Remiantis žurnalo „Reitingai“ atliktos elito apklausos duomenimis, įtakingiausias visuomenininkas Lietuvoje jau penktus metus iš eilės yra Vilniaus universiteto istorikas Alfredas Bumblauskas. Į antrą vietą pakilo kunigas Ričardas Doveika, kuris pernai buvo trečias.
O trečias šiemet šioje apklausoje yra tarptautinių santykių ekspertas Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala. Šis jaunas profesionalas šiemet buvo sulaukęs prisijungti prie prezidento Gitano Nausėdos komandos, ir tapti šalies vadovo patarėju užsienio politikos klausimais, tačiau nusprendė likti politologu.
Į ketvirtą vietą iš septintos, pagal elito apklausą, pakilo režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Viena pozicija žemiau negu pernai liko jos kolega Oskaras Koršunovas. Į šeštą vietą iš aštuntos pakilo arkivyskupas Gintaras Grušas.
Pirmame įtakingiausių visuomenės veikėjų dešimtuke taip pat yra politologas Lauras Bielinis, edukologė Austėja Landsbergienė, žurnalistas Algimantas Čekuolis ir kunigas Algirdas Toliatas.
Žiūrint į reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos, kurią atliko „Spinter tyrimai“, duomenis, rezultatai atrodo kiek kitaip. Visuomenės nuomone, įtakingiausias visuomenininkas yra A. Čekuolis, antroje vietoje yra istorikas A. Bumblauskas, o trečioje – dirigentas Donatas Katkus. Už juos pasisakė atitinkamai 27,3 proc., 22 proc. ir 18,6 proc. respondentų.
Apklausoje – išskirti autoritetai elitui ir visuomenei
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė, politologė Irmina Matonytė paaiškino, kad įtaka paprastai yra matuojama remiantis dviem kriterijais: organizacijoje arba institucijoje užimama pozicija, kuri leistų veikti sprendimus, kurie visuomenei yra svarbūs, ir asmens gebėjimu savo nuomone, ekspertinėmis žiniomis, daryti poveikį.
„Mūsų aptariamos grupės atžvilgiu kalbame daugiau apie antrąjį aspektą – įtaką, kaip asmens sugebėjimą, motyvaciją, norą veikti vertybes, skleisti pažiūras, nuomonę. Galime tą sieti su socialinio pokyčio siekimu arba su tradicijos įtvirtinimu“, – sakė I. Matonytė.
Mokslininkė iš šios apklausos duomenų labiausiai išskyrė L. Kojalos atsiradimą aukštose pozicijose.
„Čia yra įdomūs du dalykai. Tai yra amžius, jis yra jaunas mokslininkas. Tai rodo ir jaunesnių autoritetų pripažinimą. Šią tendenciją susiečiau ir su neatsitiktiniu jaunojo ministro Virginijaus Sinkevičiaus delegavimu į Europos Komisiją. (…)
Kitas dalykas – pagal tą sritį, kurią jis atstovauja, jis nėra menininkas, humanitarinių mokslų atstovas. Jis yra tarptautinių santykių specialistas. Tokių specialistų atsiradimas trejetuke bendrai yra susijęs su mūsų valstybės tapatybe ir pagrindiniais rūpesčiais“, – sakė I. Matonytė.
Pasak politologės, mūsų lietuviška tapatybė yra susijusi mūsų nacionaliniu tautiškumu, kurį istorikas A. Bumblauskas atviriau nei kiti istorikai supranta.
„Taip pat yra katalikiška tapatybė, kurią tradiciškai atstovauja kunigas R. Doveika, kuris yra daugiau atjautos žmogus. O L. Kojala įneša tą tarptautinę dimensiją. Lietuva jau yra globali Lietuva, bet vis dėlto mūsų mąstymas, mūsų saugumo situacija vis tiek turi būti įgyvendinama mūsų nacionalinio išmanymo rėmuose.
L. Kojala atspindi tą tarptautinės situacijos supratimą, adekvatų vertinimą, nors jo komentaruose galima atpažinti liberalią liniją tarptautinių santykių interpretacijoje, nors jis labai tiesiogiai nesiangažuoja nei vienai stovyklai, kalbant apie vakarietiškas vertybes“, – sakė I. Matonytė.
Pasak politologės, visuomenės nuomonės pasirinkimas gali būti susijęs su tuo, kiek tie asmenys yra viešai matomi ir girdimi.
„Žmonės renkasi pagal tai, ką jie nori girdėti, kokios temos jiems rūpi. Kita vertus, tai priklauso nuo to, kokiais kanalais ta informacija jiems yra prieinama. Tai yra masinės žiniasklaidos, socialinių tinklų produktai. A. Čekuolio atveju galime kalbėti apie tam tikrą inerciją visuomenės nuomonėje“, – sakė I. Matonytė.
