Nors nuo pirminės idėjos kurti naują įstatymą, reglamentuojantį atstovavimą valstybei Europos Vadovų Taryboje (EVT), M. Maldeikis atsitraukia, tačiau iš G. Nausėdos šiuo klausimu, kaip teigia pats, toliau tikisi lyderystės. Politikas negaili kritikos ne tik šalies vadovui, bet ir iš kelių darbo grupių Seime pasitraukusiems valstiečiams.
Interviu portalui Delfi M. Maldeikis taip pat kalbėjo apie savo pirmosios kadencijos Seime pradžią, valdančiųjų santykius su opozicija, komentavo Vyriausybei dėl stringančios komunikacijos tenkančią kritiką ir atsakė į klausimą, kiek palaikymo premjerė Ingrida Šimonytė sulaukia TS-LKD frakcijos viduje.
– Jūs aktyviai dalyvaujate diskusijose apie atstovavimą valstybei EVT. Kai kalbėjausi su jumis vasario pabaigoje, sakėte, kad ruošiate atskirą įstatymą, reglamentuojantį, kas turėtų vykti į EVT posėdžius – prezidentas ar premjeras. Po to žadėjote kreiptis šiuo klausimu ir į Konstitucinį Teismą (KT). Kokioje stadijoje yra jūsų iniciatyva?
– Šiuo metu yra laukimo tam tikra fazė – mes matome, kad Europos reikalų komitetas (ERK) viena ar kita forma yra priėjęs prie šito klausimo ir ten mes šiuo atveju turime vietą, kur Vyriausybei mandatuojant poziciją būtų pasakyta, ar prezidentas, ar premjeras turėtų vykti. Tačiau bet kokiu atveju tai, ką mes turime, yra absoliuti paprotinė teisė. Aš išstudijavau mūsų teisinę sistemą šiuo klausimu, visą mandatavimo sistemą ES ir ten prezidento nėra. Mes turime paprotinę teisę, kurią reikia keisti ir aš labai tikiuosi trumpuoju laikotarpiu vienokio ar kitokio susitarimo tarp prezidento ir premjerės – susėdimo ir šio klausimo išsprendimo.
Ilguoju laikotarpiu aš norėčiau pačio prezidento lyderystės. Jo nebuvimas šiuose klausimuose jį stato į ganėtinai keistą padėtį, tai norėtųsi jo paties aiškios pozicijos, lyderystės, pasiūlant būtent tą įstatymą – kad jis neišeitų iš manęs: nekeliant, nerodant, jog yra kažkoks konfliktas tarp institucijų, o jam pačiam pasiūlant spręsti šį klausimą, pasiūlant kažkokį teisės aktą, kurį mes galėtume pasižiūrėti. Problema su KT yra tame, kad prezidentui nebūnant jokiame su tuo susijusiame teisės akte, tai nesuteikia galimybės kreiptis į KT išaiškinimo. Todėl aš tikiuosi prezidento lyderystės šiame klausime.
– Kaip suprantu, tokio įstatymo rengimas yra pristabdytas?
– Taip, šiuo metu pristabdytas, žiūrint, kaip mums gausis ERK. Labai geras pavyzdys yra artėjanti EVT – ten bus socialinės politikos klausimai. Labai keista, jeigu kalbant apie Lietuvos socialinę politiką – kokie ramsčiai turi būti stiprinami, kur mes turime judėti socialinėje politikoje, važiuotų prezidentas. Todėl aš norėčiau prezidento ir premjerės susėdimo bei pasižiūrėjimo, kaip galima šį klausimą išspręsti. (...)
Aš nenorėjau įžiebti konflikto, jaučiau diskusijų foną, jį matau ir nenorėdamas, kad atrodytų, jog mes, kaip frakcija, einame į kažkokį konfliktą, tiesiog laikinai žiūrime, kaip gausis, tikėdamiesi prezidento lyderystės. Reikia suprasti vieną dalyką. Atstovauja Lietuvai EVT, kaip ir kitose tarybose, Vyriausybė. Ten kalbama tik apie Vyriausybę. Prezidentas važiuoja ten dėl to, kad jis nori. ERK, mandatuodamas poziciją, gali aiškiai pasakyti, kad patvirtina poziciją ir siūlo Vyriausybei, jog ją pristatytų, pavyzdžiui, prezidentas arba ministrė pirmininkė, atsižvelgdamas į klausimus – rekomenduoja Vyriausybei, kuri priima galutinį sprendimą, nes tai yra Vyriausybės, ne prezidento prerogatyva.
