„Žmonės bijo imtis iniciatyvos, nes tada reikia prisiimti ir tam tikrą atsakomybę. Vis dar yra didelė dalis žmonių, kurie laukia, kad kažkas už juos išspręs jų problemas ir sutvarkys jų gyvenimus. Pažiūrėkime į visas sėkmės istorijas, kurias tik matome ir girdime – jų centre visada yra žmogus, kuris ėmėsi iniciatyvos ir pakeitė savo gyvenimą. Norisi visiems palinkėti – imkitės iniciatyvos, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Juk tai ir yra suaugusio žmogaus bruožas, tuo suaugęs ir skiriasi nuo nesuaugusio – nebijo prisiimti atsakomybės, daryti veiksmą“, – įsitikinęs Andrius Mamontovas.
Andrius Mamontovas FOTO: Monika Penkutė

Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su muzikantu Andriumi Mamontovu ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi.

– Gal ir dėl to, kad oras šiandien Vilniuje toks puikus, ir trispalvių tiek daug, man atrodo, kad pirmą kartą per daugybę metų kažkokia šventė taip stipriai jaučiasi dar neprasidėjusi. Andriau, ar pastebite tai?

A. Mamontovas: Yra tas jausmas ir aš pirmiausiai jau pajutau, kai kaimyno lange pamačiau Lietuvos vėliavą. Tada apsidairiau ir dar keliuose languose pamačiau vėliavas. Manau, kad ta iniciatyva iškelti vėliavą prideda šventiškumo visiems žmonėms, bet ne tik tai. Mes laukėme šitos šventės, mes jau ilgai apie ją kalbam ir kai daug žmonių apie tą patį galvoja, tai pradeda tarsi kabėti ore. Tai, kad šiandien yra šv. Valentino diena ir visi aplink kupini meilės, tik sustiprina šventinę nuotaiką, ir manau, kad artėjančias dvi dienas nuotaikos bus tokios pat pakilios.

– Maestro, žinoma, jums daug darbų, daug koncertų, bet jaučiate, kad artėja didelė šventė?

G. Rinkevičius: Aš pirmiausiai ir noriu visus sveikinti su tuo, kas ateina. Tikrai jaučiasi ta nuotaika. Mes juk lietuviai, mes savo širdyse, savo kraujyje turime tą pasididžiavimą savo tauta. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Aš visą laiką tuo didžiavausi. Galbūt sovietiniais laikais negalėjome taip drąsiai pagalvoti, kad tikrai būsime laisvi, bet mano amžiaus žmonės turbūt supranta, kas buvo ta ideologija ir kaip svarbu yra būti tautai laisvai. Galbūt jaunesni žmonės taip pat tai gerai supranta, jeigu šeimoje buvo įskiepyta meilė Tėvynei ir laisvės svarba. Manau, būtent tai, kad mūsų tauta laisva yra žymiai svarbesnis dalykas, negu visi kiti.

– Menininkui ta valstybės, visuomenės laisvė yra esminė vertybė, Andriau?

A. Mamontovas: Manau, kad laisvė visiems žmonėms yra viena iš esminių vertybių. Laisvė man visada yra galimybė rinktis, teisė pačiam spręsti kaip nori gyventi, kaip nori išreikšti save. Aš prisimenu tuos laikus, kai tik įkūrę grupę net pasvajoti negalėjome, kad pavyks išleisti savo kasetę ar plokštelę, ar koncertuoti, pavyzdžiui, Vilniaus sporto rūmuose. Tai atrodė visiškai nepasiekiami dalykai, nes turėjai praeiti komisijas, buvo vertinami kūriniai. Aš atsimenu maždaug 1985 m. laikraštyje buvo skelbimas, kad neprofesionalūs autoriai gali pristatyti savo dainas į kultūros ministeriją, kuri nuspręs, ar tas dainas galima groti per radiją, ar ne. Aš pristačiau dviejų dainų įrašą, po kelių savaičių man grąžino tą magnetofono juostelę ir pasakė, kad viena daina dar visai nieko, o kitos jokiu būdu negalima groti. Vėliau abi dainos tapo populiarios – tai „Krantas“ ir „Kitoks pasaulis“. Pastaroji buvo ta, kurios jokiu būdu nebuvo galima groti. Kažkur išvažiuoti irgi buvo didelis įvykis. Mes pirmą kartą koncertavome Lenkijoje. Prisimenu kiek visokių formų reikėjo užpildyti, kad gaučiau Lenkijos vizą. Traukinys pervažiuodavo tą Sovietų sąjungos sieną ir matydavai spygliuotą vielą, tada išartą plotą ir vėl spygliuotą vielą. Išlipęs Varšuvos stoty, įveikęs tiek barjerų, atrodė, kad esi Amerikoje. Dabar kaskart važiuodamas automobiliu ir kirsdamas sieną vis dar pagaunu save galvojant: „stabdys ar nestabdys“, o niekas nestabdo. Dabar nuo Vilniaus iki Atlanto vandenyno kranto gali važiuoti nestabdomas. Mes prisijungėme prie laisvo pasaulio ir tai yra vertybė.

