R. Lopatos pastebėjimu, įstatymas nurodo užtikrinti pranešėjų konfidencialumą ir draudžia jiems daryti neigiamą poveikį. „Šiuo atveju žinome, kad bent trys esami ar buvę VSD pareigūnai per tarpininką atskleidė knygoje anonimiškai cituojamo pranešėjo tapatybę ir teikė informaciją, kuri metė šešėlį knygos šaltiniui ir jo šeimos nariams. Prokuratūra turėtų išsiaiškinti, kas buvo tie asmenys, nustatyti jų teisinę atsakomybę, taip pat, ar jie galėjo veikti VSD arba jos atskirų pareigūnų nurodymu“, – teigia R. Lopata.
Žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo politinės publicistikos knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“ vadinamojo „Pranešėjo“ tapatybė nutylėta, tačiau ją, vadovaudamasis anoniminių šaltinių pateikta informacija, atskleidė žurnalistas Marius Laurinavičius.
Todėl Seimo narys Generalinės prokuratūros prašo aiškintis, kokia galėjo būti VSD arba jo pareigūnų atsakomybė, kad nepavyko užtikrini pranešėjo konfidencialumo, ir kas atsakingas už padarytą žalą pranešėjo reputacijai, paskleistas abejones dėl jo kompetencijos ir kt, pažymima pranešime.
R. Lopata rašte klausia, ar atsižvelgdama į naują viešą informaciją Generalinė prokuratūra nesiruošia atnaujinti tyrimo ir įvertinti institucijų veiklos teisėtumo pagal pranešėjo liudijimus. Anksčiau Generalinė prokuratūra priėmė sprendimą, kad pranešėjo pateikta informacija nepasitvirtino.
Seimo nario rašte taip pat klausiama, kas sudarė ir VSD direktoriui atnešė tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos sąrašus, kam buvo perduota surinkta informacija ir ar tai padaryta teisėtai. Rašte dar prašoma atskleisti informaciją apie knygoje įvardijamus epizodus dėl Vygaudo Ušacko, Jono Vaičaičio, Valdo Sutkaus, brolių Andriaus ir Viliaus Nikitinų.
„Galų gale, norėtume iš generalinės prokurorės išgirsti, ar prokuratūra tyrė, kad VSD direktorius galimai klaidino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, ar teisėtai tikrino VSD direktoriaus draugo draugę ir kokios buvo aplinkybės leidžiant tuomečiam Vyriausybės kancleriui Algirdui Stončaičiui dirbti su slapta informacija“, – sako R. Lopata.
Seimo nario įsitikinimu, knygoje įvardijama saugumo institucijos įtaka prezidento rinkimams ir kilęs atgarsis turės lemiamą įtaką pranešėjo institutui Lietuvoje, todėl Seimas kartu su Generaline prokuratūra turėtų tobulinti pranešėjų apsaugą.
Kiek vėliau R. Lopata feisbuke išvardijo konkrečius klausimus, į kuriuos paprašė atsakyti generalinės prokurorės.
Jis prašo informuoti, kas jau yra padaryta ar bus daroma dėl pranešėjo, VSD pareigūno, kuris viešai yra minimas kaip Tomas Gailius, pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo šiuos straipsnius:
1. 5 straipsnio 5 dalį – kokie yra priimti sprendimai dėl pranešėjo apsaugos, skatinimo, pagalbos jam priemonių taikymo;
2. 8 straipsnio 2 dalį – konfidencialumo užtikrinimas: 3 – draudimas daryti neigiamą poveikį, atsižvelgiant į tai kad pagal viešai prieinamą informaciją, bent trys, esami ar buvę VSD pareigūnai, dalyvavo atskleidžiant pranešėjo tapatybę bei pateikė informaciją, tariamai kompromituojančią pranešėją, jo šeimos narius. Prašome išsiaiškinti, kas tie asmenys ir nustatyti jų teisinę atsakomybę, ir ar tie asmenys galėjo veikti VSD, kaip institucijos, ar jos atskirų pareigūnų nurodymu arba žinojimu;
3. 9 straipsnio 2 dalį – kokia yra, jei yra, VSD, kaip institucijos, ar jos pareigūnų atsakomybė, kad nebuvo užtikrintas pranešėjo konfidencialumas;
4. 10 straipsnį – draudimas daryti neigiamą poveikį, 2 dalies 7 punktą – bauginti; 17) kelti abejones dėl kompetencijos; 19) perduoti tretiesiems asmenims neigiamą informaciją apie jį; 22) daryti žalą (įskaitant žalą asmens reputacijai, ypač socialiniuose tinkluose); 3 dalį – draudžiama daryti neigiamą poveikį ir informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens ar pranešėjo šeimos nariams – šiuo atveju, vaikams. Prašome nustatyti visų asmenų, dalyvavusių šiuose neteisėtuose veiksmuose, teisinę atsakomybę.
Iš žiniasklaidos mums yra žinoma, kad anksčiau Generalinė prokuratūra yra priėmusi sprendimą, kad pranešėjo suteikta informacija nepasitvirtino.
5. Jeigu informacija nebuvo patvirtinta, bet pranešėjui nebuvo panaikintas pranešėjo statutas pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kad pranešėjas tyčia pateikė melagingą informaciją, ar tai reiškia, kad nėra duomenų, kad pranešėjas tyčia teikė melagingą informaciją, bet Generalinė prokuratūra pagal surinktą medžiagą negali kol kas patvirtinti pranešėjo informacijos tikrumo?
6. Ar Generalinė prokuratūra atsižvelgia į naujai viešai atsiradusią informaciją ir nesiruošia atnaujinti tyrimo bei įvertinti veiklos teisėtumą pagal šiuos liudijimo epizodus?
7. Kas sudarė ir VSD direktoriui atnešė G. Nausėdos aplinkos sąrašus? Kokiais teisės aktais remiantis buvo atliktas tyrimas? Kam ir ar teisėtai buvo perduota surinkta informacija ir kas žinojo apie tam tikrų asmenų patikimumą?
8. Ar teisėtai buvo renkama ir dalijamasi informacija apie V. Ušacką?
9. Ar buvo tiriama J. Vaičaičio, V.Sutkaus, A. ir V.Nikitinų veikla, pagal viešus liudijimus galimai neteisėtai rinkusių lėšas G. Nausėdos rinkimų kampanijai?
10. Ar buvo tiriamas galimas faktas, kad VSD direktorius galimai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją NSGK apie kitų kandidatų į prezidentus aplinkos tikrinimą?
11. Ar buvo patvirtintas VSD direktoriaus draugo draugės operatyvinio tikrinimo teisėtumas?
12. Kokia išvada padaryta dėl A.Stončaičio leidimo dirbti su slapta informacija viešai paskelbtų faktų?
13. Kiti viešai žinomi epizodai susieti su prezidentinės kampanijos finansavimais, galima neteisėta įtaka Prezidentui.
Kadangi ši konkreti istorija su pranešėju turės lemiamos įtakos pranešėjo institucijai apskritai, prašoma atsakyti:
14. Kokias savo ar atitinkamų institucijų klaidas mato Generalinė prokuratūra?
15. Kokias išvadas iš to galima padaryti, bei remiantis Įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi – apibendrina šio įstatymo taikymo praktiką, rengia ir teikia rekomendacijas dėl pranešėjų apsaugos tobulinimo – kokias rekomendacijas teikia LR Seimui dėl pranešėjų apsaugos praktinio ir teisinio tobulinimo?