– Ar nebijote dar didesnio konflikto su prezidentūra? Šalies vadovas jau ne kartą pasakė, kad nesiruošia užleisti savo dalyvavimo EVT posėdžiuose I. Šimonytei.
– Aš tikiu, kad mūsų šalyje galioja teisė ir mes esame teisinė valstybė, besiremianti teisiniais pagrindais, o ne paprotine teise. Todėl noriu-nenoriu šioje šalyje neturėtų galioti. Pagal teisės aktus, ne pagal paprotinę teisę, tai yra Vyriausybės prerogatyva. ERK turi visus įrankius pasiūlyti Vyriausybei vienokį ar kitokį sprendimą.
– Tuomet taip pat man minėjote, kad tokiam projektui būtinas platus politinis susitarimas – ar sulaukiate paramos opozicijoje?
– Taip. Opozicijoje aš sulaukiu paramos: tiek iš socialdemokratų tarpo kai kurių žmonių, tiek iš opozicijos lyderio, kuris turi aiškią poziciją – ne šešėlinių kažkokių žmonių, o opozicijos lyderis turi aiškią, konkrečią poziciją, nes jis pats buvo susidūręs su situacija. Bet kokiu atveju aš neabejoju jų palaikymu.
– Kiek ši diskusija paveikė valdančiųjų ir prezidentūros santykius? Viešas prieštaravimas vieni kitiems verčia galvoti, kad kažkas nėra gerai.
– Čia galbūt toks klausimas, ant kurio buvo nurašyta, kad kažkokios įtampos atsiranda, tačiau jos buvo natūralios. Prezidentas vis labiau užima oponavimo vien dėl oponavimo Vyriausybei poziciją. Aš nemanau, kad EVT klausimas buvo pagrindinis ar kaip nors labai padarė įtaką dabartinei prezidento laikysenai Vyriausybės atžvilgiu.
– Prezidentas nevengia kritikos ir kitais klausimais – kritikuoja Vyriausybės komunikaciją, sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį, pandemijos valdymą. Kiek jūs matote jo paties aktyvumo, sprendžiant problemas? Kalbu tiek apie pandemijos valdymą, tiek apie kitus dalykus. Kiek pagrįsta ta G. Nausėdos kritika?
– Aš norėčiau matyti prezidentą politinės sistemos arbitru – tam tikru teisėju, stovinčiu virš politinio lauko. Tai, ką aš matau: jis kiekvieną dieną devalvuojasi ir tampa normaliu, eiliniu mūsų politinio lauko dalyviu, šiuo atveju – opozicijos, dažnai netgi opozicijos tiesiog dėl opozicijos. Aš suprantu tam tikrą politinę konjungtūrą, kodėl jis taip daro. Jeigu tu nori būti aktyvus žmonių akyse, tai tu automatiškai turi būti tas, kuris oponuoja Vyriausybei. Tai yra lengviausias kelias – ne lyderystės kelias, o tiesiog kritikos kelias.
Aš nemanau, kad tai ilguoju laikotarpiu jam bus sėkminga ir veiksminga taktika. Labai geras pavyzdys yra su Dulkiu, kai mes turėjome vakcinacijos klausimą – kai Dulkys sustabdė vakcinaciją viena vakcina dėl to, kad kompetentinga institucija pasakė, jog ja vakcinuoti yra rizikinga ir reikia peržiūrėti procesus. Dulkys sustabdė vakcinaciją ja dviem dienoms, tada girdėjome prezidento kritiką. Net neabejoju, kad, jeigu Dulkys būtų priėmęs kitokį sprendimą, neatsižvelgęs į kompetentingos institucijos rekomendacijas, mes būtume regėję tokią pačią kritiką. Ką tai sako? – Tai sako, kad prezidentas iš esmės kritikuoja dėl kritikos, kasdien atsidaręs bet kokį įvykį, kas bebūtų Vyriausybėje, aš jau net neabejoju, kad bus kažkokia prezidento pozicija ir tai bus susirūpinimas, negatyvas ar kita. Tai nėra originalu, tai devalvuoja pačią prezidento instituciją ir ilguoju laikotarpiu šį taktika jam nebus sėkminga.
– Ką turite omenyje? Ar tai reiškia, kad jūs, kaip politikas, manote, jog prezidentui gali būti sunkiau siekti kitos kadencijos?
