Nors, pasak jos, tenykštėje mokykloje mokytis kur kas lengviau nei Lietuvoje, tačiau emigrantų vaikams ištverti vietinių patyčias - sunkiai pakeliama užduotis.

Ar prisimenate, kokie buvo jūsų lūkesčiai, kai nusprendėte palikti Lietuvą ir važiuoti gyventi pas Anglijoje uždarbiaujančią mamą?

Į Angliją labai norėjau važiuoti vien dėl to, kad norėjau gyventi su mama. Nors Lietuvoje gyventi su seneliais nebuvo blogai, bet tuomet nesinorėjo laikytis griežtai nustatytų taisyklių. Kadangi abu su broliu vasarą buvome nuvykę į Angliją pasisvečiuoti pas mamą, iš karto susižavėjome tenykščiu gyvenimu. Mama kone kasdien galėdavo mums su broliu leisti eiti į baseiną, o tuomet tai atrodė tokia atrakcija, ko Lietuvoje negalėtume turėti. Kažkaip viskas buvo daug laisviau, moderniau. Todėl tikrai norėjome ten važiuoti.

Kokie buvo pirmi įspūdžiai, kai 2007-aisiais atvykote į Angliją?

Patiko naujas namas, kurį mama buvo išsinuomojusi, labai laukiau, kada pradėsiu eiti į mokyklą, nes buvo labai smalsu, kas ir kaip ten. Tačiau tos akimirkos teko laukti visą mėnesį, mat niekur nebuvo laisvų vietų. Mama turėjo kreiptis į tam tikras įstaigas, kad iškovotų man vietą. Miestelyje, kuriame gyvenome, buvo tik dvi mokyklos. Viena iš jų stipresnio lygio, į kurią manęs net nesvarstė priimti, nes nemokėjau anglų kalbos. Beliko prašytis į prastesnę vietinę moklą, į kurią priima iš kitų mokyklų pašalintus vaikus. Tai buvo tik mergaičių mokykla, nes berniukai mokėsi atskirai.

Skamba neblogai. Atrodytų, jei mokykloje mokosi vien mergaitės, joje turėtų būti ramu ir jauku.

Ir aš taip maniau. Pamenu, kaip aš laukiau, kada pagaliau pradėsiu eiti į mokyklą. Pirmąją dieną per mokyklos slenkstį žengiau su didžiuliu džiugesiu. Nors išvykdama iš Lietuvos buvau septintokė, Anglijoje patekau į 9-ą klasę. Pirmoji pamoka buvo matematika, tad mokytoja pristatė mane, naujokę, visai klasei. „Where the f*** is shes from?“ - tokia buvo pirmoji vienos gale sėdinčios mokinės reakcija. Pasijutau labai nemaloniai. Visos mano iliuzijos sudužo pačiomis pirmomis minutėmis. Tik po kelių dienų susipažinau su kitomis tą pačią mokyklą lankiusiomis lietuvėmis. Tad pertraukų metu stengėmės visos laikytis kartu.

Kodėl?

Nes vietinės moksleivės nuo pat pirmos dienos tik ir ieškojo progos, kaip mane įžeisti ar pastumti. Iš pradžių daug ko nesuprasdavau, nes anglų kalbos žinios buvo menkos. Neturėdavau kaip joms atsikirsti. Bet jei pradėdavo stumdyti, duodavau atgal. Tuomet jos vaidindavo nuskriaustas ir bėgdavo skųstis, neva aš pirmoji pradėjau peštynes. Tad man tekdavo eiti pas direktoriaus pavaduotoją ir klausytis moralų, kad negaliu peštis, o ištikus bėdai turiu eiti skųstis. Bandžiau. Niekas nepadėjo.

Ar tai buvo tik „nekalti“ mergaičių pasistumdymai?

Toli gražu. Visų istorijų ir nepapasakosiu. Gal pakaks paminėti, kad vienos pamokos metu man už nugaros sėdinti mokinė bandė žirklėmis nukirpti mano ilgus plaukus... Mokytoja viską matė, bet bandė apsimesti, kad nežino, kas vyksta.

Ar pranešėte mamai, ką tenka patirti mokykloje?

Mamai ilgai nieko nesakiau. Ko gero, ir nebūčiau sakiusi, jei mokyklos atstovai nebūtų kreipęsi į mamą dėl to, kad pradėjau nebelankyti mokyklos ir gaudavau prastus pažymius.

Stengėtės išvengti patyčių tiesiog neidama į pamokas?

