Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriai Alvydas Jokubaitis ir Vytautas Raždvilas, antradienį diskutavę apie istorijos politiką.

Pasak A. Jokubaičio, pirmosios stovyklos atstovai gali būti vadinami eurooptimistais, jie žavisi Lietuvos didžiąja kunigaikštyste ir pateikia ją kaip Europos Sąjungos prototipą. Prijaučiantieji šiai stovyklai tautinę valstybę suvokia kaip atgyvenusį ir kritikos vertą dalyką.

Kitai stovyklai priklauso euroskeptikai, ginantys tautinės valstybės idėją. Jie mano, kad 1918 m. lietuviai sukūrė naujo tipo valstybę, dialektiškai įveikusią ir peržengusią Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Jų įsitikinimu, modernioji Lietuvos tautinė valstybė pranoksta bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę suvereniteto, valdžios legitimacijos, demokratijos, laisvės, lygybės ir pilietybės požiūriu.

Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas
„Kai šiandien mes girdime aimanas ir skundus, kad mūsų jaunimas yra apolitiškas ir kad daugelis mano, jog ginti valstybę nėra savaime suprantama pareiga, tai, be jokios abejonės, mes raškome dvidešimt metų Lietuvos mokykloje vykdytos labai keistos istorijos politikos vaisius. Kaip gali žmogus aukotis dėl dalyko, kuris šiandien jam aiškinamas esantis atgyvena ir istorinis nesusipratimas? Kalbant labai paprastai, jeigu tu pirmiausiai mėginamas daryti europiečiu ir tavo lietuviškumas tampa antriniu dalyku, tai kodėl iškilus grėsmei, kad vėl atvyks svečiai iš Rytų, turėdamas tokią sąmonės struktūrą aš neturėčiau pabėgti į kokią nors Portugaliją? Aš noriu pabrėžti, kad istorija turi pasakišką galią užprogramuoti mūsų elgesį“, - sakė V. Radžvilas.

A. Jokubaitis: nesu euroskeptikas, bet...

Profesorius A. Jokubaitis teigia, kad šiuo metu Europoje vyksta istorijos neutralizacija ir depolitizacija, todėl liberalios visuomenės iš esmės neigia politinį santykį su istorija.

Kitaip tariant, šiuolaikiniam liberaliam europiečiui nepatinka žmones vienijantys patriotiniai sąjūdžiai, jie nenori kalbėti apie istorinės sąmonės formavimą ar diskutuoti religinius klausimais.

Šiuolaikinis liberalus europietis bėga į neutralią teritoriją ir teigia, jog visi požiūriai yra vienodai lygūs ir vertingi, tad iš esmės apie skirtumus viešumoje geriausia nutylėti.

Alvydas Jokubaitis
„Tai stipriausiai jaučia senojo žemyno religingi žmonės. Galima priminti garsųjį atsisakymą minėti krikščionybę Europos Sąjungos konstitucijos preambulėje, draudimą Prancūzijos valstybinėse mokyklose dėvėti religinę prasmę turinčius galvos apdangalus arba Kölno miesto teismo sprendimą žydų ir musulmonų vaikų apipjaustymą prilyginti kūno žalojimui. Andorai buvo pasiūlyta nenaudoti Kristaus Pantakratoro atvaizdo ant šalies euro monetos, Švedijos švietimo miniterija uždraudė per advento apsilankymus bažnyčioje su mokiniais minėti Kristaus vardą, Italijoje vyko diskusija dėl kryžiaus simbolio naudojimo mokyklose“, - pasakojo A. Jokubaitis.

Jo nuomone, savo istorijos politika Europos Sąjunga kai kuriais atžvilgiai panaši į Sovietų Sąjungą, nors A. Jokubaitis pabrėžia nesąs euroskeptikas.

„Aš nesu euroskeptikas, bet teko gyventi ir Sovietų Sąjungoje, ir Europos Sąjungoje. Nepaisant skirtumų, panašumai yra tokie: ir vieni, ir kiti kalba apie tautų suartėjimą, internacionalizmo reikšmę, naują istorinę žmonių bendriją, naujo turinio ir naujos formos valstybingumą, lygiateisių respublikų sąjungą, kritikuoja nacionalizmo atgyvenas. Ir aišku, prie kiekvienos naujos statybos būtinai reikia pastatyti plakatą, šlovinantį Sąjungos vaidmenį“, - teigė politologas.

Dvi stovyklos

A. Jokubaičio teigimu, pati Europos Sąjunga turi didelių kultūrinio tapatumo problemų. Pasak filosofo, Friedrich Nietzsche tokius politinius darinius vadino „niekatrųjų minia“: tai politinis darinys, garbinantis neutralumą ir kuriantis neutralią istoriją.