– Aš manau, kad šiuo atveju jis žiūri į kitus rinkimus, jis tikisi sėkmingų rinkimų ir tam jam reikia rodyti aktyvumą. Aktyvumą jis rodo per kritiką ir jis vis labiau eina ten, kur jam lengviausia rinkti balsus – valstiečių ir kitos opozicijos balsus. Jis supranta, kad tiek Tėvynės sąjungos, tiek miestų balsus jam bus gauti ganėtinai sunku.
Čia yra tiesiog tikėjimas, kad rinkėjai pasirinks jo pusę, ten susirinks balsus. Jis turėtų pasiskaičiuoti, kiek surinko Skvernelis praėjusiuose rinkimuose – jis nori tų balsų. Nenoriu prognozuoti, kaip seksis.
– Komunikacijos klaidos – dėl to bene dažniausiai yra kritikuojamas I. Šimonytės ministrų kabinetas. Ar Vyriausybės komunikacija atitinka jūsų, kaip valdančiosios TS-LKD frakcijos nario, lūkesčius?
– Man yra džiaugsminga, kad didžiausia problema, kurią mes turime su šia Vyriausybe, tai yra komunikacija. Tai parodo, kad kažkur kitur mes turime ganėtinai veiksmingą veikimą – jei problema yra komunikacijoje to, ką daro Vyriausybė. Mes turime kalbėti apie vakcinaciją, žiūrėdami ne vien į savo, bet ir bendrą kontekstą, ką matome Europos Sąjungoje. Ten matome, jog Lietuva yra trečioje vietoje po tokių šalių kaip Malta ir Vengrija. Tai yra tikrai labai geras rezultatas situacijoje, su kuria mes susidūrėme – turint omeny, kad Malta yra Malta, o Vengrija perka tas vakcinas, kurių mes nenorėtume. Ne tik „Sputnik“, bet ir kinų vakcinas, kurios, pasirodo, nelabai ir veiksmingos, kaip dabar aiškėja. Lenktynėse nesinori dalyvauti imant bet kokias vakcinas. Mes imame tas, kurios yra geros, efektyvios ir taip esame tarp lyderių, jei ne geriausi, atmetus šalis su specifika.
Ką norėčiau pasakyti dėl komunikacijos – aš visiškai suprantu situaciją, kurią mes turime dėl to, kad esame kare su virusu. Kare yra labai sunku pasakyti, kaip bus vakare: kai tu priimi kažkokį sprendimą ryte, nevisada aišku, kas bus vakare. Trys pagrindiniai faktoriai, kuriuos mes turime suprasti, yra testavimas, vakcinavimas ir 65+ grupė. Šios trys grupės ir kintamieji jose labai keičia sprendimus. Pavyzdžiui, ryte pasako, kad viena vakcina galėsime skiepyti ir skiepijam, bet dieną ateina kompetentingos institucijos pasakymas, paprašymas dėl krešulių procesą sustabdyti.
Be abejo, ministras turi priimti sprendimą ir tada atrodo, kad yra kažkoks nesusikalbėjimas ar problema komunikacijoje. Tačiau Vyriausybė dažnai priversta reaguoti – aš, ir mes frakcijoje suprantame, kad Vyriausybė priversta reaguoti į valandomis besikeičiančią situaciją ir tokiu atveju kartais ganėtinai sunku kažkokią žinutę siųsti, kai ta žinutė po valandos jau bus sena bei reikės naujos žinutės.
– Paminėjote, kad frakcija supranta Vyriausybės darbo dinamiką. Tačiau viešai kalbama apie skirtingas nuomones jūsų frakcijoje – esą vieni parlamentarai spaudžia premjerę dėl karantino atlaisvinimų, kiti savo ruožtu ėmė reikšti viešą palaikymą. Kalbant bendrai, ar Vyriausybės vadovė sulaukia pakankamo palaikymo frakcijoje?