Istorikas sąmoningai nesikiša į ginčus dėl istorinės atminties
Istorikas A. Bumblauskas, nors ir jau tradiciškai šioje apklausoje, elito akimis, tampa įtakingiausiu visuomenininku, vis dar stebisi, kaip tie vertintojai susidaro tokią nuomonę.
„Čia dabar? Stebiuosi, tikrai savęs taip nevertinu, ir tikrai nežinau, kur aš esu toks įtakingas“, – stebėjosi A. Bumblauskas.
Istorikas į šį įvertinimą žiūrėjo filosofiškai.
„Šitame pasaulyje viskas gali apsiversti, vienu metu būsi keliamas ant rankų, kitu atveju būsi trypiamas kojomis į žemę, kas su manimi yra ne kartą ir buvę“, – sakė A. Bumblauskas.
Šiais metais, ypač paskutinį mėnesį, labai aktyviai verda diskusijos istorinės atminties vertinimo temomis. Įtakingiausiu laikomas istorikas teigė sąmoningai nesikišąs į šituos ginčus. Pasak jo, tais klausimais ir patys istorikai neturi bendros nuomonės.
„Istorikų cechas yra labai suaižėjęs, dėl to labai neaišku, kaip reikėtų elgtis. Politikams yra labai sunku ką nors pasirinkti, nes istorikų nuomonių yra kiek tik nori, bendro strateginio sutarimo nerasta, ir nelabai kas jo ieško. Dėl to tai ir yra problema“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Jis siūlo atkreipti dėmesį – viena besiginčijančių stovykla remiasi vienais autoritetais, kita – kitais.
„Niekas neapsibrėžia mąstymo prielaidų, politinių priklausomybių . Dabar nepaprastai sudėtinga diskutuoti. Aš sąmoningai nesikišu“, – sakė A. Bumblauskas.
Jo manymu, šia tema turėtų diskutuoti istorikai.
„Bet tai turi būti labai rimta diskusija, kuri būtų be jokių politinių ir visuomeninių isterijų“, – sakė A. Bumblauskas.
Istoriko vertinimu, į tuos pačias istorijas aplinkybes gali būti žiūrima ne iš vieno požiūrio kampo.
„Auka ir budelis niekada istorijos nevertins taip pat. Dėl to, kol pas mus visuomenė neras tam tikrų sutarimų, tol nebus apskritai suvokimo, kad kai kuri bendruomenė gali mąstyti apie tą patį įvykį vienaip, dėti pliusus, o kita sakyti minusus“, – sakė A. Bumblauskas.
Istorikas pateikė 1941 m. Birželio sukilimo pavyzdį.
„Daliai tautininkiškai nusiteikusių lietuvių tai yra heroizmo apraiška, o daliai Lietuvos visuomenės, žydams, tai yra baltaraiščių renginys. Žydai sako, kad visi žydšaudžiai buvo baltaraiščiai. Tiesa, ne visada sakoma, kad visi baltaraiščiai buvo žydšaudžiai. Tas irgi yra teisybė.
Vienas istorijos taškas, o turime du skirtingus vertinimus. Mes net neturime šitų įvykių normalios kronikos. Dėl įvykių nesutariama, ar jie buvo ar nebuvo. O ką daryti tada? Kaip čia diskutuoti?“, – retoriškai klausė A. Bumblauskas.
Pasak jo, jo profesinės gildijos žmonės yra bandę diskutuoti tokiais jautriais klausimais.
„Aš labai pasitikiu mūsų išeivijos istoriku Sauliumi Sužiedėliu, kuris yra dalyvavęs Emanuelio Zingerio vadovaujamoje Holokausto tyrimų komisijoje. Yra bandymų, bet, atkreipkite dėmesį, yra bendros išvados, bet ir jomis nepasitikima“, – sakė A. Bumblauskas.
Doveika: nesame tie, kurie trokštame nustumti mūsų valstybę į atsilikimą
Kunigas R. Doveika teigė norįs tarti nuoširdų ačiū už tai, kad jį pastebi.
„Tokie įvertinimai dar kartą parodo, kad mes, kurie atstovaujame krikščioniškoms vertybėms, tikintys žmonės, kurie mylime savo kraštą, gerbiame savo kultūrą, istoriją, kiekvienas prisidedame prie savo krašto klestėjimo, būdami krikščionys, su visu savo vertybiniu lobynu ir stuburu, nesame tie, kurie trokštame nustumti valstybę į atsilikimą, arba būti klestėjimo stabdžiu“, – sakė R. Doveika.
