aA
Lietuvoje įprasta matyti Baltarusiją tik per Aleksandro Lukašenkos, Astravo AE ir kitų grėsmių perspektyvą, tačiau toks požiūris – trumparegiškas, teigia Vilniuje įsikūrusio Europos humanitarinio universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas Maksimas Milta.
Maksimas Milta – apie baltarusiškus scenarijus: jau šį savaitgalį galimi masiniai sulaikymai
© AFP / Scanpix

Jo manymu nėra Lietuvai artimesnės šalies nei Baltarusija: „Aš apskritai įsitikinęs, kad nėra Lietuvai artimesnės šalies nei Baltarusija. Ir tai nėra LDK laikų romantiniai norai mitologizuoti LDK laikotarpį. Pažiūrėkime elementariai – per visą istoriją Lietuva ir Baltarusija turėjo sieną nepilnus 80 metų, visą kitą laiką, nuo pat XII amžiaus, arba savoje, arba svetimoje šalyje Lietuva ir Baltarusija visada buvo drauge.“

Iki 2009 metų Baltarusijoje gyvenusio M. Miltos teigimu, šiuo metu Baltarusijoje yra matomas labai didelis piliečių aktyvumas ir begalinis pokyčių noras, tačiau stokojama aiškios vizijos, kokie tie pokyčiai turėtų būti: „Dėl šios priežasties šalis atsiduria labai nestabilioje situacijoje – šalyje matome didelį žmonių susitelkimą, protestų potencialą, tačiau pagrindinių kandidatų programa yra vos atėjus į valdžią surengti kitus rinkimus.“

– Žvelgiant į Viktorą Babaryką, Valerijų Tspekalą, Sergėjų Tichanovskį – kuo šie žmonės skiriasi nuo tradicinės šalies opozicijos?

– Pradėkime nuo V. Babarykos. Iš esmės V. Babaryka dažnam baltarusiui asocijuojasi ne tik su tuo, kad jis beveik du dešimtmečius vadovavo „Belgazprombank“.

Prieš maždaug 5 metus Baltarusijoje atsirado didesnis susidomėjimas kultūra plačiąja prasme. Būtų per drąsu teigti, kad tai buvo susidomėjimas grynai tautiniu naratyvu, bet, pavyzdžiui, man gyvenant Baltarusijoje, vien už raudona/balta/raudona Baltarusijos vėliavos ženkliuką ant švarko tave, kaip mokinį, direktorius galėjo pasikviesti pokalbio.

2015 metais tiek reklamose, tiek medijose išaugo nacionalinės simbolikos matomumas, atsirado labai reikšmingų projektų. Simboliai tapo patrauklūs visuomenei ir drauge su tuo atsirado didesnis dėmesys aukštajai šalies kultūrai, įskaitant tapybą.

Projektas „Art Belarus“ buvo pradėtas vystyti 2015 metais, o jo pagrindinis rėmėjas buvo „Belgazprombank“. Įgyvendinant projektą, siekta suteikti galimybę lankytojams pamatyti skirtingus Baltarusijos istorinius ir kultūrinius eksponatus nuo 9 amžiaus iki šių dienų.

Man gyvenant Baltarusijoje, vien už Baltarusijos vėliavos ženkliuką ant švarko tave, kaip mokinį, direktorius galėjo pasikviesti pokalbio.
Maksimas Milta

Pirmiausia dėl komunikacijos, bet ne vien dėl to, nuspręsta grąžinti į Baltarusiją keletą garsiausių Baltarusijos menininkų darbų t. y. Marko Šagalo ir Chaimo Sutino. Nors ir buvo grąžintas nedidelis darbų kiekis, tačiau simbolika šiame klausime yra labai svarbi – prieš 15 ar daugiau metų vargu ar Baltarusijos universitetuose būtų pavykę gintis disertaciją apie M. Šagalo kūrybą.

Taigi, V. Babaryka pirmiausia asocijuojasi su šiuo siužetu, dėl šių darbų jis šalyje užsitarnavo labai gerą vardą – tokio masto mecenatystės Baltarusijoje praktiškai nebuvo. Toks įvaizdis buvo stiprinamas iki 2018 metų – buvo grąžinama vis daugiau darbų, buvo atidaromos naujos ekspozicijos, galiausiai, „Belgazprombank“ tose pačiose patalpose sukūrė savo galeriją.