– Be abejo. Premjerė turi, esu įsitikinęs, šimtaprocentinį palaikymą. Mes turime 50 žmonių frakcijoje. Žinoma, yra skirtingų nuomonių, yra skirtingų pozicijų, kaip nueiti kelią, tačiau tai nėra premjerės lyderystės kvestionavimas. Tai yra tiesiog kelio, kaip pasiekti tikslą, pasirinkimas, tačiau nėra kvestionuojama tai, kas yra daroma. Suprantama, kad kitų variantų tiesiog nėra, čia niekas neišrado dviračio ir tiesiog yra daroma taip, kaip visame pasaulyje – pritaikomos geriausios praktikos ir stengiamasi kuo greičiau išeiti iš tos situacijos. Niekas nemarina ir nedaro to, kas kenktų ir šaliai, ir frakcijai, ir partijai, ir apskritai politinei situacijai. Kartais išeinančios skirtingos pozicijos nėra apie Šimonytę, apie Vyriausybę. Tikrai nėra jokių kalbų.
– Tai esate visiškai patenkinti Vyriausybės darbu?
– Reikia suprasti, kad ši Vyriausybė turės du startus. Pirmas startas buvo, kai ji pradėjo darbą ir antras startas bus, kai prasidės masinė vakcinacija – mes truputį atsidarysime kaip šalis ir pamatysime visai kitokią tos pačios Vyriausybės politiką. Tada visi galės daryti tai, dėl ko iš tikrųjų mes atėjome. Šiuo atveju Vyriausybė tiesiog gesina gaisrus, kuriuos reikia užgesinti, nes sudegs namas. Kai bus užgesinti gaisrai – kai prasidės masinė vakcinacija, kai galėsime iš tikrųjų atsidarinėti, kai tie skaičiai pastebimai mažės, tada mes kalbėsime apie visai kitą situaciją. Tada kalbėsime apie ekonomikos atsigavimą, apie kitus politinius dalykus ir tai bus jau kitas šios Vyriausybės startas.
– Prakalbote apie vakcinaciją. Ne paslaptis, kad turime tautinių mažumų dominuojamus regionus, kai kuriuose jų vakcinacijos tempai nėra labai džiuginantys. Kaip įtikinti Lietuvos gyventoją, laukiantį „Sputnik“ vakcinos, skiepytis vakarietiškomis vakcinomis?
– Tiems žmonėms reikia užduoti sau vieną klausimą – kodėl Rusijoje, šalyje, kur „Sputnik“ vakcina taip seniai atrasta, ji tokia efektyvi ir viskas taip gerai, toks mažas vakcinuotų žmonių skaičius? Kas vyksta? Jei žmonės atsakytų sau į šį klausimą, galbūt tas įsivaizdavimas, kurį jie mato per televizija, kritinis mąstymas jiems suponuotų kitas nuomones. Staiga paaiškėtų, kad galbūt tų vakcinų nėra tiek daug, kad ja mes galėtume vakcinuoti, o ir tos šalys, kurios, pavyzdžiui, nusipirko vakciną, turi savo patirtis – štai Slovakija nusipirko „Sputnik“, o jiems atvežė kažkokį vandenėlį. Kodėl šalys, kurios vakcinuojasi „Sputnik“, neturi kitokių rezultatų? Pats geriausias dalykas yra užduoti sau klausimus ir kad ne valdžia tą darytų. Mes esame išsilavinusi, protinga tauta, turinti kritinį mąstymą ir mes turime priimti bei suprasti tam tikrus dalykus, kaip funkcionuoja pasaulis. Kartais būna atmetimo reakcija, jei Vyriausybė pradėtų nurodinėti, pirštu badyti ir rodyti. Norisi pačių žmonių sąmoningumo, mes visi norime išeiti iš šios situacijos kuo greičiau.
– Grįžkime prie vidaus politikos. Ne paslaptis, kad tam tikrais klausimais, kuriuos kelia koalicijos partneriai Laisvės frakcija, TS-LKD yra gana fragmentuota. Kalbu apie projektus, susijusius su žmogaus teisių sritimi – partneryste, Stambulo konvencija, kai kuriomis kandidatūromis: pavyzdžiui, į KT teisėjus. Dalį šių klausimų savo balsavimais palaiko socialdemokratai. Kiek svarbi LSDP parama valdančiajai koalicijai?