Kunigo manymu, krikščionybė, tikėjimas, bendražmogiškos, prigimtinės vertybės visuomet buvo inovatyvios, leidžiančios judėti menui, kultūrai, politikai, visuomenės reiškiniams.
„Visuomet buvome ir esame žmogaus pusėje, išpažindami vieną labai nuostabią tiesą, kad egzistuoja Dievas, mes esame kūriniai, ir kiekvienas žmogus yra tiesa, kurios niekas negali paneigti“, – sakė R. Doveika.
Kunigas mato ilgesį žmonėse priminimui, kad savo vertybinio stuburo dėka galime „išlikti ištikimi tam, kuris yra šalia“.
„Esu giliai įsitikinęs, kad tas, kuris tiki Dievą, niekada nepastums kito žmogaus. Ir tas, kuris kalbasi su Dievu, visą laiką susikalbės su kitu žmogumi“, – sakė R. Doveika.
Kunigo nuomone, tai, kad visuomenė atkreipė dėmesį į vertybiškumo poreikį viešajame, santykių gyvenime, ir parodė žaizdas, kurias dabar turime.
„Mes nesusikalbame ir stumdome vienas kitą, konkuruojame. Šiandieną yra tokia savotiška nauja dievybė – nepriekaištinga reputacija. Šitoje vietoje aš kartais pagalvoju, kad katalikų Bažnyčia yra daug inovatyvesnė, nes viešajame gyvenime neduok Dieve suklupsi su nepriekaištinga reputacija be teisės užimti pareigų, arba visuomet tave lydės tam tikras šešėlis, o kol pasaulyje stovės nors viena katalikų bažnyčioje, joje bus klausykla, tol bus pasakyta: suklysti žmogiška, taisytis yra išmintinga. Ir bus pasakyta: kelkis, eik, gyvenk, nebenusidėk“, – kalbėjo R. Doveika.
Kunigas sakė, kad jam yra labai smagu, kad jie, krikščionys, nėra bloškiantys savo valstybę į atsilikimą.
„Mes, vertybiniai žmonės, esame inovatyvios, technologiškai išprususios, apsišvietusios, apsiskaičiusios ir dvasingos visuomenės pusėje. Jeigu toks žmogus gali visavertiškai save išreikšti, tai manau, kad tai ir yra klestinti mūsų valstybė. Tas troškimas, ilgesys, kuriame mes visi esame, ir galime jį pasotinti. Nes kitą galime pasotinti tuo ilgesiu, su kuriuo išeiname daugelis žmonių ryte iš namų į viešąją erdvę, ir būname nesuprasti, atmesti, neišklausyti, neišgirsti, paversti statistiniais dėmenimis. Tas vidinis poreikis yra būtent rodantis, į ką galima ir reikėtų atkreipti dėmesį“, – sakė R. Doveika.
Įvertinimą vertina kaip pasitikėjimą
Politologas L. Kojala teigė, kad įvertinimas jam buvo maloniai netikėtas.
„Esu dėkingas pažymėjusiems mane apklausoje. Didelė garbė ir privilegija būti greta tokių iškilių asmenybių. Laikau tai visų šaunių kolegų Rytų Europos studijų centre, taip pat Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), ilgametės veiklos pripažinimu“, – teigė L. Kojala.
Pasak jo, tai įrodymas, jog tarptautinė politika mums yra įdomi, su tuo dirba vis daugiau puikių žurnalistų, vystosi vakarietiška diskusijų kultūra.
„Be to, gyvename informacinio triukšmo amžiuje. Tą pačią akimirką vyksta daugybė procesų, daugelis jų – labai kompleksiški. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga yra be galo sudėtingas politinis mechanizmas, JAV vyksta nuolatinis jėgų persigrupavimas, mūsų regiono geopolitinė aplinka nėra rami“, – teigė L. Kojala.
Pasak politologo, natūralu, jog daugeliui žmonių nuolatos sekti ir gilintis paprasčiausiai nėra galimybių.
„Todėl, mano manymu, tarptautinės politikos analitikų misija – greta akademinių tyrimų, paskaitų studentams, publikacijų rengimo – ir yra išryškinti svarbiausius aspektus, tendencijas, suprantamai pakomentuoti aktualijas; kitaip tariant, prisidėti prie to, kad besiklausantieji ar skaitantieji turėtų geriausias prielaidas savo kritiškai nuomonei susidaryti.
Taip pat aptarti Lietuvos vietą ir ateitį šioje, pasiskolinant Zbigniewo Brzezinskio terminą, globalioje šachmatų lentoje. Todėl šį balsavimą vertinčiau nebūtinai kaip įtakos išraišką, o pirmiausiai pasitikėjimą prisidedant prie šios misijos įgyvendinimo – ir jausti tai man yra labai svarbu“, – teigė L. Kojala.