Nuo 2019 metų galima pastebėti, kad V. Babaryka pradėjo siekti didesnio matomumo, kaip bankininkas, ekonomistas ir verslininkas. Tuo metu publikuoti interviu kėlė rezonansą, nes V. Babaryka buvo vienas pirmųjų, kuris eidamas aukštas pareigas jautriame bankų sektoriuje, drįso teikti nuo valdžios nepriklausomą statistiką ir kritikuoti neefektyvią ekonomiką.

Kur kas mažiau matomas buvo Valerijus Cepkala, ne be reikalo vadinamas šalies IT (informacinių technologijų) sektoriaus „krikštatėviu“. Cepkala buvo ilgametis diplomatas, pradėjęs darbuotis iš karto po Lukašenkos atėjimo į valdžią. Jis buvo Lukašenkos komandos dalimi, daugiausia dirbo ties užsienio politika.

Maksimas Milta
Maksimas Milta
© DELFI / Andrius Ufartas

2006–2007 metų sankirtoje jis buvo paskirtas vadovauti Baltarusijos aukštųjų technologijų parko vystymui. Cepkalai teko praeiti sunkią atranką į šio projekto vadovo poziciją. Dėl vadovavimo parkui jis buvo siejamas būtent su IT sektoriumi ir šio parko pasiekta sėkme – beveik 100 000 žmonių Minske yra susiję su IT sektoriumi.

Nėra iki galo aišku, kodėl 2016 metais Cepkala pasitraukė iš šių pareigų, apie tai nebuvo kalbama, o ir pati Cepkalos pavardė buvo žinoma tik vienetams. Dauguma baltarusių apie jį sužinojo tik jam tapus kandidatu į prezidentus.

Tichanovskis šiuo metu yra įkaltinas izoliatoriuje, jam gresia nuo 5 iki 12 metų kalėjimo. Iki šių metu jis buvo praktiškai nežinomas žmogus, jo Youtube vlogas „Šalis gyvenimui“ per ganėtinai trumpą laiką, jeigu neužkariavo Baltarusijos Youtube, tai tapo vienu populiariausių šalyje.

Jo pasisakymai buvo griežti, jis buvo labai tiesmukas. Toks problemų iškėlimo stilius net kažkuo primena jaunąjį Lukašenką, jo pačius pirmus metus politikoje. Lukašenka savo matomumą užkariavo būdamas antikorupcinės komisijos pirmininku Baltarusijos Aukščiausioje taryboje (nuo 1990 iki 1994) ir jis vieno iš skandalų kontekste tapo ryškiu veidu šalyje.

– Ar galima teigti, kad iš esmės V. Cepklos, V. Babarykos ir kitų iškilimas yra tam tikras ženklas, kad tradicinė opozicija yra visiškai nusilpusi ir žmonės nėra linkę ja pasitikėti?

– Absoliučiai taip. Žvelgiant iš vidaus, tai buvo matoma ir kur kas anksčiau. Tarp tradicinių partijų vyko diskusijos dėl artėjančių prezidento rinkimų, jie nusprendė daryti pirminius vieningo kandidato rinkimus, tačiau, reikia priminti, kad bendro opozicijos kandidato idėja niekada taip ir nebuvo įgyvendinta.

Vieningo kandidato idėja viliojančiai skamba teoriniame lygmenyje. Galbūt ši idėja taip pat skamba patraukliai rėmėjams Vakaruose, norintiems matyti laisvą ir demokratišką Baltarusiją, tačiau realybė yra tokia, kad Baltarusijos opozicija, deja, diskreditavo save, jei kalbame apie tradicines šalies politines partijas. Tai iš esmės parodo ir dabartiniai įvykiai šalyje.

Taip, tarp užsiregistravusių kandidatų yra keletas tradicinių opozicijos kandidatų, tačiau tokie opozicijos grandai, kaip Zenonas Pozniakas, vienas pagrindinių nepriklausomybės judėjimo simbolių, yra emigracijoje jau daugiau nei 20 metų ir kartais jo pasisakymai yra labiau legitimuojantys Lukašenką, negu jį kritikuojantys.

Kai žmogus beveik 20 metų vadovauja rusiško kapitalo bankui (V. Bababryka – aut. past.), ir tas kapitalas yra „Gazprom“, kyla labai pagrįstų abejonių dėl galimų saitų su Maskva. Dėl to reikia reikšti susirūpinimą ir tai aiškiai reflektuoti. Didžioji dalis baltarusių nemato tame jokios dilemos, nes pagrindinis jų noras yra pokyčiai – turėti geresnį gyvenimą, daugiau galimybių.