– Šiuo atveju aš kalbėčiau apie jų paramą žmogaus teisių srityje ir ji, be abejo, yra svarbi. Ji parodo, kad socialdemokratai natūraliai atstovauja tas vertybes, kurias ir turi atstovauti šiuolaikinė socialdemokratija. Socialdemokratija visų pirma šiuo atveju yra žmogaus teisės – jie jas gina. Be abejo, mums tai yra svarbu, nes tai, ką mes matėme, kai buvo atstatydinamas vieno centro direktorius – išėjimas visos opozicijos – iš tikrųjų buvo tikėjimas, kad tas balsavimas žlugs ir tai būtų opozicijos jėgos rodymas, išlaužiant mums rankas, turint ilgalaikį tikslą bei parodant, kad be mūsų negalite nieko daryti. Socialdemokratų palaikymas šiuo ir kitais žmogaus teisių klausimais parodo, kad jie yra aukščiau kažkokių vienadienių ambicijų, jie nėra opozicija dėl opozicijos, kaip kartais elgiasi prezidentas. Jie yra konstruktyvi opozicija, kuri supranta, kad yra klausimų, kurie yra ir jų interesas – tai yra tos vertybes, kurias jie atstovauja: bendraeuropinės, bendražmogiškos, ten, kur mes visi turime judėti kaip ES šalis, prisiimanti įsipareigojimus. (…) Tai yra natūralu ir tai mums yra pakankamai svarbu.
– Ar tai reiškia, kad be socdemų paramos valdančiosios koalicijos tvirtumas galėtų būti ne toks užtikrintas?
– Aš manau, kad ši dauguma yra pakankamai stipri ir veiksminga. Mes galime priimti politinius, valinius sprendimus – keli balsavimai tai jau įrodė, kai kurie ir be socialdemokratų paramos. Be abejo, mes turime daug žmonių Vyriausybėje, bus kažkokios kelionės, tuo metu salėje gali būti mažiau frakcijos žmonių, todėl tam tikruose balsavimuose yra svarbūs ir kiti. Aš tikiuosi, kad opozicija nebus tokia silpna, nebijos taip savo partijos narių, jiems bus leidžiama balsuoti ir vienu ar kitu klausimu mes gausime balsų.
– Koks jūsų paties požiūris į partnerystės įteisinimą ir Stambulo konvencijos ratifikavimą?
– Abu šiuos klausimus aš palaikau. Ką man parodė Stambulo konvencija, tai kaip lengva sumanipuliuoti žmonėmis ir mane tai truputį gąsdina – kaip nesunkiai šalyje galima sukelti daug fobijų ir daug kažkokių visiškai nepagrįstų konspiracijos teorijų apie tai, ko nėra, ir kaip žmonės lengvai tai priima. Tai grėsmė, mano įsitikinimu, nacionaliniam saugumui ir tai mane neramina.
Stambulo konvencija yra tiesiog dokumentas, nieko neįpareigojantis šalies. Vienintelis dalykas, ką jis parodo, tai kokia kryptimi mes einame – ar mes einame Vakarų demokratijos kryptimi, ar mes einame, kaip bebūtų gaila, Rusijos ar kitų panašių atvejų (...) keliu. Stambulo konvencija tiesiog yra ženklas, kokia kryptimi tu, kaip šalis, eini ir koks yra tavo tikslas tame.
– Kalbėjote apie paramą iš opozicijos, užsiminėte, kad kartais tikitės sulaukti palaikymo ir iš kitų opozicinių frakcijų. Kaip valdantiesiems sekasi bendrauti su opozicija, kai jos lyderiu tapo S. Skvernelis? Nesutarimus kai kuriais klausimais tarp jo ir valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio nesunkiai galima matyti ir viešai. Ar, opozicijai vadovaujant S. Skverneliui, kalbą valdantiesiems su jais rasti lengviau?
– Šiuo atveju aš galiu kalbėti tik apie savo klausimą – Europos Vadovų Tarybą. Tai yra geras pavyzdys, aš girdžiu visiškai skirtingą retoriką iš buvusio premjero, opozicijos lyderio ir iš tų vadinamų šešėlinių (valstiečių šešėlinės Vyriausybės narių – aut. p.). Kartais atrodo, kad tai yra skirtingos frakcijos. Nenoriu lįsti į jų vidinius nesutarimus, tačiau manau, kad vienu momentu jie atsisės ir ieškos kažkokio bendro sprendimo ir manau, jog kalbame apie kitų rinkimų klausimą.
– KT pirmadienį pranešė, kad tiesioginiai mero rinkimai prieštarauja Konstitucijai. Merai į tai sureagavo gana aktyviai ir paragino Seimą kuo greičiau inicijuoti Konstitucijos pataisas. Ką apie tai galvojate ir kokie turėtų būti tolesni parlamento žingsniai?
