Vertėsi kontrabanda, grobė verslininkus
Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinčiam Marafonui – 54-eri. Tuo metu, kai jis teismo salėje klausėsi nuosprendžio, buvo vos 39.
R. Baratinskas-Marafonas nusikaltimus vykdė su bendrais: Sauliumi Narkevičiumi, Vladu Gembutu ir Vyčiu Čėsna.
Prieš du dešimtmečius siautėjusi Marafono mafija vertėsi spirito ir narkotinių medžiagų kontrabanda. Pelnydavosi ir iš turtingų verslininkų grobimo, iš kurių, manais už gyvybę, prašydavo pinigų.
Buvo kalbama, kad R. Baratinskas ne tik vertėsi narkotinių medžiagų kontrabanda, bet ir pats į tai nespjaudavo. Su narkotikais susijusi ir jo pravardė – Marafonas – nusikaltėlių žargonu tai reiškia apsvaigimą.
Kiekvienas gaujos narys atlikdavo savo darbą: vieni viliodavo į pinkles, kiti žudydavo.
Marafono gaujos nariai – kauniečiai. Jie, kaip ir Daktarų gauja, buvo kilę iš Vilijampolės.
Tiesa, kone pagrindinis Daktarų ir Marafono gaujų skirtumas – Daktarų gaujoje svaiginimasis narkotinėmis medžiagomis nebuvo toleruojamas, o Marafono gaujoje tai buvo įprasta.
R. Baratinsko-Marafono gauja bendravo mobiliaisiais telefonais, turėjo daug ginklų, automobiliuose vežiodavosi kastuvus aukoms užkasti ir lipnios juostos aukoms surišti.
R. Baratinskas nesitikėjo sulaukti bausmės kalėti iki gyvos galvos, nes prokurorai teisme siūlė vos 12 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau teisėjas nusprendė kitaip. Už grotų Marafonas buvo pasiųstas 2003-aisiais.
„Po tokio prieštaringai vertinamo Kauno apygardos teismo sprendimo prokurorai ėmėsi iki tol negirdėto žingsnio – apskundė nuosprendį kaip pernelyg griežtą. Paprastai prokurorai skundžia tik švelnius teismo nuosprendžius“, – knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ 2011 m. rašė žurnalistas Dailius Dargis.
Tačiau apeliacinis teismas paliko galioti griežčiausią bausmę.
Už grotų pasiųsto R. Baratinsko-Marafino vardas dingo iš žiniasklaidos puslapių, tačiau po septynerių metų, 2010 m., jis vėl garsiai nuskambėjo. Tąkart jis buvo vienas iš 169 kalinių, prisijungusių prie bado akcijos.
Kaliniai badavo reikalaudami geresnių gyvenimo sąlygų, tačiau po savaitės juos patikrinę pareigūnai nustebo – sulysę buvo vos keli asmenys, kitų svoris nekito. Pasirodo, bado akcijos išvakarėse, kovo 9-ąją, kaliniai pataisos namų parduotuvėje prisipirko maisto už 15 205 litus.
Badaudami kaliniai reikalavo teisės įsigyti asmenines skalbimo mašinas, erdvesnių patalpų, sąlygų mokytis užsienio kalbas, didesnių atlyginimų, geresnio maisto, dušų būrių patalpose ir leidimo 2-3 kartus per savaitę išsimaudyti pirtyje.
Kėdainių žudynės
Marafono grupuotės žudynės garsiausiai nuskambėjo 2000-aisiais. Per 8 mėnesius buvo įvykdyta apie dešimt žmogžudysčių. „Per tas dienas didžiausiuose šalies spaudos leidiniuose pasirodė sensacingos antraštės: „Kaune nusikaltėliai retinami mirtinais šūviais“, „Žmogžudystės Kaune: gaujų karas ar sutapimai“, „Kaune lyja kraujo lietus“, – knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ vardijo D. Dargis.
2000 m. balandžio 7-osios naktis ne be reikalo vadinama Kėdainių žudynėmis. Tą naktį R. Baratinsko-Marafono gauja nužudė kauniečius Vilmantą Čerešką ir Ričardą Pilsudskį.
Vykstant teismo procesui Marafonas pareigūnams pasakojo, kad R. Pilsudskis tą vakarą turėjo atvežti gaujai 100 tūkst. JAV dolerių, tačiau į sutartą vietą atvyko be pinigų ir ne vienas.
Susitikimo metu nusikaltėliai netoliese esančiame miške jau kasė jiems kapo duobes.
Marafono gauja tikėjosi nužudyti tris vyrus. J. Velykis taip pat buvo varpomas kulkomis, tačiau išgyveno ir nepastebimai dingo iš nusikaltimo vietos.
Tiriant šią žmogžudystę R. Baratinskas teigė, kad iniciatorius buvo ne jis, o S. Narkevičius. Esą būtent jis kulkomis suvarpė ir automobilyje sėdėjusius V. Čerešką ir J. Velykį. V. Gembutas, anot Marafono, nužudė lauke stovėjusį R. Pilsudskį.
Mafija siautėjo iki 2001 metų
Marafono gaujos byla teisme buvo atversta 2001 metais. Buvo nustatyta, kad susibūrę nusikaltėliai kelerius metus darė sunkius nusikaltimus.
Dažnai jų taikiniu tapdavo turtingi verslininkai, kuriuos grobdavo ir pateikdavo ultimatumą: pinigai arba gyvybė. Jų nusikaltimų virtinė ėmė aiškėti po Kėdainių žudynių.
Pirmąja gaujos auka 1999 m. tapo Antanas Vaišnys. Vienam iš gaujos narių, S. Narkevičiui, jis buvo skolingas 100 tūkst. JAV dolerių. Į mišką nugabentą A. Vaišnį budeliai nušovė. Jo kūną atsitiktinis grybautojas rado tik prieš kelerius metus.
S. Narkevičius susidorojo ir su kitu verslo partneriu. 1999 m. Gintaras Romualdas Tupčiauskas siūlė S. Narkevičiui patalpas Kauno centre, Laisvės alėjoje. Vėliau G. R. Tupčiauskas pradėjo vilkinti sandorį, tad pas jį atvykęs S. Narkevičius pakvietė pasikalbėti.
G. R. Tupčiausko kūnas buvo rastas beveik po metų Kėdainių rajone, buvusios sovietų armijos raketinės bazės teritorijoje. Kūnas buvo paslėptas po statybinėmis atliekomis.
1999 m. gauja pasikėsino į Borisą Aleksandrovą. Namo Kaune, Medvėgalio gatvėje, grįžtantis vyras pajuto skausmą nugaroje ir pasislėpė lifte. Gauja B. Aleksandrovą sužalojo kulkomis pataikydami į plaštaką, koją ir pilvą.
S. Narkevičius, V. Gembutas ir R. Baratinskas-Marafonas 2003-iaisiais išgirdo tą patį teismo nuosprendį – kalėti iki gyvos galvos. Vyčiui Čėsnai skirta bausmė – 15 metų kalėjimo.