Kadangi situacija vis blogėjo, kenčiau nuolatinį terorą dėl to, kad esu iš kitos šalies, buvau stumdoma, apipilama keiksmažodžiais, pradėjau tiesiog nebelankyti mokyklos. Nors ir šaltą žiemos dieną geriau praleisdavau kur nors lauke prie upelio arba parke. Beje, kažkas mokykloje mane buvo perspėjęs, jei kam nors pasiskųsiu, bus dar blogiau. Taip ir buvo. Tad lengviausia išeitis man tuo metu atrodė išvis nelankyti mokyklos.

Tiesa, kartais užsukdavau į mokyklą tik dėl to, kad lankomumas nenukristų iki tam tikro procento, kai jau tėvams gali tekti atsakyti teisme ir mokėti baudą dėl tokios vaikų nepriežiūros.

Įsivaizduoju, kad nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro sunkiai dirbanti mama nė neįtarė, kad į mokyklą išėjusi dukra laiką leidžia parke?

Kai mama sužinojo, kad šitaip elgiuosi, labai supyko, galvojo kad tiesiog tingiu ar šlaistausi su blogą įtaką darančiais draugais. Bet vieną žiemos dieną, kai parėjau iš mokyklos be striukės, nes kažkuriai klasiokei pasirodė linksma ją tiesiog išmesti į šiukšlių konteinerį, mama greitai suprato, kad šitaip elgiuosi ne iš dyko buvimo. Priežastys buvo kur kas rimtesnės.

Tik tuomet ryžausi viską papasakoti mamai. Ji kreipėsi į mokyklos administracijos darbuotojus, mane apklausė direktoriaus pavaduotoja, pagalbinė darbuotoja.

Ar kas nors pasikeitė?

Mano skriaudikės gavo nuobaudą dvi savaites po valandą sėdėti po pamokų. Galvojate, kad dėl to jų elgesys pasikeitė? Tikrai ne, nes jos žinojo, kad iš tos mokyklos jų tikrai neišmes. Mane kartais apimdavo tokia nuojauta, kad mokytojai patys bijodavo joms ką nors pasakyt. Tos mergaitės buvo labai agresyvios, didžioji jų dalis buvo iš asocialių šeimų. Jų tėvai mieliau savaitgaliais parke gerdavo alų, negu ką nors veikdavo su savo atžalomis.

Kiek kartų mano mama ėjo į mokyklą, situacija gal šiek tiek pašvelnėdavo vienai savaitei. Bet kitą savaitę vėl viskas prasidėdavo iš pradžių. Tad mokyklos dokumentuose tiesiog pakeičiau mamos telefono numerį į savo, kad, man neatėjus į mokyklą, mokytojos negalėtų paskambinti mano mamai. Maniau, kad kitos išeities tiesiog nėra. Tuo laiku tikrai nežinojau kur kreiptis. Dabar žinočiau, kad tokiu atveju tylėti - pats blogiausias sprendimas.

Tuo metu sunkiausia buvo nepalūžti psichologiškai, nes viską laikiau savyje ir niekam iš suaugusiųjų nieko nebepasakojau. Pradėjau galvoti, kad su manimi kažkas yra ne taip, jei klasiokės manęs taip nemėgsta. Kiekvieną dieną tekdavo save priversti keltis ir eiti į mokyklą. Tačiau dažniausiai, nuėjusi vos pusę kelio, apsisukdavau ir eidavau kur nors prasėdėti visą dieną.

O draugių turėjote?

Draugavau tik su keliomis lietuvėmis ir emigrantėmis iš Afrikos, nes jos buvo taip pat skriaudžiamos, kaip ir aš. Kartais visa grupelė nuskriaustųjų bėgdavome kartu iš pamokų.

Nekilo minčių prašyti mamos grįžti į Lietuvą?

Jūs neįsivaizduojate, kaip tuomet norėjau grįžti į Lietuvą. Jau buvo ir bilietai nupirkti, ir lagaminai sukrauti.Tačiau paskutinę minutę mamai kažkaip pavyko mane atkalbėti, nes iki tos mokyklos baigimo buvo likę vos keli mėnesiai. Anglijos mokyklose yra 11 klasių, o ne 12, kaip Lietuvoje, tad mokiniai baigia mokyklą būdami 16-os. Laimei, toje baisioje mokykloje teko mokytis tik 2,5 metų. Tada stojau į koledžą.

Koledže viskas buvo kitaip?