– Aš asmeniškai ir, kaip suprantu, didžioji dalis frakcijos yra už tiesioginius merų rinkimus, tačiau reikia suprasti, kad dabar reikės keisti Konstituciją ir tam reikia 94 balsų. Tai yra labai daug ir bet kokiu atveju reikia visų frakcijų sutarimo – visos frakcijos turi ne tik sakyti ir pranešimus spaudai turi leisti, o po to tyliai balsuoti prieš, taip bandant pakenkti Tėvynės sąjungai, parodant, kad štai jie neišsprendė klausimo, bet reikia tikėtis, jog visos frakcijos bus suinteresuotos iš tikrųjų spręsti šį klausimą. Yra darbo grupė, kuri dirba su rinkimų klausimais, ji turi gauti visa tai, kas buvo priimta KT, peržiūrėti, ateiti plenarinės sesijos metu su konkrečiu pasiūlymu, dėl kurio mes galėtume balsuoti ir kuriam pritartų tiek pozicija, tiek opozicija. 94 balsai per du balsavimus yra tikrai labai daug.
– Ar šią pavasario sesiją realu bent kartą Seime iškelti šį klausimą?
– Aš manau, kad šią pavasario sesiją galbūt ne, nes reikia pabaigti pandemiją. Aišku, gali dabar vienas-kitas politikas atsirasti, kuris norės ant ambrazūros užlipti ir pasiimti politinius dividendus, tačiau realiai aš noriu, kad darbo grupė ateitų su rinkiminiu paketu, parodytų, kur mes esame, sutvarkytų tuos klausimus, kurie yra. (…) Tuo pačiu išspręstu ir šį klausimą.
Turi būti du balsavimai trijų mėnesių skirtumu. Nemanau, kad čia yra šių dienų klausimas, mes iki 2023 metų turime tai išspręsti ir mes tai tikrai galime nesunkiai padaryti. Kiek turiu patirties politikoje, žinau vieną dalyką – jeigu tu padarai tą pačią dieną, tai ateis balsavimas, nebus sutarimo ir mes neturėsime jokių 94 balsų. Tada reikės atidėti, kol vėl bus galima balsuoti – tada mes turėtume problemą, todėl aš labai noriu prieiti bendro konsensuso, tikėdamasis, kad ta darbo grupė aiškiai pasiūlys formuluotę, kuri būtų priimtina visiems. Tikiuosi, kad ir tie patys valstiečiai grįš į darbo grupę, susipratę, kad ten yra vieta, kur reikia spręsti šį klausimą ir kad supras, jog jie suklydo pasikarščiavę, kai išėjo. (…) Jei mes paversime tai į politinį turgų, tiesiog visi užvirs ir vėl mes turėsime situaciją, kai 94 balsų nebus.
– Bet kiek realu tikėtis, kad valstiečiai grįš į darbo grupę? Juolab, kad neseniai jie paskelbė ir apie pasitraukimą iš kitos darbo grupės.
– Aš nežinau, gal jie nori pralenkti Rolandą Paksą, dar daugiau už jį iš visur išeidami. O jeigu rimtai – tiesiog manau, kad tai nekonstruktyvi pozicija, tai yra tiesiog tas pats, kaip yra su prezidentu: opozicija dėl opozicijos ir man tai yra labai keista. Kai tu nežiūri viešo intereso ir sprendi kažkokius savo vienadienius klausimus, tikėdamasis kažkokių politinių dividendų, kurie iš tikrųjų po penkių minučių rinkėjams užsimiršta ir jie niekur neveda. Ši darbo grupė dėl rinkimų yra geras pavyzdys – mes dabar turėdami ten valstiečius, žymiai greičiau priimtume, rastume bendrą formuluotę, kuri būtų priimtina visoms frakcijoms.
– Vėl paminėjote šalies vadovą, kuris, jūsų nuomone, oponuoja dėl oponavimo. Kaip sekasi bendrauti su prezidentūra kitais, ne pandemijos klausimais?
– Tiesa pasakius, jei mes kalbame apie frakciją ir Vyriausybę, tai yra du skirtingi bendravimai. Frakcijos lygyje mes susėdame, pasižiūrime, yra prezidento tam tikri pasiūlymai: vieniems galime pritarti, kitiems – ne, bet vyksta normalus dialogas, ypač komiteto pirmininkų lygyje. Vyksta normalus, darbingas procesas ir aš manau, kad tai pakankamai efektyvus bendravimas, kuris visiškai atitinka tiek politinę logiką, tiek kultūrą.
