Pasitikėjimo partijomis – demokratinės politikos atrama – taip pat seniai nėra ir nepanašu, kad artimiausiu metu ši tendencija pasikeistų. Paklausti apie savo neigiamo požiūrio priežastis, žmonės paprastai nurodo politikų nesąžiningumą ir savanaudišką.
Pasakymas visi jie vagys – neatsiejama mūsų politinės tautosakos dalis. Gal kiek rečiau tenka girdėti priekaištus politikams dėl jų neprofesionalumo ir žemo intelekto lygio. Tačiau šį priekaištą dažniau girdime iš žmonių, kurie domisi politika ir kuriems nenusispjauti į respubliką – viešus reikalus ir jų demokratinį tvarkymą.
Žmogui, besirūpinančiam politika ir nuogąstaujančiam dėl jos žemo lygio, natūraliai kyla klausimas, kodėl taip yra. Kodėl mūsų politinė klasė tokia silpna, nesubrendusi ir nepasirengusi profesionaliai valdyti valstybės?
Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį nuolat girdėjome atsakymą, kad mūsų valstybė dar jauna, kad valdymo patirties turi tik sovietmečio išugdyta nomenklatūra, kuriai svetima Vakarų politinė kultūra, o tikra politinė klasė negali susiformuoti per kelerius metus ir taip greitai išmokti demokratinės politikos principų bei taisyklių.
Daug kas vylėsi, kad padėtis tikrai keisis į gera, kai į politiką ateis nauja ne sovietmečiu brendusi pilietiškai aktyvių žmonių karta.
Praėjus ir pirmam, ir antram nepriklausomybės dešimtmečiams, politinės klasės problema nesumažėjo, o politikų ir tautos atstovų lygis, daugelio nuomone, net žemesnis nei Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo – laikais (1990–1992). „Lietuvos Respublika, kokios mes tikėjomės, nepavyko. Neneigiu gerų dalykų, bet ji daug prastesnė, nei tikėjomės. Vaizdas labai liūdnas“, – sako filosofas Arvydas Šliogeris. Pasak jo, mes apskritai neturime politinės klasės, ir tai viena didžiausių mūsų problemų. „Apskritai neturime politiko tipo. Yra priartėjusių prie politiko modelio, bet nėra nė vieno, apie kurį galėčiau sakyti, kad tai – valstybės vyras, valstybininkas“, – tvirtina A. Šliogeris.
Anot istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, esame labai panašūs į rusus: mūsų administracinis aparatas persisėmęs nomenklatūros metodų, o valdžios požiūris į žmogų, Konstituciją, konstitucinė kultūra „mus laiko toli Rytuose“. Tačiau gyvendami demokratinėje valstybėje negalime dėl visko kaltinti vien valdžios. Kritikuodami jos žemą lygį negalime nekalbėti apie ją renkančių piliečių taikomus kriterijus ir jų politinę kultūrą. Metų metus dejuojame neturį pilietinės visuomenės.
O ką reiškia neturėti pilietinės visuomenės? Paprastai tariant, taip pasakoma, kad žmonės nenori ir negeba rūpintis viešais reikalais: jiems menkai terūpi ir jų pačių politinis dalyvavimas, ir politikų lygis, ir politika apskritai.
Ar tai Lietuvos visuomenės ypatumas? Ir taip, ir ne. Politikos ir politikų lygio smukimas susijęs su bendresniu politikos išnykimo (angl. waning of politics) reiškiniu. Jis sparčiai plinta Vakaruose, jo apraiškos jau seniai matyti Lietuvoje. Politika praranda savo esminius skiriamuosius bruožus ir pamažu nyksta biurokratinėje bei ūkinėje rutinoje. Žiojinčias demokratijos turinio spragas užpildo procedūriniai formalumai – ūkininkavimas ir administravimas, prie kurio lietuviškų bruožų dar grįšime, ir rinkos elementai – šou, reklama, populizmas.
Televizinė niekų politika
Britų sociologas Digby Andersonas atkreipia dėmesį į tai, kad šių dienų politikoje sureikšminami nereikšmingi dalykai ir užsižaidžiama įvaizdžiui gerinti skirtu piliečių linksminimu vyriausybės lygmeniu. Pasak jo, ši naujoji blizgučių, vaidybos – išsisukinėjimo ir pozos – politika veikia, nes šiuolaikinė britų visuomenė yra soti, saugi ir turtinga.
