Lietuvos vyskupų „žemės“ – Maroke ir Alžyre

Šeštadienį Kaune į vyskupus bus šventinamas kunigas Kęstutis Kėvalas, kuriam Popiežius skyrė dabartiniame Maroke esančio Abziri vyskupo titulą. Įdomu tai, jog visai netoli ir Vilniaus vyskupo augziliaro Arūno Poniškaičio „valdos“. Jis – titulinis Sinos, kelis amžius prieš Kristų garsėjusios Kartaginos vardu, ganytojas.

Pernai per šventimus jauniausiu pasaulyje vyskupu vadinto Genadijaus Lino Vodopjanovo vyskupija – Alžyre. Šiam dvasininkui Šventasis Tėvas skyrė Quizą.

DELFI domėjosi, kodėl lietuvių dvasininkams Šventasis Sostas skiria tokias tolimas vyskupijas, ką tai reiškia ir pagaliau ar vyskupai ten yra buvę.

„Pagal Kanonų teisę, kiekvienam konsekruojamam dvasininkui turi būti pavesta vyskupija, todėl vyskupai augziliarai skiriami į vadinamuosius titulinius vyskupų sostus. Tai istorinės vyskupijos, kurių išlikęs tik vardas (titulas). Įkurtos pirmaisiais krikščionybės amžiais jos vėliau nunyko tapusios kitų tikėjimų išpažinėjų teritorija. Daugiausia tokių vyskupijų yra dabartinėje Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje“, – komentavo Bažnyčios istorikas Paulius Subačius.

Vilniaus universiteto dėstytojas prisiminė vieno iš anksčiau paskirtų vyskupų pasakojimą: sužinojęs, kokiu tituliniu vyskupu tapo, jis puolė internete ieškoti, kur tai yra, tačiau ne taip lengvai rado.

Vyskupo laukė 44 metus

Skiriant vyskupijas stengiamasi, kad titulinis sostas nebūtų perimamas iš rankų į rankas. Pavyzdžiui, vyskupui K. Kėvalui skirtas Abziri sostas buvo „laisvas“ 44 metus, nes 1968 metais jį užėmęs Meksikos vyskupas tapo ordinaru ir todėl titulinė vyskupija liko be vyskupo.

„Tų titulinių sostų yra daug daugiau, nei vyskupų. DELFI skaitytojams būtų tinkama paaiškinti, kad šiandien vyskupija yra gana didelė teritorija, jai priklauso gana daug žmonių, net ir tose šalyse, kur katalikybė nėra pagrindinė religija. Tuo tarpu pirmaisiais krikščionybės amžiais mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje, ypač turint galvoje geografines sąlygas (miestai, miesteliai kūrėsi ant jūros kranto ar prie oazių, buvo supami didelių dykumos teritorijų), vietinė Bažnyčia kai kuriais atvejais buvo labai maža, labiau panašėjo į šiandienę parapiją, o ne vyskupiją, tačiau turėjo savo ganytoją. Kai tose šalyse nebeliko gyventojų ar įsivyravo islamas, jos tapo titulinėmis vyskupijomis“, - pasakojo DELFI pašnekovas.

Tačiau, pavyzdžiui, minėta Abziri vyskupija titulinė tik nuo 1933 metų. „Apie kai kuriuos sostus yra labai mažai žinių, mokslininkai per archeologinius kasinėjimus randa vis naujų vietų, pateikia vis naujų duomenų, tad titulinių sostų sąrašas nėra baigtinis“, – atkreipė dėmesį dr. P. Subačius.

Ar titulinis vyskupas įsipareigoja aplankyti jam skirtą vyskupiją? Pasirodo, ne. Bažnyčios istoriko žodžiais, tai simbolinė sąsaja su pirmaisiais krikščionybės amžiais, žmonėmis, kurie gyveno dar iki Krikščionybės pripažinimo Romos imperijoje krikščionių persekiojimo laikais, jų kankinystės prisiminimas.

„Net nėra prasmės vykti į daugelį tų vietų, nes kai kur titulinės vyskupijos negyvenamos, dalyje tų valstybių krikščionims toli gražu nepalankios sąlygos“, – sakė Bažnyčios istorikas.

Šiuo metu Lietuvoje yra du tituliniai vyskupai. Nuo šeštadienio bus trys.