Tai, ką mes matome Vyriausybės atžvilgiu, yra visiškai kitokia istorija. Galbūt dėl to, kad viskas eina į viešumą – mūsų prezidentui, kaip žinia, ir prieš tampant prezidentu buvo labai svarbūs viešumo dalykai. Tiesiog kritikuojant jis įsivaizduoja, kad per žinias tai atrodo gerai. Jis eina tuo keliu, tuo tarpu frakcijoje mes negirdime jokios kritikos – tiesiog sėdame ir dirbame. Tai tiesiog parodo prezidento noro ir valios klausimą, o ne kažkokių asmeniškumų. Žinot, kaip sakoma, – padėkite mums, kad mes padėtume tau. Tai čia tas klausimas. Tiesiog jis nenori padėti mums, kad mes galėtume padėti jam.
– Tai yra jūsų pirmoji kadencija Seime ir iškart pakliuvote į valdančiąją daugumą. Kokie jūsų įspūdžiai iš šių pirmųjų mėnesių?
– Įspūdžiai panašūs į tai, ką įsivaizdavau. Vienintelis dalykas, dėl kurio man truputį spaudžia širdį – aš matau, kad kai tu nori bet ką pakeisti šioje šalyje, tu palieti kažką ir matai, kad netgi tas klausimas, kuris atrodo gražiai, yra aprūdijęs. Jeigu tu tuos rūdis nori nuvalyti, staiga atbėga labai daug interesų, tie interesai tiesiog spaudžia, atmušinėja, kad niekas nesikeistų, kad viskas būtų kaip visada. (…) Vežėjai yra geras to pavyzdys – kai yra politinė valia keisti, aš matau kabinetuose, kad kas atsitiktų, nebėra tos baimės kaip ankstesnių daugumų, jog čia kažko nereikia. Yra supratimas, kad yra žaidimo taisyklės, kurių turi laikytis visi. Mes visiškai palaikome ir suprantame, kad tai yra mūsų verslas, mes už jį stovėsime krūtine, kiek to reikės, tačiau yra žaidimo taisyklės, kurios yra bendražmogiškos ir mes jas turime prisiimti. Aš manau, kad tai yra klausimas, kuris pajudės ir bus išspręstas.
Labai geras pavyzdys yra ir Naujos kartos Lietuvos fondas. Tai, ką aš pamačiau, yra visiškai kitokios kokybės dokumentas, nei mes turėjome prieš tai. Tai yra dokumentas, kuris visų pirma atsižvelgia į Europos Komisijos visada mums sakytas, pirštu badytas problemas. Reikia suprasti, Briuselyje mes traktuojami labai paprastai – su visa pagarba Rumunijai ir Bulgarijai, mes sėdime su jomis prie vieno stalelio. Šis dokumentas parodo, kad mes galime geriau, mes išgirstame Komisiją, suprantame problemas tiek švietime, tiek sveikatos apsaugoje, socialinėje srityje, kitur.
Aš net neabejoju, kad artimiausias dvi-tris savaites per visas kryptis bus tokios tarsi ekspertinės grupės, o iš tikrųjų lobistai sieks „išmušti“ sau pinigų projektams. Ką mes turime – ar mes turime Vyriausybę, kuri turi žiūrėti bendro intereso ir judėti ten, kur esame silpniausia, bet grupės mažiausiai kalba, ar mes turime tam, kad tos grupės nekritikuotų Vyriausybės, atiduoti jiems pinigus eilinį kartą? Čia yra chrestomatinis pavyzdys, kaip pas mus vyksta – ką bepadarai, ateis interesų grupės, kurios spaus ir sakys, jog viskas blogai, gerai, jei tik man. Kaip atrasti bendrą interesą, man, kaip naujokui, dar pakankamai sunku. Matau politinę valią ir tikiuosi, kad judėsime ta kryptimi, suprasdami, kad yra interesų grupės, kurios viena ar kita forma irgi siekia savo tikslų.
Mes turime išspręsti problemas tose srityse, kur esame silpniausi. Krepšinyje yra mano mėgstamiausias treneris Philas Jacksonas, jis visada sakydavo: „tu esi tiek stiprus, kiek silpniausia yra tavo grandis“. Tai yra planas, kuris spręs silpniausios grandies problemas, tačiau tai, ką aš šiandien matau ir matysiu artimiausiu metu, bus puolimas, norint įsisavinti lėšas sau.
