„Didysis pokalbis su prezidentu“ Minske buvo toks renginys, kokio A. Lukašenkai galėtų pavydėti net ilgiausias kalbas rėžti mėgdavęs Kubos diktatorius Fidelis Castro. Valandą iki spaudos konferencijos buvo rodomos ugningiausios ir karingiausios pastarųjų metų A. Lukašenkos kalbos. O tada, lygiai 11 val. pasirodė ir jis pats.
Be perstojo ir be didelių užsikirtimų 8 valandas ir 15 minučių spaudos konferencijoje kalbėjęs A. Lukašenka atsakinėjo į žiniasklaidos atstovų klausimus – išsamiai, neretai nukrypdamas nuo klausimo esmės, pažerdamas prisiminimų, pokštų, o tada ir grasinimų bei užgauliojimų.
Šiaurės Korėją primenanti atmosfera galėjo pasirodyti ir komiška, kai tariamai kokią užduotį prisiminęs A. Lukašenka pažvelgdavo į ministro ar kito valdininko pusę, o tas strykteldamas raportuodavo situaciją – net buvęs formalus A. Lukašenkos varžovas Jurijus Voskresenskis iš fiktyvios opozicinės grupės salėje draugiškai ir lipšniai pripažino savo klaidas, kaip prasikaltęs mokinukas stovėjo pasitempęs ir žadėjo A. Lukašenkai viską, ko tas pageidavo.
Tačiau gerai apgalvotas A. Lukašenkos spektaklis turėjo aiškų tikslą: pasiųsti žinutes Baltarusijos režimo sąjungininkams, draugams, o pirmiausiai – tariamiems priešams, tarp kurių – ir Lietuva.
Įsakymas baltarusiams – kentėkite
Pirmoji žinutė buvo akivaizdžiai skirta Baltarusijai – „kentėkite“. Neatsitiktinai spaudos konferencijoje pradėta nuo kalbų apie ekonomiką.
Ne vienerius metus ir taip šlubuojanti, nuo Rusijos kreditų priklausoma šalies ekonomika patyrė dar daugiau sukrėtimų – nuo koronaviruso, kurį iš pradžių neigė A. Lukašenka, iki protų nutekėjimo, kuris įvyko po pernykščių prezidento „rinkimų“ – skirtingais duomenimis iki kelių tūkstančių aukštos kvalifikacijos specialistų paliko Baltarusiją ir bijodami dėl savo saugumo persikėlė į kaimynines valstybes – Ukrainą, Lenkiją, Rusiją ir Lietuvą.
„Tegu ten ir lieka, išdavikai“, – neslėpė pykčio A. Lukašenka. Bet žodžių savo kritikams nesirinkęs lyderis labai apgalvotai ir lėtai dėliojo žodžius, kai kalbėjo apie šalies ekonomiką, kurią vis labiau smaugiau Vakarų, pirmiausiai ES įvestos sankcijos – o jos dar gali būti ir griežtinamos.
Apie tokią galimybę jau užsiminė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris, po susitikimo su į Lietuvą pasitraukusia A. Lukašenkos varžove rinkimuose ir formalia opozicijos lydere Svetlana Cichanouskaja pabrėžė, kad sankcijos smogtų vienam svarbiausių Baltarusijos režimo pajamų šaltiniui – kalio trąšų eksportui, kurį per Lietuvą reikėtų stabdyti.
Apie papildomas sankcijas užsiminė ir JAV prezidento Joe Bideno administracija – naujausiomis sankcijomis taikomasi į institucijas ir asmenis, remiančius A. Lukašenką, įskaitant Baltarusijos nacionalinį olimpinį komitetą, verslo lyderius ir kompanijas, tokias kaip vienas privatus Baltarusijos bankas.
