Liūdintis rūpintojėlis prieš amerikietišką šypseną: 1:0?

Bene labiausiai įsitvirtinęs stereotipas mūsų visuomenėje apie mus pačius – kad esame paniurėlių tauta. Turime ir mūsų prigimtinio liūdesio įsikūnijimą – visada vienodai parimusį rūpintojėlį. Tačiau psichologai pabrėžia, kad liūdesys – viena iš 6 pagrindinių emocijų, susijusių su rūšies išlikimu, todėl nepataria jo „išoperuoti“, kaip tą padarė amerikiečiai. Depresijos tyrimai rodo, kad depresija susijusi būtent su negebėjimu liūdėti ir pykti.

Liūdesys – viena iš šešių bazinių žmogaus emocijų

Anot psichologės Elonos Ilgiuvienės, kiekviena emocija yra natūralus atsakas į aplinkos poveikį, taigi turi aiškią biologiškai svarbią prasmę ir yra susijusi su rūšies išlikimu. Emocijos siunčia tam tikras žinias, į kurias įsiklausęs organizmas gali tinkamai reaguoti.

„Ne tik žmonių, bet ir gyvūnų pasaulyje viena pagrindinių emocijų yra baimė. Ji siunčia žinią: „Kyla pavojus, gelbėkis!“ Tokiu būdu baimė sukelia instinktyvias savisaugos reakcijas, suteikia galimybę išlikti pavojaus akivaizdoje. Nustatyta, kad liūdesys taip pat yra viena iš 6 pagrindinių žmogaus emocijų. Jis kyla tada, kai žmogus negauna to, ko jam labiausiai reikia, kai žmogui kažko esminio labai trūksta. Įsiklausęs į savo liūdesį jis gali susivokti, ko gi jam trūksta, ir ieškoti būdų, kaip tą trūkumą sumažinti.

Jei žmogus išstumia liūdesį, jis praranda galimybę susivokti tais momentais, kai jam kažkas aplinkoje ar jo paties veikloje darosi nepriimtina, kai jo poreikiai ignoruojami, kai trūksta dėmesio, meilės, pripažinimo, pagarbos. Liūdesys padeda žmogui ir išgedėti, atsisveikinti su prarastais brangiais dalykais – žmonėmis, asmenine praeitimi, daiktais ir pan. Būtent ta prasme gelmių psichologijoje kalbama apie liūdesio darbą. Taigi liūdesys žmonėms reikalingas“, - teigė pašnekovė.

Anot psichologės, visiškai atmesti liūdesį, jį išoperuoti yra neįmanoma. Juk emocija yra natūralus, savaiminis psichikos procesas. Galima nuo jo gintis naudojant begalę gynybos būdų: išstumti, slopinti, paversti priešinga emocija, pavyzdžiui, euforija, neigti. Tačiau liūdesys ir toliau lieka, tik tampa nesąmoningas, vadinasi, nekontroliuojamas. Ar tai tikrai sveika? Depresijos tyrimai rodo, kad depresija susijusi būtent su negebėjimu liūdėti ir pykti.

Kita vertus, kiekviena emocija, taip pat ir liūdesys, peržengusi sveiko proto ribas sukelia atvirkštinę reakciją. Todėl labai svarbu išgirsti, dėl ko liūdime, ir pasvarstyti, ką galime su tuo padaryti.

„Jei liūdna, nes mylimasis pastaruoju metu skyrė mažai laiko ir dėmesio, gal galime aiškiau jam apie tai pasakyti ir pasitarti apie būsimą bendrą savaitgalį. Jei dėmesio ir meilės nuolat trūksta, verta giliau pažvelgti ir įvertinti, ar ne per daug norime iš vieno konkretaus riboto žmogaus, kuris ir pats sprendžia visokius sunkumus. Gal galime pasisemti įspūdžių, dėmesio kitoje draugijoje? Gal galime patys savimi daugiau pasirūpinti, pabūti sau gerąja mama ir tėčiu, užimti patys save?

Jei liūdna netekus artimojo ir jo kol kas niekas mums neatstoja, tada tenka turėti kantrybės ilgesnį laiką, tačiau neįsikibti vien į liūdną savijautą. Gal reikia atlikti apeigą, skirtą mirusiajam, kuri leistų ir jį prisiminti, o tuo pačiu dar kartą su juo atsisveikinti. Juk našlaitės dainuodavo dainas ant tėvelių kapų, besikreipdamos į mirusią mamytę, ir ji dainoje joms atsakydavo guosdama. Katalikiška bažnyčia turi mišių ritualą, maldą, o ateistas gali aplankyti kapus, pasikalbėti su mirusiuoju vaizduotėje, gal net parašyti jam laišką. Šitaip pasiguodus liūdesys dirba savo darbą, jis rimsta, ir darosi lengviau, laisviau toliau gyventi ir dirbti“, - patarė E. Ilgiuvienė.

Emocinis tautos raštingumas gana menkas

Kita vertus, lietuviai, kaip tauta, gana dažnai it taip kaltinami pernelyg dideliais paniurėliais, kurie liūdėti moka daug geriau nei džiaugtis.