„Kadangi rimtų rūpesčių beveik neliko, žmonės suskato rūpintis įvairiais niekais – mėsos pyragų ir elektros stulpų saugumu“, – sarkastiškai pašiepia D. Andersonas. Šioje naujoje pasakų šalyje vyriausybė, sociologo žodžiais, atlieka pramogų teikėjos vaidmenį. Ji vis skelbia iniciatyvas, kurių baigtis nei jai pačiai, nei apie jas greitai pamirštantiems žmonėms nerūpi – jiems kur kas įdomesnė nauja kitos savaitės iniciatyva, o ne prieš tai skelbtos iniciatyvos rezultatai.
Ir Lietuvoje turime valdžios vyrų, mėgstančių be perstojo kurti ir pristatyti vis naujas vizijas, strategijas, programas ir scenarijus, apie kuriuos netrukus visi pamiršta. Netrūksta ir pramogų – Arūno Valinsko į Seimą atsivestas šokėjų ir dainininkų būrys iki šiol nepavargsta linksminti tautos kvailomis išdaigomis, tokiomis kaip Antano Nedzinsko „vedybos“.
Politinė mada, kaip ir visos kitos, nepaiso valstybės sienų, tradicijų ir gyvenimo lygio. Blizgalų politika, įsitvirtinusi Vakaruose, persmelkė ir Lietuvos viešąją erdvę. Ją skleidžia galingą poveikį šiuolaikinei visuomenei daranti kultūrinės ir politinės indoktrinacijos priemonė – televizija. Blizgalų politika ir televizija neatsiejamos: jas vienija reginio, pramogos, hitų parado, vaidybos, reitingų ir pataikavimo masių skoniui bruožai.
Tokia politika visiškai priklauso nuo televizijos, nes kad ji veiktų, pirmiausia reikia ne valstybės darbo įgūdžių, ne politinių ir intelektinių dorybių, bet scenos ir žiūrovų. Kaip sako sociologas Vladas Gaidys, Viktoro Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos populiarumas ūmai šoktelėdavo aukštyn ne todėl, kad Darbo partija ar jos lyderis būtų nuveikę ką nors politiškai prasmingo, bet tik todėl, kad V. Uspaskichas savaitę ar dvi savaites kone kasdien pasirodydavo televizoriaus ekrane.
Mūsų nepilietiškoje visuomenėje rinkėjas yra ne pilietis, o žiūrovas. Politinės klasės atranką šioje žiūrovų visuomenėje lemia populiarumas, reitingai ir emocinių dirgiklių sukeltas „pasitikiu – nepasitikiu“. Taip šiandien vertinami politikai ir politinės valdžios institucijos. Iš esmės tai tas pats, kas „myliu – nemyliu“, tik pavadinta pasitikėjimu, kad solidžiau atrodytų.
Tačiau kitaip nei meilė iš pirmo žvilgsnio, politinis pasitikėjimas iš pirmo žvilgsnio būtų veikiau naivumo arba nebrandumo požymis. Tikram pasitikėjimui neužtenka vien pirmo įspūdžio: reikia mąstymo ir vertinimo pastangų, kai pirmus įspūdžius patvirtina arba paneigia vėlesni stebėjimai. Jei viso to nėra, kalbame ne apie tikrą pasitikėjimą, o apie aklą tikėjimą tuo, ko neišmanai, dorai nepažįsti ir net nesigilini. Jei sociologinių apklausų respondentams su klausimais apie pasitikėjimą būtų pateikiami testai, kurie leistų įvertinti jų atsakymų pagrįstumą, matytume, kaip dažnai „pasitikiu – nepasitikiu“ rezultatas grindžiamas fikcijomis, stereotipais, nuogirdomis ir per televizorių tiražuotais vaizdais.
Televizinė pramogų ir niekų kultūra įsigali kartu su ją atitinkančia pramoginės kilmės politika. Politikos lyderiai įgyja populiarumą kaip personažai, kurių vaidmuo kuriamas pagal televizinės kultūros diktuojamą ir nuolat „tobulinamą“ scenarijų. Politikų paklausą formuojanti (post)moderni kultūra iš esmės yra depolitizuota, impulsyvi ir instinktyvi, nuvertinanti protą ir nesufalsifikuotą žodį, pakeičianti retorikos meną viešųjų ryšių manipuliacijomis ir technika. Ji marginalizuoja kontempliacijos ir idėjų pasaulį, užgožia jį kaleidoskopiniais vaizdais ir jausmingumu.
