Tačiau Anatolijus Glazas kol kas lieka Minske. Jis laukia priimančios valstybės sutikimo – agremano. Kai agremanas pagaliau bus gautas, tada beliks nuskristi į Romą ir įteikti įgaliojamuosius raštus Italijos prezidentui Sergio Mattarella.
Problema būtent čia ir slypi: Italijos prezidentas neišreiškia noro imti į rankas A. Lukašenkos pasirašytų įgaliojamųjų raštų. S. Mattarella nesiruošia priimti Kvirinalo rūmuose nekaltų žmonių krauju susitepusio diktatoriaus pasiuntinio. Nežada klausytis nuoširdžių Minsko režimo linkėjimų.
Romoje bręsta diplomatinis precedentas, kurį anksčiau ar vėliau teks spręsti visoms ES valstybėms: ką daryti su naujai A. Lukašenkos paskirtais ambasadoriais? Įsileisti? Tai reikštų diktatoriaus režimo legitimumo pripažinimą. Atsisakymai akredituoti naujai paskirtus diplomatinių misijų vadovus reikštų, kad Minskas Europoje liktų be ambasadorių.
Baltarusija neturi ambasadoriaus Italijoje nuo praėjusių metų vasaros, kai čia rezidavęs diplomatas Aleksandras Gurjanovas buvo sugrąžintas į Minską ir paskirtas užsienio reikalų viceministru. Į jo vietą Lukašenka nutarė paskirti Anatolijų Glazą. Tai jaunas, bet jau gerokai pasižymėjęs batkos užsienio politikos šlovintojas. Štai šviežiausias diplomato propagandinis žygis: nebloga anglų kalba pasakoti Europai apie tvarkingą, teisėtą iš Atėnų į Vilnių skridusio „Ryanair“ lėktuvo užgrobimą bei žurnalisto Ramano Pratasevičiaus įkalinimą.
Triukšmą dėl Glazo skyrimo ambasadoriumi Romoje sukėlė buvęs Baltarusijos kultūros ministras, buvęs Minsko ambasadorius Paryžiuje ir Madride Pavelas Latuško. Dabar šis režimo priešininkas gyvena Varšuvoje, jį akylai saugo lenkų slaptosios tarnybos, nes Lukašenka ne kartą viešai reiškė pageidavimą savo rankomis pasmaugti buvusį ministrą. Italijos tiriamosios žurnalistikos portalui „Linkiesta“ Latuško pasakė: „Jūs, italai, šiam veikėjui ketinate išduoti agremaną? Būtumėte pirmieji Europoje pripažinę diktatūros režimą.“
Lėktuvo pagrobimą teisinęs Glazas – vienas svarbiausių Lukašenkos politikos propagandistų, nes užima Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovo postą. Šiandien jis veržiasi į Vakarus, į Romą, tačiau visai neseniai sankcijas Baltarusijai įteisinusias Vakarų valstybes Glazas išvadino „kvailomis ir pilnomis ydų“. Išsikvietęs TASS agentūros žurnalistus iš Maskvos aiškino apie kovą su tuščia eurobiurokratija, asmeniškai nurodė išsiųsti iš šalies BBC, „Reuters“, AFP žurnalistus, kurie rašė reportažus apie Lukašenkos represijas.
Glazas daugybę kartų užsipuolė Lietuvą dėl suteikto prieglobsčio Sviatlanai Cichanouskajai, Estiją išvadino „ciniška ir veidmainiška valstybe“.
Italija greičiausiai taip ir nepateiks aiškaus atsakymo „ne, mes nenorime ambasadoriaus Glazo“. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių ketvirtas straipsnis sako, kad priimančioji valstybė neprivalo nurodyti atstovaujamajai valstybei atsisakymo išduoti agremaną priežasčių. Romos Johno Cabot Amerikos studijų universiteto profesorius, užsienio politikos ekspertas Federigo Argentieri „Delfi“ portalui teigė, jog A. Glazui agremanas tikrai nebus išduotas: „Kol Italijos vyriausybei vadovaus Mario Draghi, tokie personažai neužims ambasadoriaus Italijoje posto.“
Diplomatinėje praktikoje ilgalaikis priimančios valstybės tylėjimas dėl agremano patvirtinimo vertinamas kaip neformalus atsisakymas akredituoti nepageidaujamą asmenį. „Tai gana reti atvejai, bet jų pasitaiko“, – aiškino profesorius Argentieri. Politologas priminė 2014 metų istoriją apie Vengrijos paskirtąjį ambasadorių Romoje – žinomą Budapešto antisemitizmo atstovą, publicistą Peterį Szentmihalyi Szabo. Jis išvadino žydus „šėtono agentais“ ir pagyrė vengrų neonacių militarizuotą partiją „Jobbik“, pagarsėjusią išpuoliais prieš žydus ir romus. Šiam veikėjui Roma taip ir nesuteikė diplomatinio agremano.
Paklaustas, kas įvyks tuo atveju, jeigu Lukašenka pasiūlys Romai kitą, mažiau žinomą diplomatą, profesorius Argentieri teigė, kad prognozuoti šio diplomatinio konflikto eigą sunku: „Daug kas priklausys nuo bendros ES pozicijos. Premjeras Draghi ne kartą pabrėžė, kad Italija jos nuosekliai laikysis.“
Šiuo metu Italija yra dešimtasis Baltarusijos prekybinis partneris, Minskas importuoja itališkų prekių už 301 milijoną eurą, eksportas į Italiją siekia 40 milijonų eurų.
„Delfi“ kalbinti užsienio diplomatai teigė, kad Baltarusija, žvelgiant iš ilgesnės perspektyvos, visoje Europoje gali likti be ambasadorių. Šalies diplomatinėms misijoms tokiu atveju vadovautų ne prezidento, o užsienio reikalų ministro paskirti laikinieji reikalų patikėtiniai.