Profesorius teigia, kad Europos Sąjungos polinkis į neutralumą jau sukūrė istorijos politikos problemų Lietuvoje. Jo nuomone, tai susiję su Lietuvos didžiąją kunigaikštyste.

„Tarpukario metais buvo didžiuojamasi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija, tačiau Lietuvos didžioji kunigaikštystė nebuvo suvokiama kaip Europos Sąjungos prototipas. Buvo aiškiai suprantama, kad 1918 m. lietuviai sukūrė naujo tipo valstybę, dialektiškai įveikusią ir peržengusią Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Vyravo įsitikinimas, kad modernioji Lietuvos tautinė valstybė pranoksta bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę suvereniteto, valdžios legitimacijos, demokratijos, laisvės, lygybės ir pilietybės požiūriu“, - sakė A. Jokubaitis.

Tačiau šiandien, pasak profesoriaus, Lietuvos didžioji kunigaikštystė pristatoma kaip Europos Sąjungos prototipas, o modernioji tautinė valstybė suvokiama kaip atgyvenęs ir kritikos vertas dalykas.

„Dabartinis Lietuvos valstybės suvereniteto išskaidymas tarp Vilniaus ir Briuselio virsta dualistine Lietuvos istorijos samprata. Susiformuoja dvi skirtingos – besižavinčių Lietuvos didžiąją kunigaikštyste ir tautine valstybe – stovyklos. Eurooptimistai žavisi Lietuvos didžiąją kunigaikštyste, o euroskeptikai gina tautinės valstybės idėją“, - teigė filosofas.

LDK pristatoma neadekvačiai?

Profesorius V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tyrinėjimai yra pajungiami ideologiniam ir politiniam projektui, todėl kuriamas iškreiptas ir neadekvatus kunigaikštystės vaizdas.

„Pavyzdžiui mėginama interpretuoti, kad tai vos ne tautų draugystės sala, unikali Europoje, kai yra puikiai žinoma, kad Abiejų Tautų Respubliką galiausiai pražudė nesugebėjimas laiku suvokti tautinio ukrainiečių atgimimo. Bogdano Chmelnickio smūgis vis dėlto buvo mirtinas. Stačiatikių ir katalikų bajorų teises Žygimantas Augustas sulygino tik 1562 m., tuo tarpu mums piešiamas idealizuotas ir nudailintas vaizdelis, kuris su tikrove neturi nieko bendra“, - teigė V. Raždvilas.

Primenama, kad 1648 m. kilo didžiulis kazokų sukilimas prieš Abiejų Tautų Respubliką, vadovaujamas B. Chmelnickio. Sukilimai baigėsi tuo, kad kazokai metėsi į Rusijos glėbį ir pagal Pereslavlio taikos sutartį kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos. Rusijos imperijai sustiprėjus Abiejų Tautų Respublika galiausiai buvo padalinta.

Vytautas Radžvilas
Pasak V. Radžvilo, mažai kas supranta, kad minimos dvi istorijos mokyklos atsirado sovietmečiu, kai okupavus Lietuvą visi istorikai atsidūrė prieš alternatyvą: jie galėjo arba įrodinėti, kad tauta ir tautinė valstybė buvo istorinė klaida ir geopolitinis nesusipratimas, arba mėginti palaikyti šapokiškąjį istorijos pasakojimą.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasak filosofo, veikė du veiksniai: pirma, integracija į euroatlantines struktūras buvo nesuderinama su tautų ir nacionalinių valstybių egzistavimu, antra, įstojus į Europos Sąjunga radosi natūrali dirva sovietmečio istorikams, kurie įrodinėjo, jog tauta ir tautinė valstybė yra atgyvena.

Kitaip tariant, pasak profesoriaus, abiem atvejais nukentėjo tautinis istorijos pasakojimas, kuris buvo puoselėjamas tarpukario Lietuvoje. Tačiau, jo nuomone, toks istorijos pasakojimas sukuria valstybės piliečių lojalumą savo valstybei.

„Kalbant labai paprastai, jeigu tu pirmiausiai mėginamas daryti europiečiu ir tavo lietuviškumas tampa antriniu dalyku, tai kodėl iškilus grėsmei, kad vėl atvyks svečiai iš Rytų, turėdamas tokią sąmonės struktūrą aš neturėčiau pabėgti į kokią nors Portugaliją? Aš noriu pabrėžti, kad istorija turi pasakišką galią užprogramuoti mūsų elgesį“, - sakė V. Radžvilas.