Knygos „Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“ autorius Danielis Bellas pažymi, kad šiuolaikinė kultūra yra veikiau vaizdinė nei spausdinto žodžio. Spaudos leidiniai leidžia žmogui pasirinkti savo ritmą, palieka laiko suprasti teiginį ar apmąstyti įvaizdį. „Spausdintas tekstas ne tik pabrėžia kognityvinį ir simbolinį aspektus, bet, svarbiausia, jis taip pat yra būtinas sąvokiniam mąstymui“, – sako D. Bellas. Vaizdinis tekstas ar televizija primeta žiūrovui savo ritmą, pabrėžia vaizdus, o ne žodžius, skatina dramatizuoti, o ne konceptualizuoti. Televizija teikia pirmenybę katastrofoms, nelaimėms, tragedijoms. Pasak sociologo, ji „ne kviečia apsivalyti ir suprasti, bet skatina sentimentalumą ir [...] siūlo pseudodalyvavimo įvykiuose pseudoritualą“.
Žvaigždžių, bet ne išminties valanda
Ne su pagarba susijęs prestižas ir ne su politinėmis dorybėmis – praktine išmintimi, teisingumu ir drąsa – susijęs autoritetas, bet televizinės pasaulėžiūros projekcija į politiką šiandien yra svarbiausias politikų vertinimo veiksnys. Ir, trumpai tariant, kol vyraujantys kriterijai nesikeis, tol turėsime silpnas „tradicines“ partijas ir vis atsinaujinančio populizmo pliūpsnius – tai „naująsias politikas“, tai „111 dienų“ darbo partijas, tai populiarius klounus, kurie žada „prikelti tautą“.
Kodėl visuomenė taip prisirišusi prie įvaizdžio populiarumo ir „myliu – nemyliu“, užuot labiau vertinusi prestižui ir autoritetui pelnyti būtinas savybes? Įvairūs atsakymai į šį klausimą galėtų būti pateikti politologiniais, psichologiniais ar sociologiniais pjūviais. Klasikinės politinės teorijos požiūriu, suvokti, kodėl politinė bendruomenė renkasi vienokią ar kitokią valdžią, leidžia pamatinės politinės tikrenybės – to, ką senovės graikai vadino politeia („režimo“, „politinės santvarkos“ ir „kultūros“ sampratų visuma) – analizė.
Politeia sampratą taip pat padeda nusakyti tai, kas turima galvoje, pavyzdžiui, kai ikirevoliucinė Prancūzija vadinama Ancien Régime. Suvokti, kas yra visuomenės politeia, vadinasi, suvokti, koks žmogaus tipas įkūnija tos visuomenės idealą. Jane Austen romanų džentelmenas?
Aristokratiškasis JAV žemvaldys pietietis iš Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“? Sėkmingas, darbštus, sąžiningas ir dievobaimingas protestantiškos dvasios verslininkas? „Paprastas žmogus“ – sunkiai besiverčiantis, bet pilietiškas, doras ir demokratiškas?
Televizinėje XXI a. pradžios Lietuvoje tai nei aristokratas, nei verslininkas, nei „paprastas žmogus“. Tai pirmiausia „žvaigždė“. Tas, kuriam pavyko išpopuliarėti, nesvarbu kaip. Dažniausiai – vulgariai ir bukai, bet svarbiausia, kad masinė auditorija atpažintų kaip „žvaigždę“. Kaip kokį nors Arūną Valinską ar Andrių Šedžių, šalia kurio net Selas gali atrodyti tinkamas kandidatas į ministrus pirmininkus ar prezidentus.
Visuomenė įsimylėjo „žvaigždes“, ir šis jos posovietinis kultūrinis idealas dabar natūraliai aprėpia politinius vertinimus ir prioritetus. Politikų kalvė šiandien yra ne ten, kur ugdomas visuomenės lyderių prestižas ir autoritetas, bet ten, kur nutiestas „kelias į žvaigždes“. O jame nėra kliūčių nei menkystoms, nei neišmanėliams. 2008-aisiais „Tautos prisikėlimo“ partijos fenomenas pavaizdžiai liudijo, kad mūsų politika išgyvena „žvaigždžių epochą“. Darbo partijos sėkmė per šių metų savivaldos rinkimus ir ypač V. Uspaskicho gebėjimas pasiekti puikių rezultatų Vilniaus mieste patvirtino, kad televizijos žvaigždžių politika tebėra populiari.