Vieningo kandidato idėja viliojančiai skamba teoriniame lygmenyje. Galbūt ši idėja taip pat skamba patraukliai rėmėjams Vakaruose, norintiems matyti laisvą ir demokratišką Baltarusiją, tačiau realybė yra tokia, kad Baltarusijos opozicija, deja, diskreditavo save, jei kalbame apie tradicines šalies politines partijas.
Maksimas Milta

Cepkala, kaip savo karjerą pradėjęs Lukašenkos komandoje tarsi gali būti tapatinamas su juo, bet pažiūrėkime į kitus žmones – Aleksandrą Fedutą ar Anatolijų Lebedko – jie yra dirbę su Lukašenka, bet atsitraukę nuo jo jie yra tapatinami su opozicija.

Kita vertus, Cepkalos pasisakymai ir jo pasitraukimas būtent į Rusiją kelia labai pagrįstų abejonių. Jo požiūris ir komentarai Rusijos atžvilgiu yra labai nuolankūs, visai kaip ir Babarykos – viename interviu pastarasis teigė, kad bendra valiuta su Rusija nėra tokia bloga mintis.

Per 26 metus glaudūs santykiai su Rusija tapo šalies kasdienybe ir tuo pačiu galimybe – šalis turi vienintelę atvirą sieną, galimybę išvykti uždarbiauti, galimybę vystyti prekybą (galima atsiminti dėl embargo Vakarams atsiradusias „baltarusiškas“ krevetes). Vakaruose į Rusiją žiūrima iš saugumo pozicijų, tačiau baltarusiai į tai žiūri kiek pragmatiškiau.

Galiausiai reikia nepamiršti Svetlanos Tichanovskajos. Tichanovskis, kaip ir tipinis vlogeris, iš niekur nieko tapo įžymiu. Kita vertus, jeigu pažiūrėtume giliau į socialinius tinklus, galime matyti vis daugiau nutekinamos informacijos, kurioje Tichanovskis matomas rusų stačiatikių cerkvės organizuojamuose renginiuose Rusijoje, palankiai kalbantis apie Rusiją, nelegaliai keliaujantis į Krymą – tai sukelia abejones ir jo atžvilgiu.

Šiuo metu jo žmona tapo kandidate, nes buvo sulaikytas jos vyras. Pats faktas, kad anglų kalbos mokytoja, mama, moteris, kuri niekada nebuvo politikoje ir vargu ar planavo joje atsidurti, staiga stovi ant scenos prieš dešimtis tūkstančių žmonių – tai yra labai netipinis ir labai nesisteminis vaizdas. Šie rinkimai yra ypatingi, nes po 2010 rinkimų matėme rimto pilietinio pasipriešinimo vakuumą – nors ir buvo matomos tam tikros pasipriešinimo akcijos, tačiau jos buvo nedidelio masto ir beveik visad vykdavo tik Minske. Šiuose rinkimuose nesisteminė opozicija įgavo visiškai kitus svertus.

– Praktiškai visą laiką rinkimai Baltarusijoje yra lydimi didesnio ar mažesnio masto protestų, kurių didžiausi buvo 2010, tačiau Lukašenka išlaiko valdžią savo rankose. Šiuo metu apžvalgininkai ir politikai, kalbėdami apie Baltarusiją, dažnai kalba apie revoliuciją, iš kur tiek optimizmo?

– Visada gerai turėti įkvėpimą, bet revoliucija yra šiek tiek per drąsi ir nekonstruktyvi sąvoka. Mes kalbame apie šalį, kurioje žmonės nusipelnė geresnio gyvenimo. Taip, nemažai baltarusių per 26 Lukašenkos valdymo metus buvo priversti emigruoti dėl darbo, politinių ar kitų priežasčių, bet, nepaisant to, kad Baltarusija turi daugiausiai Šengeno vizų vienam gyventojui pasaulyje, nemažai žmonių vis tiek lieka savo šalyje.

Dėl COVID-19 pandemijos yra sunkiau kur nors išvykti, tačiau iš principo žmonės nori gyventi savo šalyje, jie yra labai patriotiški plačiąja šio žodžio prasme. Taip pat mes matome, kad susikaupęs baimės faktorių derinys (ekonominis, socialinis, valdžios neveiksnumas) priverčia žmones pasisakyti griežčiau.