Be to, sąraše atsidurs ir ta pati Baltarusijos kalio trąšų gamintoja „Belaruskalij“, kuri yra viena didžiausių šios produkcijos gamintojų pasaulyje ir laikoma svarbiu Minsko režimo pajamų šaltiniu. Bet A. Lukašenka dėl to nesudrebėjo – esą jis greitai nukreips trąšas į Murmanską, o iš ten, naujuoju Šiaurės keliu – į Kiniją. A. Lukašenkos žvilgsnis nukrypo į vieną valdininką, ir tas pašoko ant kojų.
Baltarusijos ekonomika vystosi ir stabiliai auga, nepaisant koronaviruso pandemijos ir Vakarų sankcijų poveikio, raportavo šalies ekonomikos ministras Aliaksandras Červiakovas. Jis gavo išskirtinę galimybę pasisakyti dar prieš žiniasklaidos klausimus.
„Šiandien mūsų ekonomikos raida vyksta dvigubo smūgio sąlygomis. Pirma, jai tebedaro poveikį pandemija, o antra – atskirų Vakarų šalių nustatyti sankcijų apribojimai. Baltarusijos ekonomika stabiliai auga – pirmąjį pusmetį bendrojo vidaus produkto (BVP) prieaugis sudarė 3,3 proc.“, – pabrėžė A. Červiakovas. Anot jo, prie ekonomikos augimo labiausiai prisideda pramonė, kuri užtikrina daugiau kaip 80 proc. BVP prieaugio.
„Pramonės gamybos apimtis padidėjo daugiau kaip 10 proc. ir labai svarbu tai, kad šį augimą užtikrina aukštųjų technologijų bei į eksportą orientuota gamyba“, – pažymėjo ministras. „Svarbu tai, kad suveikė pernai priimtas strategiškai teisingas sprendimas – nestabdyti ekonomikos [nepaisant augančio sergamumo koronavirusu] ir toliau dirbti. Taigi buvo išsaugota gamyba, kompetencija, darbuotojai ir tai tapo šiandieninio rezultato pagrindu“, – pareiškė A. Červiakovas.
Tokios statistikos interpretacijos įtikina ne visus, mat dar prieš kelias savaites Baltarusijoje buvo kalbama apie BVP nuosmukį, darbo jėgos trūkumą bei tai, kad teks veržtis diržus net gavus eilinių kreditų iš Rusijos, kuriai A. Lukašenka švelniai papriekaištavo dėl per didelių dujų kainų.
„Dar laikomės, atsilaikome“, – apie ekonomikos būklę nedaugiažodžiavo A. Lukašenka ir vėl pakreipė kalbą kita linkme.
Nešvari bomba iš radioaktyviųjų medžiagų
Salėje baltarusių valstybinių kanalų žurnalistai bei draugiškų šalių arba draugiškų A. Lukašenkai užsienio žiniasklaidos priemonių, tarp jų ir vieno bulvarinio leidinio iš Lietuvos tarsi varžėsi, kas išsakys kuo lipšnesnių liaupsių pagrindiniam renginio dalyviui. Padėkos ir ašaros, prašymai likti poste ir dar kitą kadenciją, regis, neišmušė A. Lukašenkos iš vėžių. Jis netikėtai pareiškė, kad gali „labai greitai“ palikti savo postą.
„Greitai, labai greitai“, – pareiškė A. Lukašenka, atsakydamas į žurnalisto klausimą apie pasitraukimo iš posto terminus ir galimą savo įpėdinį. Taip pat jis sakė, kad „nereikia spėlioti“ konkrečių terminų. Pasak A. Lukašenkos, įpėdinio klausimas jam „pats sudėtingiausias“.