Ko gero, tam tikra išimtis populistinėje televizinėje politikoje yra dabartinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Jo vieša laikysena prieštarauja vyraujančiai televizijų šou madai. Nors jo vadovaujama Tėvynės sąjunga jau daugiau nei pusę kadencijos išlaiko Vyriausybės kontrolę ir gana gerai pasirodė per pastaruosius savivaldos rinkimus. Nepopulistiniu lyderiu laikytinas ir dabartinis Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius, kuriam kol kas pavyksta užtikrinti savo partijai vietą populiarumo viršūnėse. Tačiau ir socialdemokratai, ir konservatoriai-krikdemai turi esamų ar buvusių lyderių, kurie kur kas labiau stengdavosi mokėti duoklę televizinei kultūrai: Ireną Degutienę, Gediminą Kirkilą. O ką jau kalbėti apie žemesnio rango veikėjus.
Kodėl Lietuvoje blogiau nei Vakaruose
Vis dėlto aptartais atžvilgiais Lietuvos viešoji erdvė per daug neišsiskiria iš visuotinai sužvaigždėjusio ir tikro politiškumo netenkančio Vakarų pasaulio. Lietuvos išskirtinumas tas, kad politikos nykimas ir užsižaidimas televiziniais bei apskritai komunikaciniais blizgalais joje vyksta ne tik neturėjus demokratinės politikos ir politinių idėjų tradicijos, bet ir paveldėjus iš sovietmečio politinį mąstymą bei gyvenimą iškraipančius stereotipus.
Antai Vakaruose jau ne vieną dešimtmetį ginčijamasi dėl „ideologijų pabaigos“, politinių partijų vaidmens ir pobūdžio kaitos, „kairės – dešinės“ likimo, politiškumo netekties, demokratijos turinio išgarinimo bei jos virtimo „procedūrine“ santvarka ir t. t. Lietuvos padėtis šiuo požiūriu daug prastesnė, nes visų tų dalykų, dėl kurių nykimo ir nuosmukio Vakaruose nuogąstaujama, čia 50 metų apskritai nebuvo.
Vakaruose galima nuogąstauti dėl politikos nykimo ir susmulkėjimo bei politinės klasės prastėjimo. Lietuvoje net nėra ko apraudoti: LTSR buvo ūkinis ir administracinis, o ne politinis vienetas. Visuomenė negyveno politinio gyvenimo – jo galimybę atėmė okupacija, o prigimtinis žmogaus politiškumas buvo nukreipiamas į nepolitinius dalykus: krepšinį, liaudies kultūrą ir t. t. Politinės klasės tokiomis sąlygomis neišugdysi.
Taip, sovietinė partinė nomenklatūra turėjo valdymo įgūdžių, bet jos mąstymas buvo ne politinis, o ūkinis ir administracinis. Tai buvo ne politinė klasė, o ūkininkų, administratorių ir propagandininkų elitas. Mūsų visuomenė įprato, kad valdymas yra ne politika, bet ūkininkavimas ir administravimas. Matyt, su tuo susijęs ir Algirdo Brazausko populiarumas. Kai Hannah Arendt sako, jog viduramžių visuomenė buvo apolitiška, tai absoliučiai tinka ir sovietinei visuomenei. Ir dabartiniam posovietiniam kvazifeodalizmui.
„Didžiausia bėda, kad šalį ir toliau valdo 1985–1989 m. personažai arba dabar jau subrendę buvę komjaunuoliai. Šį žodį vartoju kaip dvasinio bestuburiškumo apibrėžtį, ne vien kaip priklausymą komjaunimo organizacijai“, – rašo politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė. Jo žodžiais, „tokių jaunų komjaunuolių pilnas Lietuvos politinis elitas“.
Šiandienos Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, politiką visuotinai keičia vadybos ir administravimo technikos. Tačiau aplinkybės panašios, o priežastys skirtingos. Vakarams depolitizacija – nenauja ir nenutylima grėsmė. Kaip jau senokai pastebėjo Carlas Schmittas, „nėra nieko šiuolaikiškesnio nei kova su politiškumu. Turinčios likti tik organizacinio ir techninio bei ekonominio ir socialinio pobūdžio užduotys [...] Šiandien vyraujantis techninio ir ekonominio pobūdžio mąstymas nebepajėgus suvokti politikos idėjos.“
Šią C. Schmitto kadaise diagnozuotą politikos būklę su dabartinių demokratijų ypatybėmis susieja vis ta pati „kova su politiškumu“ – vyraujantis technokratinis požiūris į visuomenės ir valstybės gyvenimą, jo tikslus ir iššūkius.