Maksimas Milta
Maksimas Milta
© DELFI / Andrius Ufartas

COVID-19 pandemijos metu buvo galima pamatyti didelį žmonių susivienijimą remiant medikus ir tai prisidėjo prie pirminės mobilizacijos telkiant baltarusius ir žiniasklaidos dėmesį. Aktyvistai, prisidėję prie paramos Ukrainos kariams, pradėjo vystyti solidarumo kovai prieš COVID-19 veiklas ir valdžia negalėjo tam prieštarauti. Žmonės pajuto, kad jie gali telktis ir vienytis dėl bendro tikslo ir prisiimti atsakomybę už savo šalį, tačiau tolimesnio kelrodžio nėra.

Baltarusiai tiesiog nori permainų ir geresnio gyvenimo. Aišku, yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki ir nori naryste ES ir NATO, bet jų yra labai mažai, o daugeliui žmonių Baltarusija yra kur kas labiau priimtina, kaip neutrali valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Ir tai yra tik iliuzija, nes Baltarusija nėra neutrali – Rusijos įtaka šalyje juntama visur: ar mes kalbėsim apie karinę pramonę, bankų sektorių, ar bet kurią kitą sritį.

Tas neužtikrintumas sukuria situaciją, kai neaišku kokią Baltarusiją nori matyti patys baltarusiai. Dėl šios priežasties šalis atsiduria labai nestabilioje situacijoje – šalyje matome didelį žmonių susitelkimą, protestų potencialą, tačiau pagrindinių kandidatų programa yra vos atėjus į valdžią surengti kitus rinkimus. Tame galima įžvelgti tam tikrų pavojų, nes tai sukuria neapibrėžtumą ir nestabilumą, kurį matydamas Baltarusijos saugumo aparatas įsitraukia į šiuos procesus.

Kai kalbame apie Baltarusijos saugumo institucijas, reikia galvoje turėti ne tik KGB, bet pirmiausia milicijos pajėgas. Tie žmonės labai nedviprasmiškai galvoja apie savo ateitį, suvokdami, kad pokyčiai gali nulemti, pavyzdžiui, liustracijos procesus. Nors apie tai nėra kalbama, aš manau, kad apie tai yra galvojama.

Su liūdesiu turiu pasakyti, kad mano vertinimu, ką mes matysime rugpjūčio 9 vakare arba vidurnaktį, tai bus tūkstantiniai sulaikymai. Vienas iš galimų scenarijų, aptarinėjamų medijose, yra nepaprastosios padėties įvedimas, bet artėjančios savaitės įvykių eiga gali parodyti, ar tikrai to galima tikėtis.

Baltarusiai tiesiog nori permainų ir geresnio gyvenimo. Aišku, yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki naryste ES ir NATO, bet jų yra labai mažai, o daugeliui žmonių Baltarusija yra kur kas labiau priimtina, kaip neutrali valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Ir tai yra tik iliuzija, nes Baltarusija nėra neutrali – Rusijos įtaka šalyje juntama visur: ar mes kalbėsim apie karinę pramonę, bankų sektorių, ar bet kurią kitą sritį.
Maksimas Milta

– Pereinant prie Baltarusijos ir Lietuvos sąsajos, dažnai kalbėdamas teigiate, kad po rinkimų gali išaugti į Lietuvą atvykstančių baltarusių skaičius. Ar Jūs matote galimybių masiniams procesams ir ar Lietuvai reiktų tam ruoštis?

– Aš apskritai įsitikinęs, kad nėra Lietuvai artimesnės šalies nei Baltarusija. Ir tai nėra LDK laikų romantiniai norai mitologizuoti LDK laikotarpį. Pažiūrėkime elementariai – per visą istoriją Lietuva ir Baltarusija turėjo sieną nepilnus 80 metų, visą kitą laiką, nuo pat 12 amžiaus, arba savoje, arba svetimoje šalyje, Lietuva ir Baltarusija visada buvo drauge.

Ir pirmiausia šiame visame kontekste mes kalbame apie horizontalius kontaktus. Taip, tai yra skirtingos kalbos, nemažai baltarusių yra stačiatikiai arba apskritai netikintys, skirtinga geopolitinė mąstysena, tačiau horizontaliam lygmeny nėra artimesnių šalių, nėra artimesnių tautų.

Todėl iš principo požiūris į Baltarusiją man kelia nuostabą, nes daugeliui mūsų, gyvenančių Vilniuje, kelionė į Baltarusiją yra didesnis iššūkis, negu kelionė į bet kokią kitą vietą pasaulyje. Vizos sudaro tam tikras kliūtis, tačiau atstumas nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos yra beveik toks pats kaip iki Trakų.