Siūlo susitarti dėl nekvestionuojamų dalykų

Kadangi istorijos politika, pasak V. Radžvilo, turi galią programuoti mūsų elgesį, jis siūlo rimtai pažvelgti į tai, kas konstruoja lietuviškąją istorijos politiką. Kitaip tariant, profesorius parėmė Tautos istorinės atminties įstatymo pataisas, pagal kurias būtų įkuriama Tautos atminties taryba.

„Mokslas kuria dalykus, kuriuos paskui galima naudingai pritaikyti. Fizika egzistuoja tam, kad atsirastų mobilusis telefonas ar mikrofonas. Lygiai taip pat istorija ir kiti socialiniai mokslai turi aiškią inžinerinę paskirtį konstruoti tam tikros bendruomenes, tautas ir valstybes. Vadinasi, valstybė turi teisę atsirinkti tai, kas tai konstruoja. Ir tai nėra primityvus šališkumas“, - sakė V. Radžvilas.

Profesorius teigia, kad visose brandžiose demokratinėse visuomenėse yra nepajudinami dalykai, dėl kurių susitariama.

„Jūs galite įsivaizduoti, kad Amerikoje mokslininkas galėtų pasakyti, kad George'as Washingtonas ar Tomas Jeffersonas yra psichinis ligonis ar nevykėlis? O Lietuvoje žmogus, pretenduojantis į ekonominį rangą, gali taip pasakyti apie Vincą Kudirką ar Joną Basanavičių. Taip, jie buvo žmonės su savo trūkumais, bet istorinio pasakojimo paskirtis yra pirmiausia įkvėpti“, - teigė filosofas.

Jo teigimu, šie žmonės iš nykstančios baudžiauninkų tautos sukūrė valstybę, todėl turėtų būti įvertinami už savo titanišką darbą. V. Radžvilo nuomone, 1918 m. Lietuvos valstybė turėtų būti atramos taškas ir nepajudinama vertybė.

Filosofas taip pat sako, kad, jo požiūriu, negali būti diskusijų apie tai, ar pokario rezistencija buvo prasminga, ar ne.

„Aš nežinau Europoje tautos, kuri galėtų abejoti ar tyčiotis iš žmonių, kurie gina jos laisvę. O Lietuvoje tai normalu. Mes turime ištisą apologetikos lauką, kur akivaizdūs tautos valstybės išdavikai yra toliau pagarbiai laikomi vien todėl, kad vienas buvo poetas, antras – jautrus, trečias – nesuprato“, - piktinosi V. Radžvilas.

Ukrainos pavyzdys turėtų pamokyti

Pasak profesoriaus, Lietuvoje net nesuvokiama tokia banalybė kaip simbolikos galia. Jo teigimu, net rusai suvokia, kad istoriniai paminklai palaiko reikalingą sąmonės režimą, todėl aneksavę Krymą iškart puolė šluoti ukrainiečių paminklus.

„Ką rusai padarė Kryme pirmu veiksmu? Kodėl juos šia prasme reikia gerbti? Todėl, kad jie turi istorinę sąmonę. Ukrainiečių paminklus jie šluoja. Galima piktintis, kad jie barbarai, laukiniai, kad šluoja paminklus, bet jie supranta skirtumą, kad paminklas viešojoje erdvėje ir paminklas Grūto parke nėra tas pats. Viešojoje erdvėje paminklas yra gyva simbolika, kuris palaiko reikalingą sąmonės režimą“, - sakė filosofas.

Kaip žinoma, Lietuvoje vyksta diskusijos dėl sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų: vieni nori jas iškelti į Grūto parką, kiti siūlo palikti kaip ženklą, menantį sovietinius laikus.

Pasak V. Radžvilo, pastaruoju metu geriausiai istorijos politikos svarbą demonstruoja Ukrainos atvejis.

„Ką tai reiškia, kad tauta ar bent jau didelė jos dalis savo priešais, fašistais ar kuo tik nori nuoširdžiai laiko Vakarų Ukrainą, be kurios Ukrainos, kaip tokios, apskritai nebūtų. Lygiai taip pat daugybė žmonių Rytų Ukrainoje su ginklu rankose stoja prieš savo valstybę. Šitas pavyzdys turėtų būti gyva iliustracija, kokią milžinišką galią turi istorija. Šitą galią apibūdinčiau labai trumpai – ji turi galią perprogramuoti sąmonę, tapatumą, o tai reiškia užprogramuoti elgtis vienokiu ar kitokiu būdu“, - teigė filosofas.