Demokratijai nepalankų šios būklės suvokimą Lietuvoje apsunkina tai, kad kai iš įpročio vis lygiuojamasi į Vakarus, dažnai kone visa, kas būdinga senosioms Vakarų demokratijoms, nekritiškai priimama kaip siekiamybė ar bent jau norma ir Lietuvai. Stereotipinis politinis mąstymas šiandien skelbia: jei kas nors blogai Vakarų Europoje arba JAV, vadinasi, neturime sukti galvos, susidūrę savo krašte su panašiais reiškiniais. Tačiau Vakaruose politikos nuosmukis bent jau suvokiamas kaip grėsmė tradicinei demokratijai bei respublikai. Ši problema ir akademiniu lygmeniu Vakaruose nagrinėjama kaip reiškinys, kuriam reikia dėmesio. Tuo metu Lietuvos akademijoje, o iš dalies ir viešojoje erdvėje, šiuo klausimu dažniau tvyro tyla, nei girdėti argumentų ir nuogąstavimų.
Kodėl trūksta politinio mąstymo
Atsakant į šį klausimą, labiausiai tiktų klinikinė metafora. Kai ligą sukelia reikiamų elementų trūkumas organizme, gydytojas turi nustatyti tą trūkumą, pasakyti diagnozę ir skirti gydymą, o ligonis turi suvokti ir pripažinti esąs ligonis. Kai valstybės organizmui trūksta politiškumo, bet tai nepripažįstama, arba diagnozė nepasakoma, o jei pasakoma, pacientas jos nesupranta ir netiki gydytojais, gydymas tampa iš esmės neįmanomas.
Kai dėl tamsumo ar intereso netikima tais, kurie išmano politiką ir politinių ligų gydymą, imama naiviai kliautis „liaudies medicina“. Ji dažniausiai tik padeda politinei ligai toliau progresuoti. Nes ji įtikina „111 dienų“ užkeikimais ir tokiais „vaistais“ ar gelbėtojais, neva prikeliančiais iš ligos patalo, kaip Vytautas Šustauskas arba Arūnas Valinskas.
Į žinovų – politiškai išprususios šviesuomenės – diagnozes neįsiklausoma dėl tamsumo arba intereso. Koks gali būti interesas atmesti politikos išmanymu, o ne politine nuomone grįstą diagnozę? Tai praktinis, kasdienis nomenklatūros interesas, susivedantis į jos savisaugos instinktą: išlaikyti esamą padėtį ir jos garantuojamą savo statusą. Nomenklatūrai labai patogūs politikai iš ekrano ir neapsiplunksnavęs, bet karjerizmo persmelktas jaunimas. Tokie politikai stokoja išmanymo, jais nesunku manipuliuoti, realius sprendimus jie palieka „vadams“, taip pat aukštosios valdininkijos ir politikos ūkininkų („brazauskininkų“) aljansui.
Šiuo atžvilgiu mūsų posovietinė valdžia yra didžiausias šviesuomenės priešas. Nomenklatūros atsakymas į šviesuomenės politines diagnozes Lietuvoje visada buvo ir tebėra tas pats: „Cit, tylėkit, nes jūs tik kalbate ir nieko nesiūlote, o mes dirbame. Jūsų kalbos mums trukdo dirbti.“
Pirmas žingsnis, norint keisti esamą padėtį, yra suvokimo keitimas.
Pirma – suvokimas, tik tada – veiksmas, o ne atvirkščiai. Suvokimą padeda keisti vieša politinė ir socialinė kritika. Ji turi du dėmenis: normatyvinį (kaip turėtų būti) ir kritinį bei diagnostinį (kas blogai). Normatyvinis dėmuo nėra politinio veiksmo programa ir siūlymas. Kaip medicinoje yra fiziologija (norma) ir patologija (liga), taip ir čia yra politinė norma ir ja grįsta politinės esamybės kritika bei politinės ligos diagnostika. Kai sakoma „jūs tik kritikuojate, bet nieko nesiūlote“, politinė diagnostika brutaliai paneigiama ir atmetama. Nes jos kritinė dalis suniekinama („tik kritikuojate“), o normatyvinė dalis (politikos fiziologija) atmetama dėl to, kad ji savaime nėra konkrečių politinių veiksmų programa („nieko nesiūlote“). Taip valdančioji nomenklatūra ginasi nuo šviesuomenės kritikos ir kartu užkerta kelią brandesniam politikos suvokimui.