„Lietuviams, kaip tautai, yra ko liūdėti: turime didelę trauminę patirtį, kuri iš kartos į kartą perduodama. Kaip liudija Vilniaus universiteto mokslininkų atliekami tyrimai, ši patirtis turi įtakos net ir trečiajai kartai. Gyvename šaltas ir tamsias žiemas, o ir ekonominė padėtis dažnai nedžiugina.

Greta objektyvių veiksnių yra ir subjektyvių: sprendžiant pagal savižudybių skaičių, priklausomybių paplitimą, bendravimo kultūrą ir vadinamąjį karą keliuose, išties emocinis tautos raštingumas gana menkas. Nedaug beliko šventų ritualų, kurie turi savo prasmę padėdami atlaikyti krizes ir sunkius jausmus. Svarbu išlaikyti tuos, kuriuos dar turime, mokytis iš senolių, kurie mokėjo džiaugtis net ir sunkiais laikais. Na, o kiekvienam asmeniškai svarbu sąmoningiau išgyventi savo emocijas, mokytis tvarkytis su stresu, įtampa.“, - teigė psichologė.

Anot etnologo Liberto Kimkos, dažnai lietuviškas niūrumas ir liūdesys siejamas su gan niūriu klimatu, kuris, tiesa, šiuo metu keičiasi. Kita vertus, nėra visiška tiesa, kad mes tokie niūrūs tik todėl, kad gyvename vidutinėse platumose, kur maisto ir rūbų prasimanyti tenka išliejant nemažai prakaito.

„Mūsų charakteriui nemažai įtakos turėjo ir istorija – gyvename kryžkelėje, todėl viską, ką „užgyvendavome“, iš mūsų kas nors atimdavo bei išžudydavo pačią kūrybingiausią tautos dalį. Tai tęsėsi iki pat mūsų laikų. Taigi ir likome niurgzliai, nuolat besidairantys per petį, ar negresia koks pavojus. Esą jei turi daugiau už kitus, arba priešas, arba valdžia (kaip dabar populiaru) viską iš tavęs atims. Mūsų niūrumas nėra tiesiogiai susijęs su šviesa ir lengvu pragyvenimo šaltiniu.

Gal skandinavai neturi tokio žaismingumo, kaip italai ar kitos Viduržemio jūros tautos, tačiau gyvenimu džiaugtis moka geriau už mus. Jei nebūtume pakliuvę į Sovietų glėbį, gal ir mes dabar gyventume kaip danai, kurie nei persidirba, nei užmiršta pasidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais. Lietuvis vis neturi tam laiko – planuoja atsipūsti tik užsidirbęs, bet taip ir nepastebi, kaip senatvė ateina. Dėl to kalta dar viena mūsų bėda – mes vis nepatenkinti pasiektu lygiu. Jei kaimynas turi daugiau, ir mums reikia“, - svarstė L. Klimka.

Šventa vakarienė su mirusiaisiais

Istoriniai šaltiniai aprašantys mūsų laidojimo apeigas, mena, kad lietuviai mokėdavę tvarkytis su liūdesiu. Protėvių kulto papročius pagoniškoje Lietuvoje vaizdžiai 15-ame amžiuje yra aprašęs lenkų kronininkas Janas Dlugošas: „Išrinkę žemės duodamų vaisių drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais lietuviai eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitokius gyvulius juos sudegindami. Pasibaigus trijų dienų aukojimų apeigoms imdavo puotauti – šoko, valgė, ir numesdavo valgio bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms“, - rašė istorikas.

„Paprotys valgyti šventą vakarienę ar pietauti su mirusiaisiais vėliau Lietuvoje tapo Rudeninių sambūrių, arba Ilgių, papročiu, kuris palaipsniui peraugo į Vėlines. Vaišės, panašios į šermenis, vykdavo ne tik per Vėlines, bet ir po tam tikrų derliaus etapų. Prieš važiuodami į bažnyčią, sekmadienį, visi susėsdavo prie stalo, ant jo pastatytą kryželį atsukdavo į durų pusę, o duris praverdavo. Taip būdavo kviečiamos vėlės. Šeimininkas uždegdavo žvakelę, kurią paleisdavo ratu per rankas, ir įstatydavo į indą su rugiais. Mat grūdas susieja kartas – jį sėjo tėvas, sūnus ir tą patį darys anūkas“, - pasakojo etnologas.

Anot L. Klimkos, kai kurie dzūkai dar ir dabar yra išlaikę beišnykstantį raudų paprotį, kai su artimaisiais kalbamasi aukščiausio lygio poezijos posmais. Žmogus balsu išsakydavo savo švelniausius jausmus, savo ilgesį, skausmą. Yra žinių, kad šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje.

Taip pat dzūkų kaimuose išlikusi sena tradicija kapinėse užkurti laužą, kuris anksčiau būdavo kuriamas iš senų, jau apipuvusių kryžių. Visi susirenka apie laužą ir pradeda pasakoti prisiminimus – prisimenami išėję žmonės, jų charakteris, graudūs ir linksmi nutikimai.