęsiasi nuo S. Husseino laikų, mat Irakui buvo paskelbtos sankcijos. Antra, Turkija labiausiai bijo kurdų nepriklausomybės, nes pačioje Turkijoje gyvena didžiulė kurdų bendruomenė. Tad kol Islamo valstybė kovos prieš kurdus, tol Turkija juos gali toleruoti.

„Turkijos spaudoje pilna kaltinimų, kad Turkijos Vyriausybė ne tik kad nekovoja prieš Islamo valstybę, bet netgi ją remia, pavyzdžiui, net ir siųsdama humanitarinę pagalbą. Ta humanitarinė pagalba „nusėda“ Islamo valstybės kontroliuojamose teritorijose. Yra pilna tokių pranešimų. Aš negaliu pasakyti, ar tai patikrinta informacija, bet to Turkijos spaudoje tokių kaltinimų labai daug“, - sakė E. Račius.

„Kitas dalykas, kad Turkija yra suinteresuota Islamo valstybės įsigalėjimu tose teritorijose, kur gyvena kurdai. Tokiu būdu būtų pristabdyta ar visiškai sustabdyta atrodanti neišvengiama Irako kurdų nepriklausomybė“, - pridūrė profesorius.

Saudo Arabija. Saudo Arabijos režimas save regi tikrojo ir grynojo islamo avangardą, todėl priešinasi Islamo valstybei ir remia Vašingtoną. Šioje valstybėje vyrauja musulmonai sunitai, tačiau oficiali Saudo Arabijos valstybės doktrina yra vahabizmas, kuris evoliucionavo nuo fundamentalizmo, kvietusio grįžti prie pirminių šventraščio vertybių, iki tam tikro pragmatizmo. Saudo Arabijos karalius yra laikomas „Dviejų šventųjų mečečių globėju“, režimas siekia būti visų musulmonų sunitų kelrodžiu.

„Saudo Arabija jaučia, kad jeigu atsiras valstybė, kuri teigs esanti tikroji islamo valstybė, kalifatas, tai Saudo Arabijos režimas praras egzistavimo pagrindą. Šia prasme tai labiau simbolinio autoriteto klausimas viso pasaulio musulmonų akyse. Saudo Arabija taip pat teigia, kad yra Muhammado ibn Abd al-Wahhabo pradėto sąjūdžio tęsėja. Reiktų sutikti, kad vahabizmo ideologija lengvai atpažįstama džihadizme. Kūrimosi pradžioje Saudo Arabija brutualumu ir veiksmais irgi buvo panaši į Islamo valstybę. M. Abd al-Wahhabo teigimu, visi šiitai išsigimę ir turi būti išžudyti, mistinio ar liaudies islamo pasekėjai turi būti arba sugrąžinti į kelią, arba juos irgi reikia žudyti. Kiti sunitai klaidatikiai irgi turi būti arba sugrąžinami į tikrąją ideologiją, arba su jais turi būti susidorojama. O paskui jau eina nemusulmoniškos grupės. Taigi ideologine prasme Saudo Arabija ir Islamo valstybė yra panašios, todėl Saudo Arabija jaučia galinti prarasti autoritetą“, - pasakojo E. Račius.

Iranas. Iranas yra natūralus Islamo valstybės priešininkas, nes Islamo valstybės kovotojai musulmonų šiitų nelaiko tikrais musulmonais ir mielai juos sunaikintų. Tačiau JAV taip pat laiko Iraną potencialia grėsme, todėl Teherano pagalbos bent jau viešai neprašo.

„JAV iš savo primityvaus užsispyrimo nenori bendradarbiauti su Iranu, kuris, mano galva, yra raktinė valstybė. Iranas ne tik kad fiziškai yra regione, bet ir yra didelė bei stipri valstybė, turinti išplėtotą žvalgybos ir kontržvalgybos tinklą. Šia prasme Iranas turi daug informacijos“, - sakė E. Račius.

„Nenoriu pasakyti, kad be Irano neįmanoma susidoroti su Islamo valstybe, bet Iranas yra susirūpinęs dėl grėsmių sau ir nori bendradarbiauti. Iranas remia Bagdado režimą kuo gali – žvalgybine informacija ir taip toliau. Bet Iranas teberemia ir B. al-Assado režimą, kuris šiaip ne taip atsilaiko prieš tą pačią Islamo valstybę“, - pridūrė profesorius.