Kodėl neturime politinės klasės
Tamsumas trukdo formuotis politinei klasei dar ir todėl, kad tamsuoliškas politikos (ne)suvokimas išplauna tuos kriterijus, kuriais vadovaujantis įmanoma tikrų politikų atranka, ir neleidžia jų viešai nagrinėti. Koks esminis požymis skiria politinę veiklą ir pašaukimą nuo biurokratinės veiklos? Pažiūros! Ko labiausiai trūksta mūsų visuomenės politiniam sluoksniui? Pažiūrų.
Politinės pažiūros skleidžiamos, paisomos ir įtvirtinamos dviem lygmenimis: retoriniu ir ekspertiniu. Retoriniu lygmeniu jomis turi vadovautis ir jas skleisti politikai, siekiantys atstovauti tautai, bendruomenei ir įgyvendinti pažiūromis grįstus politinius projektus. Su minėtais projektais, vizijomis, kalbomis ir analize turi dirbti politikai ekspertai bei jų patarėjai – tos srities žinovai.
Kas per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje nuveikta šiais dviem lygmenimis? Jie abu neįtikėtinai sužlugdyti arba neugdomi ir nebrandūs.
Politikai vadovaujasi maksima, kad „svarbu darbai, o ne žodžiai“. Tačiau kai nelieka politiškai reikšmingų žodžių, nelieka ir reikšmingos politikos. Su šūkiu apie „nesvarbius žodžius“ prasminga eiti vadovauti gyvulių ūkiui, o ne valstybei. Šerti ir ganyti reikia kiaules ir avis; valstybės piliečiams pirmiausia reikia sakyti, ką ir kodėl galvoji. Net jei populiarumas („pasitikėjimas“) ir be kalbų būna labai didelis.
Ekspertiniu lygmeniu padėtis nėra geresnė: čia taip pat geidžiami veikiau prisitaikėliai nei pažiūras ir principus turintys žmonės. Politinio atstovavimo lygmeniu stengiamasi įtikti auditorijai ir sakyti tik tai, ką ji nori išgirsti, pažiūras ir principus – jei jų apskritai esama – paslepiant taip giliai, kad jų niekaip neužčiuopsi. Ekspertiniu lygmeniu labiausiai vertinami žinovai, turintys daugiausia depolitizuoto biurokrato savybių. Vertinamas ne jų principinis gebėjimas sieti žinias su pažiūromis, bet lojalumas viršininkams ir pastangos būti „nematomiems“.
Kyla klausimas: kur mūsų body politic (liet. „politinio kūno“) galva? Galva turi turėti politinius veido bruožus. Jų nematyti. Be pažiūrų ir principų apsieinančios mūsų politikos „veidas“ yra lygus. Kaip sėdmenys. Mimikriškai slopinamus mūsų politinės bendruomenės ir valstybės bruožus užgožia administracinio ir ūkinio vieneto bruožai – kaip sako V. Mitė, „nepriklausoma LTSR“.
O jei jau LTSR, tai galime prisiminti ir marksizmo-leninizmo klasikų teiginius apie revoliucinę būklę, kai „viršūnės“ valdo senais metodais ir neprisitaiko prie naujų reikalavimų, o „apačios“ nebenori gyventi, kaip gyvenusios. Lietuvoje revoliucinių pokyčių, kurie lemtų normalios demokratinės politinės klasės atsiradimą, nėra dėl kelių priežasčių: socialinių ir politinių, istorinių ir vienos institucinės, susijusios su valstybės galimybėmis.