Įstojau į koledžą studijuoti dailės, nes nuo mažens buvau „prie meno“. Kol gyvenau Lietuvoje, mokiausi meno mokykloje. Koledže teko pasiaiškinti, kodėl mano pažymiai tokie prasti. Tačiau man buvo suteikta galybė iš naujo išlaikyti egzaminus ir išsitaisyti blogus pažymius. Tai man buvo lyg antras šansas pradėti geresnį gyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Koledžas man labai patiko.

Visiška priešingybė mokyklai. Ten susiradau daug draugų, mokiausi tai, kas man patiko ir buvo įdomu. Koledže su visais elgėsi tarsi su suaugusiais, visada išklausydavo. Tad nebekilo jokių minčių praleisti pamokas. O už gerą lankomumą gaudavau stipendiją - kas savaitę po 30 svarų. Man, šešiolikmetei, tuomet tai atrodė labai dideli pinigai.

Koledžą baigiau turėdama aukščiausius pažymius, pagyrimo raštą ir „Student of the year“ (Metų studento) titulą. Be to, kai stojau į universitetą, už labai gerus pažymius man buvo suteikta nuolaida studijoms - iš viso 3 000 svarų.

Gal galite palyginti įgytų žinių lygį Lietuvos ir Anglijos mokykloje? Kur sunkiau mokytis?

Anglijos mokykloje kur kas lengviau mokytis. Pavyzdžiui, man gyvenant Lietuvoje labai nesisekė matematika, niekaip jos nesuprasdavau. O Anglijoje per matematikos pamokas nereikėdavo net smegenų varginti, užduotys buvo labai lengvos.

Puikiai prisimenu, kaip man buvo keista, kad pirmąją dieną Anglijos mokykloje devintokės mokėmės apskaičiuoti figūrų plotą, nes Lietuvoje to jau buvau išmokusi, regis, 5-oje klasėje. Kai grįždavau į Lietuvą per atostogas, pasižiūrėdavau pusbrolio sąsiuvinius. Visiškai nieko nesuprasdavau. Man jau atrodė per sudėtingos užduotys. Kai dabar pagalvoju, galėjau mokyklą Anglijoje baigti labai gerais pažymiais, bet, deja, dėl nelankymo praleisdavau kontrolinius ir egzaminus.

Tačiau galų gale viskas baigėsi gerai.

Dabar tikrai neturiu kuo skųstis. Kai baigiau universitetą (Anglia Ruskin University), jau po dviejų savaičių gavau darbą pagal specialybę - tapau grafikos dizainere. Nereikėjo dėti didelių pastangų, kad susirasčiau darbo vietą. Po metų tapau dizaino skyriaus vyriausiąja dizainere. Šiuo metu dirbu kitoje kompanijoje rinkodaros komandoje. Kadangi esu viena dizainerė, turiu didžiulę laisvę. Dievinu savo darbą. Nepatiriu jokio streso ar prastos nuotaikos pirmadieniais.

Ar dabar, atsigręžus atgal, visgi džiaugiatės, kad mama atsivežė jus į Angliją? Ar kartais pagalvojate, kaip būtų susiklostęs jūsų likimas, jei būtumėte likusi gyventi Lietuvoje?

Dabar atrodo gerai, kad viskas susiklostė būtent taip. Žinoma, išskyrus tuos pirmus metus mokykloje ir patirtas patyčias. Tokios patirties nelinkėčiau niekam. Bet kai baigiau mokyklą, viskas pasisuko kita kryptimi, ir esu laiminga gyvendama čia, Anglijoje. Gaila tik, kad mama grįžo atgal į Lietuvą, o aš su draugu ir broliu likome. Net nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau likusi Lietuvoje. Turbūt būčiau pabaigusi meno mokyklą ir savo gyvenimą vis tiek siejusi su menu. Niekada neįsivaizdavau savęs kitur, niekas taip gerai nesisekė kaip kūryba.

Ką patartumėte šeimoms, kurios galvoja apie emigraciją?

Sunku ką nors patarti. Atrodo, kad dabar Anglijoje viskas kiek kitaip. Manau, nuo 2007 metų ir švietimo sistemoje vis tiek kažkas pasikeitė. Apie patyčias mokykloje išvis nieko nebegirdžiu. Iš čia gyvenančių lietuvių dažnai girdžiu, kaip jų vaikai lengvai adaptuojasi, greitai išmoksta anglų kalbą ir jiems viskas puikiai sekasi. Dabar daug informacijos internete, ką daryti, jei būtų tokia situacija, kaip buvo man, kur kreiptis ir t. t. Be to, manau, daug kas priklauso nuo to, į kokią mokyklą patenki ir kokie žmonės ten dirba. Manykim, kad man tiesiog nepasisekė.