„Galėčiau atsakyti kaip kažkada [pasakė] mano geras draugas ir vyresnysis brolis [Rusijos vadovas] Vladimiras Vladimirovičius Putinas: ką baltarusių tauta išrinks, tas ir bus prezidentas“, – kalbėjo A. Lukašenka. Jis sakė nedalyvausiantis būsimuose prezidento rinkimuose ir „nestumsiantis“ jokio kandidato. Bet tokių A. Lukašenkos pažadų Baltarusija yra girdėjusi ne vieną. Jis šaliai geležiniu kumščiu vadovauja nuo 1994 metų, o į visus Vakarų žurnalistų bandymus paklausti apie režimo represijas, žmonių dingimus, sumušimus, tardymus, kankinimus atsišaudydavo paprastai.
„Klokite faktus ant stalo. Vardai, pavardės, adresai – kur jie? – ant BBC žurnalistės šaukė A. Lukašenka. – Mūsų nereikia mokyti, mes matėme, kaip jūs ten Amerikoje žmones šaudote Kongrese, į kalėjimus grūdate!“. Tai, kad britė BBC žurnalistė neturi nieko bendro su JAV A. Lukašenkai nerūpėjo – įžeidinėjimai ir ne itin subtilūs grasinimai, pavyzdžiui, CNN žurnalistę „nuvežti į politinių kalinių stovyklą“ pastarąją privertė žagtelėti. O „Wall Street journal“ žurnalistei paklausus apie raudonąsias Lukašenkos linijas bei protestų draudimą Minske diktatorius pro ūsus iškošė lakoniškus, bet šiurpius atsakymus.
„Ne JAV turėjau omeny, nes jūs toli, jums pofig, kas vyksta Baltarusijoje, nežinot net kur yra ji. Nesijaudinkite. O dėl protestų draudimo Minske, tai kad nebūtų kaip Amerikoje, kad neuždusintų juodaodžio, kad nepradėtų pilvus šaudyti“, – juodaodei žurnalistei atšovė A. Lukašenka.|
Tačiau tokie įžeidinėjimai, sovietinės diplomatijos mokyklos ištobulinta „o kas jeigu“ (whataboutizmo) taktika bei signalas baltarusiams, kad dar reikės pasitempti bei kentėti buvo pasitelkti su sąlyga bei grasinimais kaimynams. Pastarųjų A. Lukašenka negaili jau nuo pernai, kai neva reaguodamas į agresyvius Lietuvos ir Lenkijos veiksmus pasienyje ėmė telkti kariuomenę.
Viskas esą tėra Minsko atsakas į „nedraugiškus Vakarų veiksmus“. Pavyzdžiui, spaudos konferencijoje jis iš pradžių neigė Baltarusijos režimo atsakomybę už migrantų krizės sukėlimą, bet jau po valandos nebeslėpė – tai yra atsakas į Vakarų sankcijas ir tariamas pastangas jį nuversti.
„O ko jūs tikėjotės? Patys pasikvietėte tuos žmones. Europa pati juos kvietė. Tai ir turėkite, prašom! Mes jus juk įspėjome, štai ir rezultatas“, – kalbėjo A. Lukašenka. O tada jau nusprendė nebestabdyti ir į kelis žurnalistų klausimus paplūdo naujų grasinimų tirada.
„Štai, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos – aš atvirai tai sakiau – labai vertino mūsų darbą kovojant su kontrabanda ir radioaktyvių medžiagų gabenimu. Pernai buvo tik penki ar šeši atvejai. Jie tai vertino, kaip ir likęs pasaulis. Ir Rusija tai vertina, ir Kinija.
Tačiau kam reikalingi kažkokie nešvarūs sprogmenys, kurie patenka į Europos Sąjungą. Amerikiečiams tai yra pats svarbiausias klausimas, mes už tai juos vertinome, kartu dirbome. Mes ir dabar toliau dirbame, bet aš juos įspėjau: jeigu jie pernelyg stipriai peržengs raudonąją liniją, mes su jais nebekalbėsime ir šia tema“, – grasino A. Lukašenka.
