Su Majdu susitinkame jo namuose, pačiame Vilniaus centre, visai šalia prezidentūros. Vaikinas prisistato sako vadinti jį Marku, nes lietuviams sunkiai sekasi ištarti jo tikrąjį vardą.
„Esu pusiau siras, pusiau kanadietis, gyvenau tarp abiejų valstybių. Mano šeima, tėvai, seneliai, yra iš Sirijos, todėl su šia šalimi jaučiu daug artimesnį ryšį, kadangi užaugau arabiškoje kultūroje“, – pasakoja jis.
Lietuvoje jis jau daugiau nei 5 metus, Vilniaus universitete baigė medicinos studijas, o dabar atlieka rezidentūra Lazdynų ligoninėje.
„Visada norėjau pabandyti ką nors nauja, o draugai pasiūlė Lietuvą, sakė, kad čia atrasiu naują pasaulį. Vilniaus universitetas yra aukštai reitinguojamas, visada norėjau padėti žmonėms, todėl atvykau čia mokytis medicinos“, – pasakojo pašnekovas.
Jis tikina, kad pamilo mūsų šalį ir nors turėjo galimybę karjerą daryti Prancūzijoje ar kitose šalyse, pasirinko Lietuvą.
„Esu čia, nes tikiu Lietuva, tikiu, kad ateitis čia bus šviesi. Labai stebina, kaip greit vystėsi Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo, – dėstė jis ir paklaustas, kuo jam čia taip patinką, atsakė. – Žmonės čia yra labai draugiški, atviri ir pagarbūs. Jie labai smalsūs ir darbštūs, išradingi bei sunkiai dirbantys. Todėl esu įsitikinęs, kad Lietuvos laukia labai šviesi ateitis.“
Sujaudino tautiečio istorija
Lazdynų ligoninėje dirbantis Markas turėjo progą pabendrauti su savo tautiečiu, kurį negalintį paeiti praėjusią savaitę savanoriai aptiko Varėnos rajono miškuose.
„Per Kūčias man paskambino lenkų žurnaliste, su kuria susipažinau dirbdamas mediku pabėgėlių stovyklose kaip maltiečių savanoris. Ji pasakė, kad radome šį žmogų, sirą, miške, kuris yra sušalęs, jis negali paeiti. Jis buvo nuvežtas į Lazdynus skubiai pagalbai suteikti, o ten aš dirbu. Labai supanikavau, mane sukrėtė ta istorija“, – kalbėjo jis.
Visgi miške aptiktas Waelis atsipirko be rimtesnių sužalojimų, jis jau išleistas iš ligoninės. Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo vyro neišsiųsti iš Lietuvos, pradėtos prieglobsčio prašymo procedūros.
Su tautiečiu ligoninėje kelis kartus bendravęs Markas pasakojo, kad Waelis gyveno pietinėje Sirijos dalyje, kur prieš kelis mėnesius susiformavo ir siautėti pradėjo nauja teroristų grupuotė.
„Waelis Sirijoje gerai gyveno. Tačiau tie teroristai jam pradėjo grasinti, deja, dėl tų įvykių jam teko palikti šalį. Visi žmonės, nesvarbu, tu europietis, amerikietis, afrikietis, tu būsi priverstas elgtis taip pat tokiose aplinkybėse“, – sakė Markas.
Siras, susiviliojęs pažadais apie nesudėtingą kelionę į Europą per Baltarusiją, nuskrido į Minską. Tačiau ten teko susidurti su žiauria realybe – iš pradžių bandė kirsti Lenkijos sieną, tačiau buvo išmestas atgal.
Markas iš savo tautiečio išgirdo apie žiaurų baltarusių pareigūnų elgesį su migrantais, šie esą atima telefonus, vertingus daiktus, kartais net rūbus, uždaro narvuose ir pjudo šunimis.
„Baltarusijoje jį primušė. Visas jo kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Joks žmogus negali toliau gyventi tokioje situacijoje. Todėl jis bandė patekti į Lietuvą. Dėl įgimtos problemos su kojomis jis nebegalėjo paeiti, jis buvo įstrigęs ir tada tie savanoriai jį išgelbėjo“, – pasakojo Markas.
Lietuva – vertybinėje kryžkelėje
Jaunasis medikas akcentavo, kad migrantai neateina norėdami pašalpų ar siekdami tapti svetimų valstybių išlaikytiniais – jie nori dirbti ir užsidirbti, prisidėti prie geresnės valstybės kūrimo. Pasak jo, tereikia pasidomėti daugybe jau atliktų mokslinių tyrimų, visų jų išvados vienareikšmiškos – migrantai tik sustiprina valstybių, kurios juos priima, ekonomikas.
„Jie nori pasirūpinti savo šeimomis ir susikurti geresnę ateitį. Ir turite suprasti, kad pabėgėliai nėra grėsmė. Jie sprendžia ekonomines ir valstybių senėjimo problemas. Bet svarbiausia, jie nori taikos, jie bėga nuo karo, bado ir smurto, – aiškino pašnekovas. – Juk ne visi migrantai keliauja į Europą. Dauguma jų eina į kaimynines valstybes. Bet jos perpildytos. Todėl jie eina toliau.“
Jis pripažįsta, kad tarp migrantų, kaip ir visur kitur, pasitaiko blogų žmonių, kurie sugadina bendrą įvaizdį. Tačiau tokių – mažuma. Markas ragina Lietuvos politikus gerbti žmogaus teises ir neleisti tūkstančiams žmonių mirti prie sienos su Baltarusija.
„Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad tai, ką sakau, nėra puolimas Lietuvos atžvilgiu. Tai sakau tik dėl to, kad myliu Lietuvą ir čia gyvenu jau ilgai. Tik noriu, kad žmonės pabandytų bent suprasti kitokį požiūrį. Lietuva dabar stovi kryžkelėje. Politikai turi pasirinkimą, ar jie leis migrantams, įstrigusiems prie sienų badauti, sušalti ir mirti? Tūkstančiai gali mirti prie Lietuvos sienos. Tai labai svarbus momentas ir taip lems, kaip juos prisimins istorija. Ar jie padės žmonėms, ar jie leis jiems mirti.
Tokios šalies kaip Lietuva, kuri gerbia žmogaus teises, politikai turėtų parodyti daugiau empatijos migrantams. Niekada neabejojau lietuvių žmogiškumu. Daugybė lietuvių, su kuriais bendrauju, jie labai empatiški migrantų atžvilgiu. Yra žmonių, kurie bijo. Bet negali smerkti žmogaus dėl to, kad jis nėra apsišvietęs tais klausimais. Nes kai neturi pakankamai informacijos apie kai kuriuos dalykus, natūraliai, jauti baimę, o iš baimės kyla neapykanta“, – kalbėjo užsienietis.
Paklaustas, kodėl šie žmonės kerta sieną neteisėtai, bet nebando į šalį atvykti legaliai, kaip tą padarė pats Markas, šis rimtu veidu atsako:
„Žinote, aš pats čia atsigavau neteisėtai ant skraidančio kilimo, taip visi mes keliaujame Viduriniuosiuose Rytuose, – papokštauja jis ir tada jau rimtai tęsia. – Tai labai ilgai užtrunka. Prašyti prieglobsčio yra sudėtinga. Laukti reikia labai ilgai, o kai esi tokioje situacijoje, negali sau to leisti. Todėl daug žmonių bando įveikti Viduržemio jūrą, daug jų žūsta jūroje, tarp jų yra net mano draugų. Jie paskęsta, jie skęsta su kūdikiais ir vaikais, bet vis tiek rizikuoja.“