Iš principo, Lietuvai verta galvoti apie Baltarusiją, ne kaip apie šalį donorę, kuri gali mums padėti išspręsti demografijos klausimus, bet kaip apie šalį, kuri galėtų Lietuvai suteikti daug talentų skirtingose srityse. Tai gali būti IT sektoriaus talentai, menininkai, kultūrininkai, švietimo darbuotojai – tai visai nesvarbu – Baltarusija yra 9,5 milijonų gyventojų šalis, kurios nemaža dalis žmonių nori kurti geresnį gyvenimą, ieškoti geresnių galimybių.

Mano vertinimu, po rinkimų yra tikėtina, kad didesnė jaunų baltarusių, siekiančių geresnio gyvenimo, ieškos, kur tas viltis galima realizuoti. Tada jiems kils labai paprastas klausimas – tiems, kas nori išvykti į JAV ar kitur, jie tą ir darys – tačiau tiems, kurie nenori visiškai prarasti savo ryšio su Baltarusija, nes turi ten tėvus, gimines ir nori, esant poreikiui, grįžti, jie rinksis tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Ir dabar pagalvokime, koks yra atstumas iki Varšuvos ir koks yra iki Vilniaus. Kalbiniu klausimu, lenkų kalba yra labai artima baltarusių kalbai, todėl integruotis, matyt, būtų lengviau, bet kiek mes turime mokyklų, kuriose mokoma rusų kalba, mes turime galimybes suteikti jauniems baltarusiams išsilavinimą rusų kalba, yra darželiai, kuriuose ugdymas vykdomas rusų kalba. Jeigu ne visos Lietuvos kontekste, tai bent jau Vilniaus kontekste aš manyčiau, kad Baltarusija gali būti talentų šaltiniu ir šios galimybės nereikia prarasti.

Po rinkimų yra tikėtina, kad didesnė jaunų baltarusių, siekiančių geresnio gyvenimo, ieškos, kur tas viltis galima realizuoti. Tada jiems kils labai paprastas klausimas – tiems, kas nori išvykti į JAV ar kitur, jie tą ir darys – tačiau tiems, kurie nenori visiškai prarasti savo ryšio su Baltarusija, nes turi ten tėvus, gimines ir nori, esant poreikiui, grįžti, jie rinksis tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Maksimas Milta

– Kaip paprasti baltarusiai žiūri į Lietuvą ir kiek Lietuvos vardas figūruoja baltarusių gyvenime? Mes kalbame dažnai apie Astravą, apie visas kitas bėdas, o ką baltarusiai kalba apie Lietuvą?

– Man sunku teigti, kad mano bendravimo ratas Baltarusijoje yra labai reprezentatyvus, tačiau man net nekiltų abejonės pasakyti, kad baltarusių požiūris į Lietuvą yra kaip į artimiausią užsienį, ypatingai į Vilnių.

Tai ypač juntama Minske, gal tai kiek mažiau Gardine ar Brastoje. Tai yra užsienis, į kurį tu važiuoji norėdamas tiesiog maloniai praleisti laiką. Lietuva nebūtinai yra šalis, kur važiuoji mokytis demokratinio gyvenimo pamatų, tai yra visiškai ne apie tai.

Iš kitos pusės, mes Lietuvoje dažnai suprimityvinam baltarusių atvykimą teigdami, kad jie čia atvažiuoja tik apsipirkti, nors yra ne visai taip. Baltarusijoje galima apsipirkti daug kur, Baltarusijoje yra daug prekybos centrų (juokiasi).

Ką aš matau iš savo bičiulių, jaunųjų verslininkų – jie atvažiuoja į Vilnių pasisemti įkvėpimo savo verslams. Jie stebi kokiems verslams sekasi, o kokiems ne, kokias savo idėjas jie gali realizuoti, jie atvažiuoja čia ieškoti interjero, urbanistinių sprendimų.

Kartais būna absurdiškų situacijų, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikos grupė „Die Antwoord“ buvo suplanavusi koncertą didžiausioje Minsko arenoje, bet koncertas buvo uždraustas dėl žemos meninės vertės. Tada grupė perkėlė koncertą į Vilnių ir baltarusiai keliavo į Lietuvą. Čia, aišku, yra kurioziški epizodai, bet jais taip pat visada reikia naudotis.