– Signataro Jono Viliešio dukra šioje studijoje kalbėdama apie Lietuvą pasakė gal net nuostabą keliančią mintį. Lietuva jų namuose visada buvo pirmoje vietoje. Net mama negalėjo būti pirmoji, nes už Lietuvą nieko svarbiau nebuvo. Šiandien tokia mintis skamba išties įdomiai, jeigu taip galima sakyti, pone Rinkevičiau?

G. Rinkevičius: Manau, čia vėlgi yra keletas pusių to dalyko. Praktiškai nuo nulio kuriant valstybę, pagaliau ją paskelbus nepriklausoma tikrai daug kam nieko svarbiau nebuvo. Kita vertus, tada, kai šalis nebuvo laisva, Lietuva buvo labai reikalingas dalykas. Net ir tuo laiku, kai Lietuva nebuvo laisva tiek Justinas Marcinkevičius, tiek Sigitas Geda kūrė labai lietuviškas eiles, lietuviškas poemas. Jų kūryboje galbūt nebuvo tiesioginio skatinimo švęsti valstybines šventes, tačiau jų tekstų prasmės, užuominos turėjo gal net dar daugiau įtakos visuomenei. Manau, būtent tai daro žymiai didesnę įtaką negu tiesmukas vajus. Apie tai reikia kalbėti pagarbiai ir atsargiai, nes laisvė – šventas dalykas. Labai norėčiau, kad dar po 100, 200 ar 300 metų Lietuva būtų ir kaip valstybė, ir kaip tauta gyva.

– Nežinau, galbūt aš klystu, gal gyvenu kitoj aplinkoj, bet man atrodo, kad laisvės, kaip svarbiausio dalyko, suvokimas, grįžta po tam tikro nusėdimo, jeigu taip galima pasakyti. Po Sąjūdžio bangos tarsi viskas nuslūgo, o dabar atrodo, kad viskas grįžta. Kaip jūs manote, Andriau?

– A. Mamontovas: Manau, kad tai yra natūralu. Apskritai, jeigu mes pastebėtume visą istoriją, tai viskas kažkada kartojasi, gyvenimas banguoja: būna pakilimų, būna nuosmukių. Šalies gyvenime lygiai taip. Po visų atgimimo įvykių, Sąjūdžio, kovo 11-osios buvo labai daug vilties, daug susitelkimo. Tada atėjo gan sunkus periodas, toks depresyvus metas – blokada ir t.t. Buvo daug nusivylimo. Kai kurie žmonės laisvę įsivaizdavo vienaip, kiti kitaip. Ir dabar yra lygiai taip pat. Bet tai ir yra laisvė, kad yra daug nuomonių. Aš manau, kad dabar vėl tas jausmas grįžta, nes yra nauja jaunų žmonių karta. Tuos jaunus žmones pagimdėme mes – tie, kurie tą laisvę ir iškovojom. Mano vaikai manęs klausinėdavo apie sausio 13-osios įvykius, kaip atrodė Sąjūdžio mitingai. Jau yra užaugusi ta karta, kuri iš savo tėvų girdėjo tiesioginius pasakojimus. Kai mano jaunesniam sūnui suėjo 19 metų, aš supratau, kad viskas – šitas pasaulis jau priklauso jiems. Jau dabar mūsų vaikai kurs Lietuvą. Galbūt dėl to kyla nauja patriotiškumo banga, nes suaugo žmonės gimę jau laisvoje šalyje.

– Pone Rinkevičiau, Andrius užsiminė apie tai, kad naujai kartai priklauso dabarties Lietuva. Kas, jūsų nuomone, yra ta kliūtis, kuri trukdo mums judėti greičiau?

G. Rinkevičius: Aš dažnai galvoju apie tai. Mes einame į priekį, bet kodėl kartais einame taip lėtai? Manau, iš dalies dėl to, kad mes vis atrandam tą dviratį, kurį kitos šalys jau yra išradusios. Manau, mums tiesiog reikia truputį daugiau žiūrėti į kitas šalis, iš jų mokytis. Žinoma, mes taip pat tobulėjame tiek ekonomiškai, tiek kultūros ar švietimo klausimais – sunkiai, traška tos sritys, bet judame į priekį. Svarbu visiems suprasti, kad mes visi esame atsakingi už Lietuvą. Mes juk renkame valdžią, ne ji pati viską daro ir priima savavališkus sprendimus, o mes juos deleguojame, mes valdžiai suteikiame atsakomybę.

– Jūs kalbate apie valdžią, jos rinkimą. Kodėl tokia didelė visuomenės dalis vis dar linkusi pasikliauti pažadais, o ne vertinti žmones pagal darbus?