Pirma priežastis ta, kad, trumpai tariant, išprusę, protingi ir sąžiningi žmonės paprasčiausiai arba vengia politikos, arba lieka bejėgiai ką nors pakeisti. Žinoma, yra išimčių, bet esminę problemą interviu delfi.lt šiuo atžvilgiu gerai suformulavo prezidentas Valdas Adamkus: „Tikroji krizė yra tai, kas vyksta mūsų politiniame gyvenime [...] Kalbėjausi su aukštos moralės ir didelės inteligencijos žmonėmis, klausiau jų, ar jie sutiktų eiti į Seimą ir mėginti keisti padėtį. Jie atsakė nematą prasmės, nes liktų Seime mažuma ir neturėtų jokios įtakos. Minėti žmonės sakė geriau dirbsią savo darbus ir nemėginsią kandidatuoti ten, kur būti nėra nei prasmės, nei garbės.“
Esami politikai dažnai stokoja tikro politiko savybių ir dorybių – to, kas politiką daro tikru valstybininku. Kokybiškesnės politinės klasės – valstybininkų – ugdymas nevyksta, nes nei politinė sistema, nei aukštojo mokslo (elito formavimo) sistema nėra tam pritaikyta ir nekelia sau tokių tikslų. „Daugelis mąstytojų, pradedant Platonu, bandė aprašyti, kas yra valstybininkas. Valstybininkas yra tas, kuris 50 proc. skiria savo egoistiniams poreikiams ir 50 proc. atiduoda bendruomenei; tas, kuris galvoja ne tik apie savo piniginę, ūkį ar šeimą, bet ir apie valstybę. Lietuvoje tokių žmonių nėra“, – sako filosofas A. Šliogeris.
Jis įvardijo ir šios padėties istorinę priežastį bei jos dabartinius padarinius: „Priežastis aiški: 400 metų vergijos. Lietuva yra okupuota nuo Liublino unijos laikų. Lenkų okupacija tam tikru atžvilgiu buvo dar žiauresnė nei bolševikų, nes ji pakirto tautos šaknis. Politinė klasė buvo sunaikinta. Etninis substratas paverstas vergais [...] Lietuvių tauta buvo užšaldyta feodalinėse struktūrose, kurioms būdinga silpna centrinė valdžia ir vietos kunigaikštukų viešpatavimas. Ir dabar visa tai atsikuria [...] Reali valdžia persikelia į rajonus, kur valdo provincijos „kunigaikštukai“: merai, savivaldybių valdininkija, klebonai. Jie yra dabartiniai feodalai.“
Šią padėtį galėtų keisti politiškai ir pilietiškai mąstanti visuomenė, tačiau bėda ta, kad posovietinė Lietuvos visuomenė paskendusi privačiuose namų ūkių reikaluose ir nereikalauja respublikoniškų dorybių nei iš savęs, nei iš savo atstovų. Štai ką sako poetas ir publicistas Tomas Venclova: „Lietuviai buvo (daugelis iš esmės norėtų likti) valstiečių, būrų tauta. Miesto kultūra dažnai laikoma svetima (lenkiška, žydiška...) ir net pavojinga, tvirkinančia. O tarp būrų visada stipri tendencija, kurią pavadinčiau „buožiška“. Žodį buožė išpopuliarino komunistai, bet sugalvojo ne jie, o paprasti Lietuvos valstiečiai (komunistai išrado tik žodį išbuožinimas). Buožė – tai žmogus, beveik neturįs kitų interesų, tik savo šimtą margų (ar šiaip jau privačią valdą) ir bričką (dabar jau jachtą, „Ferrari“ ar bent BMW).“
Kai visuomenė tradiciškai rūpinasi šimtu margų ir brička, o valdžia – tuo, kad politikos erdvei nebūtų pradėti taikyti tikri politiniai reikalavimai, valstybė užsikonservuoja apolitiškos būklės tęstinume. Jei Lietuva būtų šiek tiek didesnė ir turtingesnė, jei joje galėtų veikti daugiau vadinamųjų smegenų centrų, institutų, patarėjų komandų, politikams galbūt nereikėtų žūtbūt veržtis tapti parlamentarais, ministrais ar merais dėl pakankamų pajamų ir darbo, kuriam reikia politinės kvalifikacijos bei patirties.
Tačiau Lietuvoje politikų gerovė ir išgyvenimas, deja, priklauso nuo aukštų postų, o ne nuo smegenų. Todėl daug kas ir iš pragmatinių išskaičiavimų nesirenka politinės karjeros. Praradę aukštesnius politinius postus žmonės, turintys neprastus intelektinius ir profesinius gebėjimus, atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai darbą pagal ankstesnius profesinius įgūdžius rasti nelengva, o politikoje gerai mokamo eksperto darbo vietų beveik nėra. Ši praktinė aplinkybė žlugdo ir taip prastas profesionalios bei intelektualios politinės klasės formavimosi perspektyvas.