Tokios akivaizdžios užuominos apie JAV išties rūpimą radioaktyviųjų medžiagų kontrabandą bei galimą jos tranzitą per kaimynines valstybes, pavyzdžiui, Lietuvą, išties gali būti įgyvendinta. Dar prieš kelerius metus Lietuvoje, Stasylų geležinkelio pasienio kontrolės punkte vyko „Radiacinės kontrolės pagrindų“ mokymai. Kaip tik Stasylų geležinkelio poste Lietuvos muitinės pareigūnai savaitgalį sulaikė jau trečią cigarečių kontrabandos siuntą per savaitę.
Šį kartą vagone su trąšų kroviniu aptikta 50 dėžių rūkalų, kurių vertė – apie 87 tūkst. eurų. Kontrabandos srautai – vienas A. Lukašenkos pažadų ir įgyvendintų grasinimų kartu su migrantų srautų nukreipimu į Lietuvą. O kas jei į Lietuvą išties plūstelės ne tik eilinė rūkalų kontrabanda, bet ir radioaktyviosios medžiagos? Ir ne šiaip bet kokios, skirtos kontrabandai.
Krovininiu transportu – traukiniais ar automobiliais gabenamas tokias pavojingas medžiagas Lietuvos pasieniečiai dar gali aptikti specialia įranga, tačiau kas, jei per sieną A. Lukašenkos žadėtus „nešvarius sprogmenis“ sėkmingai gabens ir juos prie strateginio objekto paliks migrantas ar juo apsimetantis, į nekaltų žmonių minią įsimaišęs provokatorius? Tai – tik vienas galimų scenarijų, kuriuos dabar privalo svarstyti Lietuva.
Grasinimai karu ir perversmu
Bet A. Lukašenka leido suprasti, kad gali būti ir blogiau – esą yra įvairių scenarijų, kaip gali pakrypti santykių su Vakarais krizė.
„Europoje yra milijonas bazių, ten ne tik tankai „Abrams“, bet ir branduoliniai ginklai. O jei bus rusų bazės? Ko čia jaudintis, jei bus rusų bazė ar kinų? Pas save išsispręskite, jei reikės, čia bus ne tik bazė, bet visos rusų ginkluotosios pajėgos. Ir atvyks čia, jei sąlygos kilti naujam pasauliniam karui“, – grasino A. Lukašenka.
„Jūs juk sukelsite 3 pasaulinį karą. Jūs mus norite su rusais įvelti? Norite šiame kare laimėti? Nebus laimėtojų, o jei bus – tai ne jūs“, – į BBC žurnalistės klausimą apie režimo represijas atsakė A. Lukašenka. Pasigirdus plojimams jį dar ir apginti aršiu tonu stojo liūdnai pagarsėjęs režimo propagandistas Grigorijus Azarionakas. Kilo chaosas, kuriame baltarusių „žurnalistai“ ėmė šaukti „jūs Iraką, Libiją sunaikinot!“ O. A Lukašenka nusitaikė į Lietuvą.
„Mes dar kenčiam. Jūs ne tik su manimi su turite reikalų, jūs kariaujate prieš visą slavų pasaulį, jūsų net Lietuvoje pasieniečiai nepalaiko, jie juk nenori peštynių. Manote, kad mes kaip į priešus žiūrime? Ne, mes geriame į pirtį vaikštome“, – į baltarusių pasieniečių vadą jau kreipėsi A. Lukašenka, pabrėžęs, kad jis kartu su lietuvių kolegomis anksčiau taip ir darydavo. Prisiminęs lietuvius ir pabrėžęs, kad su Lietuva iš viso nebeliko jokių santykių A. Lukašenka dar labiau užsirūstino. Tada prasidėjo ir įžeidinėjimai.
„Landsbergis gyvas ar ne? Nebe, matyt. Niekšas. Aš jį juk palaikiau 1991-siais, aš pas jį važiavau, kai jie kaip bomžai parlamente buvo užsidarę. Ir tas jaunėlis Landzbergis niekšas. Jei jie nori Baltarusiją užimt, tai nepavyks – gaus į snukį ir joks Vašingtonas jų neišgelbės, žodžio nepasakys!“, – aidint režimo žiniasklaidos plojimams pirštu mojavo A. Lukašenka.