G. Rinkevičius: Manau, kad vis dar labai didelė visuomenės dalis nesupranta to, trūksta išsilavinimo. Daug kam atrodo, kad ai, mes juos išrinkom, tegu jie ir tvarkosi. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Lietuvoje yra nemažai socialinių įgūdžių stokojančių žmonių, ne paties aukščiausio intelekto – jie taip pat renka mums visiems politikus. Turbūt pažiūrėjus mūsų statistiką šiais klausimais ir palyginus su Švedijos ar Suomijos pamatytume, kad dar tikrai negalime didžiuotis esantys priekyje, bet reikia stengtis, kad vieną dieną juos aplenktume.

– Andriau, pats esate daug laiko skyręs psichologinei visuomenės būklei, savižudybių prevencijai. Ar tai, jūsų nuomone, yra pagrindinė visuomenės problema?

A. Mamontovas: Aš manau, kad mes vis dar neišsivadavę iš to sovietinio mentaliteto. Anksčiau buvo viena partija, viena tiesa, vienas kelias ir visi darė tai, ką reikia. Manau, dalis žmonių vis dar nesupranta, kad dabar gyvenimas priklauso nuo to, kiek iniciatyvos pats imiesi. Aš manau, kad būtent iniciatyvos mums labiausiai trūksta, kad greičiau eitume į priekį. Žmonės bijo imtis iniciatyvos, nes tada reikia prisiimti ir tam tikrą atsakomybę. Vis dar yra didelė dalis žmonių, kurie laukia, kad kažkas už juos išspręs jų problemas ir sutvarkys jų gyvenimus. Pažiūrėkime į visas sėkmės istorijas, kurias tik matome ir girdime – jų centre visada yra žmogus, kuris ėmėsi iniciatyvos ir pakeitė savo gyvenimą. Norisi visiems palinkėti – imkitės iniciatyvos, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Juk tai ir yra suaugusio žmogaus bruožas, tuo suaugęs ir skiriasi nuo nesuaugusio – nebijo prisiimti atsakomybės, daryti veiksmą.

G. Rinkevičius: Labai su tuo sutinku, nes yra įvairiausio rango vadovų, kurie bijo, kad gera iniciatyva bus baudžiama. Bijoma kažką truputį pažeisti, pasakyti ką iš tikrųjų galvoji – dėl to mes tūpinėjame vietoje.

– Vieną dalyką prisimenu iš pokalbio su Valdu Adamkumi ir Tomu Šernu – tai kartų kaita. Dar truputėlį trūksta laiko, dar per mažai praėjo nuo naujausio atgimimo?

A. Mamontovas: Taip ir tai natūralu. Mes ir taip žengėme milžinišką žingsnį, nors visada norisi daugiau. Jeigu pažiūrėtume atgal, Lietuva yra nuėjusi pakankamai toli. Jeigu grįžtume 30 metų atgal, nepažintume tos vietos ir tų žmonių su kuriais kartu gyvenome.

G. Rinkevičius: Manau, ne šventėje ir ne džiaugsme yra esmė. Tokiomis datomis mums reikia sustoti, pagalvoti ir suvokti, kad tai yra puiku, kad kitaip negali būti, ir toliau dirbti savo darbą. Dirbti jį kuo geriau, kuo sąžiningiau ir nebijoti priimti gerų sprendimų.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ketvirtame kėlinyje žaisti nustojęs „Žalgiris“ išgyveno: patiesė CSKA ir finišavo trečias (836)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sekmadienio vakarą Belgrado „Štark“ arenoje įspūdingu...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (315)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...

Prieš mažąjį finalą su CSKA iš „Žalgirio“ gerbėjų buvo atimtos Lietuvos vėliavos specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (28)

Į sekmadienio vakarą Eurolygos mažojo finalo rungtynes su Maskvos CSKA kai kurie Kauno...

Baltos vestuvių ceremonijos varnos: parodė, kaip nereikėtų rengtis į karališką puotą

Kvietimai į karališkas vestuves buvo išsiųsti dar kovo mėnesį, tačiau kai kurie svečiai vis...

Kalbininkas Smetona: tarmės yra mėšlas (79)

„Tarmės yra mėšlas“, – tokiu terminu jo klausančias auditorijas mėgsta šiurpinti...

Užkalnis: baiminausi, kad neaptarnaus ir dar viską atims (67)

Visgi jūs dar stebinate toje savo Lietuvoje . Grįžti žmogus į trasą po dviejų mėnesių, puoli...

Pajūrio darbdaviai neviltyje: nesusigundo nei nemokamu maitinimu, nei nakvyne (710)

Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas...

Dianos atminimas – detalėse: karališkųjų vestuvių akcentai, skirti žmonių širdžių princesei pagerbti (15)

Žmonių širdžių princesė – taip mielai iki šiol vadinama Diana. Šeštadienį įvykusiose jos...

Kaip žlugo kadaise galinga Venesuelos ekonomika (10)

Kaip Venesuelos, kadaise turtingiausios Lotynų Amerikos šalies, ekonomika atsidūrė griuvėsiuose?...

Rimvydas Valatka. Kaip politikos ciūciai erelius vaizdavo (101)

Per Vyriausybės valandą Seimo tribūnoje skraidė erelis. Atrėždamas apie „Danpower Baltic“...