Santykiai su baltarusiais per minkštosios galios priemones mums gali suteikti daug galimybių. Ar tai būtų ekonominės galimybės, ar kultūrinės, ar demografinės, tai jau priklauso nuo sprendimų sukūrimo, bet Baltarusija yra ta šalis, kuri turi didelį potencialą, kaip ir patys baltarusiai.

– Kas, Jūsų manymu, yra esminiai veiksniai, kurie labiausiai prisideda formuojant lietuvių požiūrį į Baltarusiją šiomis dienomis? Ar tai yra politikai, ar tai yra kultūrininkai, o gal bendra istorija?

– Tai visgi yra naujienų darbotvarkė, viskas, ką mes matome aktualijose. Dažnu atveju tos aktualijos yra kuriamos politikų, komentuojamos politologų, deja, bet mes labai retai Lietuvos žiniasklaidoje ir apskritai platesnėse diskusijose matome Baltarusiją ne vien per Lukašenkos, Astravo grėsmės vaizdinį. Man atrodo, kad tai susiaurina požiūrį į Baltarusiją.

Tai yra trumparegiškas požiūris, nes mes turime 500 kilometrų bendro pasienio ir tai šį bei tą reiškia. Klausimas, kaip praplėsti tą požiūrį, lieka atviras. Aš manau, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijoje deda labai dideles pastangas stengdamasi padėti baltarusiams sužinoti daugiau apie Lietuvą ir jos kultūrą, bet galima daryti dar daugiau.

Mums pirmiausia reikia atskirti Baltarusijos politinį režimą nuo pačių baltarusių – taip, baltarusiai gyvena to režimo sąlygose, bet vis dėl to žmones sieja ne tik bendra istorija. Baltarusiai gali suteikti mums daug galimybių, nereikia jų vertinti vien žvelgiant į Baltarusijos autoritarinio lyderį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(45 žmonės įvertino)
3.8889

Top naujienos

Paauglės iš Kauno norėjo būti suaugusiomis: net nesuprato, kaip atsidūrė svetimoje lovoje (215)

Dvi keturiolikmetės iš Kauno norėjo būti suaugusiomis – susipažinusios su 22 metų vaikinu jos...

Griežtas stilistės verdiktas apie tai, kas yra tabu per vestuves: dažniausia klaida – seksualumu perspjauti nuotaką (16)

Rugpjūtis – vestuvių mėnuo. Stilistė Jomantė Vaitkutė išdėstė vestuvių aprangos etiketo...

Dailius Dargis | D+

Kelionė paskui „Vilniaus brigados“ šešėlius: Dekanidzės valdymą nutraukė brutali klaida (1)

Nors praėjo 26 metai po to, kai buvo nukirsta pagrindinio „Vilniaus brigados“ kriminalinės...

Tai, ko negalima savo šalyje – galima Bulgarijoje: audringos paauglių atostogos stebina net visko mačiusius (62)

„Tai, ko negalima namuose – galima Bulgarijoje “, – iš lūpų į lūpas dalijasi...

Laukia permaininga savaitė: sinoptikai prognozuoja šilumą, lietų ir žaibus (2)

Pirmąją savaitės dieną orus lems iš pietų atkeliavusio ciklono pietvakarinė dalis. Dangų...

Pavojingos varžybos įsibėgėja: Kinijos šuolis, po kurio Rusija liks pralaimėtoja (249)

Yra prisijungimas! Tokiu džiugiu įrašu liepos 29-ąją pasidalijo Rusijos kosmoso agentūros...

Japonai nepasikuklino: į kosmosą siųs raketą su sekso žaislais – ir tam turi intriguojantį tikslą (15)

Japonijos bendrovė „Tenga“, gaminanti masturbavimosi priemones, veikiausiai įeis ir į...

Sekmadienį per sieną perėjo rekordinis nelegalų kiekis: jie plūsta be perstojo iki 22 val. sulaikyti 276 (3404)

Sekmadienį, rugpjūčio 1-ąją, Lietuvą užgriuvo tokia nelegalų banga, kokios iki šiol dar...

Auksą iškovojusį Baltarusijos gimnastą nedelsiant pasveikino Lukašenkos sūnus (58)

Gimnastas Ivanas Litvinovičius šeštadienį tapo pirmuoju, iškovojusiu Baltarusijai medalį:...

Graikijos saloje lietuvių pora gavo ne tai, ko tikėjosi: dabar supratau, kaip gimsta instagraminės nuotraukos (48)

Mums pardavė svajonę apie Santorini. Juk visi sakė, kad bus tobula ir mes nuoširdžiai patikėjom....