Tada nuo kėdės stryktelėjo jaunoji 1-ojo valstybinio kanalo „žurnalistė“ Ksenija Lebedeva. Pažėrusi eilinę liaupsių tiradą A. Lukašenkai, pamėginusi paauklėti žurnalistinės patirties nustėrusią BBC žurnalistę „Ksiūša“ pristatyta jaunoji aktyvistė pažėrė ir žanro klasiką.
„Ačiū jums už ryžtą, sąžinę, Aleksandrai Grigorijivečiau. Man iš Lietuvos rašo „geri žmonės“ su prašymu: mūsų opozicijos neklauso, norim, kad mums suteiktų pagalbą – informacinę, kitą. Lietuva pernai palaikė taip vadinamą Baltarusijos opoziciją, teikė jai pagalbą. Ar galima dabar bumerangu jiems“, – atvirai apie agresijos galimybę prieš Lietuvą palaikant „geruosius žmones“ teiravosi „žurnalistė“.
„Tai žiauru, – šyptelėjo A. Lukašenka, pabrėžęs, kad tai gal ir būtų teisinga, bet, esą dar neverta, nereikia. – Nes tada mes būtume, kaip jie. Jei landzbergiams, tai viena. O jei bumerangu, tai būtų smūgis eiliniams lietuviams“.
„Lietuvos automobiliai važinėja, pažeidinėja sieną, praėjusią naktį 80 atvejų buvo – mus provokuoja, mes kenčiam. Kol kas. O štai jums ir pasienio konfliktas. Apsisuksime ir mažai nepasirodys“, – įspėjo diktatorius.
Rodo signalus, kad nori tartis
Bet galiausiai nuskambėjo ir kelis sykius po tokių grasinimų buvo pakartota ir nauja gaida A. Lukašenkos žodžiuose.
„Reikia nusiraminti, paimti galvą į rankas ir galvoti, kaip išeiti iš šios situacijos“, – ne sau, o būtent Vakarams, žiūrėdamas į BBC ir CNN žurnalistes jau ramiau kalbėjo A. Lukašenka.
„Tad apsiraminkite. Ir kol mes tai kenčiame, sėskimės prie derybų stalo ir galvokime, kaip išeiti iš šios padėties, nes įklimpsime tiek, kad nebus kelio atgal“, – kartojo jis.
„Aš nebijau, kad mane kažkur nutemps, aš gyvenimą nugyvenau, gyvenimas pavyko. Žiūriu toliau, jie mane bando išgąsdinti ir privesti prie tarptautinio tribunolo, bet manęs sušaudymu ar tribunolu neišgąsdinsi, vis tiek kada nors mirsiu. Nieko nebijome. Visi žinote, kad pasirašiau „O kas, jeigu“ dekretą, kad gyvų mūsų nepaims“, – drąsinosi A. Lukašenka.
Tokie pareiškimai, kalbos apie „greitą pasitraukimą“ bei tai, kad jis esą nebijo nei Hagos tribunolo už režimo nusikaltimus, nei mirties – ją esą pasitiks su ginklu rankoje, rodo, kad nepaisant viso drąsinimosi A. Lukašenkos režimas nėra stabilus ir grasinimais desperatiškai ieško išeičių.
„Ne jums lįsti į mūsų daržą, reiks gyventi kartu. Bet be išankstinių sąlygų, rasime bendrą kalbą, nes nėra kur dėtis“, – į lenkų žurnalistę iš nedidelio nacionalistinio laikraščio, tarsi į Lenkijos valstybę kreipėsi A. Lukašenka. Su Lenkija jau esą kalbamasi, ieškoma kanalų, tačiau neaišku, kas privertė A. Lukašenką keisti toną.
